Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų I. Š. ir V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 249 str. 2 d. (dėl savavaldžiavimo V. S. atžvilgiu) ir nubaustas laisvės atėmimu dvejiems metams.

Taip pat jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d. (dėl I. Š. nežymaus sveikatos sutrikdymo) ir nubaustas laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Taip pat jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d. (dėl V. Š. nežymaus sveikatos sutrikdymo) ir nubaustas laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių.

Taip pat jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d. (dėl mažamečio I. Š. nežymaus sveikatos sutrikdymo) ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams dviems mėnesiams.

Taip pat jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 187 str. 2 d. (dėl I. Š. ir V. Š. priklausančio turto sugadinimo visuotinai pavojingu būdu) ir nubaustas laisvės atėmimu trejiems metams.

Taip pat jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 253 str. 1 d. (dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis) ir nubaustas laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtosios bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 14 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš D. K. I. Š. naudai priteista 390,00 Lt (trys šimtai devyniasdešimt litų) nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo, 500,00 Lt (penki šimtai litų) I. Š. atžvilgiu padarytos neturtinės žalos atlyginimo ir 1000,00 Lt (vienas tūkstantis litų) I. Š. atžvilgiu padarytos neturtinės žalos atlyginimo, taip pat V. Š. naudai 1370,00 Lt (vienas tūkstantis trys šimtai septyniasdešimt litų) turtinės žalos atlyginimo ir 1000,00 Lt (vienas tūkstantis litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. nuteistas už tai, kad savavaldžiavo, panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusio asmens atžvilgiu, taip pat jis tyčia sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, taip pat jis smurtaudamas nežymiai sužalojo žmogų, taip pat jis smurtaudamas nežymiai sužalojo mažametį, taip pat neturėdamas leidimo įgijo ir laikė šaunamąjį ginklą ir šaudmenis.

Nuteistasis D. K. 2004 m. birželio 17 d., apie 12.00 val., dirbtuvėse, esančiose (duomenys neskelbtini), panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiojo V. S. atžvilgiu, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė savo tikrą teisę, t. y. grasindamas kirviu panaudoti fizinį smurtą - padaryti kūno sužalojimus, iš V. S. reikalavo perduoti jam 300,00 Lt skolą.

Taip pat jis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2004 m. birželio 23 d., apie 17.00 val., E. J. priklausančiame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiojo V. S. atžvilgiu, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė savo tikrą teisę, t. y. grasindamas virtuviniu peiliu bei medine lazda panaudoti fizinį smurtą - padaryti kūno sužalojimus, iš V. S. reikalavo perduoti jam 300,00 Lt skolą.

Taip pat jis 2004 m. birželio 27 d., apie 18 val., V. Š. ir I. Š. priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su V. Š. ir I. Š. metu, tyčia sudavė su savimi turėtu virtuviniu peiliu nukentėjusiajai I. Š. į smakro ir pilvo sritis, padarydamas jai kūno sužalojimus - linijinius odos nubrozdinimus smakre ir pilvo sienoje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Taip pat jis 2004 m. birželio 27 d., apie 18 val., asmeninio konflikto su V. Š. ir I. Š. metu, išbėgęs iš nukentėjusiesiems priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme pargriovė mažametį nukentėjusįjį I. Š. , gim. 1991 m. gegužės 30 d., bei prispaudė jam prie kaklo ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatytą daiktą, padarydamas kūno sužalojimą - kraujosruvą odoje kaklo kairėje pusėje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Taip pat jis 2004 m. birželio 27 d., apie 18 val., asmeninio konflikto su V. Š. ir I. Š. metu, nukentėjusiesiems priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, iš automobilio “VW Golf”, valst. nr. (duomenys neskelbtini) , stovėjusio apie 30 metrų atstumu nuo namo, pasiėmęs 12-to kalibro medžioklinį šautuvą “IŽ-27M”, iš pykčio, visuotinai pavojingu būdu – t. y. sukeldamas pavojų šalia namo buvusių asmenų - A. K. ir A. Ž. bei gyvenamajame name buvusių asmenų I. Š. ,V. Š. bei T. B. gyvybei, du kartus iššovė iš medžioklinio šautuvo į prie namo stovinčio V. Š. pusę, padarydamas jam kūno sužalojimus - dvi šautines aklas, paviršines žaizdas: vieną – kairio smilkinio srityje, kitą – smakro ar kaklo srityje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Po to, priėjęs prie gyvenamojo namo, iššaudamas iš medžioklinio šautuvo tiksliai nenustatytą skaičių šūvių bei daužydamas šautuvo buože, sudaužė namo keturių langų stiklus 400,00 Lt vertės, suplėšė užuolaidas 360,00 Lt vertės, sugadino dvejas duris, namo sienas bei šaldytuvą, kurių atstatymas kainavo 550,00 Lt, padarydamas nukentėjusiajam V. Š. 950,00 Lt, o nukentėjusiajai I. Š. 360,00 Lt turtinę žalą.

