- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-01-26
- Bylos Nr.
- 1A-104
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Ražinskaitė (pirm.), Regina Gaudutienė, Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- T. S., M. K., D. M.
- Nukentėjusysis
- V. P.
- Advokatai
- Henrikas Mackevičius
Teisėjas S. Valužis Procesinio sprendimo kategorijos 1.2.14.5; 1.1.8.8; 1.1.10.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2005 m. sausio 26 d.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. S. ir jo gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus bei nuteistųjų D. M. ir M. K. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:
T. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 180 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 2 m., bausmę atliekant pataisos namuose;
D. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 180 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 3 m. ir 3 mėn., bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., ši bausmė iš dalies pridedant subendrinta su Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme, poveikio priemone (BK 72 str. 3 d.), ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 m., ją atliekant pataisos namuose, konfiskuojant jam priklausančio turto už 120 Lt;
M. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 180 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 3 m. ir 3 mėn., bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., ši bausmė iš dalies pridedant subendrinta su Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme, poveikio priemone (BK 72 str. 3 d.), ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 m. ir 9 mėn., ją atliekant pataisos namuose, konfiskuojant jam priklausančio turto už 70 Lt.
Procesas dėl B. M. , V. P. ir L. V. civilinių ieškinių nutrauktas.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
T. S. , M. K. ir D. M. pripažinti kaltais bei nuteisti už tai, kad veikdami grupe su nenustatytu asmeniu, pravarde Vaikas, pagrasinę pavartoti fizinį smurtą, užvaldė svetimą turtą, o būtent:
jie, turėdami tikslą veikti kartu ir užvaldyti svetimą turtą, 2004 m. sausio 29 d., laikotarpiu nuo 1¹⁰ iki 1³³ val., (duomenys neskelbtini) namo, prie kurio M. K. iš anksto susitarė su nukentėjusiomis nepilnametėmis V. P. , gim. 1987 m., ir L. V. , gim. 1986 m., susitikti, privažiavo T. S. vairuojamu automobiliu ,,Volkswagen Passat”, valst. Nr. XXXX. Nukentėjusiosioms įsėdus į automobilį, visi nuvyko į degalinę nusipirkti degalų, o iš degalinės nuvyko prie tvenkinio (žvyro karjero), esančio (duomenys neskelbtini). Ten, jiems pritariant asmens, pravarde Vaikas, veiksmams, šis asmuo nukentėjusiosioms pagrasino fiziniu smurtu – pagrasino, kad nukentėjusiąsias pakiš po ledu, jei šios neatiduos savo telefonų, pareikalavo, kad jos atiduotų mobiliojo ryšio telefonus. L. V. , pabūgusi grasinimo, matydama, kad jie vaikino, pravarde Vaikas, reikalavimams pritaria, atidavė savo 190 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia 3310” ir 5 litus. V. P. , išsigandusi grasinimo ir jų pritarimo Vaiko reikalavimui, atidavė savo 290 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną ,,Siemens A55”. Užvaldę svetimą turtą, užgesinę automobilio šviesas, kad nebūtų galima įsidėmėti automobilio numerio, M. K. perspėjus nukentėjusiąsias, kad šios nepraneštų policijai, jie iš įvykio vietos automobiliu pasišalino, o nukentėjusiąsias paliko nusikaltimo vietoje. Sugrįžus į Klaipėdą, T. S. pagrobtus telefonus pardavė nenustatytam asmeniui, gautus pinigus visi pasidalijo.
Šalies argumentai
Nuteistasis T. S. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti bausmę. Nurodo, kad paskirta bausmė yra per griežta. Teismas neatsižvelgė, jog ankstesnis teistumas išnykęs, jis nebaustas administracine tvarka, darbovietės charakteristikoje nėra jį neigiamai charakterizuojančių duomenų, turi sugyventinę, kuriai padėjo išlaikyti mažametį vaiką invalidą, ikiteisminio tyrimo metu davė nuoseklius parodymus, nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimą, atlygino padarytą žalą, teisme atsiprašė nukentėjusiųjų, jos jam jokių pretenzijų neturi.
