Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Kazio Kailiūno ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-296-538/2006 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Medienos importo kontora“ ieškinį atsakovui V. A. , tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Automobilių versmė“, A. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas sprendime nurodė, kad pateikti kasos išlaidų orderiai patvirtinta, jog UAB „Automobilių versmė“ 1999 m. - 2003 m. išdavė atsakovui 702 300 Lt, o kasos pajamų orderiai patvirtina, kad atsakovas grąžino bendrovei 564 800 Lt. Dokumentų, pagrindžiančių kitų lėšų panaudojimą įmonės interesais, atsakovas nepateikė. Atsakovo 137 500 Lt skolą patvirtina ir UAB „Žemaitijos auditas“ avansinių mokėjimų akcininkams patikrinimo aktas, Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvada. Teismas nurodė, kad byloje atsakovui pareikštas reikalavimas dėl skolos išieškojimo už laikotarpį nuo 1999 m. lapkričio 1 d. iki 2003 m. rugpjūčio 19 d. ir byloje nėra duomenų, kad šio laikotarpio buhalterinės apskaitos dokumentai arba jų dalis būtų neišlikę. Todėl dalies buhalterinės apskaitos dokumentų už kitus laikotarpius neišsaugojimas šiai bylai reikšmės neturi. Atsakovo pasirašyti kasos išlaidų orderiai patvirtina, kad jis gavo iš UAB „Automobilių versmė“ atitinkamas pinigų sumas, o kasos pajamų orderiai patvirtina dalies sumos grąžinimą bei 137 500 Lt atsakovo skolą bendrovei. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių visų gautų sumų grąžinimą arba jų panaudojimą bendrovės interesais. Teismas pripažino, kad nuo 2001 m. birželio 19 d., kai su atsakovu buvo sudaryta darbo sutartis, jam buvo išduodamos atitinkamos pinigų sumos ir kaip darbuotojui, ir kaip akcininkui, todėl pinigus atsakovas privalėjo grąžinti ir kaip darbuotojas (DK 224 str. 2 d. 1 p.), ir kaip akcininkas (CK 6.237 str. 2 d.).

1. Teismas padarė neteisingą išvadą dėl dalies buhalterinės apskaitos dokumentų nuo 1997 m. gruodžio 31 d. iki 1999 m. sausio 1 d. neišsaugojimo fakto reikšmės bylai. Teismas neteisingai nustatė šio termino pradžią, nepagrįstai neatsižvelgė į Telšių apskrities VMI specialisto išvadoje nurodytą pastabą, jog tyrimui atlikti nebuvo pateikti dokumentai už laikotarpį nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d., todėl negalima nustatyti, ar pagal UAB „Automobilių versmė“ pateiktus kasos išlaidų bei kasos pajamų orderius atsakovo įsiskolinimas UAB „Automobilių versmė“ yra realus. Piniginės lėšos atsakovui buvo pradėtos mokėti dar 1997 metais ir jis dėl šių lėšų atsiskaitydavo, jų dalį grąžino 1997 m. ir 1998 m. R. B. ir J. G. paneigė ieškovo nurodytas aplinkybes dėl dokumentų sunaikinimo per gaisrą.

2. Teismas neteisingai taikė ir aiškino DK 224 straipsnio antrosios dalies 1 punktą. Ši norma galėjo būti taikoma ne vėliau kaip vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią baigėsi avanso grąžinimo ar įsiskolinimo padengimo nustatytas terminas, buvo išmokėta suma, permokėta dėl skaičiavimo klaidų, arba paaiškėjo darbuotojo padaryta žala, jei darbuotojo įsiskolinimas neviršija jo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio. Akcinių bendrovių įstatymas nesuteikia akcininkui teisių, susijusių su bendrovės piniginių lėšų gavimu, jeigu tos lėšos nėra bendrovės pelno dalis - dividendai. Teismas turėjo konstatuoti, kad piniginės lėšos atsakovui buvo išduodamos tik kaip įmonės darbuotojui, ir turėjo vadovautis DK XVII skyriaus nuostatomis, reglamentuojančiomis darbuotojų materialinės atsakomybės teisinius santykius.

