- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-01
- Bylos Nr.
- I-1300-394/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-03690-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- E. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. T. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ryšium su laisvės apribojimu buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2015-01-01 iki 2015-12-01, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, maisto kiekis buvo per mažas, dėl ko nukrito svoris. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t.y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, sutriko sveikata.
Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, pranešta tinkamai – teismo šaukimu (84 b. l.), pageidavimo dalyvauti teismo posėdyje nepareiškė.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, pranešta tinkamai – teismo šaukimu (86 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (15-22 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo" 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2015-08-10 iki 2015-12-10 ir jam teko nuo 3,22 iki 18,3 kv. m., taigi pareiškėjui tik vieną dieną teko nežymiai mažesnis kameros plotas nei nustatyta higienos normos. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojamas į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Atsakovas pabrėžia, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m. ploto, bet tokia situacija nėra pastovi, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t.y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.
Atsakovas nurodo, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015-08-24 tikrino kamerą Nr. 43, nustatyta, kad oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus, kameroje neužfiksuota jokių kitų pažeidimų. Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. LR Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, be to, jie nuo bendros kameros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, kas atitinkamai ir užtikrina kamerose kalinčių asmenų privatumą.
Atsakovas nurodo, kad duomenų apie tai, jog pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimais neatitinkančios energetinės vertės maitinimas, įstaiga neturi, pareiškėjas jokių duomenų taip pat nepateikia. Pareiškėjo reikalavimas grįstas samprotavimais, todėl nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo, o dokumentinė medžiaga rodo, kad maisto raciono energetinės vertės neatitikimas reikalavimams galėjo būti konstatuotas tik kaip vienetinis atvejis arba dėl maisto produktų tiekėjų produkcijos, tiekiamos maisto gamintojui, neatitikimo deklaruojamai kokybei. Be to, suimtieji turi galimybę maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įsigyti parduotuvėje.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą
Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas E. T. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LR ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2015-12-01, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui ir higienos normų reikalavimų. 2015-12-29 nutartimi teismas pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2015-06-01 atsisakė priimti, kadangi Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama administracinė byla pagal to paties pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, už laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2015-06-01; pareiškėjo skundas buvo priimtas tik dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2015-06-02 iki 2015-12-10 (7-8 b. l.).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš byloje esančios 2015-12-30 pažymos Nr. 60/09-43665 (24-26 b. l.) matyti, kad pareiškėjas E. T. ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015-08-10 iki 2015-12-10, viso 104 dienas. Pareiškėjas buvo laikomas įvairiose skirtingo dydžio (nuo 17,01 iki 23,02 kv. m.) kamerose (Nr. 94, 62, 66, 43, 50, 67, 51, 6, 19 ir 44) vienas arba su dar 1-6 asmenimis ir jam teko nuo 3,22 iki 23,02 kv. m.
Taigi iš pateiktos pažymos matosi, kad 103 dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, o 1 dieną pareiškėjui tenkantis kameros Nr. 6 plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus, tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas tą dieną buvo laikomas kameroje užtikrinant jam minimalią ploto normą, nėra galimybės, atsakovas pateikė tik duomenis apie kameroje buvusių asmenų skaičių 7.30 val. ryte ir 19.30 val. vakare, todėl 2015-12-30 pažymos turinys vertintinas pareiškėjo naudai (LVAT 2014-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1469/2014) ir konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje 1 dieną buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kameros plotui. Įvertinęs tai, kad kamera buvo užstatyta suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis (28-31 b. l.), teismas sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrą laikotarpį buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes laikytina, jog Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2015-08-24 atlikęs Šiaulių TI patalpų operatyviąją valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę įvertinti gautuose pareiškėjų skunduose minimų faktų dėl sąlygų atitikties Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimams (2015-08-27 patikrinimo aktas Nr. EP-354 – 49-52 b. l.), patikrino ir kamerą Nr. 43, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015-08-31 iki 2015-09-08. Patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinis apšvietimas atitiko higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, kitų pažeidimų nebuvo užfiksuota. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, šalta, neužsidarė langai, per juos pūtė vėjas, atsakovas atsiliepime pasisakė tik dėl kameros Nr. 43 būklės, į bylą pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, tik viename iš kurių užfiksuoti kameros Nr. 43 patikrinimo rezultatai, duomenų apie kitų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būklę nepateikė, nors buvo įpareigotas pateikti visus duomenis, susijusius su pareiškėjo laikymo kameromis (7-8 b. l.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.). Atsakovas šiuo atveju nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl visų gyvenamųjų kamerų, kuriose jis buvo laikomas, būklės, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų – gyvenamosiose kamerose šalta (LVAT 2016-02-02 nutartis byloje Nr. A-227-858/2016), išskyrus kamerą Nr. 43.
Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad gaudavo per mažą maisto kiekį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatos numato, kad vidutinė fiziologinė energetinė norma nedirbantiems vyrams yra 2298 kcal per parą. Skiriamų maisto produktų vidutinis paros kiekis vienam nedirbančiam vyrui, laikomam kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintas LR teisingumo ministro 2002-09-23 įsakymu Nr. 253. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-04-29 įsakymu Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščius. Iš byloje esančių Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matosi, kad 2015-05-07 patikrinimo metu (2015-05-18 patikrinimo aktas Nr. EP-201 – 45-48 b. l.) nustatyta, jog paros racionas, skirtas laisvės atėmimo vietose laikomiems nedirbantiems vyrams, 2015-01-13 duomenimis atitiko numatytą dienos racioną, nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyriuje atlikus cheminius tyrimus, nustatyta bendra paros davinio energetinė vertė – 2312 kcal. 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 (53-59 b. l.) nurodyta, kad maitinimas Šiaulių TI organizuojamas 3 kartus per dieną pagal reglamentuojančio teisės akto reikalavimus sudarytus valgiaraščius, maistą tiekia UAB „Pontem“. Taigi Šiaulių visuomenės sveikatos centras pažeidimų dėl maisto, skiriamo Šiaulių TI laikomiems asmenims energetinės vertės, nenustatė, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių tardymo izoliatorius neužtikrino, jog būtų laikomasi nacionaliniais teisės aktais nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose buvusių laikymo sąlygų jis tapo irzlus ir nervingas, pradėjo negaluoti skrandis, atsirado nežmoniški skausmai, nukrito svoris. Iš įrašų pareiškėjo E. T. asmens sveikatos istorijoje (61-80 b. l.). matyti, jog ginčo laikotarpiu Šiaulių TI jis skundėsi tik dantų skausmais, jokių įrašų apie pareiškėjo skrandžio sutrikimus, svorio kritimą jo sveikatos istorijoje nėra, taigi byloje esantys medicininiai dokumentai pareiškėjo teiginių nepatvirtina ir nesudaro pagrindo teigti, kad dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI pablogėjo jo sveikata.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, tam tikru laikotarpiu pažeidžiant minimalią kameros ploto normą, sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog reikalavimai minimaliam kamerų plotui buvo pažeisti tik 1 dieną, pareiškėjas turėjo galimybę vieną valandą per dieną pabūti gryname ore (28-31 b. l.), dėl laikymo sąlygų nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms nesiskundė (27 b. l.), pareiškėjas nenurodė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuomet Šiaulių TI kalinamiems asmenims už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną, kai ženkliai pažeidžiami reikalavimai nustatytam minimaliam kameros plotui, yra priteisiamas vidutiniškai apie 9 Eur neturtinės žalos atlyginimas (2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015, 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015, 2016 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2588-624/2015), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 100 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p. teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. T. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100,00 Eur (vieną šimtą Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Spendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.