- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-04
- Bylos Nr.
- 2A-1050/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00714-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Vigintas Višinskis, Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- A. B.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Mažoji technika“ ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo ir atsakovo A. B. priešieškinį dėl pripažinimo, kad neatsirado paskoliniai santykiai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB ,,Mažoji technika“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė iš atsakovo A. B. priteisti 24 678,40 Lt negrąžintos paskolos, 4 442,04 Lt delspinigių ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.
2007 m. spalio 2 d. tarp šalių buvo pasirašyta paskolos sutartis, kurios 1 punkte nurodyta, kad ieškovas perduoda atsakovo nuosavybėn 96 6678,40 Lt, o atsakovas priima pinigus ir įsipareigoja iki 2009 spalio 2 d. ieškovui juos grąžinti (toliau – ir Paskolos sutartis). Pasak ieškovo, nors pagal Paskolos sutarties 2.1 punktą buvo sutarta paskolos sumą įnešti į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą, tačiau realiai 96 6678,40 Lt suma 2007 m. spalio 10 d. buvo pervesta trečiajam asmeniui Hawick Plant Auction Ltd, mokėjimo paskirtis – už automobilį Toyota Hilux, kurį atsakovas įgijo nuosavybėn ir 2007 m. lapkričio 7 d. įregistravo savo vardu VĮ ,,Regitra“. Tą pačią dieną – 2007 m lapkričio 7 d. ieškovas išrašė buhalterinę pažymą, kurioje nurodyta, kad automobilis Toyota Hilux registruotas atsakovo vardu, todėl sumokėta skola perkeliama atsakovui. Pasak ieškovo, šalis siejo paskoliniai santykiai, nes lėšos buvo pervestos atsakovo įgyjamam daiktui – automobiliui apmokėti, šį automobilį atsakovas įregistravo savo vardu, o 2007 m. lapkričio 19 d. perdavė ieškovui naudotis pagal panaudos sutartį už 1 000 Lt mokestį kas mėnesį. 2008 m. liepos 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovas šį automobilį pardavė ieškovui už 72 000 Lt. Ieškovas nurodė neturintis duomenų, kad ieškovas būtų sumokėjęs atsakovui 72 000 Lt už parduotą automobilį, todėl prašė šia suma sumažinti atsakovo negrąžintą 96 6678,40 Lt paskolą ir priteisti iš atsakovo 24 678,40 Lt sumą (96 6678,40 Lt – 72 000 Lt).
Šalies argumentai
Atsakovas A. B. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad pagal Paskolos sutartį pinigų negavo, automobilis realiai buvo įsigytas ieškovui, atsakovas veikė tik kaip tarpininkas. Nurodė, kad ieškovas turėjo tikslą Prancūzijoje įsigyti viešo aukciono būdu parduodamą ginčo automobilį, tai buvo nutarta padaryti perkant automobilį atsakovo vardu, o po to jį perleidžiant ieškovui. Šalių valia nebuvo nukreipta sukurti paskolinius santykius.
Be to, atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti, kad tarp šalių neatsirado paskolos teisinių santykių dėl 96 678,40 Lt paskolos. Nurodė, kad 96 678,40 Lt suma, nurodyta paskolos sutartyje, atsakovui perduota nebuvo, todėl laikytina, kad Paskolos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta (CK 6.870 str. 2 d.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui BUAB ,,Mažoji technika“ iš atsakovo A. B. 20 678,40 Lt skolos ir 5 proc. metines procesines palūkanas, o atsakovo priešieškinį – atmetė.
Iš dalies tenkindamas ieškinį, teismas sprendė, kad tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Teismas nurodė, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą. Pasak teismo, sutartis gali būti sudaryta iš kelių sudėtinių dokumentų.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju, po 2007 m. spalio 2 d. paskolos sutarties sudarymo, ieškovas 2007 m. spalio 11 d. mokėjimo pavedimu pervedė Paskolos sutartyje nurodyto dydžio pinigų sumą (96 678,40 Lt) trečiajam asmeniui Hawick Plant Auctions Ltd, iš kurio atsakovas įgijo ginčo automobilį, kuris tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje buvo įregistruotas atsakovo vardu. Teismo vertinimu, minėtas 2007 m. spalio 11 d. mokėjimo pavedimas patvirtina paskolos dalyko – 96 678,40 Lt sumos perdavimą atsakovui (paskolos gavėjui). Paskolos gavėjo (atsakovo) įsipareigojimą grąžinti pinigus, teismo vertinimu, patvirtina Paskolos sutarties tekstas ir ieškovo 2007 m. lapkričio 7 d. buhalterinė pažyma, kurioje užfiksuota atsakovo mokėtina suma (96 678,40 Lt) ieškovui.
