Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis patyrė Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2018 m. liepos 22 d. dėl to, kad jam nebuvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimą gryname ore.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nuo 2016 m. liepos 4 d. savo noru dirba VĮ „Mūsų amatai“ darbininko vienetininko pareigose (b. l. 18). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno I-ojo gyvenamojo korpuso trečiame aukšte (5-ame nuteistųjų būryje).

Pagal Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. liepos 26 d. patvirtintą nuteistųjų pasivaikščiojimo grafiką, nuteistieji, gyvenę I-ojo gyvenamojo korpuso trečiame aukšte, į pasivaikščiojimų kiemą buvo išleidžiami porinėmis dienomis nuo 14.00 val. iki 18.00 val., neporinėmis dienomis nuo 8.00 val. iki 12.30 val. (b. l. 25).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad Vilniaus PN yra užtikrinta teisė į pasivaikščiojimą gryname ore. Tačiau, nagrinėjamu atveju, sprendžiama dėl pasivaikščiojimo galimybės būtent pareiškėjui, kaip darbo dienomis nuo 8.00 val. iki 18.00 val. dirbančiam „Mūsų amatai“.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką, pareiga paneigti, pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui – t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013), todėl laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Remiantis VĮ „Mūsų amatai“ pateiktais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais ir tabeliais, kuriuose yra užfiksuoti duomenys apie pareiškėjo darbo laiką (b. l. 79-104), nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo iš viso 265 dienas: 2017 m. liepos mėnesį 20 darbo dienų, rugpjūčio mėnesį – 22 darbo dienas, rugsėjo mėnesį – 21 darbo dieną, spalio mėnesį – 22 darbo dienas, lapkričio mėnesį – 21 darbo dieną, gruodžio mėnesį 19 darbo dienų, 2018 m. sausio mėnesį – 22 darbo dienas, vasario mėnesį – 19 darbo dienų, kovo mėnesį – 22 darbo dienas, balandžio mėnesį – 20 darbo dienų, gegužės mėnesį – 22 darbo dienas, birželio mėnesį – 21 darbo dieną ir liepos mėnesį 14 dienų. Iš jų 259 dienas dirbo po 8 valandas per dieną, 6 dienas dirbo po 7 valandas (2017 m. liepos 5 d., rugpjūčio 14 d., spalio 31 d., 2018 m. vasario 15 d., balandžio 30 d., liepos 5 d.)

Teismas, atsižvelgęs į Bausmių vykdymo kodekse nustatytą teisę pasivaikščioti, į tai, kad pareiškėjas dirbo ginčo laikotarpiu pagal nustatytą darbo grafiką, į Vilniaus PN pasivaikščiojimo grafiką, patvirtintą 2017 m. liepos 26 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 81-454, daro išvadą, kad Vilniaus PN administracija nesudarė pareiškėjui galimybių kasdien pasivaikščioti gryname ore tiek laiko, kiek numato teisės aktai. Tokiu būdu Vilniaus PN padarė pažeidimą, t. y. pažeidė Bausmių vykdymo kodekso nuostatas, neužtikrindamas pareiškėjo teisės į kasdieninį pasivaikščiojimą gryname ore. Tačiau pažymėtina, kad konstatuotas pažeidimas netruko visas 265 dienas, kai jis dirbo VĮ „Mūsų amatai“.

Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pareiškėjui kas antrą dieną (neporinėmis dienomis) buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti lauke nuo 8.00 val. iki 8.30 val. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti lauke ir nuo 17.00 val. iki 18.00 val., kai 2017 m. rugpjūčio 14 d., ir 2018 m. balandžio 30 d. jis dirbo ne 8, o 7 valandas (trumpinant prieš valstybinės šventės dieną). Be to, bylos duomenys rodo, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti lauke kiekvieną darbo dieną 10.00–10.15 val. ir 16.25–17.00 val. poilsio pertraukų metu. Poilsio laikas yra laisvas nuo darbo laikas, kurio metu nuteistieji gali palikti darbo vietas ir pailsėti nuo darbo. Nustatyta, kad šalia darbo vietos (gamybos lokalinis sektorius) yra erdvus kiemas, į kurį galima išeiti pasivaikščioti laisvu nuo darbo metu. Pareiškėjas, skunde teigdamas, kad negalėjo pasišalinti iš darbo vietos, nenurodė konkrečių aplinkybių, kad poilsio pertraukų metu jis negalėjo išeiti į gamybos lokalinio sektoriaus kiemą.

Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teisės į kasdieninį pasivaikščiojimą gryname ore buvo neužtikrintos ne apskritai nesudarant galimybės pasivaikščioti gryname ore, o nesudarant galimybių pakankamai laiko (tiek, kiek nustato teisės aktai) būti gryname ore. Pažymėtina, kad visomis darbo dienomis pareiškėjas galėjo pasivaikščioti gryname ore poilsio pertraukų metu (10.00–10.15 val. ir 16.25–17.00 val.), porinėmis darbo dienomis ryte nuo 8.00 val. iki 8.30 val., 2017 m. rugpjūčio 14 d. ir 2018 m. balandžio 30 d. nuo 17.00 val. iki 18.00 val.

Taigi, nustačius, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pakankamai laiko (tiek, kiek nustato teisės aktai) pasinaudoti savo teise į pasivaikščiojimą gryname ore, darytina išvada, kad jis patyrė neturtinę žalą, t. y. papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Pažymėtina, kad tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. patirta neturtinė žala yra atsakovo veiksmų rezultatas (kaip apibrėžta CK 6.247 straipsnyje).

Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad teisės į pasivaikščiojimą pažeidimas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, pareiškėjo patirtos neturtinės žalos abstraktumą ir nekonkretumą, į tai, kad byloje duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą dėl neteisėtų atsakovo veiksmų nėra, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 500 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 500 Eur (penkis šimtus) eurų neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Vilniaus pataisos namuose nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2018 m. liepos 22 d.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.