- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-04-03
- Bylos Nr.
- eI2-6660-473/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00369-2024-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Kiaurakytė, Henrikas Sadauskas, Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- I. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
- Advokatai
- Lina Alksn
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės ir Henriko Sadausko,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. S. (toliau – pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 24S14954 (toliau – Sprendimas), kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. sausio 13 d. iki 2026 m. liepos 12 d., 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas teigia suprantantis, kad Sprendimas susijęs su atsakovo 2024 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 24S10214, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Pareiškėjo grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui siejama su tuo, kad jis 11 metų dirbo Baltarusijos Respublikos valstybinėje medicininių teismo ekspertizių tarnyboje, o tai reiškia, kad pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią. Atsakovas daro išvadą, kad dėl šios priežasties pareiškėjas ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. 2024 m. sausio 9 d. sprendime Nr. 24S10214 nurodoma, jog priimant jį atsižvelgiama į 2023 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) pateiktą raštą „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo“ Nr. 18-12921 (toliau – Išvada) apie tai, kad pareiškėjas dėl aukščiau minėtų priežasčių kelia grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui. Taip pat 2024 m. sausio 9 d. sprendime Nr. 24S10214 nurodyta, kad pareiškėjo šeima gyvena Baltarusijos Respublikoje, o pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirba trumpiau nei pusę metų, dėl ko pagrindo ilgalaikiams ryšiams su Lietuva konstatuoti nepakanka. Atsakovo 2024 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 24S10214 pareiškėjas yra apskundęs teismui.
Sprendimas priimtas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai. Pareiškėjas su tuo nesutinka, nurodo, kad nors dirbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) tarnyboje, jis nebuvo lojalus valstybei-agresorei. Pažymi, kad buvo vairuotojas, kuriam nebuvo suteikti įgaliojimai, nebuvo leista dirbti su slapta informacija. Pareiškėjas šiuos darbo teisinius santykius baigė 2018 m., t. y. prieš 6 metus. Taip pat pažymi, kad Lietuvoje dirbo neilgai, tačiau anksčiau turėjo išduotą nacionalinę vizą, kurią išduodant, pareiškėjas buvo tikrintas ir nebuvo nustatyta priežasčių, dėl kurių jis keltų grėsmę nacionaliniam saugumui. Teigia, kad neegzistuoja duomenys ar įrodymai, patvirtinantys, jog pareiškėjas būtų lojalus Baltarusijos Respublikai, palaikytų jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui bei kad jis galėtų būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos Respublikos valdžiai asmuo. Mano, kad neteisinga teigti, jog pareiškėjo prieš 6 metus baigto darbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) tarnyboje faktas savaime identifikuoja jo lojalumą Baltarusijos vykdomam režimui bei leidžia spręsti apie jo keliamą pavojų Lietuvos saugumui.
Pareiškėjas nesupranta, iš kokių požymių buvo sprendžiama apie jo grėsmę valstybės saugumui. Nors Baltarusijos Respublika susijusi su kariniais veiksmais Ukrainos Respublikos (toliau – Ukraina) teritorijoje, tačiau tokiu būdu visiškai nepagrįstai dėl to taikomos neigiamos teisinės pasekmės pareiškėjui vien todėl, kad jis yra šios valstybės pilietis ir sutapatinamas su Baltarusijos Respublikos valdžia. Pareiškėjas, pildydamas atsakovo klausimyną, nurodė faktus apie jo praeityje dirbtą darbą Baltarusijos Respublikoje, į klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ atsakė – „Ne“, o į 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“ atsakė – „Ukrainai“. Šiais atsakymais pareiškėjas išreiškė savo poziciją dėl vykdomos karinės agresijos Ukrainos atžvilgiu, kad jai nepritaria bei jos nepalaiko.
Pareiškėjo vertinimu, formaliai, neatlikus papildomo aplinkybių tyrimo, nesuteikus jam galimybės duoti paaiškinimus dėl jo praeityje dirbto darbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) tarnyboje, kai jis buvo išreiškęs asmeninę poziciją dėl nepritarimo Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos vykdomai agresijai, jis buvo deklaratyviai pripažintas lojalus Baltarusijos Respublikos režimui, šį režimą palaikantis, dėl ko jis pripažintas keliantis grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai.
