Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-179-255/2017

2017 m. birželio 8 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Daliaus Jocio, Dalios Kursevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-03-09 nuosprendžio, kuriuo L. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c) papunkčiu paskirta bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015-10-29 baudžiamuoju įsakymu paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme ir paskirta subendrinta galutinė bausmė vieneri metai ir vienas mėnuo laisvės atėmimo. Į bausmės laiką įskaitytas laikinuosiuose sulaikymuose išbūtas laikas nuo 2015-07-15 iki 2015-07-16 (viena para) bei nuo 2016-04-03 iki 2016-04-04 (viena para). Bausmę paskirta atlikti atvirojoje kolonijoje. Nustatyta kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios, nuosprendžiui įsiteisėjus, – panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

L. Z. nuteistas už tai, kad jis mušdamas šeimos narį sukėlė jam fizinį skausmą, tai yra 2016-04-03, apie 17.00 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Klaipėdos r., L. Z. būdamas neblaivus, sugriebęs savo sugyventinei J. P. už plaukų tyčia dešinės rankos kumščiu ne mažiau kaip penkis kartus sudavė jai į veidą, po to ne mažiau kaip penkis kartus spyrė į įvairias kūno vietas. Tokiais savo veiksmais L. Z. sukėlė fizinį skausmą savo sugyventinei J. P..Apeliaciniu skundu nuteistasis L. Z. prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-03-09 nuosprendį ir jį išteisinti.Nurodo, jog byloje reikalinga nustatyti, ar jis atliko veiksmus, nurodytus kaltinime, ir ar šie veiksmai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiomis pasekmėmis. Pažymi, kad jis kaltės nepripažįsta, bylos nagrinėjimo metu išsamiai nurodė įvykio aplinkybes, todėl, pasak nuteistojo, nėra pagrindo abejoti nurodytų aplinkybių objektyvumu.Nurodo, kad baigiantis ikiteisminiam tyrimui jis buvo pripažinęs kaltę, tačiau, nuteistojo manymu, teismas neturėjo šio prisipažinimo vertinti kaip patikimo, kadangi šie parodymai dėl prisipažinimo buvo sąlygoti ikiteisminio tyrimo pareigų veiksmų, t. y. jų teiginių, įkalbinėjimų, jog jam pripažinus, viskas greičiau pasibaigs. Pasak nuteistojo, jis, kaip asmuo, neturintis teisinio išsilavinimo, nesuprato tokių veiksmų pasekmių. Teigia, kad jo nurodytas aplinkybes dėl įvykio patvirtino nukentėjusioji. Ji nurodė, jog įvykus apsižodžiavimui tarp jos ir jo, ją apėmė pykčio priepuolis. Ji puolė muštis, o jis gynėsi. Ji puolė nagais, draskė jo veidą. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu nukentėjusioji patvirtino, kad tyrėjai nurodė nevisai teisingus parodymus, kadangi buvo pikta ant L., tai yra jo. Taip pat ji patvirtino, kad ji nėra jo įbauginta ir posėdžio metu duoti parodymai yra teisingi. Mano, kad šiuo atveju turėtų būti vertintini bylos nagrinėjimo iš esmės metu duoti nukentėjusiosios parodymai, kurie patvirtina jo parodymus.Apeliaciniame skunde nurodo, kad kaltinimas be nukentėjusiosios parodymų yra grindžiamas ir liudytojų policijos pareigūnų parodymais. Tačiau, nuteistojo manymu, pareigūnų parodymai teismo turėtų būti vertinami kritiškai, kadangi policijos pareigūnai tiesiogiai įvykio nematė, o įvykio aplinkybės jiems tapo žinomos tik iš nukentėjusiosios, kuri, kaip nurodė, teismo posėdyje ikiteisminio tyrimo metu davė nelabai teisingus parodymus, kadangi buvo supykusi ant jo. Atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių tiek jo, tiek nukentėjusiosios posėdžio metu nurodytas įvykio aplinkybes.Nuteistojo teigimu, iš byloje esančių duomenų matytina, kad jo veikoje nėra nusikalstamos veikos sudėties požymių. Nėra nei objektyvaus, nei subjektyvaus nusikalstamos veikos požymių, kadangi jis nenaudojo fizinio smurto prieš nukentėjusiąją, siekiant sukelti jai