Teismas nurodė, kad atsakovas priešieškiniu ginčijo Paskolos sutartį tik tuo pagrindu, kad pinigų negavo. Teigdamas, kad Paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris, priešieškinio šiuo pagrindu atsakovas nereiškė. Teismas nurodė, kad atsakovas, norėdamas paneigti paskolos santykių buvimą ir pagrįsti priešieškinį, privalėjo įrodyti, kad pinigus iš ieškovo gavo ne pagal paskolos sutartį, o kitu pagrindu, tačiau to nepadarė.
Vertindamas tarp šalių susiklosčiusius santykius, teismas atsižvelgė į tai, kad buvęs ieškovo vadovas G. B. ir atsakovas A. B. yra broliai, tačiau, nepaisant to, paskoliniai santykiai 2007 m lapkričio 7 d. buvo įforminti ir ieškovo buhalterijoje, kur 96 67678,40 Lt buvo laikoma atsakovo skola ieškovui. Teismo vertinimu, visiškai nelogiška, kad esant artimiems giminystės santykiams, ieškovo buvęs vadovas, nesant paskolinių sutartinių santykių, juos būtų forminęs atsakovo vardu, jeigu faktiškai automobilis būtų įsigytas ieškovo. Be to, teismo vertinimu, tolesni šalių veiksmai taip pat patvirtina tarp šalių buvus paskolinius santykius. Pirma, atsakovas, įgijęs Prancūzijoje automobilį, juo disponavo savarankiškai, įregistruodamas automobilį savo vardu tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje. Atsakovas, teigdamas, kad jis buvo tik tarpininkas, negalėjo motyvuotai paaiškinti, kodėl automobilis nebuvo perregistruotas ieškovo vardu jį pargabenus į Lietuvą, tuo padengiant pagal paskolos sutartį panaudotus pinigus automobiliui įgyti. Antra, tarp šalių 2007 m. lapkričio 19 d. sudaryta atlygintina panaudos sutartis, kurioje atsakovas aiškiai nurodė, kad ginčo automobilis jam priklauso nuosavybės teise. Trečia, pasak teismo, ieškovo buhalteriniai dokumentai patvirtina, kad ieškovas neperėmė ginčo automobilio nuosavybėn, o už automobilio panaudą mokėtiną sumą ieškovas įskaitydavo paskolos padengimui. Teismas nustatė, kad pagal ieškovo didžiosios knygos įrašus –pažymas buvo apskaityta 4 000 Lt panaudos mokesčio. Teismas nurodė, kad automobilis 2008 m. liepos 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo perleistas ieškovui, tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovas šią pinigų sumą būtų sumokėjęs atsakovui, o pats atsakovas neigia šių pinigų gavimą. Ieškovui pripažinus faktą, kad jis pinigų atsakovui neperdavė, teismas pripažino įrodytu faktą, kad ši suma (72 000 Lt) buvo apskaityta dalies paskolos sutarties padengimui. Be to, įvertinęs ieškovo nurodytas aplinkybes, kad atsakovo skola buvo mažinama, įskaitant mokestį pagal panaudos sutartį, teismas šią sumą išminusavo iš atsakovui priklausančios grąžinti sumos, ir sprendė, kad yra pagrindas iš atsakovo priteisti 20 678,40 Lt (24 678 Lt - 4 000 Lt; CK 6.873 str.1 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, o atsakovo priešieškinį tenkinti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl šalių tikrųjų ketinimų ir susiklosčiusių santykių, savo iniciatyva privalėjo atsižvelgti ne tik į rašytinės paskolos sutarties pažodinį tekstą, bet ir į šalių kitus, su šia sutartimi susijusius santykius, įskaitant 2007 m. lapkričio 19 d. panaudos sutartį ir 2008 m. liepos 30 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartį. Pagal kasacinio teismo praktiką, kai tos pačios šalys per trumpą laiką sudaro kelis sandorius, jie turi būti vertinami ne izoliuotai, o kartu. Šiuo atveju teismas elgėsi priešingai – analizavo tik Paskolos sutartį, o ne su ja susijusius šalių veiksmus. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas teismui buvo nurodęs aplinkybes, kurios teismui sudarė pagrindą ex officio spręsti dėl CK 1.87 straipsnio 1 dalies taikymo (sandorio pripažinimo apsimestiniu). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas bylą dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta ir nustatęs, kad pinigai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti dėl to, kad ginčijama paskolos sutartis yra kitam sandoriui pridengti sudarytas sandoris, pripažindamas ginčijamą sandorį nesudarytą, turi sistemiškai taikyti ir CK 1.87 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Teismas į šiuos išaiškinimus neatsižvelgė, vadinasi, yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad netinkamai taikė materialinės teisės normas ir panaikinti priimtą sprendimą. Pažymi, kad tikrasis automobilio savininkas buvo ieškovas, o ne atsakovas. Pasak apelianto, Paskolos sutartis buvo sudaryta siekiant nuslėpti tikrąjį minėto automobilio pirkėją. Apeliantas 2008 m. liepos 30 d. pardavė automobilį ieškovui, tačiau atsakovui nebuvo sumokėta sutarties kaina. Šia sutartimi buvo siekiama įteisinti faktą, kad tikrasis automobilio savininkas yra ieškovas, po šio įteisinimo ieškovas kitą dieną automobilį pardavė trečiajam asmeniui AB ,,SEB bankas“.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas BUAB ,,Mažoji technika“ prašo atsakovo apeliacinio skundo netenkinti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodo, kad tikroji sandorio šalių valia buvo sudaryti paskolos sutartį – paskolos davėjas (ieškovas) turėjo tikslą perduoti pinigus, o paskolos gavėjo (atsakovo) tikslas buvo gauti pinigus. Paskolos sutarties sąlyga, kad paskolos dalykas turi būti perduodamas paskolos gavėjo nuosavybėn, buvo įvykdyta. Nors pinigai nebuvo pervesti į atsakovo sąskaitą, tačiau atsakovas šiuos pinigus gavo netiesiogiai – už pervestus pagal paskolos sutartį pinigus įsigijo automobilį savo nuosavybėn. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių paskolinių santykių nebuvimą, todėl, pasak ieškovo, darytina išvada, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str. 2, 3 d.).
Skundžiamu sprendimu teismas iš apelianto ieškovui priteisė negrąžintą paskolos dalį pagal 2007 m. spalio 2 d. paskolos sutartį. Nesutikimą su teismo sprendimu apeliantas grindžia aplinkybe, kad tarp šalių nebuvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai.
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos dalyką (CK 6.870 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju paskolos santykių nebuvimą apeliantas argumentuoja tuo, kad jam nebuvo perduota Paskolos sutarties 1 punkte nurodyta paskolos suma.
Byloje nėra ginčo, kad Paskolos sutarties 1 punkte nurodyta 96 678,40 Lt pinigų suma į apelianto sąskaitą pervesta nebuvo. Kaip minėta, šią pinigų sumą ieškovas pervedė trečiajam asmeniui, apmokėdamas automobilio, kurį nuosavybės teise įsigijo apeliantas, kainą (1 t., b. l. 7).
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, faktas, kad už Paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą apeliantas nuosavybės teise įsigijo automobilį, patvirtina, kad paskolos dalykas apeliantui buvo perduotas. Kolegija su tokiu vertinimu sutinka.
Apeliantas pasirašė Paskolos sutartį, kurioje šalys susitarė dėl 96 678,40 Lt paskolos apeliantui suteikimo (1 t., b. l. 6). Šią sumą ieškovas pervedė automobilio pardavėjui (1 t., b. l. 7). Minėto automobilio įsigyti į Prancūziją važiavo ir sutartį su pardavėju sudarė pats apeliantas, po to įregistravo savo nuosavybės teisę į įsigytą automobilį (1 t., b. l. 8, 83-84). Vadinasi, apeliantas žinojo ir sutiko, kad Paskolos sutartyje nurodyta Paskolos suma būtų panaudota įsigyjant automobilį. Kolegijos vertinimu, tas faktas, kad paskolos sutartyje nurodyta tiksliai ta pati paskolos suma, už kurią po kelių dienų buvo įsigytas automobilis, taip pat patvirtina, kad apeliantas už paskolos sumą siekė įsigyti konkretų automobilį (CPK 185 str.). Todėl nustačius, kad paskolos davėjas Paskolos sutartyje nurodytą sumą pervedė trečiajam asmeniui, apmokėdamas kainą daikto, kurį nuosavybės teise siekė įsigyti ir įsigijo paskolos gavėjas, yra pagrindas pripažinti, kad paskolos gavėjui paskolos dalykas buvo perduotas. Pripažinus, kad apeliantui paskolos dalykas buvo perduotas, atmestinas apelianto teiginys, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 str. 3 d.).
Kita vertus, apeliantas taip pat įrodinėja, kad nors automobilio nuosavybės teisė buvo registruota apelianto vardu, tačiau realus (tikrasis) automobilio savininkas buvo ieškovas, o ne apeliantas. Apelianto teigimu, Paskolos sutartis buvo sudaryta siekiant pridengti tikrąjį automobilio savininką – ieškovą, ir šią aplinkybę, pasak apelianto, patvirtina kiti tarp šalių sudaryti sandoriai.
