- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-24
- Bylos Nr.
- AS-525-614-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Romanas Klišauskas, Laimutis Alechnavičius (pran.)
- Atsakovas
- Ukmergės rajono savivaldybės administracijos
- Pareiškėjas
- asociacijos Nacionalinės
- Trečiasis asmuo
- Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, uždarajai akcinei bendrovei „Ukmergės šiluma“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Ukmergės rajono savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos skundą atsakovui Ukmergės rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, uždarajai akcinei bendrovei „Ukmergės šiluma“, uždarajai akcinei bendrovei „Dainavos energetika“, uždarajai akcinei bendrovei „Miesto energija“ dėl įsakymų ir licencijų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Asociacija Nacionalinė dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lyga (toliau – ir Asociacija) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Ukmergės rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2010 m. birželio 10 d. įsakymą Nr. 13-636 „Dėl šilumos tiekimo licencijos“ ir UAB „Ukmergės šiluma“ išduotą šilumos tiekimo licenciją Nr. L4-ŠT-3; panaikinti Administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 10 d. įsakymą Nr. 13-637 „Dėl šilumos tiekimo licencijos“ ir UAB „Dainavos energetika“ išduotą šilumos tiekimo licenciją Nr. L4-ŠT-4. Taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti ginčijamų įsakymų bei licencijų galiojimą.
Prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, jog, Administracijai išdavus ginčijamas šilumos energijos tiekimo licencijas, susidaro situacija, kai šilumos energijos tiekimą tose pačiose teritorijose privalo užtikrinti po dvi įmones, tokiu būdu pažeidžiamos vartotojų teisės ir interesai. Pabrėžė, jog vartotojų teisių apsauga yra konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas, o ginčo specifika silpnesniosios šalies gynimo interesais lemia teismo pareigą būti aktyviam procese. Pažymėjo, jog jau nagrinėjimo momentu yra susidariusi situacija, kai vartotojams ilgą laiką netiekiamas karštas vanduo, taip pažeidžiant jų teises. Galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas, kadangi UAB „Ukmergės šiluma“ ir UAB „Dainavos energetika“ iš vartotojų rinks lėšas už šilumos energiją, kurios turės būti grąžintos, panaikinus licencijas. Tokios lėšos gali būti negrąžintos, nes nurodytos įmonės yra privataus kapitalo, todėl gali būti nemokios. Be to, vartotojai, nepritaikius prašomų priemonių, turės mokėti įmonėms, kurių licencijų galiojimas ginčijamas, o UAB „Miesto energija“ – licencijuotam šilumos energijos tiekėjui pareikalavus vykdyti sutartis, gyventojai privalės mokėti dvigubai. Nurodė, kad šilumos energijos vartotojams neaišku, ar nutraukti sudarytas sutartis su UAB „Miesto energija“ ir sudaryti naujas su UAB „Ukmergės šiluma“ bei UAB „Dainavos energetika“. Be to, nepašalinus abejonių dėl naujų šilumos energijos tiekėjų teisėtumo, sukeliamas neapibrėžtumas šilumos paslaugų teikimo sferoje.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi, be kita ko, tenkino pareiškėjo prašymą ir pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje sustabdė ginčijamų įsakymų ir licencijų galiojimą.
Teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 ir 2 dalis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. AS16-528/2007, AS10-349/2007). Nurodė, jog ginčas šiuo atveju kilo Ukmergės rajono gyventojams ypač svarbioje šilumos ir karšto vandens tiekimo srityje, o visuomenė yra suinteresuota nepertraukiamu ir efektyviu tokių paslaugų teikimu. Tuo tarpu susidariusi konfliktinė situacija bei naujų šilumos energijos tiekėjų atsiradimas, iš esmės nepašalinus abejonių dėl tokio atsiradimo, t. y. išduotų licencijų teisėtumo, sukelia neapibrėžtumą šilumos tiekimo srityje. Pažymėjo, jog, nors UAB „Dainavos energetika“ ir UAB „Ukmergės šiluma“ išduotos šilumos tiekimo licencijos toje pačioje teritorijoje, UAB „Miesto energija“ išduota šilumos tiekimo licencija nėra pakeista, sustabdyta, nepanaikintas jos galiojimas. Padarė išvadą, jog šilumos tiekimas vartotojams, kol bus išspręstas ginčas, bus užtikrintas. Tuo tarpu, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, skundo patenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų negalimas.
II.
