- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-22
- Bylos Nr.
- A-662-1378-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Audrius Bakaveckas (pran.)
- Pareiškėjas
- D. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. Š. skundu (b. l. 3-6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą (toliau – ir Institucija) ištirti V. D. įgalioto asmens D. Š. 2009 m. balandžio 20 d. pareiškimą „Dėl organizuotos nusikalstamos gaujos vykdomų nusikaltimų“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, motyvuotai ir argumentuotai atsakant į kiekvieną pareiškimo motyvą, kai Lietuvos Respublikos valstybės įmonių tarnautojai, teikiantys viešąsias paslaugas, vykdo renkamų aukščiausių Lietuvos pareigūnų ir teisėsaugos pareigūnų nusikalstamus užsakymus, nusikalstamai klastoja oficialius dokumentus, rengia nusikalstamus įsakymus, siekdami pasipelnyti iš machinacijų su žemės sklypais ir atimti iš Lietuvos piliečio aukcione įgytą turtą.
Paaiškino, kad dėl nusikalstamų įvairaus rango pareigūnų veiksmų, siekiančių užvaldyti aukciono metu įgytus pastatus V. D. vardu (duomenys neskelbtini), Kėdainiuose, į Instituciją kreipėsi 2006 m. rugsėjo 1 d., tačiau buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Nurodė, kad dėl įvairių pareigūnų nusikalstamų veiksmų jis ne kartą kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, tačiau pastaroji jo skundų netyrė, o persiuntė Institucijai. Pabrėžė, kad Institucija jo 2009 m. balandžio 20 d. skundo netyrė, nors tai privalėjo padaryti. Pareiškėjo nuomone, Institucija yra korumpuota, vykdo nusikaltėlių – buvusių ir esamų pareigūnų, užsakymus ir nurodymus.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba atsiliepimu į skundą (b. l. 17-19) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Institucija yra valstybės teisėsaugos įstaiga, kuri atskleidžia ir tiria korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, rengia ir įgyvendina korupcijos prevencijos priemones. Institucijai suteikti įgaliojimai tirti ir nustatyti ne bet kokias veikas, o tik tokias, kurios susijusios su korupcija ir korupcinio pobūdžio nusikalstamomis veikomis, todėl Institucija, nagrinėdama pareiškėjų skundus, pareiškimus ar pranešimus, procesiniam sprendimui (pradėti ar atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą) priimti, visų pirma, siekia išsiaiškinti, ar pareiškėjų skunduose, pareiškimuose ar pranešimuose yra nurodyti konkretūs faktai, susiję su tokio pobūdžio nusikalstamomis veikomis. Nurodė, kad išnagrinėjus 2009 m. balandžio 29 d. gautą D. Š., atstovaujančio V. D., pareiškimą, buvo nustatyta, kad Institucijoje dėl analogiškų pareiškime keliamų klausimų buvo priimtas procesinis sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pareiškime nepateikė jokių naujų aplinkybių, leidžiančių ginčyti anksčiau priimtą procesinį sprendimą, Institucijai nebuvo pakankamo pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) numatytas procedūras. Pažymėjo, kad atsakymas pareiškėjui buvo parengtas vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo ir Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 2-263 patvirtintos Asmenų pranešimų ir skundų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyboje tvarkos (toliau – ir Tvarka) nuostatomis.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 12 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nustatė, kad Institucija ištyrė pareiškėjo skundą, 2007 m. kovo 14 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kurio nuorašas 2007 m. kovo 15 d. raštu Nr. 4-01-957 buvo išsiųstas D. Š. ir prokurorui. Pareiškėjui buvo išaiškinta teisė skųsti šį nutarimą BPK 168 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, tačiau jis šia procesine teise nepasinaudojo. Pažymėjo, kad 2009 m. balandžio 29 d. pareiškime Institucijai pareiškėjas, atstovaujantis V. D., vėl kelia analogiškus klausimus - t. y. dėl pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Kėdainiuose, užvaldymo ir Nekilnojamojo turto kadastro duomenų galimo klastojimo. Konstatavo, jog Institucija, atsižvelgiant į tai, kad šie klausimai jau vieną kartą buvo detaliai išnagrinėti, tuo klausimu priimtas procesinis sprendimas bei į tai, kad pareiškėjas savo pareiškime nepateikė jokių naujų faktinių aplinkybių, leidžiančių naikinti ar ginčyti anksčiau priimtą procesinį sprendimą, pagrįstai netaikė BPK nustatytų procedūrų. Nustatė, kad Institucija pareiškėjui įstatymo numatytais terminais 2009 m. gegužės 4 d. raštu Nr. 4-01-1357 išsiuntė motyvuotą atsakymą į jo 2009 m. balandžio 20 d. pareiškimą. Konstatavo, kad atsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo ir Tvarkos nuostatas, todėl tenkinti pareiškėjo skundą jo nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pažymėjo, kad pareiškėjo keliamos problemos turėtų būti sprendžiamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, o ne Institucijoje.
III.
