Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Artūro Ridiko ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl 2016 m. liepos 7 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas :

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 1 d. – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 259 str. 2 d. – areštu 40 parų.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., šias bausmes subendrinus apėmimo būdu jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

1) 2015-01-26 apie 17.15 val. bute (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, tyčia peiliu dūrė du kartus nukentėjusiajam M. P. į krūtinės sritį, padarydamas jam durtinę – pjautinę kiauryminę krūtinės dešinės pusės žaizdą su dešinio plaučio sužalojimu ir oro bei kraujo susikaupimu krūtinplėvės ertmės dešinėje pusėje bei durtinę – pjautinę aklą krūtinės ląstos dešinės pusės žaizdą ties pažastimi, taip sunkiai sutrikdydamas M. P. sveikatą;

2) be tikslo parduoti ar kitaip platinti, tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje neteisėtai įgytas narkotines medžiagas – 0,812 g. kanapių ir jų dalių, neteisėtai iki 2015-01-26 19.50 val. laikė bute (duomenys neskelbtini), kol ši narkotinė medžiaga įvykio vietos apžiūros metu policijos pareigūnų buvo surasta ir paimta.

Nuteistojo M. M. apeliacinio skundo argumentai

Dėl bausmės pagal BK 259 str. 2 d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

Esminis nuteistojo apeliaciniame skunde keliamas klausimas susijęs su byloje surinktų įrodymų vertinimu. Išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinį skundą apygardos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus bei padarė pagrįstą išvadą dėl M. M. kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

BPK 20 str. 3 d. nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi įrodymais yra tokie duomenys, pagal kuriuos teismas nustato faktines tiriamo įvykio ir kitas svarbias aplinkybes. Bylos duomenų pripažinimo įrodymais, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 str., 276 str. 4 d. ir 301 str. BPK nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą – tai išimtinė teisėjo ar teismo prerogatyva (BPK 20 str. 2 d.). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 str. 3 d., 4 d. nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 d. nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Kolegija taip pat pabrėžia, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų asmens kaltei pagrįsti. Taip pat teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland).

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad nukentėjusiojo M. P. parodymai yra melagingi, jais netiksliai atskleidžiamas įvykis, kai kurie faktai tendencingai iškraipomi. Kolegijos nuomone, nuteistojo ir jo gynėjo teiginiai, kuriais akcentuojami skirtingi nukentėjusiojo bei nuteistojo parodymai apie M. P. atvykimo pas nuteistąjį aplinkybes ir priežastis, aplinkybes dėl apelianto telefono sudaužymo, dėl jo kraujo dėmių atsiradimo ant lovos aplinkybių, dėl jo galėjimo suduoti smūgius nukentėjusiajam sužalota ranka ir jį taip sužaloti, byloje nėra esminiai, jie nepatvirtina bei nepaneigia jokių bylai svarbių aplinkybių, tame tarpe ir svarbiausio momento – ar nuteistasis įvykio metu susižalojo peiliu pats, ar vis tik buvo sužalotas nukentėjusiojo M. P.. Todėl teismas šių argumentų išsamiau neanalizuoja bei į kiekvieną iš jų atsako glaustai. Be to, kolegijos nuomone, nuteistasis M. M. savo parodymais, pritaikytais prie nustatytų byloje aplinkybių, pateikdamas savo įvykio versijas akcentuoja ir gilinasi į neesmines įvykio aplinkybes, kurių dažniausiai neįmanoma patikrinti, taip siekdamas sumenkinti nukentėjusiojo parodymus bei nukreipti dėmesį nuo byloje surinktų jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Nuteistojo iškelta versija dėl įvykio aplinkybių yra paini, pritaikyta situacijai, jos nepatvirtina bylos duomenys.