3. Teismas pažeidė įrodymų leistinumą reguliuojančias normas, nenagrinėjo klausimo dėl turinčių trūkumų kasos išlaidų orderių, t.y. 1999 m. lapkričio 1 d., 2000 m. rugsėjo 1 d. kasos išlaidų orderių, 1999 m. lapkričio 30 d. orderio Nr. 182, 2000 m. lapkričio 29 d. orderio Nr. 182, 2000 m. gruodžio 29 d. orderio Nr. 217, 2002 m. liepos 8 d. orderio Nr. 113, 2003 m. liepos 29 d. orderio, ir nepasisakė dėl atsakovo atstovo argumentų šiuo klausimu, todėl pažeidė CPK 270 straipsnio trečiosios dalies 3 punktą. Turintys trūkumų kasos išlaidų orderiai nelaikomi leistinais įrodymais įrodyti faktams, kuriems jie skirti įrodyti, t.y. piniginei operacijai (Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 str. 4 d.). Atsakovas nepripažino gavęs išduotas sumas ir teigė, kad jis yra visiškai atsiskaitęs su įmone.

4. Teismas neatsižvelgė į nurodytą aplinkybę, kad į bylą nepateikta UAB „Vakarų auditas ir apskaita“ atlikto audito išvada, kurioje atsakovo skola įmonei buvo nustatyta mažesnė, nei vėliau UAB „Žemaitijos auditas“ atlikto audito metu. Teismas nepagrįstai netenkino atsakovo prašymų dėl įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu UAB „Vakarų auditas ir apskaita“, liudytojų apklausos, naujų įrodymų išreikalavimo bei bylos sustabdymo, tuo pažeisdamas ieškovo teisę įrodyti aplinkybes, kuriomis jis remiasi kaip savo atsikirtimų pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnio nuostatą šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

Ieškovas, reikšdamas šioje byloje reikalavimą dėl skolos išieškojimo iš atsakovo V. A. , šį reikalavimą grindė aplinkybėmis, kad atsakovas gavo iš UAB ,,Automobilių versmė“ pinigines sumas avansu atsiskaitytinai šios bendrovės 1997 m. balandžio 1 d. akcininkų sprendimo pagrindu, bet dalies gautų sumų negrąžino, už jas neatsiskaitė ir liko skolingas bendrovei 137 500 Lt. Šioms ieškinio pagrindu nurodytoms aplinkybėms pagrįsti ieškovas pateikė UAB ,,Automobilių versmė“ išduotus kasos išlaidų orderius (t. I, b.l. 35-53, t. II, b.l. 99-117). Iš šių dokumentų matyti, kad laikotarpiu nuo 1999 m. lapkričio 1 d. iki 2003 m. liepos 29 d. atsakovas V. A. iš UAB ,,Automobilių versmė“ gavo 702 300 Lt grynaisiais pinigais. Pažymėtina, jog atsakovas iš esmės neginčija gavęs šiuos pinigus, tačiau nurodo, kad šie dokumentai neįrodo realaus jo įsiskolinimo. Savo atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad, prieš atleidžiant jį iš darbo, jis buvęs informuotas apie 408 800 Lt įsiskolinimą bendrovei, šią sumą grąžinęs visiškai ir tik tada buvęs atleistas iš darbo (t. I, b.l. 67). Kaip matyti iš pateikto darbo sutarties nuorašo (t. II, b.l. 165), darbo sutartis, sudaryta tarp UAB ,,Automobilių versmė“ ir atsakovo V. A. , buvo nutraukta 2003 m. liepos 29 d. Taigi, remiantis minėtu atsakovo teiginiu, iki šios datos jis grąžinęs visus iš UAB ,,Automobilių versmė“ gautus pinigus. Tačiau iš ieškovo pateiktų kasos pajamų orderių nuorašų matyti, kad laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 19 d. iki 2003 m. gruodžio 19 d. atsakovas grąžino UAB ,,Automobilių versmė“ 564 800 Lt. Taigi atsakovas grąžino didesnę dalį iš bendrovės gautų pinigų, sumokėdamas juos į bendrovės kasą, ir dalį jų sumokėdamas jau po darbo sutarties nutraukimo. Šios aplinkybės paneigia atsakovo teiginius, kad jis su bendrove atsiskaitęs - įsiskolinimą įmonei visiškai grąžinęs dar iki atleidimo iš darbo. Atsakovas pirmosios instancijos teisme ginčijo dalyje ieškovo pateiktų kasos išlaidų orderių, kuriais ieškovas grindžia teiginį apie grynųjų pinigų išmokėjimą, esančių jo parašų autentiškumą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančių rašysenos ekspertizių aktais, pagrįstai nustatė, kad pateiktuose kasos išlaidų orderiuose yra atsakovo parašai, ir todėl padarė pagrįstą išvadą, kad minėti kasos išlaidų orderiai patvirtina aplinkybę, jog atsakovas iš UAB ,,Automobilių versmė“ gavo atitinkamas pinigų sumas, būtent 702 300 Lt. Atsakovas, ginčydamas tokią pirmosios instancijos teismo išvadą, savo apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad kai kurie kasos išlaidų orderiai turi rekvizitų trūkumų, todėl neatitinka Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo reikalavimų ir negali įrodyti pinigų sumų perdavimo atsakovui fakto. Tačiau su tokiu teiginiu negalima sutikti. Bylos aplinkybės, kuriomis grindžiami šalių reikalavimai bei atsikirtimai, yra nustatomos CPK 177 straipsnyje nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis, tarp kurių yra ir rašytiniai įrodymai. Savo teiginį apie tai, kad atsakovui buvo išmokėtos atitinkamos pinigų sumos, ieškovas pagrindė rašytiniais įrodymais – jau minėtais kasos išlaidų orderiais, kuriuose nurodyta, kokios pinigų sumos atsakovui buvo išmokėtos, šiuos dokumentus atsakovas pasirašė, taip patvirtindamas pinigų perdavimo jam faktą. Taigi teiginį apie pinigų perdavimą ieškovas pagrindė leistinais įrodymais ir vien faktas, kad kai kurie kasos išlaidų orderiai neturi visų reikiamų rekvizitų, negali paneigti esminių šiuose dokumentuose nurodytų duomenų – pinigų sumų bei jų perdavimo faktų.