Pareiškėjas D. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 91-95) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, pripažinti, kad Institucija tyčia atsisako tirti Lietuvos Respublikos piliečių skundus ir pareiškimus apie manomai buvusių ir esamų pareigūnų korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, Institucijos veikla V. D. įgalioto asmens D. Š. pareiškimų tyrimų atveju prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tarptautinės teisės aktų ir Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo tikslams ir uždaviniams bei įpareigoti Instituciją ištirti V. D. įgalioto asmens D. Š. 2009 m. balandžio 20 d. pareiškimą „Dėl organizuotos nusikalstamos gaujos vykdomų nusikaltimų“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, motyvuotai ir argumentuotai atsakant į kiekvieną pareiškimo motyvą, kai Lietuvos Respublikos valstybės įmonių tarnautojai, teikiantys viešąsias paslaugas, vykdo renkamų aukščiausių Lietuvos pareigūnų ir teisėsaugos pareigūnų nusikalstamus užsakymus, nusikalstamai klastoja oficialius dokumentus, rengia nusikalstamus įsakymus, siekdami pasipelnyti iš machinacijų su žemės sklypais ir atimti iš Lietuvos piliečio aukcione įgytą turtą.
Nurodo Jungtinių Tautų konvencijos prieš korupciją 15, 17 straipsnius, 23 straipsnio A punktą, 24 straipsnio A punktą, pabrėžia, kad ši konvencija buvo ratifikuota V. M. einant Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko pareigas, kuris, pareiškėjo manymu, tiesiogiai dalyvavo ir organizavo pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Kėdainiuose, atėmimą. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą ir paaiškina, kad 2009 m. gegužės 28 d. skunde ir 2009 m. rugsėjo 30 d. pasisakymuose įrodė, jog Institucija korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas atsisako tirti, nes tyčia dengia korumpuotus, padariusius nusikaltimus buvusius ir esamus aukščiausius valdžios pareigūnus, t. y. įrodė administracinio subjekto tiesioginių pareigų nevykdymą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 90 straipsnis). Paaiškina, kad atsakovo tęstinis tyčinis pareigų nevykdymas dar kartą paaiškėjo (naujai išaiškėjusios aplinkybės) po Institucijos 2009 m. gegužės 4 d. atsakyme Nr. 4–01–1357 nurodytos apskundimo tvarkos. Pažymi, kad šiame atsakyme pripažinta, jog joks tyrimas dėl naujai išaiškėjusių aplinkybių nebuvo atliekamas, priimant atsakymą buvo vadovautasi 2007 m. kovo 15 d. nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kas, pareiškėjo manymu, reiškia Institucijos sąmoningą atsisakymą vykdyti pareigą tirti piliečių pareiškimus ir skundus dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis, 109 straipsnio 1 ir 3 dalys, ABTĮ 90 straipsnis). Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus 2006 m. gruodžio 22 d. nutartį Nr. 3K–3–691/2006 ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti ir pasisakyti dėl esminio skundo dalyko – motyvuotai pasisakyti, kodėl gerai organizuota nusikalstama grupė klastoja pastatų (duomenys neskelbtini), Kėdainiuose, unikalius numerius, vykdo nusikalstamas aferas žemės sklypais, neatlygintinai atima iš Europos Sąjungos piliečių pastatus, įsigytus už pinigus viešo aukciono būdu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis). Mano, kad posėdžio metu paaiškėjus Institucijos akivaizdžių nusikalstamos veikos požymių, teismas privalėjo apie tai pranešti prokurorui (ABTĮ 109 straipsnio 1 dalis).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 104-106) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2009-05-04 sprendimo Nr. 4–01–1357 „Dėl pareiškimo nagrinėjimo“ pagrįstumo ir teisėtumo.
Pirmosios instancijos teismas 2009-10-12 sprendime nurodo, kad pareiškėjas 2009-04-29 pareiškime atsakovui vėl kelia analogiškus klausimus, t. y. dėl pastatų, esančių Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), užvaldymo ir Nekilnojamojo turto kadastro duomenų klastojimo. Duomenų, patvirtinančių, kad byloje yra D. Š. 2007-01-24 pareiškimas, nėra, todėl visiškai neaišku, kokiais įrodymais remdamasis teismas padarė tokią išvadą. Tuo tarpu padaryti vienareikšmišką išvadą iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2007-03-14 nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal V. D. atstovo D. Š. 2007-01-24 skundą, kad jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių pareiškėjas nepateikė, nėra jokių galimybių. Kaip matyti iš 2009-04-20 pareiškimo, jis grindžiamas ir faktais, įvykusiais 2009 m. bei nurodomi nauji asmenys, tariamai dalyvavę vykdant nusikalstamas veikas. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo bylą ir priėmė joje sprendimą neturėdamas byloje vieno šio ginčo išsprendimui reikšmingo dokumento. Tik lygindamas 2007-01-24 ir 2009-04-20 pareiškėjo pateiktus pareiškimus (skundus) ir įvertindamas juose išdėstytas aplinkybes, teismas galėjo tinkamai išnagrinėti bylą bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą nenustatė visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jų neištyrė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis).
Taip pat nagrinėjant bylą iš naujo spręstina, kokios normos reguliuoja šiuos ginčo teisinius santykius ir atitinkamai taikytinos (ar reglamentuojančios administracines procedūras, ar baudžiamąjį procesą).
Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti teisėtu ir pagrįstu bei dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes teismas, neturėdamas vieno iš ginčo išsprendimui reikšmingo dokumento, negalėjo įvertinti 2009-04-20 pareiškimo ir konstatuoti, kad 2007-01-24 bei 2009-04-20 pareiškimai (skundai) yra identiški (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles (įrodymų vertinimo patikimumo ir pakankamumo aspektais), o taip pat minėto įstatymo 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes bei neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, nepašalino byloje esančių abejonių. Šie procesiniai teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję ir tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės normų taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n utaria:
Pareiškėjo D. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.