Nuteistojo T. S. gynėjas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti: T. S. skirti nesusijusią su laisvės atėmimu bausmę arba, nuteisus jį laisvės atėmimo bausme, atidėti bausmės vykdymą. Gynėjo nuomone, nuosprendis priimtas pažeidžiant baudžiamąjį įstatymą, reglamentuojantį lengvinančių aplinkybių taikymą, nuosprendžiu paskirta neteisinga, aiškiai per griežta bausmė. Teismas T. S. prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir jo nuoširdaus gailėjimosi nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taip pat nepagrįstai nepripažino lengvinančia aplinkybe to, kad pačios nukentėjusiosios savo provokuojančiu ir rizikingu elgesiu sudarė sąlygas padaryti nusikaltimą. Jos tik keletą kartų bendravo su daug vyresniais vaikinais ir naktį važiavo su jais neaišku kur. Be to, nukentėjusiųjų elgesys ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo teisme metu akivaizdžiai įrodo, kad jos klaidino policijos pareigūnus ir teismą dėl aplinkybių, kurios yra esminės teisingai kvalifikuojant veikas bei skiriant bausmę kaltininkams. Teismas skirdamas bausmę nurodė, jog T. S. veikė bendrininkų grupe, tačiau gynėjas mano, kad šiuo atveju tai neturėjo esminės reikšmės nusikaltimo padarymui, nes jį padaryti nepilnamečių nukentėjusiųjų atžvilgiu būtų užtekę ne grupės asmenų, o vieno asmens, pravarde Vaikas. T. S. dalyvavimas iš esmės nepalengvino nusikaltimo padarymo. T. S. neaprūpino nusikaltimo bendrininkų transporto priemone, nes iš anksto nebuvo susitarta padaryti nusikaltimo, jis nežinojo, kad iš viso bus daroma nusikalstama veika. Šias aplinkybes įrodo tai, jog jis ne iki merginų įlaipinimo į automobilį papildė degalų atsargas, o joms jau esant automobilyje, nes visiems žinoma, kad degalinėse veikia stebėjimo kameros ir kiekvienas automobilis bus užfiksuotas. Atvykęs į degalinę, T. S. kaip vairuotojas nesiėmė jokių atsargumo priemonių, kad automobilio valstybiniai numeriai ar jo veidas, einant sumokėti už degalus, nebūtų užfiksuotas vaizdajuostėje. Tokia pat išvada darytina ir dėl to, ar nuo T. S. priklausė, kaip toli nuo miesto bus nuvežtos nukentėjusiosios. Pastarosios nereiškė jokių pretenzijų T. S. dėl jo veiksmų. Apklausiamos ikiteisminio tyrimo teisėjos jos patvirtino, kad T. S. vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme buvo antraeilis – jis tik atvežė visus į nusikaltimo vietą nežinodamas, jog ten bus daroma nusikalstama veika, ir nuvežė nusikaltimo dalyvius į Klaipėdą. Teismas taip pat neatsižvelgė į kitas aplinkybes, kurios nėra tiesiogiai nurodytos įstatyme kaip lengvinančios, tačiau teismui suteikta teisė ir kitas aplinkybes pripažinti lengvinančiomis, atsižvelgiant į konkrečios bylos faktus. T. S. padeda savo sugyventinei išlaikyti jų bendrą vaiką, kuris dėl ligos yra invalidas. Tai pagal BK 62 str. 2 d. nuostatas yra pagrindas skirti švelnesnę, nei įstatymas numato, bausmę arba atidėti bausmės vykdymą. T. S. teistumas išnykęs, todėl jis laikomas padaręs nusikaltimą pirmą kartą. Pagal BK 11 str. nuostatas nusikaltimas priskiriamas prie apysunkių, todėl teismas galėjo skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba skirdamas laisvės atėmimo bausmę taikyti BK 75 str. nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti. Gynėjo nuomone, nesusijusi su realiu laisvės atėmimu bausmė geriausiai atitiktų BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį.
Nuteistasis D. M. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti bausmę. Teigia, jog paskirta bausmė yra per griežta. Jis visiškai prisipažino padaręs nusikaltimą, nukentėjusiosioms padaryta materialinė žala atlyginta, jos jokių pretenzijų neturi. Prašo atsižvelgti, jog nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimą.