Teigia, kad nors pareiškėjo biografijos faktas apie darbą Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) tarnyboje 2007–2018 m. gali būti vertinamas kaip potencialus pavojus Lietuvos saugumui, tačiau mano, kad ši aplinkybė negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų. Pareiškėjo teigimu, nebuvo įvertintas laikas, kurį pareiškėjas nieko bendro su šia institucija neturi (pareiškėjas joje dirbo prieš 6 metus), aplinkybės, kad pareiškėjas apie tolesnį darbą (tarnybą) kokiose nors Baltarusijos Respublikos valdžios institucijose nenurodė, pareiškėjo ryšių su valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis nenustatyta (nei atsakovas, nei VSD to nenustatė). Atsakovas nepagrįstai neįvertino, kad pareiškėjas neturėjo nuo 2018 m. darbo santykių Baltarusijos Respublikoje, pareiškėjo šeima gyvena Lietuvoje, pareiškėjui anksčiau buvo išduota nacionalinė viza, pareiškėjas išreiškė poziciją dėl kilmės valstybės režimo bei klausimyne nurodė nepritariantis karinei agresijai prieš Ukrainą, kad Krymas priklauso Ukrainai. Taigi nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės tyrimas, todėl Sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
Pareiškėjo manymu, atsakovo Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų. Atsakovas nesilaikė pagrindinių procedūrų ir reikalavimų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą, Sprendimo pagrįstumą. Mano, kad Sprendimas priimtas netinkamai įvertinus, ar neįvertinus atitinkamų faktinių aplinkybių, remiantis tik VSD Išvada, todėl Sprendimas yra naikintinas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Nurodo, kad 2023 m. spalio 11 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu darbo pagrindu. Pareiškėjas klausimyne nurodė, kad 2007-2018 m. dirbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) tarnyboje. Migracijos departamentas gavo VSD Išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) tarnyboje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD Išvadą ir kitus duomenis, 2024 m. sausio 9 d. priėmė sprendimą Nr. 24S10214 atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2021 m. sausio 13 d. priėmė Sprendimą. Priimdamas Sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos VSD Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia VSD. Migracijos departamentas VSD išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. Pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.
Nesutinka su pareiškėjo skundu, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis įtarimais ir spėjimais. Pabrėžia, kad išvada yra pagrįsta tarnyba Baltarusijos Respublikos valstybinei institucijai, lojalumu jai, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo tarnyba). Reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra per aukštas įrodinėjimo standartas, nes jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Pažymi, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog nepalaiko Rusijos ir Baltarusijos vykdomo režimo, nevengia viešai reikšti tam nepritarimo, tačiau papildomų įrodymų nepateikė, kaip nepritaria Rusijos ar Baltarusijos kariniams veiksmams ir vykdomai agresijai prieš Ukrainą.
Teigia, kad Sprendime nebuvo apsiribota nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad Sprendimas atitinka VAĮ, teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Iš Sprendimo turinio matyti, kad esminis Sprendimo pagrindas yra VSD Išvadoje pateikta informacija, taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (įvertino pareiškėjo socialinius, šeiminius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko savarankiško tyrimo. Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad pareiškėjas turėjo nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2014 m. sausio 3 d. išduotą leidimą laikinai gyventi, nuo 2023 m. liepos 11 d. iki 2023 m. gruodžio 26 d. galiojusią nacionalinę vizą. Aktualiausiais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2023 m. birželio 14 d. iki dabar dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“. Migracijos departamento vertinimu, šie pareiškėjo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai. Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jo sutuoktinė J. S., abu vaikai, dukra S. S., sūnus E. S. turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Migracijos departamento vertinimu, šie pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Nors pareiškėjas Lietuvoje gyveno ir gyvena su leidimu laikinai gyventi ar viza, tai neįrodo, kad asmuo integravosi į Lietuvos Respublikos visuomenę ar palaiko vieningą Europos Sąjungos poziciją, be to, vien tai, kad asmuo turi leidimą laikinai gyventi ir dirba Lietuvoje, nepaneigia pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodo, kad dirbo vairuotoju. Pažymi, kad grėsmė valstybės saugumui susijusi ne su konkrečiomis pareigomis, o su lojalumu Baltarusijos Respublikos valstybės institucijoms. Pareiškėjas Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) tarnyboje dirbo 2007-2018 m. Įvertinęs darbo trukmę ir aktualumą, Migracijos departamentas mano, kad grėsmė valstybės saugumui yra reali. Aplinkybė, kad nuo tarnybos pabaigos praėjęs laikotarpis (6 metai) ir pareiškėjo užpildytas klausimynas apie Krymo priklausymą (klausimyno Nr. 10 ir Nr. 11 klausimai) nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus.