Taip pat jis, ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatytu būdu bei laikotarpiu, iš ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatyto asmens įsigijo 12-to kalibro lygiavamzdį medžioklinį šautuvą “IŽ-27M” Nr. 9221124 ir ne mažiau trijų šovinių, kuriuos, neturėdamas leidimo, laikė automobilyje “VW Golf”, valst. nr. (duomenys neskelbtini) iki 2004 m. birželio 27 d., ir apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini) panaudojo, tyčia sugadindamas svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu. Po to, siekdamas paslėpti nusikalstamos veikos įrankį, išmetė jį į ežerą, esantį Šalčininkų kaime.

Nukentėjusieji nesutinka su tuo, kad teismas vienais atvejais tų pačių nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais tiki, o kitais atvejais vertina kritiškai: I. Š. parodymus, kad prieš ją buvo panaudotas smurtas priima, o kad nuteistasis reikalavo pinigų – atmeta; analogiškus A. K. parodymus dėl smurto panaudojimo I. Š. atžvilgiu priima, o dėl pinigų – atmeta; I. Š. parodymus dėl smurto panaudojimo prieš jį priima, o parodymus, kad nuteistasis klausė kur tėvų pinigai – atmeta. Apeliantai pažymi, kad minėti parodymai yra nuoseklūs ir neprieštarauja kitiems bylos įrodymams. Be to, teismas padarė išvadą, kad muštynės ir konfliktas kilo dėl asmeninių nesutarimų, tačiau konkrečiai nenurodė dėl ko kilo konfliktas.

Nukentėjusieji teigia, jog D. K. versija, kad konfliktas prasidėjo dėl to, jog neva jam bekalbant su V. Š. jie susiginčijo, I. Š. ant jo pradėjo rėkti ir jis supykęs spyrė jai į pilvą vertintina kritiška, kadangi ji prieštarauja I. Š. , A. K. ir V. P. parodymams.

Nukentėjusieji nurodo, kad teismas padarė išvadą, jog D. K. atvyko kartu su V. P. I. Š. kvietimu, kad apramintų V. Š. , taigi ne plėšimo tikslu. Tačiau, net jei nuteistasis būtų atvykęs ir I. Š. kvietimu, jo veiksmai, kai jis pareikalavo pinigų bei įrėmė peilį, taip pat vėliau sekę veiksmai vis vien kvalifikuotini kaip pasikėsinimas apiplėšti. Be to, ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai pagal telefonų išklotines aiškinosi, ar buvo telefoniniai pokalbiai tarp I. Š. ar A. K. ir D. K. ar V. P. ir tokių aplinkybių, kad buvo skambinta vienų kitiems, nenustatė.

Nukentėjusieji dėl visų anksčiau paminėtų motyvų teigia, kad teismo išvados nepagrįstos, visi nuteistojo smurtiniai veiksmai buvo atliekami vieningu tikslu – užvaldyti svetimą turtą. Nusikaltimo nuteistasis nebaigė nes jam buvo pasipriešinta, buvo iškviesta policija. Todėl jo veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 3 d.

Nukentėjusieji nurodo, kad teismas nuteistojo veiksmus perkvalifikavo iš BK 129 str. 2 d. 7 ir 9 p. padaręs išvadą, kad neįrodyta, jog nuteistasis šaudė taikydamasis į V. Š. , kad neturėjo apibrėžtos tiesioginės tyčios jį nužudyti, kad mintis šaudyti nuteistajam kilo supykus dėl to, jog jis ir pats buvo sužalotas bei sudaužytas jo automobilis. Tačiau apeliantai nurodo, kad tai, jog nuteistasis taikėsi į V. Š. patvirtino ne tik jis pats, bet ir liudytojai A. K. , A. Ž. , I. R. , A. Š. . Nukentėjusieji teigia, jog šaudydamas iš šautuvo į V. Š. D. K. privalėjo suprasti, kad gali pažeisti gyvybiškai svarbius žmogaus organus ir tokiais savo veiksmais gali nužudyti žmogų. Tokie nuteistojo veiksmai patvirtina, jog jo veiksmuose buvo apibrėžta tiesioginė tyčia nužudyti. Be to, ketinimai nužudyti matomi ir iš nuteistojo žodžių: „zavaliu“, nušausiu.