Kaip jau minėta, byloje esantys kasos pajamų orderiai (t. I, b.l. 54-62) patvirtina, kad dalį gautų sumų, o konkrečiai 564 800 Lt, atsakovas grąžino. Tokiu būdu ieškovas, pateikdamas ieškinį šioje byloje, rašytiniais įrodymais pagrindė savo teiginį, kad atsakovas yra skolingas UAB ,,Automobilių versmė“ 137 500 Lt. Atsakovas, nesutikdamas su tokiu teiginiu bei savo atsiliepimu į ieškinį teigdamas, jog įsiskolinimo sumą jis ieškovui visiškai grąžino, pagal jau minėtą CPK 178 straipsnio nuostatą turėjo šią aplinkybę įrodyti leistinais CPK 177 nustatytais įrodymais. Tačiau tokių įrodymų atsakovas nepateikė.

Atsiliepdamas į ieškinį ir nesutikdamas su ieškovo pareikštu reikalavimu bei teigdamas, kad įmonei (ieškovui) nėra skolingas, atsakovas tuo pačiu atsiliepimu taip pat nurodė, kad būtina išreikalauti iš ieškovo buhalterinius dokumentus ir jo pozicija priklausys nuo šių dokumentų turinio, o jeigu jis iš tiesų yra skolingas – pasirengęs įsiskolinimo sumą visiškai padengti (t. I, b.l. 68). Analogiškai nurodoma ir ieškovo triplike (t. I, b.l. 78-79). Taigi atsakovas nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios tik kategoriškai neteigė, kad jis nėra ieškovui skolingas, ir pats jokių įrodymų apie tai, kad jis ieškovui skolą grąžino ar už gautas pinigų sumas su juo atsiskaitė, neteikė.

Ieškinys šioje byloje yra pareikštas dėl įsiskolinimo už sumas, atsakovui išmokėtas per 1999 m. – 2003 m. laikotarpį. Atsakovas nurodo, kad piniginės lėšos jam buvo pradėtos mokėti dar 1997 metais ir jis už šias lėšas atsiskaitydavo, jų dalį grąžino 1997 m. ir 1998 m., o, nepateikus dokumentų už laikotarpį nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d., negalima nustatyti, ar pagal UAB „Automobiliu versmė“ pateiktus kasos išlaidų bei kasos pajamų orderius atsakovo įsiskolinimas UAB „Automobilių versmė“ yra realus. Tačiau ieškiniu nėra reikalaujama priteisti sumas, atsakovui išmokėtas už laikotarpį iki 1998 m. gruodžio 31 d. Be to, atsakovas nenurodo, koks šalių tarpusavio atsiskaitymų balansas buvo 1998 m. gruodžio 31 d., neteigia, kad tuo metu pats ieškovas buvo jam skolingas, tuo labiau jokių įrodymų apie tai nepateikė. Todėl aplinkybė, kad nei teismui, nei Valstybinei mokesčių inspekcijai nebuvo pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai už laikotarpį nuo 1997 m. sausio 21 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d., šioje byloje pareikšto ieškinio pagrįstumui bei pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos negali turėti.

