Panevėžio apygardos teismo nutartis

2008-09-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-435-491-2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-09-19
Bylos Nr.
1A-435-491-2008
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdas Meidus (pirm.), Eligijus Gladutis, Ričardas Gilys
Nuteistasis
J.
Advokatai
Antanas Cemnolonskas
Kategorijos
NUORAŠAS
Baudžiamoji byla 1 A – 00435– 491 / 2008Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.9.
Pranešėjas Valdas MeidusTeisėjas Kęstutis VenckusPANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2008 m. rugsėjo 19 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus,

teisėjų Ričardo Gilio ir Eligijaus Gladučio,sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,dalyvaujant :prokurorei Lidijai Burbienei,nuteistajam J. R.,jo gynėjui advokatui Antanui Cemnolonskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. R. apeliacinį skundą dėl 2008 m. gegužės 30 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. bei 187 str. 3 d. ir nubaustas :

- pagal BK 178 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 187 str. 3 d. – 40 parų arešto.

Pagal BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1 p. apėmimo būdu subendrinus šias bausmes, jam paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.

Pagal BK 64 str. 1, 3 d., iš dalies sudedant subendrinus šią bausmę su 2007-02-15 Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 10 mėnesių.

Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismas

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

J. R. nuteistas už tai, kad 2007 metais, laikotarpyje nuo lapkričio 19 d. 19.30 val. iki lapkričio 20 d. 8 val., tiksliau nenustatytu laiku, Panevėžyje, Statybininkų g., prie namo Nr. 28, išdaužęs dešinės pusės priekinių durelių lango stiklą ir sugadinęs dešinės pusės priekinių durelių rėmą, kurių bendra vertė 300 Lt, įsibrovė į D. I. automobilį „VW Passat“, v/n (duomenys neskelbtini) iš kurio pagrobė D. I. turtą – 2500 Lt vertės navigacinę sistemą ,,Pioneer“.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis J. R. prašo perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 178 str. 2 d. į BK 178 str. 1 d. ir sušvelninti bausmę, bei įskaityti į bausmės laiką laikotarpius nuo 2006-07-12 iki 2007-02-02 bei nuo 2007-12-28 iki šiol. Skunde jis nurodo, kad skirta bausmė jam yra per griežta. Tvirtina pripažįstantis savo kaltę, kurios nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apylinkės teisme, nes tuomet bijojo keisti savo parodymus. Jis yra jauno amžiaus, nusikaltimą padarė praėjus 1 dienai po jo 18 – ojo gimtadienio, nusikalto dėl sunkios materialinės padėties. Tuo metu šeimoje dirbo tik mama, tėvas po sunkios operacijos gulėjo ligoninėje. Šeimai trūko maisto, rūbų ir kitų daiktų. Jis (apeliantas) tuo metu dirbti negalėjo, nes jam buvo paskirtas elgesio apribojimas – būti namuose nuo 19 val. iki 7 val. bei tęsti mokslą, todėl nebūtų suderinęs mokslo su darbu. Nusikaltimą padarė vienas, neapsvaigęs nuo alkoholio, apie pasekmes nepagalvojo. 2007-11-19 apie 22 val. važiavo dviračiu ir pamatė automobilį, kurio langas buvo išdaužtas ar atidarytas. Automobilio viduje pamatęs mažą šviečiantį monitorių, įkišo ranką per langą ir monitorių ištraukė. Jį tą patį vakarą paslėpė parke, o kitą dieną neberado. Supranta, kad pasielgė blogai, labai gailisi. Kadangi automobilio stiklo jis neišdaužė, jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 178 str. 1 d. Norėtų kuo greičiau išeiti į laisvę, baigti mokslus, pradėti dirbti, atlyginti žalą, padėti tėvams.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl BK 178 str. 2d.

Pagal BK 178 str. 2 d. atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį. Standartinis automobilis pagal paskirtį yra transporto priemonė, tačiau jei jis yra saugomas mechaninėmis (užrakintas) ar elektroninėmis priemonėmis (signalizacija ir pan.) ir iš jo pavagiami asmeniniai žmogaus daiktai ar automobilio priedai, vagystė laikoma padaryta įsibraunant į saugyklą.

J. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme neigė nukentėjusiojo navigacinės sistemos vagystę. Savo apeliaciniame skunde jis pakeitė savo iki tol duotus parodymus ir apklaustas apeliacinės instancijos teisme parodė, kad 2007-11-19 vakare, apie 22 val., važiuodamas dviračiu iš Statybininkų gatvėje esančios parduotuvės „Rombas“ į namus Tulpių gatvėje kieme pamatė stovintį nukentėjusiojo automobilį su išdaužtu ar atidarytu keleivio pusės priekiniu durelių stiklu. Pamatęs šviečiantį navigacinės sistemos monitorių, jį nutarė pavogti. Per langą įkišęs ranką į saloną ištraukė monitorių, apieškojo daiktų dėtuvę, išmėtydamas joje rastus dokumentus. Daugiau nieko nepagrobė. Važiuodamas per poilsio parką Parko gatvėje pamatė iš priekio ateinantį žmogų išsigando, kad jį galėjo pastebėti įvykio vietoje, todėl pavogtą monitorių paslėpė parke prie tualetų. Kitą dieną, ryte paslėptoje vietoje monitoriaus neberado. Mano, kad ant jo striukės rastos automobilio lango stiklo šukių mikrodalelės galėjo atsirasti traukiant monitorių iš automobilio, nes jis buvo persisvėręs į automobilio vidų. Automobilyje rastas jo piršto atspaudas ant automobilio draudimo poliso aplanko galėjo būti paliktas tuo metu, kai jis vagystės metu dėtuvėje ieškojo vertingesnių daiktų. Šie pakeisti nuteistojo parodymai, kurie akivaizdžiai yra suderinti su byloje surinktais įrodymais, t.y. kaltę pripažinti tiek, kiek jos, apelianto nuomone, negalima paneigti bylos įrodymais, laikytini tiesiog jo nauja gynybos versija, siekiant bet kokiu būdu sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę išgirdus pirmos instancijos teismo jam paskirtą bausmę.

Pirmiausiai, visiškai neįtikinamas apelianto siekis parodymų pakeitimą apeliacinės instancijos teisme bandyti pateisinti atsakomybės už melagingų parodymų davimą baime – nuteistasis parodė pirminių parodymų, kad vagystės jis nepadarė, nekeitęs bijodamas, jog bus baudžiamas už melagingus parodymus. Tačiau, tiek įtariamasis, tiek kaltinamasis niekada nėra įspėjamas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, duoti parodymus ar ne, yra tik jo teisė, o ne pareiga. Tiek tyrimo metu, tiek teisme jam ši teisė ne vieną kartą buvo išaiškinta, tačiau jis pasirinko kitą galimybę – tyrimo pareigūnams ir pirmos instancijos teismui meluoti ir taip juos klaidinti. Be to, apeliantas teisiamas jau ne pirmą kartą (šis nuosprendis jam net ketvirtas), todėl jam negalėjo būti nežinomos jo teisės ir pareigos.