Atkreiptinas dėmesys, kad pradžioje tyrimo iš esmės pripažinęs savo kaltę, apeliantas naują įvykio versiją iškėlė praėjus daugiau nei 6 mėnesiams po jo, kai pasikeitė jo gynėjas. Kaip antai, iš bylos matyti, kad apeliantas ir nukentėjusysis skirtingai aiškina mobilaus telefono sudaužymo bute aplinkybes. Tačiau, byloje nustatyta, kad į M. M. telefoną skambinant M. P., jis veikė, todėl šiuo atveju nėra reikšminga aplinkybė, ar apelianto mestas į sieną šis telefonas galėjo būti vėliau surinktas, ar ne. Kolegija pabrėžia, kad nuteistojo teiginiai, jog metus telefoną jis būtų sudužęs, yra tik jo deklaratyvūs pamąstymai, nes tai priklauso nuo jėgos, kuria telefonas buvo mestas, smūgio taško, paviršiaus, į kurį telefonas trenkėsi, ir panašiai. Nuteistojo teiginiai, kuriais bandoma paneigti nukentėjusiojo M. P. parodymus apie jo mestą telefoną, nepatvirtina ar nepaneigia jokių bylai svarbių aplinkybių, todėl nėra jokios prasmės šias aplinkybes aiškintis išsamiau. Kaip ir apelianto svarbiausias nurodomas įrodymas – po įvykio rastos kraujo dėmės ant lovos pačios savaime nei neįrodo, nei paneigia nusikaltimo padarymo fakto. Šių dėmių atsiradimo faktu M. M. konstruoja savo versiją apie neva jį prie lovos prispaudusį nukentėjusįjį, liepusį nesakyti tikrųjų M. M. sužalojimo aplinkybių. Tai neįtikinama, nes šios dėmės galėjo atsirasti ir nukentėjusiajam bei nuteistajam grumiantis kambaryje, bei vėliau, kai M. M., išėjus nukentėjusiajam, liko bute vienas. Ši nuteistojo versija yra ir prieštaringa, nes, viena vertus, savo apeliaciniame skunde M. M. nurodė, jog jis yra daugiau nei 20 kg sunkesnis už M. P., todėl, pasak jo, pastarasis balkone negalėjo jo taip lengvai nusimesti nuo savęs, tačiau dėl kraujo dėmių ant lovos jis jau tvirtina, kad svorio skirtumas netrukdė tam pačiam M. P. lengvai prispausti M. M. ant lovos ir laikyti jį grasinant nieko nepasakoti apie įvykį. Pagaliau, apeliantas teigė, kad kraujo dėmės ant lovos galėjo atsirasti tik kraujuojant iš jo sužalotos rankos, tačiau pagal bylos aplinkybes be sužalotos rankos jam neabejotinai stipriai kraujavo ir iš pilvo, nes ši sritis jam taip pat buvo stipriai sužalota. Taigi, visiškai realu, kad kraujo dėmės ant lovos galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis, nei kad skunde nurodo apeliantas.