Nuteistasis M. K. apeliaciniu skundu prašo peržiūrėti bylą ir nuosprendį pakeisti: perkvalifikuoti jo veiką iš BK 180 str. 1 d. į BK 178 str. 1 dalį. Nurodo, jog nuosprendis nepagrįstas, nes jis nepadarė plėšimo. Teismas nustatė, kad kai kurie nukentėjusiųjų parodymai yra melagingi, būtent, jog joms buvo grasinama peiliu. Taip pat nustatė, kad į automobilį nukentėjusiosios įsėdo savo noru, joms niekas negrasino. Telefonus irgi atidavė pačios be jokių grasinimų peiliu. Nukentėjusioji V. P. parodė, kad jai peiliu buvo įpjautas pirštas, tačiau apie tai tyrimui pranešė, praėjus keliems mėnesiams po nusikaltimo. Byloje nėra jokių piršto sužalojimo aplinkybę patvirtinančių duomenų. Apeliantas teisme parodė, kad nukentėjusiosios telefonus atidavė, kai asmuo, pravarde Vaikas, pasakė ,,…žiurkės, atiduokit telefoną”, tačiau jokių grasinimų nebuvo. Tai patvirtino ir kiti nuteistieji. Nukentėjusiosios neatvyko į teismą duoti parodymų. Visos šios aplinkybės rodo, jog jos, duodamos melagingus parodymus, bandė nepagrįstai nuteistuosius apkaltinti ir suklaidinti teismą.
Teismo posėdyje dalyvavę nuteistieji ir gynėjai prašo nuteistųjų bei T. S. gynėjo apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašo visus skundus atmesti.
Nuteistojo T. S. ir jo gynėjo, nuteistųjų D. M. bei M. K. apeliaciniai skundai atmetami.
Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta I instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
Nuteistieji D. M. , T. S. ir pastarojo gynėjas savo apeliaciniuose skunduose neginčija veikos kvalifikavimo, o skundžia tik bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinkamai su BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis patikrino bylą šių nuteistųjų nuteisimo dalyje, neviršydama jų ir gynėjo apeliacinių skundų ribų.
Motyvuojamoji dalis
Dėl M. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimo
Nėra pagrindo teigti, kaip tai daro M. K. savo apeliaciniame skunde, jog jis padarė ne plėšimą, bet vagystę.
Esminis skirtumas tarp šių dviejų nusikaltimų yra fizinio smurto panaudojimas, grasinimas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atėmimas galimybės nukentėjusiajam priešintis, grobiant svetimą turtą.
M. K. kartu su kitais nuteistaisiais nuteistas už plėšimą todėl, kad veikė grupe tarpusavyje ir su nenustatytu asmeniu, pravarde Vaikas. Pastarajam pagrasinus nukentėjusiosioms fiziniu smurtu, o nuteistiesiems pritarus jo veiksmams, išsigandusios grasinimo nukentėjusiosios atidavė joms priklausiusius mobiliojo ryšio telefonus ir penkis litus. Taigi, kaltininkai užvaldė nukentėjusiųjų turtą, vienam iš grupės narių visų pritarimu pagrasinus tuoj pat panaudoti fizinį smurtą.
Buvus grasinimą parodė ne tik abi nukentėjusiosios, bet teisme pripažino ir nuteistasis D. M. . Atsakydamas į teisėjo klausimą jis parodė, jog asmuo, pravarde Vaikas, pagrasino merginoms, sakė, kad pakiš po ledu (t. 2 b. l. 142).
Įvertinusi tai, kad veiksmas vyko naktį prie užšalusio tvenkinio, žvyro karjere, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nukentėjusiosios turėjo realų pagrindą išsigąsti.
Aplinkybę, kad merginos atidavė mobiliojo ryšio telefonus ne savo noru, o išsigandusios nenustatyto asmens, pravarde Vaikas, kalbos ir to, jog naktį jie atvažiavo į nuošalią vietą prie žvyro karjero, tvenkinio, ten buvo keturi vaikinai, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino nuteistasis M. K. (t. 2 b. l. 5-9).
Dėl to nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad merginos pačios gera valia atidavė telefonus.
Teisme apeliantas sušvelnino savo parodymus ir ėmė teigti, jog jokių grasinimų nebuvo. Teisėjų kolegija tai vertina kaip pasirinktą gynybos būdą ir norą palengvinti savo padėtį, nes byloje nėra jokių duomenų, kad jau aptarti nuteistojo M. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu gauti neteisėtu būdu. Nors apklausoje nedalyvavo gynėjas, tačiau nuteistasis jo atsisakė, pats tai įrašydamas protokole (t. 2 b. l. 2). Tokia apklausa atitinka įstatymo reikalavimus.
Apeliantas teigia, jog nukentėjusiosios savo noru įsėdo į automobilį be jokio grasinimo, tačiau jam ir kitiems bendrininkams neinkriminuotas grasinimas būtent įsėdimo metu.