Tiek jo parodymus, kad jis šios veikos iš viso nepadarė (tokie parodymai buvo duoti ikiteisminį tyrimą atlikusiems pareigūnams bei pirmos instancijos teismui), tiek ir jo naujus parodymus apeliacinės instancijos teismui visiškai ir neabejotinai paneigia byloje surinkti įrodymai, neginčijamai patvirtinantys J. R. kaltę dėl šios vagystės. Visų pirma, tai tyrimo metu atliktas mikrodalelių tyrimas, iš kurio seka, jog ant apelianto striukės (ji buvo paimta iš apelianto Panevėžio miesto 1 PK patalpose 2007-11-26, t.y. net po savaitės po įvykio) buvo rasta net 12 stiklo mikrodalelių, kurios savo kokybine ir kiekybine elementine sudėtimi yra vienodos su stiklo šukėmis, paimtomis iš nukentėjusiojo automobilio (27 – 30 b.l.). Tai įrodo, kad nuteistasis betarpiškai kontaktavo su išdaužto nukentėjusiojo automobilio lango stiklo šukėmis. Tai, kad striukė, kaip bandė tvirtinti nuteistasis, iš tiesų yra jo brolio, nepaneigia šio tyrimo rezultatų, nes pagal byloje esančius paties apelianto, liudytojų V. R. ir R. S. parodymus, minėta striuke naudojosi pats J. R.. Apeliacinės instancijos teisme J. R. parodė, kad mikrodalelės galėjo „užsinešti“ jam persisvėrus per išdaužtą automobilio lango stiklą, traukiant monitorių. Taip galėjo būti, tačiau neįtikėtina, kad net 12 stiklo mikrodalelių buvo rasta ant nuo striukės nupurtytų nuokritų praėjus savaitei po įvykio. Toks didelis mikrodalelių kiekis rodo, jog striukės audeklas stiklo mikrodalelių buvo veikiamas ilgesnį laiko tarpą ir intensyviau, nei tai nurodo apeliantas (įkišus vieną ranką per išdaužtą lango stiklą). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad po vagystės automobilio salone nukentėjusiojo daiktai buvo suversti (8 – 9 b.l.), o ant draudimo „PZU“ poliso kartoninio aplanko, surasto įvykio vietos apžiūros metu nukentėjusiojo automobilyje ant grindų prie keleivio sėdynės, buvo rastas nuteistojo J. R. rankos piršo pėdsakas (18 – 20 b.l.). J. R. parodė, kad šis atspaudas galėjo likti jam verčiant automobilio dėtuvėje buvusius daiktus. Tai atitinka nukentėjusiojo D. I. parodymus, kad jis draudimo polisą ir kitus dokumentus laikė automobilio dėtuvėje. Tačiau, vėlgi, nuteistasis šią versiją iškėlė tik gavęs teismo nuosprendį, kur aiškiai išdėstyti bylos įrodymai, ir jau po to, kai juos pirmos instancijos teismas patikrino ir įvertino. Todėl juos vienareikšmiai vertinti kaip besąlygiškai nuteistojo kaltę paneigiančius duomenis, ištrauktus iš įrodymų viseto, negalima. Be to, aukščiau paminėtų įrodymų kontekste faktines įvykio aplinkybes pilnai atitinka ir visiškai nuoseklūs nukentėjusiojo D. I. parodymai, kad jo automobilis buvo paliktas tvarkingas, užrakintas, su įjungta signalizacija. Šia prasme visiškai neįtikinami apelianto parodymai, kad jis automobilį pamatė su išdaužtu lango stiklu, bet su neveikiančia signalizacija, kad salone, priekinėje automobilio panelėje įtaisytas navigacinės sistemos monitorius švietė, nors paties automobilio variklis buvo išjungtas. Abejotinas ir kiek nelogiškas yra nuteistojo bandymas įtikinti apeliacinės instancijos teismą, kad jis, jau naktį važiuodamas dviračiu ir būdamas nuo įvykio vietos apie 500 metrų, išsigando parke iš priekio jam ateinančio žmogaus, kuris jį neva tai galėjo pastebėti įvykio vietoje, ir todėl paslėpė navigacinį įrenginį parke. O pasiimti jo atėjo ir nerado kitą dieną, dienos metu, kai, atvirkščiai, parke kaip taisyklė būna daug žmonių.

Tokiu būdu, visi aukščiau paminėti įrodymai ir aplinkybė, kad nuteistojo parodymai yra nenuoseklūs, buvo duoti nenuoširdžiai ir neįtikinamai, be to, jie prieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui, suteikia pagrindą išvadai, kad nuteistojo J. R. kaltė padarius aptariamą nusikaltimą pilnai įrodyta ir nekelia jokių abejonių. Apylinkės teismas teisingai kvalifikavo J. R. veiką pagal BK 178 str. 2 d. ir 187 str. 3 d. numatytų veikų sutaptį. Čia pabrėžtina dar ir tai, kad apeliantas, ginčydamas jo BK 178 str. 2 d. numatytą veiką kvalifikuojantį įsibrovimo į saugyklą (į automobilį) požymį, neprašo jo išteisinti pagal BK 187 str. 3 d. – dėl to, kad jis sugadino nukentėjusiojo turtą, išdauždamas automobilio durelių lango stiklą bei sugadindamas dešinės pusės priekinių durelių rėmą.

Todėl, tenkinti apelianto prašymą ir perkvalifikuoti jo veiką į BK 178 str. 1 d., nėra jokio pagrindo.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, t.y. parinkdamas bausmės rūšis (laisvės atėmimą ir areštą) ir nustatydamas jų dydį už atskiras nusikalstamas veikas bei galutinę subendrintą bausmę, tinkamai taikė BK 54, 61 str. nuostatas.