Vertinant byloje surinktus įrodymus matyti, kad pirminėje šio ikiteisminio tyrimo stadijoje surinkti įrodymai atitinka pagrindinių įvykio dalyvių – apelianto, nukentėjusiojo, liudytojo M. P. parodymus, jie patvirtinti kitais netiesioginiais bylos faktiniais duomenimis. Iš bylos matyti, kad pas apeliantas daugiau nei 6 mėnesius – iki 2015-08-13, parodymų nedavė, tačiau iš karto po įvykio jis apie tai, kas įvyko jo bute, papasakojo tyrėjui R. R., savo draugei A. B., G. P., psichiatrei M. M.. Šių asmenų parodymai apie pirmines M. M. nurodytas aplinkybes yra svarbūs netiesioginiai įrodymai, nes vėliau nuteistasis savo poziciją pakeitė ir duodamas parodymus ėmė šias aplinkybes neigti. Prie jo pakeistų parodymų savo parodymus kryptingai ir nuosekliai derino ir liudytojai M. P. bei A. B.. Iš byloje esančios tyrėjas R. R. 2015-01-26 tarnybinio pranešimo dėl M. M. apklausos nurodė, kad pabendravus su M. M. šis nurodė, jog namuose jis pavartojo psichotropinę medžiagą „Ratas“ bei jam pasimaišė protas. Nesuprasdamas savo veiksmų jis pats save susižalojo, nežino, kas sužalojo M. P. (1 t., 23 b. l.). Analogiškas aplinkybes R. R. patvirtino ir apklaustas liudytoju (1 t., 111 – 112 b. l.). Tyrėjos J. B. 2015-01-26 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad M. M. priėmimo skyriuje teigė, kad susižalojo pats (1 t., 22 b. l.). Medicinos dokumentų išrašas – siuntimas, patvirtina, jog gydytoja I. Š. diagnozavo M. M. potrauminį streso sutrikimą ir psichikos ir elgesio sutrikimus vartojant narkotines medžiagas. Nurodyta ligos anamnezė – pacientas sužalojo save būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų. Skundžiasi sutrikusiu miegu ir atmintimi (2 t., 182 b. l.). Iš VšĮ „Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras“ asmens sveikatos istorijos matyti, kad 2015-02-18 konsultuotas gydytojos psichiatrės N. M. apeliantas nurodė, kad 2015-01-26, būdamas apsvaigęs nuo neaiškios kilmės medžiagų, subadė save ir savo draugą peiliu. Įvykių sekos papasakoti negalėjo. Motinos žodžiais, sūnus tapo neatpažįstamas (1 t., 94 b. l.). Liudytojas A. N., nuteistojo patėvis, parodė, jog po aptariamo įvykio į žmonos telefoną paskambinusi nuteistojo draugė A. B. papasakojo, kad M. M. susibadė pats bei subadė M. P. (3 t., 85 – 86 b. l.). Šio liudytojo parodymus pradžioje tyrimo patvirtino ir nuteistojo draugė A. B., pasak kurios, apie tai ji sužinojo iš G. P.. Liudytojos G. P. ir A. B. taipogi patvirtino, kad po aptariamo įvykio lankant M. M. ligoninėje šis prisipažino peiliu susibadęs pats bei sužalojęs M. P. (3 t., 80 – 85 b. l.). Tokiu būdu, iš pirminių M. M. kitiems asmenims nurodytų įvykio aplinkybių visiškai akivaizdu, jog nuteistojo pirminiai parodymai visiškai atitiko esminius nukentėjusiojo parodymus apie įvykį, kad pavartojęs narkotinių ar psichotropinių medžiagų, nuteistasis dėl šių medžiagų poveikio peiliu susibadė save bei subadė bandžiusį jam padėti savo draugą M. P.. Nuteistasis tyrimo vėlesnėje stadijoje bei teisme parodė, kad M. P. jis sužalojo gindamasis, atėmęs iš jo peilį po to, kai šis 3 – 4 kartus dūrė jam į pilvą. Tokie jo parodymai akivaizdžiai prieštarauja iš esmės nuosekliems nukentėjusiojo bei jau aptartiems pirminiams apelianto parodymams, todėl yra abejotini. Pažymėtina, kad apklausiant nukentėjusįjį M. P. 2015-03-23 pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvavo apeliantas su gynėju, ir šios apklausos metu jis jokių pastabų dėl priešingų nukentėjusiojo parodymų neturėjo, jiems neprieštaravo ir jų neneigė. Atkreiptinas dėmesys, kad 2015-02-09 konsultuotas gydytojos I. Š. M. M. parodė, kad skundžiasi atminties sutrikimais, tačiau duodamas parodymus 2015-08-13, t. y. praėjus daugiau nei 6 mėnesiams nuo aprašomo įvykio, jis nurodė aplinkybes, kad buvo sužalotas nukentėjusiojo ir, priešingai nei anksčiau, labai smulkiai, su detalėmis, atsiminė visas įvykio aplinkybes, kas duoda pagrindo atmesti jo pakeistus parodymus kaip nepatikimus ir prieštaraujančius kitiems byloje esantiems įrodymams.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas pagrįstai suabejojo liudytojo M. P. parodymais, duotais apylinkės teisme, ir vėlesniais liudytojos A. B. parodymais. Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad šie paminėtų liudytojų parodymai yra vertintini kaip siekis padėti draugui M. M.. Nors M. M. nurodo, kad M. P. buvo toks pat draugas jam, kaip ir M. P., tačiau tai nėra tiesa, nes su M. M. liudytojas M. P. palaikė artimus draugiškus santykius, o su M. P. buvo pažįstamas, nes anksčiau mokėsi vienoje klasėje. Liudytojas M. P. savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, teisme keitė nuteistajam palankia linkme, o liudytojos A. B. kaip apelianto draugės parodymai buvo suderinti su M. P. ir nuteistojo parodymais, todėl pagrįstai atmesti kaip nepatikimi. Kolegija atmeta nuteistojo ir jo gynėjo keliamas abejones dėl liudytojos G. P. parodymų patikimumo, nes šie liudytojos parodymai sutampa su nustatytomis byloje aplinkybėmis. Liudytoja aptariamo įvykio nematė, tačiau jos parodymai vertingi kaip netiesioginiai įrodymai byloje. M. M. iškelta versija yra neįtikima dar ir dėl to, kad M. P. nebuvo jokio pagrindo apkalbėti M. M., nes iš jų abiejų parodymų matyti, kad jie buvo geriausi draugai. Jis žinojo, kad M. M. buvo teistas, atliko laisvės atėmimo bausmę, todėl jo kaltės prisipažinimas, be jokios abejonės, reikštų, kad grėstų realus bausmės atlikimas už sunkų nusikaltimą. Tuo tarpu M. P., net prisipažinus dėl nusikalstamos veikos, galimai būtų skirta švelnesnė bausmė, nes jis anksčiau neteistas, charakterizuojamas teigiamai, Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentas. Tai, kad nukentėjusysis nesiekė apkalbėti apelianto matyti ir iš jo pirmosios apklausos metu duotų parodymų, kuriuose jis ikiteisminio tyrimo M. M. atžvilgiu nepageidavo pradėti, nurodė, kad pareiškimo nerašys (1 t., 27 - 28 b. l.).