Nukentėjusieji nurodo, kad teisme apklaustas specialistas A. J. paaiškino, jog viena iš priežasčių, dėl kurios šūvis nebuvo mirtinas, galėjo būti ta, kad buvo šauta nesitaikant į objektą, ir teismas priėjo išvados, kad sužalojimai buvo padaryti netiesioginiais šūviais. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio, kad specialistas nurodė ir kitą priežastį, dėl kurios šūvis galėjo būti nemirtinas – dėl to, kad šovinys buvo nekokybiškas. Apeliantai mano, kad nuteistasis mirtinai nesužalojo V. Š. dėl aplinkybių nepriklausančių nuo nuteistojo, t. y. dėl to, jog nepataikė arba buvo nekokybiškas šovinys. Šią tikimybę patvirtina ir tai, kad nuteistasis šaudė skirtingais šoviniais, be to, iš arti šaudamas į šunį, jį irgi tik sužalojo, o ne mirtinai sužeidė. Taip pat, nukentėjusieji nurodo, kad V. Š. buvo sužeistas dviem šūviais, todėl neįtikėtina, kad nesitaikydamas į V. Š. nuteistasis du kartus pataikė į nukentėjusįjį.

Nukentėjusieji teigia, kad nepagrįsta teismo išvada, jog nuteistasis šaudė dėl to, jog I. Š. ir A. K. sudaužė jo automobilio stiklus ir taip norėjo atkeršyti nukentėjusiems ir tik sugadinti jų turtą, nes iš jo veiksmų matosi, kad jis ieškojo nukentėjusiųjų, grasino nužudyti. Nuteistasis šaudė į namo langus ir duris, žinodamas, kad ten yra žmonės, taip galimai norėdamas patekti į namą ir įvykdyti savo nusikalstamus ketinimus, su šautuvu vaikščiojo po kiemą ir ieškojo nukentėjusiųjų, užėjo į lauko virtuvę. Apeliantai nurodo, kad taip pat nuteistasis dar nebuvo atsisakęs savo tikslo užvaldyti nukentėjusiųjų turtą, nes, suradęs I. R. , reikalavo automobilio raktų.