Kai kurie nukentėjusiųjų L. V. ir V. P. parodymai nepasitvirtino (pvz., dėl grasinimo peiliu), tačiau nėra pagrindo netikėti ta jų parodymų dalimi, kurią patvirtina kiti jau aptarti įrodymų šaltiniai.
Apeliantas M. K. teisingai nurodo, kad nepilnametės nukentėjusiosios nebuvo apklaustos I instancijos teismo teisiamajame posėdyje.
Iš bylos medžiagos matyti, jog teismas ėmėsi priemonių užtikrinti jų dalyvavimą, dėl to ne kartą bylos nagrinėjime skelbė pertrauką, įpareigojo prokurorę jas iškviesti per mokymosi įstaigų administraciją, priėmė nutartis atvesdinti abiejų nepilnamečių motinas, o vėliau pastarąsias nubaudė bauda už neatvykimą be svarbios priežasties, tačiau nei nukentėjusiosios, nei jų motinos į teismą neatvyko. Nežiūrint į tai, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiąsias apklausė ikiteisminio tyrimo teisėjas, todėl teismas turėjo teisę remtis jų parodymais.
Nors įvykio vietoje, reikalaudamas atiduoti telefonus, grasino ne M. K. , bet nenustatytas asmuo, pravarde Vaikas, apelianto veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 180 str. 1 dalį.
Įstatymas nereikalauja, kad grupinio plėšimo atveju fizinį smurtą panaudotų ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti išsakytų visi nusikaltimo dalyviai. Pakanka, kad tai padarytų vienas, o kiti tam pritartų.
Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis D. M. parodė, jog įvykio vakarą iš anksto apiplėšti merginų jie nesitarė ir tik vėliau, mieste sutikus asmenį, pravarde Vaikas, bei šiam įsėdus į T. (S.) vairuojamą automobilį, M. K. su Vaiku susitarė, kad reikia ,,prasukti”, t. y. atimti ką nors (t. 2 b. l. 55-60). Šią aplinkybę D. M. patvirtino teisme.
Tai girdėjo visi vaikinai, ir niekas neprieštaravo.
Tiesa, T. S. teigia tokio susitarimo negirdėjęs, nes automobilyje garsiai grojo muzika.
Teisėjų kolegija atmeta šį T. S. argumentą kaip nepagrįstą, kadangi šalia jo sėdėjusiam D. M. tokio paties garsumo muzika netrukdė išgirsti vaikinų susitarimą, o byloje nėra duomenų, jog T. S. klausa būtų sutrikusi. Šį argumentą teisėjų kolegija vertina kaip apelianto pasirinktą gynybos būdą.
Įvykio vietoje nenustatytam asmeniui, pravarde Vaikas, pagrasinus merginoms smurtu ir pareikalavus atiduoti telefonus, bendrininkai savo elgesiu tam pritarė, o užvaldytus telefonus pardavė, pinigus pasidalino. Teisme apeliantas pripažino, kad suprato, ką reiškia toks asmens, pravarde Vaikas, elgesys. Dėl to teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistieji plėšimą padarė, veikdami grupe.
Dėl bausmių
Kiti apeliaciniai skundai paduoti dėl per griežtų bausmių, tačiau negalima sutikti su juose išdėstytais argumentais.
Teismas išsamiai motyvavo bausmių skyrimą kiekvienam nuteistajam.
Teismas atsižvelgė, kad kaltininkai tyčia padarė apysunkį savanaudišką nusikaltimą, veikdami bendrininkų grupe. Pastaroji aplinkybė pagrįstai pripažinta visų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia.
Nuteistojo T. S. gynėjas savo apeliaciniame skunde teigia, jog veikimas grupe jo ginamajam neturėjo esminės reikšmės nusikaltimui padaryti.
Su tuo negalima sutikti. Jis vairavo savo tėvo automobilį, be kurio nuteistieji nebūtų nuvažiavę į atokią vietą, kur padaryti nusikaltimą buvo lengviau, nes nukentėjusiosios užtruko daugiau laiko, kol pranešė policijai. Be to, nenustatyto asmens, pravarde Vaikas, grasinimo pobūdis atitiko pasirinktą nusikaltimo vietą, ir tai rodo, kad ši vieta pasirinkta neatsitiktinai. Kaltininkai buvo keturiese, ir tai merginoms darė didelį psichologinį poveikį, nepriklausomai nuo to, jog fiziškai nusikaltimą būtų galėjęs padaryti ir mažesnis asmenų skaičius.