fizinį skausmą ar ją sužaloti. Kaip nurodė nukentėjusioji, jis gynėsi nuo jos agresyvaus elgesio ir jis pavartojo jėgą prieš ją tik tam, kad nutrauktų nukentėjusiosios aiškiai neteisėtus veiksmus.Pasak apelianto, konfliktiškai buvo nesiteikusi būtent nukentėjusioji, būtent ji aiškiai rodė agresiją prieš jį, ji jį puolė bei nagais griebė jam už veido ir taip jį subraižė. Kad puolėja buvo nukentėjusioji, patvirtina ir jos veiksmai po įvykio – ji atsisakė vykti pas ekspertus, kad būtų nustatytas sužalojimo laipsnis. Žinodamas nukentėjusiosios būdą, jis suvokė, jog nukentėjusiosios agresyvūs ir nevaldomi veiksmai kelia akivaizdų ir realų pavojų jo sveikatai. Jis, norėdamas išvengti fizinio kontakto bei atremti nukentėjusiosios intensyvų ir agresyvų puolimą, ją tramdė, t. y. laikė ją rankomis, bandė ją pargriauti. Fizinio kontakto metu galėjo atsirasti sužalojimai (nubrozdinimai), kuriuos nurodė nukentėjusioji, tačiau jis nebuvo nusiteikęs priešiškai prieš nukentėjusiąją, jis nesiekė jos sužaloti, jo veiksmai nepasireiškė smūgių sudavimu, suėmimai už rankų nebuvo intensyvūs ar ilgalaikiai. Nuteistojo manymu, tai, kad jis įvykio metu buvo išgėręs taurę šampano, tikrai nesutrukdė jam suvokti kėsinimosi akivaizdumo ir realumo ir tai nesudaro pagrindo teigti, jog kėsinimasis susiformavo tik kaltinamojo vaizduotėje, o ne realiai. Šiuo atveju netgi galima teigti, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, ir taikyti būtinosios ginties institutą. Mano, jog teismas, skirdamas laisvės atėmimo bausmę, neatsižvelgė į bylos esminės aplinkybės, todėl padaryta išvada nėra pakankamai pagrįsta.Teismo posėdyje nuteistasis L. Z. ir jo gynėja advokatė Kristina Pralgauskaitė prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras Žilvinas Šiurna prašo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusioji nurodė, kad paskirta bausmė yra per griežta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo L. Z. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Jo įvykdytą nusikalstamą veiką dėl fizinio smurto vartojimo nukentėjusiajai J. P. tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.Nuteistasis apeliaciniu skundu nesutikdamas dėl jo nuteisimo, ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, nors teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, padarė išvadą dėl L. Z. kaltės. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir su jomis sutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad L. Z. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra motyvuotos ir pagrįstos byloje surinkta medžiaga, o iš apeliacinio skundo pagrindų ir motyvų matyti, kad nuteistasis siekia, jog būtų panaikintas apkaltinamasis nuosprendis.Nuteistasis L. Z. apeliaciniame skunde teigia, jog byloje nėra įrodyta jo kaltė, o visuma byloje esančių duomenų patvirtina, kad tai jis gynėsi nuo J. P.. Pažymi, kad J. P. pirma puolė jį, nagais griebė jam į veidą, veidą subraižė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pakankamai išsamiai aptarė nuteistojo kaltę įrodančius įrodymus ir nors apeliantas neigia savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jo kaltę neabejotinai įrodo nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, liudytojų policijos pareigūnų P. J., A. A. parodymai, duoti teismo posėdžio metu, policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai, iš dalies paties nuteistojo parodymai, vaizdo įrašas, Kretingos moterų informacijos ir mokymo centro 2016-12-014 pažyma Nr. 32, nukentėjusiosios kūno apžiūra, atlikta 2016-04-04, bei kiti byloje surinkti įrodymai.Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas įvertinęs įrodymų visumą padarė išvadą, kad L. Z. 2016-04-03, apie 17.00 val., būdamas neblaivus, sugriebęs savo sugyventinei J. P. už plaukų, tyčia dešinės rankos kumščiu ne mažiau kaip penkis kartus sudavė jai į veidą, po to ne mažiau kaip penkis kartus spyrė į įvairias kūno vietas ir tokiais savo veiksmais L. Z. sukėlė fizinį skausmą savo sugyventinei J. P..Nuteistasis nesutinka su tokiomis išvadomis ir teigia, kad jo veikoje nėra nusikalstamos veikos sudėties požymių, nes jis nevartojo fizinio smurto prieš nukentėjusiąją, siekdamas sukelti jai fizinį skausmą ar ją sužaloti. Teigia, kad konfliktiškai buvo nusiteikusi būtent nukentėjusioji, būtent ji rodė agresiją prieš jį, jį puolė ir griebė nagais jam į veidą, jį subraižė. Jis norėdamas išvengti fizinio kontakto bei atremti nukentėjusiosios intensyvų ir agresyvų puolimą, ją tramdė, tai yra laikė už rankų, bandė ją pargriauti. Mano, kad sužalojimai nukentėjusiajai galėjo atsirasti fizinio kontakto metu, tačiau jis nebuvo priešiškai nusiteikęs prieš nukentėjusiąją, nesiekė jos sužaloti, o jo veiksmai prieš ją, tai yra smūgių sudavimas, suėmimas už rankų, nebuvo intensyvūs ar ilgalaikiai. Pasak nuteistojo, jo veiksmai traktuotini kaip gynyba, o ne kaip siekis padaryti žalos nukentėjusiajai. Nurodo, kad nukentėjusiosios agresyvus ir nevaldomas būdas jam leido suvokti grėsmės realumą. Tokius apelianto teiginius apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, tai yra vaizdo įrašą, nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo patvirtinti ir parodymų patikrinimo vietoje metu, policijos pareigūnų P. J. ir A. A. parodymus, kurie patvirtino įvykio vietoje nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, tarnybinius pranešimus ir kitą byloje esančią rašytinę medžiagą, pagrįstai pripažino, kad būtent L. Z. vartojo fizinį smurtą prieš savo sugyventinę, sukeldamas jai fizinį skausmą, ir su tokiomis išvadomis apeliacinės instancijos teismas negali nesutikti.BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant klausimą, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Todėl didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-78-489/2016). Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau aiškiai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012).Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra nustatyti nukentėjusiosios veiksmai, kurie būtų kėlę realų pavojų nuteistojo sveikatai ar gyvybei, dėl kurių būtų galima būtinoji gintis. Tai, kad tarp sugyventinių įvyko žodinis konfliktas, nepatvirtina pačios buvusios situacijos pavojingumo prieš nuteistąjį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju sužalojimai nustatyti nukentėjusiajai. Šiuo atveju kelių įbrėžimų veide nepakanka tam, kad būtų galima konstatuoti nuteistąjį veikus esant būtinosios ginties sąlygoms. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistojo L. Z. veiksmai negali būti vertinami kaip būtinoji gintis. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog L. Z. padarė nusikalstamą veiką, numatytą 140 straipsnio 2 dalyje, yra teisinga, t. y. baudžiamasis įstatymas byloje taikytas tinkamai. Pasak apelianto, teismas turėjo vertinti bylos nagrinėjimo iš esmės metu duotus nukentėjusiosios parodymus, kurie patvirtina jo parodymus. Nukentėjusioji nurodė, kad įvykus apsižodžiavimui tarp jos ir kaltinamojo, ją apėmė pykčio priepuolis ir ji puolė muštis, o L. gynėsi. Ji puolė nagais, draskė kaltinamojo veidą. Nukentėjusioji nurodė, kad ji tyrėjai davė ne visai teisingus parodymus, nes buvo pikta ant L., ir patvirtino, kad nėra įbauginta ir posėdžio metu duoti parodymai yra teisingi. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Šiuo atveju apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad L. Z. ir J. P. teismo posėdžio metu duoti parodymai, jog L. Z. gynėsi nuo J. P. užpuolimo, neatitinka tikrovės. Apylinkės teismas įvertinęs duomenų visumą pagrįstai konstatavo, jog nukentėjusiosios J. P. paaiškinimai policijos pareigūnams iš karto po įvykio atitinka tikrąsias įvykio aplinkybes, o teismo posėdžio metu nukentėjusiosios J. P. parodymai yra neobjektyvus dėl galimo kaltinamojo L. Z. poveikio nukentėjusiajai. Apylinkės teismas išsamiai įvertino bei pagrįstai atmetė nukentėjusiosios parodymus, duotus teismo posėdžio metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, jų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, priešingai, šiuos parodymus paneigia anksčiau aptartų įrodymų visuma. Nuteistasis skunde taip pat nurodo, kad kaltinimas be nukentėjusiosios parodymų yra grindžiamas ir liudytojų policijos pareigūnų parodymais. Tačiau, nuteistojo manymu, pareigūnų parodymai teismo turėtų būti vertinami kritiškai, kadangi policijos pareigūnai tiesiogiai įvykio nematė, o įvykio aplinkybės jiems tapo žinomos tik iš nukentėjusiosios. Apeliacinės instancijos teismas tokius nuteistojo argumentus taip pat laiko nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertinti policijos pareigūnų parodymus neturėjo jokio pagrindo. Policijos pareigūnų parodymai kartu su kitais byloje esančiais duomenimis sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad būtent L. Z. pavartojo fizinį smurtą prieš savo sugyventinę, sukeldamas jai fizinį skausmą. Nenustatyta, kad policijos pareigūnai būtų suinteresuoti nurodyti neteisingas įvykio aplinkybes ir apkalbėti L. Z.. Nuteistasis taip pat nenurodo jokių aplinkybių, kodėl minėti policijos pareigūnai būtų suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti pastarąjį, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, todėl pagrindo nesivadovauti policijos pareigūnų parodymais bei užfiksuotais duomenimis pirmosios instancijos teismas neturėjo, tokių pagrindų nemato ir apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas.Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad teismas neturėjo jo prisipažinimo ikiteisminio tyrimo metu vertinti kaip patikimo, kadangi šie parodymai dėl prisipažinimo buvo sąlygoti ikiteisminio tyrimo pareigų veiksmų, t. y. jų teiginių, įkalbinėjimų, jog jam prisipažinus, viskas greičiau pasibaigs. Pasak nuteistojo, jis, kaip asmuo, neturintis teisinio išsilavinimo, nesuprato tokių veiksmų pasekmių. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu L. Z. būdamas sulaikytas po nusikaltimo padarymo, pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo ginamas advokato, kur buvo sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės, įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios, paskyrimo. Be to, pažymėtina, kad L. Z. atsisakė gynėjo, kai pastarajam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą ir rašomas įtariamojo apklausos protokolas (t. 1, b. l. 77, 79, 81–82). Remdamasi anksčiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis L. Z. tiesiogiai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymius, todėl naikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-03-09 nuosprendį ir L. Z. išteisinti, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistasis, nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.Nors nuteistojo gynėja teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad paskirta bausmė neturėtų būti susijusi su laisvės atėmimu, tačiau teisėjų kolegija nenustatė, kad nuteistajam L. Z. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė yra neteisinga, nes pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, pagrįstai L. Z. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios trukmę nustatė iki sankcijoje numatyto vidurkio. Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Be to, pažymėtina, kad pats nuteistasis neigdamas savo kaltę skunde neginčija paskirtos bausmės.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. Z. apeliacinį skundą atmesti.