- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-21
- Bylos Nr.
- 1A-339-594/2019
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Meilutis, Albinas Antanaitis, Giedrius Endriukaitis
- Nuteistasis
- V. V.
- Advokatai
- Singrida Samoškienė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio, Nerijaus Meilučio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. (toliau – V. V.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2018 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 5 metams laisvės atėmimo.
V. V. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. V. V. Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) koridoriuje, tyčia peiliu dūrė ne mažiau kaip vieną dūrį nukentėjusiajam R. M., taip padarydamas nukentėjusiajam R. M. kiauryminį durtinį-pjautinį krūtinės ląstos dešinės pusės sužalojimą su oro ir kraujo susikaupimu dešinėje pleuros ertmėje, t. y. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu V. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Nuteistojo teigimu, visas baudžiamasis procesas šioje byloje vyko pažeidžiant įstatymus. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti jokie būtini veiksmai, kad būtų surinkti įrodymai, patvirtinantys nuteistojo nekaltumą. Nusikaltimas buvo įvykdytas pataisos namuose, kuriuose yra vaizdo stebėjimo kameros, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta filmuota medžiaga apie (duomenys neskelbtini) įvykius. Sulaikius apeliantą iš karto nebuvo paimti jo drabužiai apžiūrai, nebuvo atlikta ir jo asmens apžiūra, niekas nenustatinėjo ar buvo ant apelianto kūno ar drabužių nuteistojo kraujo. Atlikta paslaptingai rasto peilio ekspertizė taip pat nepatvirtino, kad tai nusikaltimo įrankis, ant jo nebuvo rasta jokių nuteistojo pėdsakų, pirštų antspaudų ar DNR.
2.2. Skunde pabrėžiama, kad pirmos instancijos teisme nukentėjusysis nedalyvavo, o teismo nuosprendis buvo priimtas remiantis tik netiesioginiais įrodymais – liudytojų parodymais, kuriuos teismas turėjo vertinti kritiškai, nes jų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Nuteistasis taip pat pažymi, kad peilis, kuris buvo pripažintas nusikaltimo padarymo įrankiu buvo rastas gyvenamojoje patalpoje liudytojų, kurių parodymais teismas ir rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo V. V. gynėja advokatė S. Samoškienė pritarė nuteistojo apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, nesutikdamas su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, prašė jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK)) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
6. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų, ištyrė visas V. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl V. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant V. V. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas pripažino jį kaltu tik remiantis netiesioginiais įrodymais, t. y. liudytojų parodymais, kurie viso proceso metu nebuvo nuoseklūs ir jų nepagrindžia jokie kiti bylos duomenys, atmestini kaip nepagrįsti.
7. Sprendžiant skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo klausimą pažymėtina, kad V. V. savo kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo nepripažino. Jo teigimu, R. M. jis nesužalojo, su juo niekada nėra konfliktavęs, o įvykio dieną su juo neturėjo jokio fizinio kontakto. Perkėlus jį atlikti bausmę į 3-ąjį sektorių, nuteistasis N. S. patvirtino, kad tai jis dūrė nuteistajam R. M., tačiau, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas šiuos nuteistojo parodymus vertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, kaltę už padarytą nusikaltimą suverčiant mirusiam asmeniui – N. S. ir konstatavo, kad V. V. versiją iš esmės paneigė nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma, su kuo, įvertinusi tiek skundžiamo nuosprendžio motyvus, tiek ir V. V. apeliacinio skundo argumentus, iš esmės sutinka ir teisėjų kolegija. Vadovautis vien tik jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais nuteistojo parodymais, iš esmės prieštaraujančiais ne tik faktinėms nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėms, bet ir kitų asmenų išdėstytoms vertinamo įvykio aplinkybėms, nėra jokio pagrindo. Analogiškos pozicijos laikomasi ir vieningai šiuo klausimu formuojamoje teismų praktikoje, konstatuojant, kad nustatinėjant nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo (kaltinamųjų) paaiškinimais nėra teisinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybių. Juo labiau, jog sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgyja nukentėjusiojo bei kitų byloje apklaustų asmenų, galinčių patvirtinti/paneigti esmines nustatinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes, parodymai, kurių visuma V. V. tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek apeliaciniu skundu pateiktą įvykių versiją paneigia iš esmės.