Atsakovas Administracija pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Pabrėžia, jog teisme jau yra iškelta analogiška byla pagal tapatų pareiškėjo skundą.
2. Nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas byloje, iškeltoje pagal tapatų Asociacijos skundą, atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, o nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje į tai neatsižvelgė.
3. Remdamasis ABTĮ 71 straipsnio 2 dalimi, 92 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. AS16-528/2007, AS10-349/2007, AS146-483/2010, AS858-440/2010, AS556-174/2009), pažymi, jog, sprendžiant administracinio akto galiojimo sustabdymo klausimą, būtina nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Teigia, jog nagrinėjamu atveju tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikta.
4. Be to, UAB „Miesto energija“ dėl šilumos gamybos įrenginių bei šilumos perdavimo vamzdynų valdymo perėmimo neteko šilumos gamybos įrenginių bei šilumos perdavimo vamzdynų Šventupės, Dainavos bei Šilo gyvenvietės valdymo, todėl UAB „Miesto energija“ šiose gyvenvietėse techniškai tapo neįmanoma tiekti šilumą. Būtent todėl UAB „Ukmergės šiluma“ ir UAB „Dainavos energetika“ buvo pavesta vykdyti šilumos tiekimą minėtose gyvenvietėse. Pažymi, jog nors UAB „Miesto energija“ ir turi licenciją vykdyti šilumos tiekimo veiklą Šventupės, Dainavos bei Šilo gyvenvietėse, tačiau dėl įsiteisėjusios Ukmergės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir atitinkamas turtas perduotas valdyti savivaldybei, ir atliktų antstolių veiksmų, perduodant turtą valdyti savivaldybei, faktiškai nebeturi techninės galimybės vykdyti šilumos tiekimą minėtose teritorijose.
5. Taikant Reikalavimo užtikrinimo priemones, nagrinėjamu atveju nebuvo atsižvelgta į šalių interesų pusiausvyros principą. Teigia, jog pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės daro ir ateityje padarys daugiau žalos nei jų netaikymas. Kadangi, panaikinus skundžiamus aktus, Ukmergės rajono vartotojai ir toliau gautų šilumos energiją, kurią vietoj UAB „Ukmergės šiluma“ ir UAB „Dainavos energetika“ tiektų UAB „Miesto energija“. Tuo tarpu teismui pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdžius ginčijamų licencijų galiojimą, buvo sukurtas neapibrėžtumas jau susiklosčiusiuose sutartiniuose santykiuose, nes vartotojams šilumos energiją jau faktiškai tiekė UAB „Ukmergės šiluma“ ir UAB „Dainavos energetika“. Taip pat bus sukelti itin dideli materialiniai nuostoliai.
6. Nurodo, kad, priimant ginčijamus aktus, buvo ginamas viešasis, t. y. Ukmergės rajono ūkio subjektų ir vartotojų, interesas. Todėl tokių aktų galiojimo sustabdymas galimas tik esant ypatingiems atvejams, o priimant skundžiamą nutartį, nebuvo atsižvelgta į pareigą savivaldybei užtikrinti viešąjį interesą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su atskiruoju skundu argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nustatė išskirtines aplinkybes, kurios yra pagrindu nagrinėjamoje byloje pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Be to, nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad, vienoje teritorijoje esant keliems šilumos tiekėjams, šilumos ir karšto vandens vartotojai atsiduria tokioje situacijoje, kai nėra aišku, kuriam šilumos energijos tiekėjui jie turi mokėti už gaunamas paslaugas, iš kurio turi reikalauti vykdyti šilumos tiekėjo pareigas.
2. Tuo atveju, jeigu teismas panaikintų UAB „Ukmergės šiluma“ ir UAB „Dainavos energetika“ suteiktas licencijas, turės būti sprendžiamas klausimas dėl neteisėtai vykdytos veiklos pagrindu gautų pajamų grąžinimo šilumos energijos vartotojams.
3. Pažymi, jog, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, šalių interesų pusiausvyros principas nebuvo pažeistas, o teismo nutartis priimta, remiantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir ginant viešąjį interesą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atsiliepimas į atskirąjį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, jos netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis).
Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų. Įvertinus tokią teisės normą įstatymų leidėjo ketinimų (tikslų) aspektu ir vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-174/2009), darytina išvada, kad, sprendžiant Ukmergės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 10 d. įsakymo Nr. 13-636 „Dėl šilumos tiekimo licencijos“ ir UAB „Ukmergės šiluma“ išduotos šilumos tiekimo licencijos Nr. L4-ŠT-3, Ukmergės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 10 d. įsakymo Nr. 13-637 „Dėl šilumos tiekimo licencijos“ ir UAB „Dainavos energetika“ išduotos šilumos tiekimo licencijos Nr. L4-ŠT-4 sustabdymo klausimą, būtina nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas grindžia ta aplinkybe, kad pagal ginčijamas šilumos tiekimo licencijas pradėjus vykdyti šilumos tiekimo veiklą, bus pažeistas viešasis interesas: UAB „Ukmergės šiluma“ ir UAB „Dainavos energetika“ pradėjus vykdyti šilumos energijos tiekimo veiklą ginčijamų licencijų pagrindu, bus sudaromos naujos šilumos energijos vartojimo sutartys su šilumos energijos vartotojais, sutartys bus vykdomos, už energiją bus atsiskaitoma. Jei teismas pripažins UAB „Ukmergės šiluma“ ir UAB „Dainavos energetika“ išduotas šilumos tiekimo licencijas neteisėtomis bei jas panaikins, neteisėtai vykdomos veiklos pagrindu gautos pajamos turės būti grąžintos vartotojams. Kadangi UAB „Ukmergės šiluma“ ir „Dainavos energetika“ yra privačios bendrovės, piniginių lėšų sumažinimas tokiu atveju būtų apsunkintas ar netgi neįmanomas, atitinkamai ir teismo sprendimo, jei jis bus palankus pareiškėjams, vykdymas būtų apsunkintas ar neįmanomas. Nesustabdžius licencijų galiojimo, susidariusi situacija reikš Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 4 dalies, kurioje nustatyta, kad licencijos šilumos tiekimo veiklai išduodamos neterminuotam laikui tik vienam asmeniui tam tikroje nustatytoje teritorijoje, pažeidimą.
Atsižvelgus į šiuos argumentus bei įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, negalima daryti išvados, kad buvo ar yra pagrindas taikyti jo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones. Byloje nustatyta, kad trečiasis suinteresuotasis asmuo UAB „Miesto energija“ šilumos tiekimo veiklą vykdo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. lapkričio 18 d. išduotos šilumos tiekimo licencijos Nr. L4-ŠT-1 pagrindu. Byloje nėra duomenų, kad ši licencija būtų panaikinta ar jos galiojimas sustabdytas. Nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, t. y. panaikinus skundžiamus aktus, iki jų priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Hipotetiniai teiginiai, kad galėtų kilti sunkumų padėtį grąžinant į anksčiau buvusią (nutraukiant sutartis, kurios gali būti sudarytos, išieškant neteisėtai sumokėtas lėšas ar pan.) negali būti pagrindu reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti. Šioje proceso stadijoje nėra duomenų apie galimai kilsiančią neatitaisomą žalą vartotojams ar kitiems subjektams, todėl kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Dėl to atsakovo atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo priemonių užtikrinimo taikymo netenkintinas (ABTĮ 151 straipsnio 3 punktas).
Atsakovas savo atskirajame skunde pateikė argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai išspręsto skundo priėmimo klausimo. Pažymėtina, kad ABTĮ aiškiai nustato, jog dėl teismo pirmininko ar teisėjo nutarties atsisakyti priimti skundą (prašymą) gali būti duodamas atskirasis skundas (ABTĮ 37 str. 3 d.). Tuo tarpu nutartis, kuria skundas priimtas, nėra skundžiama. Todėl teismas nepasisakys dėl atsakovo atskirojo skundo argumentų, susijusių su skundo priėmimu pirmosios instancijos teisme. Šie atsakovo argumentai, gali būti įvertinti bylą nagrinėjant iš esmės.
Taip pat pažymėtina, kad šioje procesinėje stadijoje sprendžiami išimtinai su reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu susiję klausimai, todėl kolegija nevertins ir atsakovo bei kitų proceso dalyvių pateiktų paaiškinimų, susijusių su ginčo iš esme. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. AS442-267/2009, AS146-338/2009), skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl, nagrinėjant atskirąjį skundą ir vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, analizuotinos būtent šios konkrečios bylos faktinės aplinkybės.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
atsakovo Ukmergės rajono savivaldybės administracijos atskirąjį skundą patenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 4 d. nutarties dalį, kuria buvo patenkintas pareiškėjo prašymas ir pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, panaikinti ir pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti.
Nutartis neskundžiama.