Tuo tarpu, nukentėjusiojo M. P. parodymai tiek tyrimo metu, tiek teisme iš esmės nesiskyrė, apie esmines įvykio aplinkybes buvo nuoseklūs, logiški, jais pirmos instancijos teismas pagrįstai nesuabejojo. Anot nukentėjusiojo, įvykio dieną apie 17 val. jam nuvažiavus pas apeliantą šis rūkė „žolę“, pasiūlė parūkyti ir jam. M. M. rūkė balkone per bongą, jis girdėjo specifinį burbuliavimą. Po to jis kažkiek pamiegojo, o atsikėlęs pradėjo kliedėti kažką apie Dievą bei Šėtoną. Pats nuteistasis Šėtonu išvadino jam paskambinusį M. P., bei mesdamas į sieną sudaužė mobilų telefoną. M. P. surinko telefono detales ir įjungė, jis veikė. Vėl paskambino M. P., ieškojo apelianto, kuris liepė nukentėjusiajam nekelti ragelio, nes skambina šėtonas. Nuėjęs į virtuvę jis matė, kaip nuteistasis 2 – 3 kartus sau dūrė į pilvą. Norėjo jam padėti, sustabdyti M. M., bet šis paklaikusiom akim puolė jį ir smogė 2 kartus į pilvą. Po smūgių bandė pabėgti iš buto per balkoną, bet nepavyko. Po grumtynių balkone, apeliantui ėmus silpti, jis pabėgo iš buto pro duris. Išbėgdamas laiptinėje matė M. P. su dar vienu vyru, pasakė jam, kad nuteistasis jį subadė. Po įvykio Mantas jam dažnai skambindavo, atsiprašinėdavo, guosdavosi, skundėsi, kad negali užmigti.