Pažymi, kad Sprendimas buvo priimtas remiantis VSD Išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Įstatymas nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta imperatyvi taisyklė atsisakyti pakeisti arba panaikinti leidimą laikinai gyventi paaiškėjus, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas, priešingai nei nurodo pareiškėjas, vadovavosi ne vien VSD Išvada, tačiau atliko ir savarankišką tyrimą visų turimų duomenų visumoje. Pareiškėjo nurodomas darbas Lietuvos Respublikoje neįrodo, kad pareiškėjas būtų pasiekęs aukštą integracijos lygį Lietuvos Respublikoje bei nepaneigia VSD konstatuotos galimos grėsmės. Vien užsieniečio noras gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje yra nepakankamas, užsienietis privalo atitikti Įstatymo reikalavimus. Pareiškėjo asmeninis interesas būti Lietuvos Respublikoje su nacionaline viza ar leidimu gyventi negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Lietuvos Respublika neturi teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įvertintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (gali būti ilgesnis nei 5 metai), kad buvo nustatyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė J. S. ir abu vaikai, dukra S. S. ir sūnus E. S., taip pat turi Lietuvos Respublikos pilietybę, o esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, kad pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, atsižvelgus į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 37 ir 39 punktus bei vadovaujantis 5 punktu, pareiškėjui nustatytas 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, todėl mano, kad Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą,
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – VSD) atsiliepimu su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
VSD nuomone, Sprendimas yra priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir ES teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Sprendimu prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.
Vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, įpareigojančia VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD Išvadoje Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas (Baltarusijos Respublikos pilietis), nuo 2007 m. iki 2018 m. dirbdamas Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) tarnyboje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos respublikai ir palaikyti Baltarusijos Respublikos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos Respublikos valdžiai asmuo. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo eitos pareigos (ryšiai) Baltarusijos Respublikos valstybinėje medicininių teismo ekspertizių tarnyboje kelia grėsmę valstybės saugumui. Asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Faktas, jog pareiškėjas baigė darbą Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) tarnyboje, nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia sistema ir kitomis tarnybomis yra išnykusi. Lietuva neturi teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, išduoti jam nacionalinę vizą, leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. VSD vertinimu, priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Mano, kad Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus. Teigė, kad dirbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) tarnyboje vairuotoju, buvo atsakingas už biologinių ėminių pristatymą, automobilio techninę būklę. Pažymėjo, kad niekada nepalaikė Baltarusijos režimo, niekada nebalsuodavo už Baltarusijos režimą, nedalyvaudavo režimo palaikymo mitinguose, nors darbovietėje darbuotojai buvo verčiami tai daryti, jis už tai buvo baustas darbovietėje, jam nebuvo mokamos premijos. Pažymėjo, kad jis ir jo šeima bijo dėl savo saugumo, todėl nori išvažiuoti iš Baltarusijos ir būti kartu. Pirmiausia jis išgyvena dėl savo vaikų saugumo. Jo požiūris į Lietuvą teigiams, jo sutuoktinė ir vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, jo mama ir brolis 10 metų gyvena Lietuvoje. Baltarusijos Respublikoje jo niekas nelaiko ir su ja niekas nesieja. Nurodoė, kad šiuo metu nedirba. Nuo 2023 m. birželio mėnesio iki 2024 m. sausio mėnesio dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“. Kai rado darbą kitoje kompanijoje, kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo darbo pagrindu. Prašė teisingai išnagrinėti bylą.