8. Kaip matyti iš nuteistojo ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų, jis pripažino aplinkybę, kad įvykio dieną tarp jo ir kitų nuteistųjų kilo konfliktas, kiti nuteistieji prašė jo išsikelti gyventi į kitą sektorių. Liudytoju apklaustas pataisos namų pareigūnas Ž. J. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad įvykio dieną į KPP 3 atbėgo nuteistasis V. V. ir kitas nuteistasis H. M., kuriuos vijosi kiti nuteistieji, po kelių minučių pamatė sužalotą nukentėjusįjį R. M., kuris pasakė, kad jį padūrė, tačiau nenurodė, kas tai padarė. Kitas liudytoju apklaustas pareigūnas A. N. taip pat nurodė, kad davė nuteistajam V. V. nuobaudų kamerų tipo patalpoje rašyti pasiaiškinimą dėl padarytų pažeidimų ir pastarasis nurodė, kad padūrė kitą nuteistąjį. Liudytojas R. J. patvirtino, kad įvykio dieną, išgirdęs nuteistuosius šaukiant, kad padurtas žmogus, išbėgo iš kameros ir pamatė, kad R. M. kraujuoja šonas, padėjo jam nueiti iki medikų. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nuteistasis A. I. parodė, kad girdėjo kitus nuteistuosius kalbant, kad tai V. V. padūrė R. M. Nors apklausiamas teisme liudytojas negalėjo patvirtinti savo parodymų ir teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu prastai jautėsi, todėl davė tokius parodymus, tačiau apylinkės teismas pagrįstai šiuos parodymus vertino kaip siekį padėti V. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tai, kad V. V. įvykio dieną turėjo peilį patvirtino liudytojas A. T., kuris tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiamas teisme nurodė, kad matė kaip V. V. įvykio dieną išsitraukė peilį, kurį turėjo užsikišęs už kelnių, peilis buvo apie 25 cm ilgio, ilga rankena, neilgiu plačiu ašmeniu. V. V. šoko į būrį su peiliu, koridoriuje jam pasimaišė R. M., su kuriuo jie susigrūmė ir V. V. dūrė peiliu R. M. į nugarą. Liudytojas taip pat patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) daiktų paėmimo protokole nurodytas po grindimis 6-ojoje brigadoje rastas peilis su medine rankena yra tas pats peilis, kurį jis mini savo parodymuose duotuose ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojas V. V. taip pat nurodė iš esmės tokias pačias R. M. sužalojimo aplinkybes. Tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme šis liudytojas patvirtino, kad matė, jog V. V. konfliktavo su kitais nuteistasis, kurie reikalavo, kad V. V. paliktų sektorių bei, kad V. V. dūrė peiliu R. M.. Savo parodymus V. V. patvirtino ir parodymų patikrinimo metu. Pažymėtina, kad minėti liudytojai buvo apklausti būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, be to, jų parodymai esminėse aplinkybėse – dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų ir neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu atlikusio asmens (V. V.), buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, atitiko tiek faktines nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes, tiek ir byloje esančius kitus rašytinius įrodymus, todėl atmesti juos kaip nepagrįstus ar nepatikimus ir nesivadovauti jais sprendžiant V. V. kaltės klausimą, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Tuo tarpu tam tikri mažareikšmiai neatitikimai liudytojų parodymuose, įvertinus analizuojamos baudžiamosios bylos specifiką (konfliktas įvyko pataisos namuose tarp nuteistųjų, kuriems būdingas nuteistųjų subkultūros tradicijų laikymasis), esminės reikšmės, sprendžiant jų patikimumo ir objektyvumo klausimą, kai V. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes iš esmės patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga, neturi.
9. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo R. M. duoti parodymai (kas iš esmės paneigia apeliacinio skundo teiginį, kad procesas vyko be nukentėjusiojo), kad įvykio metu nuteistasis V. V. negalėjo jam įdurti, nes tarp jų buvo atstumas apie 4-5 metrus, kažkas kitas iš nuteistųjų jam dūrė į šoną, tačiau kas tiksliai nurodyti negali. Šiame kontekste pažymėtina, kad apylinkės teismas pagrįstai tokius pakeistus nukentėjusiojo asmens parodymus vertino kaip nepatikimus ir akcentavo nukentėjusiojo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jis buvo nurodęs, kad jis stovėjo šalia kai vyko konfliktas tarp nuteistojo V. V. ir kitų nuteistųjų, po to, jis grįžo į savo sekciją, o vėliau, jam išėjus iš savo sekcijos, koridoriuje jis susidūrė su V. V. ir pradėjo stumdytis, matė kaip pro šalį prabėgo H. ir staiga pajuto, kad jam kažkas dūrė į nugarą, kas dūrė jis nematė. Buvo pristatytas į (duomenys neskelbtini) klinikas. Kai grįžo į įkalinimo įstaigą iš kitų nuteistųjų yra girdėjęs, kad jį sužalojo nuteistasis V. V. Šių parodymų patikimumu, esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti.
10. Šios išvados kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aukščiau aptartus nukentėjusiojo R. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie jo sužalojimo aplinkybes patvirtino ir šio nutarties 8 punkte aptarti liudytojų parodymai. Abejoti šių asmenų parodymų, iš esmės paneigiančių V. V. parodymų visumą ir betarpiškai patvirtinančių jo kaltę jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, patikimumu bei objektyvumu, teisinio pagrindo nėra. Jų išdėstytos aplinkybės sutapo tarpusavyje, esminėse nagrinėjamos baudžiamosios bylos faktinėse aplinkybėse atitiko ir nukentėjusiojo parodymus, jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, todėl liudytojų motyvo V. V. melagingai apkalbėti teisėjų kolegija neįžvelgia. Be to, kaip jau buvo minėta, visi liudytojai tiek apklausiant juos ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Ikiteisminio tyrimo metu duoti šių liudytojų parodymai buvo perskaityti nepažeidžiant BPK 276 straipsnio reikalavimų.
11. Aptartų duomenų plotmėje pastebėtina ir tai, kad tiek nukentėjusiojo, tiek ir aukščiau aprašytus liudytojų parodymus dėl R. M. padarytų sužalojimų, betarpiškai patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2017 m. rugsėjo 25 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytos aplinkybės, kurios patikimumu teisėjų kolegija neabejoja. R. M. buvo konstatuotas kiauryminis durtinis-pjautinis krūtinės ląstos dešinės pusės sužalojimas su oro ir kraujo susikaupimu dešinėje pleuros ertmėje. Sužalojimas padarytas duriančiu-pjaunančiu įrankiu vieno trauminio poveikio pasėkoje. Sužalojimas vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 38). Vertinant sužalojimo pobūdį, akivaizdu, kad jis buvo padarytas duriančiu-pjaunančiu daiktu, kuris įvykio vietoje, kaip apeliaciniu skundu tai teisingai pažymi nuteistasis V. V., rastas nebuvo. Bylos duomenimis nustatyta, kad byloje ir apeliaciniame skunde minimas peilis po grindimis buvo rastas tik (duomenys neskelbtini) t. y. praėjus beveik dvejiems mėnesiams po įvykio (t. 1, b. l. 23). Nors šiuo atveju nusikaltimo įrankis nebuvo rastas įvykio vietoje, taip pat nebuvo galima nustatyti ar vėliau rastas peilis buvo būtent tas, kuriuo buvo durta nukentėjusiajam R. M., tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti V. V. pareikštame kaltinime išdėstytomis aplinkybėmis, o būtent, kad vertinamu atveju nukentėjusysis buvo sužalotas peiliu, nes šią aplinkybę betarpiškai patvirtina aukščiau aptartoje specialisto išvadoje nustatytos aplinkybės. Juo labiau, jog liudytojai A. T. ir V. V. patvirtino matę, kad V. V. turėjo apie 25 cm ilgio peilį (t. 1, b. l. 60-61, 63-65, t. 2., b. l. 98-100, 122). Abejoti skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumu ir teisėtumu neleidžia ir apeliacinio skundo argumentas, kad nėra nustatyta, jog vėliau surastas peilis buvo nusikaltimo įrankis, kadangi ant jo nebuvo surasta nei kraujo, nei pirštų antspaudų ar kitų nuteistojo DNR pėdsakų. Kaip matyti iš bylos duomenų, skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu nebuvo konstatuota, kad nuteistasis V. V. sužalojo nukentėjusįjį R. M. būtent 2017 m. spalio 19 d. rastu peiliu.
12. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės grindė tik V. V. kaltinančiais įrodymais ir visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl jį teisinančių įrodymų, tačiau su tokiu teiginiu sutikti negalima. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teisiamojo posėdžio protokolų, teismas ištyrė visus, tiek kaltinamąjį teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, vertino kiekvieną jų atskirai ir viseto kontekste. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – V. V. teisinančius – įrodymus (paties V. V. parodymus ir kitų liudytojų teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kad nusikalstamą veiką padarė ne V. V.). Tokiu būdu, apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas selektyviai vertino įrodymus bei padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių yra nepagrįsti, todėl atmetami.
13. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad V. V. veiksmuose yra visi būtini BK 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra paneigti minėtais liudytojų parodymais bei kitais apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais ir šioje nutartyje aptartais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl V. V. kaltės bei jos veiksmų kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
14. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir apelianto argumentai dėl aplaidaus ikiteisminio tyrimo atlikimo, ne visų privalomų procesinių veiksmų atlikimo, teisinančių įrodymų surinkimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą, neturi pagrindo su tokiais argumentais sutikti. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas neįpareigoja prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu tiriamu atveju atlikti visus minėtame įstatyme numatytus procesinius veiksmus. Baudžiamojo proceso paskirties esmei būdingi ekonomiškumo, proporcingumo, greitumo principai, įpareigojantys už ikiteisminį tyrimą atsakingus pareigūnus per trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką (BPK 2 straipsnis). Taigi, kokius procesinius veiksmus, tyrimus ir pan. reikalinga atlikti, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir už ikiteisminį tyrimą atsakingas prokuroras, ir vien tai, kad kažkurie veiksmai nebuvo atlikti, nėra pagrindas išvadai, kad ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu kaip daiktinis įrodymas nebuvo paimti V. V. drabužiai, neatlikta ekspertizė, nereiškia, kad ikiteisminis tyrimas atliktas aplaidžiai, neišsamiai, kadangi byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, kad būtent V. V. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. M. sveikatą.
15. Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimas nėra keliamas, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Sprendžiant skundžiamu nuosprendžiu V. V. paskirtos bausmės individualizavimo klausimą, matyti, kad apylinkės teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, nenustatė V. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, atsižvelgė į tai, kad kaltinamasis padarė vieną tyčinį sunkų nusikaltimą. Bausmės rūšies ir dydžio parinkimui buvo įvertinta ir kaltinamąjį charakterizuojančios aplinkybės, tokios kaip ankstesni teistumai, kad nusikalstamą veiką padarė atlikdamas bausmę pataisos namuose, neišnykus teistumui. Teisėjų kolegijos vertinimu ši aplinkybė rodo, kad V. V. yra recidyvistas, o tai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio, nebuvo nustatyta nei viena apelianto atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, negali sunkinti V. V. padėties, tačiau aptarti nuteistąjį charakterizuojantys duomenys rodo, jog V. V. padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinė, akivaizdu, kad jis, nepaisant ankstesnių teistumų, nesistengia keisti gyvenimo būdo, laikytis įstatymų ir daugiau nebenusikalsti, todėl apylinkės teismo parinkta bausmė rūšis – terminuotas laisvės atėmimas, nustatant jos dydį mažesnį nei vidurkis, yra teisinga ir ne per griežta, leidžianti pasiekti BK numatytus bausmės tikslus, neprieštaraujanti teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis).
16. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.