Nukentėjusiojo M. P. parodymus, be paties apelianto (jo parodymai nurodyti aukščiau), patvirtino liudytojas M. P. ikiteisminio tyrimo metu, kur jis nurodė, kad pro laiptinės duris išbėgęs M. P. buvo šoko būsenoje, išsigandęs. Užėjęs į butą jis rado koridoriuje gulintį M. M., kuris nesiorientavo aplinkoje, kalbėjo apie Dievą bei atrodė kaip išprotėjęs (1 t., 75 – 77 b. l.). Iš to matyti, kad M. P. analogiškai kaip ir M. P. teigė, jog nukentėjusysis buvo užpultas, išbėgo iš buto išsigandęs, M. M. buvo pavartojęs narkotinių ar psichotropinių medžiagų, kliedėjo apie Dievą, klaupėsi ant kelių, šaukė apie velnius, kad jam viskas aišku, Dievas jam parodė, ką pasiimti į rojų, ką į pragarą (1 t., 26 – 27 b. l.). Jau minėta, kad teisiamojo posėdžio apylinkės teisme metu M. P. savo parodymus pakeitė, nebenurodydamas aplinkybių, kad M. M. atrodė kaip pamišęs, kliedėjo apie Dievą – liudytojas parodė tik tiek, kad M. M. sakė : „Dieve padėk“. Liudytojas taip pat paaiškino, kad M. P. jam yra pasakojęs, jog vartoja narkotikus, o su M. M. apie tai niekada nekalbėdavo. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas visiškai pagrįstai suabejojo šiais liudytojo teisme duotais parodymais, įvertinęs juos kaip siekį padėti draugui M. M..

Kolegija taip pat neturi pagrindo abejoti pirmos instancijos teismo išvada, kad nuteistasis aptariamo įvykio metu buvo apsvaigęs nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Šias aplinkybes patvirtino nuteistasis tyrėjui R. R. ligoninės priėmimo skyriuje nurodydamas, kad pavartojus psichotropinę medžiagą pavadinimu „ratas“ jam pasimaišė protas. M. M. šlapimo tyrimas įrodo, kad nuteistojo šlapime rasta amfetamino, ekstazy ir marichuanos pėdsakų. Tai, kad nuteistasis buvo realiai apsvaigęs, matyti ir iš jau minėtų nukentėjusiojo parodymų, kuriais kolegija neturi pagrindo abejoti. Kolegija atmeta nuteistojo nurodytus teiginius, kad jis vartojo narkotines ir psichotropines medžiagas prieš dvi dienas iki įvykio, o jo metu apsvaigęs nebuvo, kaip prieštaraujančius byloje surinktiems įrodymams ir deklaratyvius. Kaip parodė nukentėjusysis M. P., M. M. buvo apsvaigęs, kliedėjo apie Dievą, šėtoną, jam rodėsi velniai. Vėliau atvykus policijos pareigūnams, jis buvo rastas besiplaunantis pilvą duše, matėsi išvirtę žarnos. M. M. organizme buvo rasta dviejų psichotropinių ir vienos narkotinės medžiagos pėdsakų. Šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad M. M. buvo stipriai apsvaigęs ir galimai dėl savo apsvaigimo jis nejautė arba silpnai jautė fizinį skausmą. O tokio apsvaigusio žmogaus elgesys gali būti labai sunkiai nuspėjamas ir prognozuojamas, todėl abejoti, kad pats apeliantas nustatytomis įvykio aplinkybėmis sau galėjo susižaloti pilvą peiliu, kolegija neturi jokio pagrindo.