Teismo posėdžio metu pareiškėjo įgaliota atstovė nurodė, kad Sprendimas yra nemotyvuotas, neatitinka nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikos, nei galiojančio teisinio reglamentavimo. Teigė, kad Sprendime dėstomi deklaratyvūs teiginiai, nepateikiant konkrečių faktų ar argumentų. Vienintelis faktas, kuriuo pagrįsta pareiškėjo grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui, yra tai, kad jis yra iš Baltarusijos Respublikos ir kad 11 metų dirbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) tarnyboje. Tačiau pareiškėjas dirbo vairuotoju, jis turėjo nuvežti mėginius į atitinkamas vietas ir aptarnauti automobilį, su slapta informacija jam nebuvo patikėta dirbti, duomenų, kad jis galetų būti verbuojamas ar išnaudojamas kontržvalgybos byloje nėra, tai yra tik spėliojimai. Mano, kad svarbi aplinkybė yra tai, kad pareiškėjas turi šeiminių ryšių Lietuvoje, nes čia gyvena jo mama ir brolis, dėl kurių grėsmės nėra išvadų. Pareiškėjas vedęs Lietuvos Respublikos pilietę, jo vaikai – Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie priversti gyventi Baltarusijos Respublikoje, nes VSD įžvelgia, kažkokią nepamatuotą grėsmę nacionalinaim saugumui. Pareiškėjas taip pat yra apskundęs sprendimą, kuriuo atsisakyta išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Mano, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių, nenurodant konkrečių priežasčių, yra perteklinė priemonė ir pats Sprendimas yra neteisėtas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų atlikęs veiksmus nukreiptus prieš Lietuvą, kad palaikytų Rusijos ar Baltarusijos režimą. Mano, kad tik, jei būtų nustatyti konkretūs pareiškėjo veiksmai, tada jų pagrindu galima būtų daryti išvadą, ar asmuo kelia grėsmę. Prašo įvertinti tai, kad Sprendime nėra objektyvių duomenų, kuriais galima būtų grįsti Sprendimą uždrausti atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką, todėl prašo panaikinti Sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Atsakovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdį pranešta tinkamai. Prieš teismo posėdį atsakovas pateikė pareiškimą dėl nedalyvavimo teismo posėdyje, kuriuo prašė bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.
Atsiliepimas
VSD atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdį pranešta tinkamai. VSD atsiliepime prašė nagrinėti bylą VSD atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. sausio 13 d. iki 2026 m. liepos 12 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
2023 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi, nes ketina dirbti pagal sutartį, jo profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir jam nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams.
2023 m. spalio 11 d. Klausimynas, kurį užpildė pareiškėjas ir kuriame nurodė, kad 2007 – 2018 m. dirbo (duomenys neskelbtini) tarnyboje automobilio vairuotoju.
VSD Išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas Baltarusijos Respublikos pilietis, 2023 m. spalio 11 d. pildydamas Migracijos departamento klausimyną, nurodė, kad 2007-2018 m. dirbo Baltarusijos (duomenys neskelbtini) tarnyboje. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos (duomenys neskelbtini) tarnyboje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD vertina, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Jeigu, įvertinus visas susijusias aplinkybes, bus priimtas sprendimas pareiškėjui neišduoti leidimo gyventi Lietuvoje ar jį panaikinti, prašoma įrašyti šį asmenį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui (šiuo atveju Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų galimų informacijos neteikimo užsieniečiui aplinkybių nėra).