Atsakovas, neigdamas pirmosios instancijos teismo išvadas, nurodo, kad į bylą nėra pateikta UAB „Vakarų auditas ir apskaita“ atlikto audito išvada, kurioje atsakovo skola įmonei buvusi nustatyta mažesnė, nei vėliau UAB „Žemaitijos auditas“ atlikto audito metu. Kaip jau minėta, atsakovas pats turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo atsikirtimus į ieškinį, taigi ir pateikti įrodymus, paneigiančius pareikšto ieškinio pagrįstumą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių, kad šis įrodymas būtų išreikalautas (t. I, b.l. 93-94), tačiau jis pateiktas nebuvo ir negalima nustatyti, kur tokia išvada yra, nes ir apeliaciniame skunde apie tai nėra nurodyta. Taigi vien aplinkybė, kad buvo atliktas toks auditas, negali paneigti pirmosios instancijos teismo išvadų bei patvirtinti atsakovo teiginio apie jo atsiskaitymą su ieškovu.

Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti prašymus ir neišreikalavo kai kurių įrodymų bei atsisakė įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu UAB ,,Vakarų auditas ir apskaita“, tačiau nenurodo, kokiu pagrindu UAB ,,Vakarų auditas ir apskaita“ turėjo būti įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, kaip jo teisėms ar pareigoms turėtų įtakos šioje byloje priimtas teismo sprendimas, kokios aplinkybės, reikšmingos šiai bylai, galėtų būti nustatytos nurodytų liudytojų parodymais bei UAB ,,Automobilių versmė“ sąskaitomis faktūromis, pagal kurias bendrovė įsigijo įrengimus ir techniką. Atsakovas neteigia, kad jis techniką pirko ir už ją atsiskaitė pats savo vardu, o po to perdavė bendrovei ir nenurodo, kaip tai galėtų atsispindėti jo minimose sąskaitose faktūrose.

Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama nuo 2004 metų, bylos nagrinėjimas buvo ne kartą atidėtas, sustabdytas, todėl atsakovas turėjo pakankamai galimybių teikti įrodymus. Tačiau, kaip matyti iš jau paminėtų atsakovo procesinių dokumentų – atsiliepimo į ieškinį ir tripliko, atsakovas įrodinėjimo naštą faktiškai perkėlė ieškovui. Todėl negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė atsakovo teisę įrodyti aplinkybes, kuriomis jis remiasi kaip savo atsikirtimų pagrindu.

Ieškovas nurodo, kad piniginės sumos atsakovui buvo išduodamos UAB ,,Automobilių versmė“ akcininkų susirinkimo 1997 m. balandžio 1 d. sprendimo pagrindu. Šios aplinkybės atsakovas neneigia. Kaip matyti iš byloje esančio UAB ,,Automobilių versmė“ akcininkų susirinkimo 1997 m. balandžio 1 d. protokolo nuorašo (t. I, b.l. 8), minėtu akcininkų sprendimu buvo nuspręsta akcininkams išmokėti pinigines sumas avansu, už kurias metų gale jie turėjo atsiskaityti. Taigi piniginės sumos ieškovui buvo išmokamos kaip akcininkui. Byloje nėra jokių duomenų, kad 2001 m. birželio 19 d., sudarius darbo sutartį, atsakovas prarado savo, kaip akcininko, teises ir pinigines sumas iš UAB ,,Automobilių versmė“ nuo šios datos gavo kitu pagrindu, negu yra nurodytas 1997 m. balandžio 1 d. akcininkų sprendime. Todėl apeliacinio skundo motyvai, susiję su Darbo kodekso 224 straipsnio normos taikymu, nėra teisiškai reikšmingi. Aplinkybė, jog Akcinių bendrovių įstatymas nesuteikia akcininkui teisių, susijusių su bendrovės piniginių lėšų gavimu, jeigu tos lėšos nėra bendrovės pelno dalis - dividendai, nepaneigia fakto, kad paminėtu akcininkų susirinkimo sprendimu teisė gauti pinigines sumas avansu akcininkams buvo numatyta ir realizuojama. Todėl atsakovas, gavęs šias sumas iš bendrovės, privalėjo jas grąžinti bendrovei ar už jų panaudojimą atsiskaityti. Nesant duomenų, kad atsakovas grąžino visas gautas sumas ar už jų panaudojimą atsiskaitė, ieškovui reikalaujant, pirmosios instancijos teismas pagrįstai negrąžintas sumas iš atsakovo priteisė.

Remdamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė proceso ir materialinės teisės normas ir bylą iš esmės išsprendė teisingai. Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, taip pat ir CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.