Nukentėjusiojo M. P. parodymus patvirtina ir nuteistojo M. M. siųstų SMS pranešimų rašytų 2015 metų sausio – vasario mėnesį turinys, kuriose M. M. dėkoja M. P. už išgelbėtą gyvybę, išgyvena, kad galėjo sugriauti M. P. šeimą, jaučiasi M. M. skolingas (1 t., 47 – 54 b. l.). Šių SMS pranešimų turinio M. M. nesugebėjo logiškai bei įtikinamai paaiškinti nei posėdžio apylinkės teisme metu, nei apeliaciniame skunde, nei posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu. M. M. nurodė, kad SMS pranešimus rašė tam, kad nukentėjęs jas galėtų parodyti kitiems asmenims, kaip kad jie ir buvo sutarę. Tačiau, toks nuteistojo paaiškinimas yra visiškai neįtikimas ir prieštaraujantis elementariai logikai, nes jis nenurodė nei kokiems asmenims šiuos SMS pranešimus reikėjo parodyti, nei koks buvo to parodymo tikslas. Iš viso buvo išsiųsti 28 SMS pranešimai per penkias skirtingas dienas nuo 2015-01-30 iki 2015-02-23. Iš SMS pranešimų turinio matyti, kad bendravimas vyko M. M. iniciatyva. Kolegijos nuomone, šie SMS pranešimai sustiprina nukentėjusiojo parodymus, jog apeliantas susižalojo pats, nukentėjusysis bandė jį išgelbėti bei buvo sužalotas pats, dėl ko M. M. jautėsi kaltas, atsiprašinėjo bei dėkojo M. P. už išgelbėtą gyvybę. Neįtikėtina, kad M. M. dėkotų už išgelbėtą gyvybę M. P., jei iš tikro būtų buvęs pastarojo sunkiai sužalotas 7 dūriais į pilvą.

Nukentėjusiojo M. P., apelianto, A. B. parodymais nustatyta, kad nuteistasis su nukentėjusiuoju po aptariamo įvykio dar kurį laiką bendravo. M. M. neginčijo nukentėjusiojo parodymų apie tai, kad jam grįžus iš ligoninės jis su žmona buvo nuėję pas M. M. į namus, kur buvo M. M., jo draugė A. B. bei M. M. tėvai. M. M. mama prašė jo pakeisti parodymus bei davė lapelį su užrašytu advokato telefono numeriu, vardu ir pavarde, žadėjo už šį advokatą sumokėti. Šis advokatas turėjo padėti M. M. išvengti laisvės atėmimo bausmės. M. M. jo taip pat prašė pakeisti parodymus, nes jis anksčiau atlikinėjęs laisvės atėmimo bausmę, žino, kaip tai negerai. Nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir liudytoja G. P., kuri pateikė M. M. mamos duotą raštelį (1 t., 103 – 104 b. l.).

Esant tokioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad nukentėjusysis M. P. nuo pat pirmos apklausos 2015-01-26 davė nuoseklius parodymus, jų niekada nekeitė, jo parodytas aplinkybes patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai. Tuo metu M. M. iš pradžių kitiems asmenims patvirtinęs nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes vėliau pradėjo jas neigti, jo parodymai pritaikyti situacijai, paneigti kitų byloje surinktų įrodymų visetu, todėl buvo pagrįstai atmesti. Abejonių dėl M. M. kaltės sunkiai sužalojus M. P. byloje nėra, jo kaltė byloje įrodyta surinktais įrodymais, todėl naikinti apylinkės teismo nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.

Atsakydama į nuteistojo argumentą dėl neva neteisingai surašyto teisiamojo posėdžio protokolo kolegija nurodo, kad teisiamojo posėdžio protokolas nėra stenograma. Nuteistojo pastabos dėl teisiamojo posėdžio protokolų buvo išnagrinėtos 2016-07-12 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi. Kolegija taip pat pažymi, kad teisiamojo posėdžio protokole esantys netikslumai negali turėti įtakos nuosprendžio teisėtumui, nes teisėjas bylą nagrinėja betarpiškai pirmininkaudamas teisiamajam posėdžiui, o nuosprendis yra priimamas betarpiškai išnagrinėjus bylą, o ne besąlygiškai vadovaujantis teisiamojo posėdžio protokolu ir jame užfiksuotais duomenimis.