2024 m. sausio 9 d. sprendimas Nr. 24S10214, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Sprendimas, kuriuo nuspręsta uždrausti atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Nurodoma, kad pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo, nurodė, kad 2007–2018 m. dirbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) tarnyboje vairuotoju. Darbas Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) tarnyboje reiškia, kad asmuo privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią, taip pat, kad pareiškėjas ateityje gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas gavo VSD Išvadą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad pareiškėjui 2013 m. sausio 3 d. šeimos sujungimo pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojęs iki 2014 m. sausio 3 d., taip pat turėjo Šengeno vizas, galiojusias nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2021 m. kovo 26 d., šiuo metu turima galiojanti nuo 2022 m. rugpjūčio 12 d. iki 2024 m. rugpjūčio 11 d., Lietuvos nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2023 m. liepos 11 d. iki 2023 m. gruodžio 26 d. Aktualiausiais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2023 m. birželio 14 d. iki dabar dirba Lietuvoje. Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad 2011 m. susituokė su Lietuvos Respublikos piliete J. S., turi du nepilnamečius vaikus S. S. ir E. S., kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Sutuoktinė ir dukra gyvenamąją vietą nuo 2021 m. kovo 30 d. deklaravusios Baltarusijoje, o sūnus gimė Baltarusijoje, ir jo gyvenamoji vieta visą laiką buvo deklaruota Baltarusijoje. Kitų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje ar turinčiais išduotus dokumentus, suteikiančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S10214 atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, kuriame nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, valstybės saugumas ir daugumos Lietuvos Respublikos visuomenės interesas yra svarbesnis nei užsieniečio asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje. Šis faktas negali būti pateisintas tuo, kad pareiškėjo šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų aktyviai siekęs gauti leidimą nuolat gyventi, tai rodo, kad jis nėra pakankamai integravęsis į Lietuvos visuomenę. Be to, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas, VSD vertinimu, kelia grėsmę valstybės saugumui, o esamų ekonominių ryšių negalima vertinti kaip galinčių atsverti grėsmės valstybės saugumui svarbą, ir tai, kad jis gali būti potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Baltarusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti, Migracijos departamentas daro išvadą, jog egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. VSD vertinimu, pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Be to, nors pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno klausimus, pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje, ir laiko Krymą Ukrainos dalimi, tai savaime nepaneigia grėsmės valstybės saugumui, kuri kyla ne dėl pareiškėjo požiūrio į susiklosčiusią situaciją, o dėl jo darbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) tarnyboje. Migracijos departamento vertinimu, uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (gali būti ilgesnis nei 5 metai), kad buvo nustatyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, tačiau nustatyti užsieniečio šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, bei atsižvelgus į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 5, 37 ir 38.3, 39 punktus, pareiškėjui nustatomas 30 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.
2024 m. vasario 2 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenys, iš kurių nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. birželio 7 d. atvyko į Lietuvos Respubliką, 2023 m. liepos 22 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos, 2023 m. liepos 26 d. atvyko į Lietuvos Respubliką, 2023 m. rugpjūčio 19 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos, 2023 m. rugpjūčio 21 d. atvyko į Lietuvos Respubliką, 2023 m. rugsėjo 22 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos, 2023 m. rugsėjo 24 d. atvyko į Lietuvos Respubliką, 2023 m. spalio 25 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos, 2023 m. spalio 29 d. atvyko į Lietuvos Respubliką, 2024 m. sausio 16 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos.
2024 m. sausio 11 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys apie Asmenį ir jo draudėjus (visas darbovietes), kuriuose užfiksuota, kad pareiškėjas nuo 2023 m. birželio 14 d. iki dabar dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“.
Sprendimas, kuriuo nuspręsta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, galiojančią nuo 2023 m. liepos 11 d. iki 2023 m. gruodžio 26 d., vadovaujantis Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1V-899/V-330, 70.19 papunkčiu.
Pareiškėjo Baltarusijos Respublikos paso kopija.
Ginčo santykius reglamentuoja Įstatymas, Kriterijų vertinimo tvarka.
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD.
Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
5 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.
37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: 1. kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; 2. užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
38.3 papunktyje nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
39 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunktyje.
Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos Žmogaus Teisingumo Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pvz., teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010). LVAT savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). EŽTT šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Kaip matyti iš aptartų nuostatų, šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
LVAT praktikoje pripažįstama, kad vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui (LVAT 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023). Taigi pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika vertintini įrodymų visumoje sprendžiant su jo teisine padėtimi susijusius klausimus, tačiau neturi sprendimo rezultatą lemiančios teisinės galios, ypač atsižvelgus į byloje svarstomo valstybės saugumo klausimą. Valstybės turi tarptautinės teisės pripažįstamą teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).