Teismas įvertino tai, kad nuteistojo padarytos veikos yra tyčinės, baigtos, viena jų yra apysunkis nusikaltimas (BK 178 str. 2 d.), kita – baudžiamasis nusižengimas (BK 187 str. 3 d.). Teismas pagrįstai nenustatė jokių jo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių. Tai, kad J. R. apeliacinės instancijos teisme iš dalies pripažino savo kaltę, negali būti laikoma jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pripažįstama tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes tiek atliekant ikiteisminį tyrimą, tiek bylą nagrinėjant teisme. Pažymėtina, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstami tik tokie parodymai, kurie padeda tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Šioje byloje J. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apylinkės teisme iš viso neigė padaręs jam inkriminuotas veikas, savo poziciją dėl nusikaltimo pakeitė tik priremtas įrodymų ir išgirdęs pirmos instancijos teismo nuosprendį, todėl laikyti, kad jis nuoširdžiai pripažino savo kaltę ir, tuo labiau, nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, negalima.

Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad J. R. bendrai charakterizuojamas gali būti tik neigiamai, t.y. nepaisant jo jauno amžiaus (jam tik 18 metų), skundžiamu nuosprendžiu jis teisiamas jau ne pirmą kartą, paskutines nusikalstamas veikas jis padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, turėdamas neišnykusį teistumą. Be to, jis anksčiau baustas administracine tvarka, nesimokė, niekur nedirbo. Ir netgi esant tokiai, pakankamai neigiamai nuteistojo asmenybei, apylinkės teismas jam skyrė bausmes, kurios yra tik artimos atitinkamų BK straipsnių sankcijose numatytam šių bausmių vidurkiui. Bausmės tiek už atskiras veikas, tiek ir galutinė subendrinta bausmė, įvertinus nuosprendyje išdėstytus teismo motyvus, neigiamą apelianto asmenybę, nėra neteisinga, t.y. aiškiai per griežta.

Skundo motyvai, kad nusikalstamas veikas nuteistasis padarė dėl sunkios materialinės padėties, šiuo atveju negali būti pagrindu švelninti jam bausmę, kadangi tokios aplinkybės byloje realiai nebuvo nustatytos. Nuteistasis nusikaltimo padarymo metu gyveno ir buvo išlaikomas tėvų, kurie abu buvo dirbantys (pagal motinos V. R. parodymus ji uždirba minimalų atlyginimą, o jos vyras apie 1500 Lt). Iš bylos aplinkybių nematyti, kad šeimai tuo metu trūko pinigų. Priešingai, liudytoja V. R. parodė, kad ji dieną prieš nusikaltimą davė sūnui gimtadienio proga 100 Lt, kuriuos, kaip matyti iš bylos medžiagos, šis išleido alkoholiniams gėrimams.

Dėl bausmės įskaitymo

Apeliantas skunde prašo įskaityti į bausmę laikotarpius nuo 2006-07-12 iki 2007-02-02 bei 2007-12-28 iki šiol (kaip galima suprasti iš jo skundo, iki skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo dienos). Šis jo prašymas negali būti tenkinamas.

Apylinkės teismas, bausmes už nusikaltimus, už kuriuos jis nuteistas skundžiamu teismo nuosprendžiu, su bausme, paskirta 2007-02-15 Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, subendrino dalinio bausmių sudėjimo būdu, t.y. teismas pridėjo tik dalį (10 mėnesių) 2007-02-15 nuosprendžiu paskirtos bausmės (1 metų 10 mėnesių), kurios vykdymas buvo atidėtas. Tiesa, nuteistajam 2007-12-11 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi buvo panaikintas paminėtu Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pritaikytas bausmės vykdymo atidėjimas ir 2007-12-29 jis buvo sulaikytas bei pasiųstas atlikti 1 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmės.

Subendrinant bausmes pagal BK 64 str. dalinio bausmių sudėjimo būdu, ankstesniu teismo nuosprendžiu atlikta bausmė nėra įskaitoma – šiuo atveju svarbu yra tik tai, kad bausmės dalis pagal ankstesnį nuosprendį, pridedama prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės, nebūtų didesnė už realiai atliktą bausmę, paskirtą pirmuoju nuosprendžiu. Iki skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo J. R. buvo atlikęs mažesnę nei 1 metų laisvės atėmimo bausmės dalį (11 mėn. 26 dienas), todėl apylinkės teismas, pridėjęs jam 10 mėnesių prie nauju nuosprendžiu paskirtos 2 metų laisvės atėmimo bausmės, jokios klaidos nepadarė.

Tokiu būdu, ši baudžiamoji byla išnagrinėta išsamiai ir visapusiškai, apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo J. R. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas (parašas) Valdas MeidusTeisėjai (parašas) Ričardas Gilys(parašas) Eligijus Gladutis