Dėl bausmės pagal BK 259 str. 2 d.

Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas M. M. pagal BK 259 str. 2 d., paskyrė 40 parų arešto bausmę. Ši bausmė yra artima maksimaliam 45 parų arešto terminui, numatytam BK 49 str. 3 d.

Kolegija sutinka su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, kad apylinkės teismas nepagrįstai nenustatė BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad kaltininkas pripažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nes iš tiesų, jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios šią veiką visiškai pripažino bei gailėjosi ją padaręs.

Kolegija pažymi, kad apylinkės teismas taip pat visiškai nemotyvavo bausmės skyrimo pagal BK 259 str. 2 d., todėl šioje dalyje nuosprendis keičiamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 59 str. 1 d. 2 p.) taikymo bei dėl neteisingai paskirtos bausmės už šią veiką (BPK 328 str. 1 ir 2 p.).

Vis dėlto kolegija netenkina nuteistojo skundo argumento dėl 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmės skyrimo pagal BK 259 str. 2 d., bei sutinka su apylinkės teismo jam skirtos bausmės rūšimi. Arešto bausmė nuteistajam skirtina, atsižvelgiant į BK 54 str. nurodytus bausmių skyrimo pradmenis, jo asmenybę charakterizuojančius duomenis – jis baustas administracine tvarka, būdamas teistas už narkotinių medžiagų platinimą pagal BK 260 str. 1 d., padarė BK 259 str. 2 d. numatytą baudžiamąjį nusižengimą. Parenkant arešto bausmės laiką, atsižvelgiama į BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į jo asmenybę bei daroma išvada, kad jam skirtina mažesnė už vidurkį arešto bausmė.

Kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo skundą daro išvadą, kad apylinkės teismas paskyręs apeliantui 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę pagal BK 135 str. 1 d., BK 54, 61 str., nuostatų nepažeidė, atsižvelgė tiek į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek į nuteistojo asmenybę, į kitas teisingam bausmės paskyrimui reikšmingas aplinkybes. Pažymėtina, kad šios bausmės dydis nustatytas arčiau minimumo, o esant jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei ir nenustačius jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jis negali būti laikomas aiškiai per dideliu.

Apylinkės teismas nukentėjusiojo prašomą 15000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti sumažino iki 7000 Eur. Nukentėjusysis nuosprendžio šioje dalyje neskundė, nuteistasis taip pat neginčijo priteisto civilinio ieškinio dydžio. Kolegijos nuomone, apylinkės teismo priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra adekvati nukentėjusiojo patirtiems išgyvenimams bei laikoma teisinga pinigine kompensacija.

Apylinkės teismas teisingai išsprendė Panevėžio teritorinės ligonių kasos ieškinį dėl gydymo išlaidų už nukentėjusiajam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas bei šias išlaidas priteisė iš sužalojimus padariusio M. M.. Išlaidų dydį Panevėžio teritorinė ligonių kasa pagrindė dokumentais. Su šiomis apylinkės teismo padarytomis išvadomis visiškai sutinka apygardos teismo teisėjų kolegija.

Kolegija taip pat pasisako, kad apylinkės teismas teisingai išsprendė proceso išlaidų atlyginimo ir baudžiamojoje byloje esančių daiktų klausimus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., kolegija

NUSPRENDŽIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-07-07 nuosprendį pakeisti.

Pripažinti, kad M. M. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 259 str. 2 d., ir dėl jos nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.);

Jam pagal BK 259 str. 2 d. paskirtą arešto bausmę sumažinti iki 25 (dvidešimt penkių) parų.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., sumažintą bausmę pagal BK 259 str. 2 d. subendrinus su Panevėžio miesto apylinkės teismo pagal BK 135 str. 1 d. skirta bausme, skirti jam galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Kitą Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.