Nagrinėjamu atveju atsakovas įvertino VSD Išvadoje nurodytą uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą ir siūlomą uždraudimo terminą, pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje (pareiškėjui 2013 m. sausio 3 d. šeimos sujungimo pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojęs iki 2014 m. sausio 3 d., taip pat turėjo Šengeno vizas, galiojusias nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2021 m. kovo 26 d., šiuo metu turima galiojanti nuo 2022 m. rugpjūčio 12 d. iki 2024 m. rugpjūčio 11 d., Lietuvos nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2023 m. liepos 11 d. iki 2023 m. gruodžio 26 d. Aktualiausiais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2023 m. birželio 14 d. iki Sprendimo priėmimo dirbo Lietuvoje. Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad 2011 m. susituokė su Lietuvos Respublikos piliete J. S., turi du nepilnamečius vaikus S. S. ir E. S., kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Sutuoktinė ir dukra gyvenamąją vietą nuo 2021 m. kovo 30 d. deklaravusios Baltarusijoje, o sūnus gimė Baltarusijoje, ir jo gyvenamoji vieta visą laiką buvo deklaruota Baltarusijoje), priimtą sprendimą, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metų, t. y. nustatė trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui, ir trumpesnį nei siūloma VSD Išvadoje. Atsakovo vertinimu, nors pareiškėjo šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau šių ryšių ir esamų ekonominių ryšių negalima vertinti kaip galinčių atsverti grėsmės valstybės saugumui svarbą, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Be to, nors pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno klausimus, pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir kad Krymą laiko Ukrainos dalimi, tai savaime nepaneigia grėsmės valstybės saugumui, kuri kyla ne dėl pareiškėjo požiūrio į susiklosčiusią situaciją, o dėl jo darbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) tarnyboje. Atsižvelgdamas į šių duomenų visumą, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 ir 38.3, 39 punktais, priėmė Sprendimą.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo argumentą, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis įtarimais ir spėjimais, atmeta kaip nepagrįstą. Teismas pažymi, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosis VSD Išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos (duomenys neskelbtini) tarnyboje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Taip pat teismas pažymi, kad VSD yra įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes, o atsakovui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų. VSD Išvados pagrindas – pareiškėjo darbas Baltarusijos (duomenys neskelbtini) tarnyboje, turėti ryšiai su atitinkamais asmenimis, vykdyta ir vykdoma veikla kelia grėsmę valstybės saugumui. Nors pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad dirbo vairuotoju, t. y. buvo atsakingas už biologinių ėminių pristatymą, automobilio techninę būklę, kad jam nebuvo suteikti įgaliojimai, nebuvo leista dirbti su slapta informacija, tačiau iš pareiškėjo užpildyto klausimyno matyti, kad jis ilgą laiką (11 metų), 2007-2018 m., dirbo Baltarusijos (duomenys neskelbtini) tarnyboje, ir nors darbą minėtoje tarnyboje baigė prieš 6 metus, tai savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis tarnybomis yra išnykusi. Įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus konkrečius veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie keliamą grėsmę valstybės saugumui. Tai, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduota nacionalinė viza savaime nėra labiau reikšminga nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti Sprendimo neproporcingumą. Be kita ko, pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019). Aplinkybė, kad pareiškėjui nacionalinė viza buvo išduota teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Pabrėžtina, jog Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti (pakeisti) pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimo išdavimas (pakeitimas) neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Taip pat pareiškėjo atsakymai į klausimyno klausimus apie Krymo priklausymą (klausimyno Nr. 10 ir Nr. 11 klausimai) nėra įrodymas, suteikiantis pagrindą teismui panaikinti Sprendimą.
Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai. Iš Sprendimo matyti, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, rinko informaciją, atliko individualų vertinimą, Sprendimas yra motyvuotas, todėl vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 ir 38.3, 39 punktais, priėmė Sprendimą. Šios aplinkybės byloje nuginčytos nebuvo. Vadinasi, egzistuoja tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metų.
Teismas daro išvadą, kad atsakovas Sprendime detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Tiek teisiniai, tiek faktiniai Sprendimo motyvai yra aiškūs. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo pateiktu situacijos teisiniu vertinimu, savaime nereiškia, kad Sprendimas yra neteisėtas. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį ir atitiktį faktinėms bylos aplinkybės, daro išvadą, kad atsakovas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas.
Teismas nenustatė kitų Sprendimo panaikinimo pagrindų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis), todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pareiškėjas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo I. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.