Todėl nukentėjusieji nurodo, kad šiuose nuteistojo veiksmuose yra pasikėsinimo nužudyti ir apiplėšti požymiai, jo veiksmai kvalifikuojami pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 3 d., 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 7 ir 9 p.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai I. Š. ir V. Š. bei jų atstovas prašė jų skundą tenkinti, prokuroras prašė nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis D. K. ir jo gynėjas prašė nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų I. Š. ir V. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė D. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes bei pagrįstai jį nuteisė pagal BK 249 str. 2 d., 140 str. 1 d., 140 str. 2 d., 187 str. 2 d., 253 str. 1 d., kas nepagrįstai ginčijama nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde, bei paskyrė tinkamą bausmę.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, D. K. buvo kaltinamas pagal BK 181 str. 1 d., 22 str. 1 d., 180 str. 3 d., 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 7 ir 9 p., 253 str. 1 d., tačiau bylos nagrinėjimo metu šie kaltinimai nepasitvirtino. Teismas, vertindamas nukentėjusiųjų I. Š. ir V. Š. bei liudytojos A. K. parodymus, pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo ir nukentėjusiųjų bei liudytojos A. K. tarpusavio santykiai yra blogi, ką jie patys patvirtino, be to, nukentėjusieji ir liudytoja yra šeimos nariai. Todėl teismas pagrįstai, atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusieji ir liudytoja tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu davė vieni kitiems prieštaringus parodymus, ne kartą juos keitė, siekdami pasunkinti nuteistojo teisinė padėtį, iki galo nepapasakodami visų įvykio aplinkybių. Todėl šiuos parodymus vertino kritiškai ir tikėjo jais tik tiek kiek jie pasitvirtino kitais bylos nagrinėjimo metu surinktais ir ištirtais įrodymais, bei padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusieji I. Š. ir V. Š. bei liudytoja A. K. siekia apklabėti nuteistąjį, kad jis būtų nubaustas kuo griežčiau. Taip pat byloje nustatyta, kad liudytojai T. B. ir I. R. yra nukentėjusiųjų geri pažįstami, todėl teismas šių liudytojų parodymais tikėjo tiek, kiek jie pasitvirtino kitais bylos nagrinėjimo metu surinktais ir ištirtais įrodymais. Teismas, įvertinęs nuteistojo D. K. , nukentėjusiųjų I. Š. ir V. Š. bei liudytojų A. Š. , A. K. , A. Ž. , T. B. , I. R. ir V. P. parodymus bei kitus byloje surinktus įrodymus, pagrįstai nustatė, kad įrodyta, jog 2007 m. birželio 27 d. apie 17.00-18.00 val., nuteistasis D. K. kartu su V. P. nuvyko pas nukentėjusiąją I. Š. jos kvietimu tam, kad apramintų jos neblaivų vyrą. Nukentėjusiųjų gyvenamojo namo virtuvėje, asmeninio konflikto pasėkoje, tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų įvyko muštynės, kurių metu tiek nukentėjusiajai I. Š. , tiek nuteistajam D. K. buvo padaryti kūno sužalojimai, kurie vertintini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Iš teismo nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad muštynių virtuvėje metu, nukentėjusiosios I. Š. bei liudytojos A. K. veiksmai nuteistojo atžvilgiu buvo gana agresyvūs – pastarajam buvo suduoti smūgiai stikliniu grafinu bei taburete į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, dėl ko nuteistasis, vengdamas tolesnių smūgių, išbėgo iš namo. Tęsiantis šiam konfliktui, prie nukentėjusiųjų sodybos vartų, buvo sudaužytas nuteistajam priklausantis automobilis “VW Golf”. Teismas, įvertinęs nuteistojo D. K. , nukentėjusiojo I. Š. , liudytojo A. Ž. parodymus bei 2006 m. birželio 30 d. specialisto išvadą Nr. G 3181/04 bei kitus byloje surinktus įrodymus pagrįstai nustatė, kad nuteistasis, išbėgęs iš namo, ranka pastūmė ir, pargriovęs ant nugaros, prispaudė nenustatytą daiktą (įrankį) prie kaklo nukentėjusiajam I. Š. , dėl ko pastarajam buvo padaryta kraujosruva odoje kaklo kairėje pusėje. Nors I. Š. apklausiant liudytoju bei parodymų patikrinimo vietoje metu teigė, kad nuteistasis paklausė kur tėvai laiko pinigus, teismas pagrįstai šiuos parodymus atmetė, kadangi ir liudytojas A. Ž. apklausos metu teisme parodė, kad negirdėjo ką kalbėjo nuteistasis, pats nuteistasis D. K. neigia tai daręs. Tuo tarpu nukentėjusieji I. Š. ir V. Š. bei liudytoja A. K. išbėgo nuteistajam D. K. iš paskos ir, nusiviję iki automobilio, toliau tęsė konfliktą, daužydami pastarojo automobilį. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad tolesni nuteistojo veiksmai buvo iš dalies išprovokuoti ir pačių nukentėjusiųjų bei liudytojos A. K. neteisėtų, provokuojančių veiksmų. Nuteistasis D. K. trumpam išvažiavo iš nukentėjusiųjų sodybos, o vėliau grįžęs ir pastatęs automobilį kiek toliau nuo vartų, išsitraukęs medžioklinį šautuvą pradėjo šaudyti į Š. sodybos, kurios kieme tuo metu buvo V. Š. , A. K. ir A. Ž. . Atlikus kompleksinį teismo medicinos balistinį tyrimą nukentėjusiajam V. Š. konstatuotos dvi šautinės aklos, paviršinės žaizdos: viena – kairio smilkinio srityje, kita – smakro ar kaklo srityje, t.y. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai padaryti šaunant medžioklinio šautuvo šoviniais, užtaisytais grankulkėmis. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas A. J. parodė, kad tikėtina, jog atstumas iš kurio buvo šauta buvo didesnis nei 40 metrų, sužalojimai galėjo būti padaryti vienu šūvių, jei savadarbiu ginklu – dviem šūviais. Taip pat ekspertas V. K. parodė, kad, atsižvelgiant į žaizdų pobūdį ir lokalizaciją, turėjo būti šauta per kliūtį, arba rikošetu, arba iš tolimo atstumo. Todėl apygardos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti netiesioginiais šūviais (šūviu), tuo pačiu neįrodyta, kad nuteistasis šaudė taikydamasis į nukentėjusįjį V. Š. , tikslu jį nužudyti. Be to, teismas nustatė, kad nuteistasis, išvažiavęs po muštynių su nukentėjusiaisiais, greitai grįžo atgal ir pradėjo šaudyti. Tokiu būdu, teismas pagrįstai padarė išvadą, kad mintis pradėti šaudyti D. K. kilo spontaniškai, supykus, iš karto po to, kai jo atžvilgiu taipogi buvo panaudoti neteisėti, provokuojantys nukentėjusiųjų veiksmai, todėl jo veiksmai (šaudymas) buvo atlikti ne tikslu ką nors nužudyti, o pykčio protrūkiui numalšinti, kas pasireiškė nukentėjusiesiems priklausančio turto sunaikinimu. Atsižvelgiant į tai, kad tiek kieme, tiek name, šaudymo metu buvo žmonių, laikytina, kad nuteistasis veikė visuotinai pavojingu būdu.

Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad iki šio įvykio santykiai tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų buvo normalūs, pas pastaruosius nuteistasis atvyko jų pačių kvietimu, rastame medžiokliniame šautuve buvo likęs šovinys, kurį jis, tikslu nužudyti, turėjo galimybę panaudoti ir toliau šaudant nukentėjusiųjų sodyboje, tačiau to nepadarė ir išvažiavo. Visos šios aplinkybės rodo, kad apibrėžtos tyčios nužudyti V. Š. nuteistasis neturėjo. Atsižvelgęs į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra pakankamai duomenų, jog D. K. norėjo ir ketino nužudyti V. Š. , laiko nustatyta, kad jis, šaudamas šūvius į kiemą, kur buvo nukentėjusysis, pataikydamas į pastarąjį ir padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą veikė neapibrėžta tyčia pasekmių atžvilgiu, todėl turi atsakyti pagal faktiškai kilusias pasekmes, t.y. dėl nukentėjusiojo V. Š. nežymaus sveikatos sutrikdymo. Todėl nėra pagrindo nuteistojo D. K. nusikalstamus veiksmus V. Š. atžvilgiu kvalifikuoti kaip pasikėsinimą nužudyti, kas nepagrįstai ginčijama nukentėjusiųjų I. Š. ir V. Š. apeliaciniuose skunduose. Tai prieštarautų ir Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ nuostatai, kad vei­ka ga­li bū­ti kva­li­fi­kuo­ja­ma kaip pa­si­kė­si­ni­mas nu­žu­dy­ti tik esant api­brėž­tai kal­ti­nin­ko ty­čiai at­im­ti gy­vy­bę.

Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad įrodyta, jog nuteistasis asmeninio konflikto su V. Š. ir I. Š. metu, padarė nukentėjusiesiems I. Š. , V. Š. ir mažamečiui I. Š. nežymius sveikatos sutrikdymus, taip pat šaudydamas iš medžioklinio šautuvo, tyčia sužalojo nukentėjusiesiems priklausantį turtą visuotinai pavojingu būdu, todėl jo nusikalstamą veiką iš BK 22 str. 1 d. 129 str. 2 d. 7 ir 9 p. perkvalifikavo į BK 140 str. 1 d., 140 str. 2 d. bei 187 str. 2 d. Taip pat byloje nepasitvirtino kaltinimas dėl to, kad nuteistasis norėjo pagrobti ar sugadinti nukentėjusiajam priklausantį automobilį. Byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad D. K. žinojo, jog garaže yra minėtas automobilis. Be to, iš nukentėjusiosios bei liudytojo I. R. parodymų dėl to, kad nuteistasis reikalavo duoti raktą nuo garažo, galima daryti tik prielaidą, kokį tikslą tuo metu pastarasis turėjo, o apkaltinamojo nuosprendžio grįsti abejonėmis negalima. Tokiu būdu, ši aplinkybė iš kaltinimo buvo pagrįstai pašalinta.

Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvadomis dėl liudytojų A. K. , A. Š. , T. B. ir I. R. bei nukentėjusiosios I. Š. parodymų vertinimo. Tačiau teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegijos manymu, teismas pagrįstai analizuodamas šių liudytojų ir nukentėjusiosios parodymus, nustatant 2004 m. birželio 27 d. įvykio aplinkybes, juos vertino tinkamai tiek kiek jie atitinka kitiems byloje surinktiems įrodymams, be to, liudytojai ir nukentėjusieji yra šeimos nariai, giminaičiai bei artimi draugai, parodymus ne kartą keitė, siekdami apsunkinti nuteistojo padėtį. Vertinant byloje surinktus įrodymus teismas BPK 20 str. nuostatų nepažeidė.

Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai teigia, kad nuteistasis D. K. atvyko siekdamas užvaldyti pastarųjų turtą. Tačiau šios aplinkybės bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino. Plėšimo sudėties objektyviajai pusei būdinga veika, pasireiškianti aktyviais veiksmais, o subjektyviosios pusės požymis yra kaltė, pasireiškianti tiesiogine tyčia. Plėšimo motyvai yra savanaudiški, t.y. nusikalstamas paties kaltininko ar kitų asmenų praturtėjimas. Todėl nelaikomi plėšimu tokie kaltininko veiksmai, kai smurtas vartojamas kitais tikslais (chuliganiškų paskatų, pavydo, abipusių peštynių metu). Byloje nenustatyta, kad nuteistasis D. K. smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu panaudojo turėdamas tikslą užvaldyti jų turtą, t.y. siekdamas turtinės naudos. Be to, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusiųjų I. Š. ir V. Š. bei liudytojos A. K. parodymai, kur teigiama, kad nuteistasis atvyko tikslu sužinoti, kur yra laikomi pinigai, garažo bei automobilio raktai buvo dažnai keičiami, prieštaringi ir nenuoseklūs. Todėl teismas pagrįstai juos įvertino tiek kiek jie atitiko kitas bylos aplinkybes ir padarė išvadą, kad nuteistasis D. K. kartu su V. P. pas nukentėjusiuosius įvykio dieną du kartus nuvyko pas I. Š. jos pačios kvietimu, kadangi pastarosios vyras gėrė, triukšmavo ir turėjo atvažiuoti gydytojas suleisti jam vaistus, o konfliktas ir muštynės tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų V. Š. ir I. Š. įvyko dėl asmeninių nesutarimų. Be to, liudytojai V. D. , R. V. , Č. B. parodė, kad įvykio dieną gavo pranešimą, kad Ūtos kaime vyksta susišaudymas. Jiems nuvykus pagal iškvietimą, juos pasitiko A. K. ir pasakė, kad atvyko D. K. su V. P. juos apšaudė ir išvažiavo, bet apie apiplėšimą nukentėjusieji nieko neužsiminė.

Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai teigia, kad faktą, jog D. K. atvyko panaudodamas smurtą užvaldyti svetimą turtą įrodo ir tai, kad jis su savimi atsivežė peilį, šautuvą bei, suradęs I. R. , reikalavo automobilio raktelių. Tačiau peilio bei šautuvo turėjimas nepatvirtina nuteistojo siekimo užvaldyti svetimą turtą, tuo labiau, kad šautuvas buvo paliktas mašinoje ir D. K. jį panaudojo tik po konflikto nukentėjusiųjų namuose išbėgęs į lauką, kur, kaip teismas nustatė, jis ir toliau buvo puolamas I. Š. ir A. K. . Iš liudytojo I. R. parodymų, kad nuteistasis reikalavo duoti raktą nuo garažo, galima daryti tik prielaidą, kokį tikslą tuo metu pastarasis turėjo, tačiau, kaip jau minėta aukščiau, apkaltinamojo nuosprendžio grįsti abejonėmis negalima.

Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai apeliaciniu skundu prašo civilinius ieškinius patenkinti pilnai, tačiau apygardos teismas pagrįstai D. K. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 249 str. 2 d., 140 str. 1 d., 140 str. 2 d., 187 str. 2 d., 253 str. 1 d. bei atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusiesiems buvo padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai, sugadinto turto vertė nėra labai didelė, nuteistojo veiksmai iš dalies buvo išprovokuoti pačių nukentėjusiųjų I. Š. bei V. Š. veiksmais, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl sveikatos sutrikdymo nukentėjusieji būtų ilgai gydęsi ar turėję labai didelių dvasinių išgyvenimų, priteisė I. Š. 500,00 Lt (penkis šimtus litų) padarytos neturtinės žalos atlyginimo, 1000,00 Lt (vieną tūkstantį litų) I. Š. padarytos neturtinės žalos atlyginimo bei 1000,00 Lt (vieną tūkstantį litų) V. Š. padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Todėl šioje dalyje nukentėjusiųjų skundas taip pat atmetamas.

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų I. Š. ir V. Š. apeliacinį skundą atmesti.