Apelianto teiginį, kad teismas, vertindamas tarp šalių susiklosčiusius santykius, vadovavosi tik pažodiniu Paskolos sutarties tekstu, tačiau nevertino šalių sudarytų kitų sandorių, paneigia skundžiamo teismo sprendimo turinys. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas, kvalifikuodamas tarp šalių susiklosčiusius santykius, vadovavosi tiek 2007 m. lapkričio 19 d. sutartimi, tiek 2008 m. liepos 30 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartimi.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 2007 m. lapkričio 19 d. sutartis (1 t., b. l. 115), kuria apeliantas už 1 000 Lt mokestį išnuomojo ginčo automobilį ieškovui, patvirtina, kad ne tik teisinis, bet ir faktinis minėto automobilio savininkas buvo apeliantas. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad ieškovo didžiojoje knygoje buvo apskaitomas atsakovui priklausantis nuomos mokestis (2 t., b. l. 22-25). Kolegijos vertinimu, ši aplinkybė patvirtina, kad susitarimas dėl nuomos mokesčio mokėjimo buvo realus. Be to, minėtoje 2007 m. lapkričio 19 d. sutartyje pats apeliantas, be kita ko, patvirtino, kad automobilis priklauso jam nuosavybės teise (Sutarties 2 p.). Todėl priešingai nei teigia apeliantas, minėta nuomos sutartis patvirtina, kad realus automobilio savininkas buvo ne ieškovas, o apeliantas.
Minėta, kad 2008 m. liepos 30 d. sutartimi apeliantas pardavė ginčo automobilį ieškovui už 72 000 Lt sumą (1 t., b. l. 64). Skundžiamu sprendimu teismas konstatavo, kad šios sumos ieškovas apeliantui nesumokėjo, todėl skundžiamu sprendimu minėta suma sumažino apelianto grąžintinos paskolos dydį. Kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad ieškovas pagal automobilio pirkimo–pardavimo sutartį neatsiskaitė su apeliantu, patvirtina apelianto reikalavimo teisę ieškovui dėl šios sumos sumokėjimo, tačiau savaime nepatvirtina, kad realus ginčo automobilio savininkas nuo jo įsigijimo buvo ieškovas. Juo labiau, kad šiuo atveju faktą, kodėl nebuvo atliktas mokėjimas, galima paaiškinti ir ta aplinkybe, kad ieškovas turėjo priešpriešinę pareigą mokėti ieškovui paskolos sumą (CPK 185 str.).
Ta aplinkybė, kad iš apelianto nusipirktą automobilį ieškovas kitą dieną (2008 m. liepos 31 d.) perleido trečiajam asmeniui AB SEB bankas taip pat savaime nepaneigia aplinkybės, kad minėto automobilio savininkas buvo apeliantas. Byloje nėra ginčo, kad ieškovo vadovas ir atsakovas yra šeimos nariai (broliai), todėl tas faktas, kad ieškovas galėjo dar iki rašytinės 2008 m. liepos 30 d. sutarties sudarymo susitarti su apeliantu dėl automobilio pardavimo ir surasti pirkėją (AB SEB bankas) nesudaro pagrindo konstatuoti, kad tikrasis automobilio savininkas buvo ne iekovas, o apeliantas.
Ginčo, kad Paskolos sutartyje numatytą sumą, už kurią buvo įsigytas automobilis, jo pardavėjui pervedė ieškovas, byloje nėra (1 t., b. l. 7). Apelianto įsipareigojimas grąžinti paskolos sumą užfiksuotas Paskolos sutartyje (1 p.). Dėl nurodytų priežasčių laikytina, kad šiuo atveju yra nustatytos paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas ir įsipareigojimas jį grąžinti (CK 6.870 str. 1 d.). Konstatavus, kad paskolos dalykas apeliantui buvo perduotas, nėra pagrindo naikinti teismo sprendimo dalies, kuria atmestas apelianto priešieškinis.
Kaip minėta, teismas, spręsdamas, kad yra pagrindas priteisti iš apelianto negrąžintą paskolą, iš apelianto pasiskolintos sumos išskaičiavo 72 000 Lt automobilio pardavimo kainą ir 4 000 Lt ieškovo apskaitytą nuomos mokestį. Fakto, kad likusią paskolos dalį (20 678,40 Lt) apeliantas ieškovui būtų grąžinęs, apeliantas neįrodinėjo. Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo sprendimo dalies, kuria iš apelianto priteista 20 678,40 Lt negrąžintos paskolos suma.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.