Taigi, apelianto vaidmens negalima laikyti antraeiliu, nes automobilio turėjimas buvo reikšmingas darant nusikaltimą.
T. S. gynėjas savo apeliaciniame skunde teigia, jog pačios nukentėjusiosios ginamojo vaidmenį vertino kaip antraeilį.
Atkreipiamas dėmesys, kad teismas sprendžia, kaip vertinti kaltininko aktyvumo darant nusikaltimą laipsnį, atsižvelgęs į visas įvykio aplinkybes. Be to, nepilnamečių nukentėjusiųjų apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokoluose (t. 1 b. l. 76-78, 80-83) neužfiksuotas gynėjo nurodytas jų vertinimas.
Apeliacinio skundo motyvas, kad T. S. degalinėje nesiėmė atsargumo priemonių paslėpti savo veidą ar automobilio numerio, taigi, neketino daryti nusikaltimo, neturi esminės reikšmės, kadangi jau aptarti bylos duomenys įrodo, jog dar iki įlipant merginoms automobilyje buvo aptarta, kad reikės ką nors ,,prasukti”.
Beje, D. M. teisme parodė nusikaltimo vietoje pasiūlęs nejungti žibintų, kad merginos nepamatytų automobilio numerių. T. S. ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad būtent dėl šios priežasties iš karjero išvažiavo be šviesų (t. 1 b. l. 117-120).
Tai yra argumentas, kad kaltininkai ėmėsi atsargumo priemonių, nors tai buvo daroma ne paties T. S. iniciatyva.
Teismas atsižvelgė, kad nukentėjusiosios, joms atlyginus turtinę žalą, kaltininkams nereiškė jokių pretenzijų. Nusikalstamos veikos metu nukentėjusiosios nebuvo sužalotos, o jų turtinės pretenzijos buvo patenkintos, todėl jos prarado interesą domėtis byla, tačiau dėl to nusikaltimas netapo mažiau pavojingas.
Teismas pagrįstai nenustatė visų nuteistųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog kaltininkai prisipažino padarę baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.
T. S. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisiamajame posėdyje stengėsi sušvelninti įvykio aplinkybes, jas pavaizduoti mažiau nusikalstamas (,,Vaikas paprašė merginų duoti [telefoną] paskambinti”, ,,šios davė jam telefonus”). Iš jo parodymų atrodo, kad merginos pačios gera valia atidavė savo telefonus laikinai pasinaudoti, kadangi apeliantas ,,negirdėjo” jokio grasinimo jas ,,pakišti po ledu”, nors šalia automobilyje sėdėjęs D. M. , kaip paaiškėjo jo vėlesnių apklausų metu, girdėjo.
Tai rodo apelianto nenuoširdumą (juk nereikėjo važiuoti į karjerą tam, kad nenustatytas asmuo, pravarde Vaikas, prieš tai automobilyje žodžiu susitaręs su M. K. ką nors ,,prasukti”, paprašytų telefono paskambinti).
T. S. atsiprašymas nukentėjusiųjų teisme tėra formalus aktas, kadangi jos teisiamajame posėdyje nedalyvavo. Jis stengėsi sumenkinti savo paties vaidmenį nusikaltime, o tai nesiderina su nuoširdžia atgaila.
D. M. parodymai nuoširdesni, tačiau ir jis, pradžioje duodamas parodymus laisvo pasakojimo forma, teigė, kad nenustatytas asmuo, pravarde Vaikas, prašė telefono paskambinti, neminėjo apie pastarojo grasinimą tuoj pat panaudoti fizinį smurtą.
Atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu nė vienas kaltininkas neiškėlė versijos, jog telefonų reikėjo ,,paskambinti”.
M. K. iš viso neigė padaręs plėšimą, t. y. nepripažino esminių nusikaltimo aplinkybių, nors būtent jis pažinojo merginas ir pakvietė pasivažinėti.
Ta aplinkybė, kad nukentėjusiosios, telefonu pakviestos pažįstamo asmens, įsėdo į automobilį savo noru, nereiškia, jog jos galėjo ir turėjo numatyti būsimą plėšimą. Dėl to nepagrįstas nuteistojo T. S. gynėjo apeliacinio skundo motyvas, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas merginų elgesys.
Prielaidą dėl jų rizikingo elgesio būtų galima daryti, jei kaltininkai būtų apkaltinti ir nuteisti už nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, tačiau ne šiuo atveju, kai padarytas nusikaltimas nuosavybei. Juo labiau nėra pagrindo teigti, jog elgesys buvo provokuojantis.
Taigi, šis gynėjo apeliacinio skundo motyvas taip pat negali būti laikomas T. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Teismas pagrįstai nurodė, jog T. S. atsakomybę lengvina tai, kad artimieji nukentėjusiosioms atlygino padarytą turtinę žalą.
Ši aplinkybė negali būti pripažinta atsakomybę lengvinančia kitiems nuteistiesiems, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis” 9 p. 4 d. nuostatos numato, jog vienam ar keliems kaltininkams atlyginus grupės asmenų padarytą žalą, atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tik žalą atlyginusiems asmenims.
Nuteistojo T. S. teistumas išnykęs ir tai nurodyta teismo nuosprendyje, tačiau šią aplinkybę nusveria kitos, reikšmingos skiriant bausmę.
Beje, naują nusikaltimą jis padarė, nepraėjus nė trims mėnesiams po to, kai baigėsi ankstesnės laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikas. Tai neigiamai apibūdina kaltininko asmenybę ir rodo, kad jis nepasimokė iš savo nusikalstamos praeities.
Šis apeliantas nebaustas administracinėmis nuobaudomis.
Buvusios darbovietės UAB ,,XXXX” Klaipėdos agentūros parašyta charakteristika (t. 1 b. l. 165) labai neinformatyvi. Joje, be priėmimo į darbą ir atleidimo iš darbo datų bei pagrindo, nurodyta tik tai, kad T. S. neturėjo galiojančių nuobaudų už darbo drausmės pažeidimus. Tačiau negalima neatkreipti dėmesio, jog darbo sutartis nutraukta darbuotojo pareiškimu, net nepasibaigus jau minėtam ankstesnės laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikui.
Byloje yra duomenų, kad T. S. turi mažametį sūnų invalidą, ir į tai atsižvelgta, skiriant bausmę. Tačiau tai nėra pakankamas pagrindas skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę arba bausmės vykdymą atidėti, t. y. taikyti BK 62 str. 2 d. 1 ar 2 p. arba BK 75 straipsnį.
Pirmuoju atveju, be kita ko, būtinos dvi sąlygos: įstatyme nurodytų asmenų (sergančių sunkia liga, neįgalių arba mažamečių) išlaikymas ir nebuvimas kam juos prižiūrėti. T. S. nė vienos iš šių sąlygų neatitinka: iki suėmimo jis beveik pusę metų nedirbo, taigi, realiai neturėjo galimybių vaiką materialiai išlaikyti; yra vaiko motina, kuri jį neabejotinai prižiūri.
Antruoju atveju dėl šioje nutartyje išdėstytų motyvų, aptariant išnykusį teistumą, nėra pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
I instancijos teismas visapusiškai įvertino nusikaltimo padarymo aplinkybes, T. S. vaidmenį, jo asmenybę, kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir motyvavęs, kodėl skiria laisvės atėmimo bausmę (BK 55 str.), paskyrė ją žymiai trumpesnę, negu vidutinės trukmės.
D. M. nebaustas administracinėmis nuobaudomis, tačiau tris kartus teistas, įskaitant už plėšimą, padarytą prieš tris dienas iki šioje nutartyje aptariamo nusikaltimo. Išdėstęs bausmės skyrimo motyvus, nustatęs jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir nenustatęs atsakomybę lengvinančių aplinkybių, teismas paskyrė vos didesnę, negu vidutinę laisvės atėmimo bausmę.
M. K. teistas net septynis kartus, įskaitant už plėšimą, padarytą prieš tris dienas iki šioje nutartyje aptariamo nusikaltimo. Atsižvelgus į gana jauną amžių, tai rodo jo akivaizdų nenorą keisti nusikalstamą gyvenimo būdą ir gyventi pagal civilizuotoje visuomenėje priimtas elgesio taisykles. Trumpai būdamas laisvėje, jis dar spėtas nubausti administracine nuobauda. Nuosprendyje nurodęs M. K. bausmės skyrimo motyvus, teismas jam paskyrė vos didesnę, negu vidutinę laisvės atėmimo bausmę, tačiau pridėjo didesnę, negu D. M. ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį.
Teisėjų kolegijos nuomone, visiems nuteistiesiems paskirtos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir savo dydžiu yra teisingos.
Apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo T. S. ir jo gynėjo, nuteistųjų D. M. bei M. K. apeliacinius skundus atmesti.