Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro ir nuteistojo A. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 str. 4 d., 105 str. 8 p. (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. I-2061 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. nuteistas už tai, kad organizavo tyčinį R. G. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų 1995 metų balandžio mėnesio pabaigos – 1995 metų gegužės mėnesio laikotarpiu, Vilniaus bei Kauno miestuose veikdamas su ginkluotos gaujos nariais - pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo O. L. bei 2001-10-22 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nuteistais G. B. , I. M. , V. J. :

A. A. dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas turėti turtinę naudą sau ir kitiems asmenims – norėdamas išvengti 200.000 - l.000.000 JAV dolerių (800.000-4.000.000 litų) skolos R. G. grąžinimo, 1995 m. balandžio pabaigoje, per O. L. Vilniuje vykusio susitikimo metu perdavė G. B. pavedimą organizuoti tyčinį R. G. nužudymą – surasti vykdytoją šiam nusikaltimui ir aptarti su juo užmokesčio už R. G. nužudymą dydį.

1995 m. balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje Vilniuje veikusiam G. B. per I. M. suradus nusikaltimo vykdytoją V. J. , šiam bei I. M. už 10.000 JAV dolerių (40.000 litų) sutikus dalyvauti tyčiniame R. G. nužudyme ir apie tai per O. L. perdavus jam, jis - A. A. , tęsdamas nusikalstamus veiksmus, suteikė reikalingus nusikaltimo įvykdymui duomenis: 1995 m. balandžio mėnesio pabaigoje - gegužės pradžioje, tiksliau nenustatytą dieną, Vilniuje, (duomenys neskelbtini) mikrorajone esančios (duomenys neskelbtini) degalinės kavinėje susitiko su R. G. ir iš anksto apie šį susitikimą per O. L. pranešęs G. B. , sudarė galimybę G. B. pamatyti R. G. gyvą. Kaip užmokestį už nusikaltimo įvykdymą per O. L. perdavė G. B. kitiems nusikaltimo bendrininkams skirtą užmokestį už nužudymą - 10.000 JAV dolerių (40.000 litų). Nurodė R. G. įpročius, dienotvarkę, R. G. automobilio „Mercedes Benz 230E“, v/n (duomenys neskelbtini) stovėjimo vietą prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kontorą, esančią (duomenys neskelbtini).

Toliau A. A. , 1995 m. gegužės mėnesio viduryje, tiksliai nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini) namo vykusio susitikimo su O. L. bei G. B. metu, šiems davė tiesioginį nurodymą dėl tyčinio R. G. nužudymo terminų ir būdo – nurodė O. L. bei G. B. , kad per savaitę nuo šio susitikimo R. G. turi būti tyčia nužudytas jį nušaunant bei paaiškino, jog tyčinį R. G. nužudymą organizuoja siekdamas išvengti didelės skolos nukentėjusiajam grąžinimo.

G. B. , dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas materialinės naudos kitiems asmenims, vykdydamas kitų tyčinio R. G. nužudymo organizatorių – jo – A. A. bei O. L. 1995 m. balandžio mėnesio pabaigos – 1995 m. gegužės vidurio laikotarpiu duotą pavedimą organizuoti tyčinį R. G. nužudymą, jam – A. A. per O. L. reikalaujant kuo greičiau įvykdyti šį nusikaltimą, 1995 m. balandžio mėnesio pabaigos - gegužės mėnesio laikotarpiu Vilniuje vykusių susitikimų metu I. M. perdavė iš jo - A. A. bei O. L. gautus už R. G. nužudymą 10.000 JAV dolerių (40.000 litų) bei duomenis apie nukentėjusįjį: parodė I. M. R. G. gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini) esantį namą, R. G. naudojamo automobilio „Mercedes Benz 230E“, v/n (duomenys neskelbtini) , stovėjimo vietą šio namo kieme, manomą kontorą, esančią (duomenys neskelbtini), apibūdino R. G. išvaizdą ir įpročius.

I. M. 1995 m. balandžio mėnesio pabaigos – gegužės mėnesio laikotarpiu, dėl savanaudiškų paskatų, norėdamas gauti atlygį, Vilniuje, vykdydamas G. B. perduotą jo – A. A. bei O. L. nurodymą įvykdyti R. G. nužudymą, nusikaltimo padarymui reikalingą informaciją apie nukentėjusįjį bei užmokestį už R. G. nužudymą- 10.000 JAV dolerių (40.000 litų), sau iš šios sumos už tarpininkavimą pasilikdamas 2000 JAV dolerių (8000 litų), perdavė V. J. .

V. J. , vykdydamas I. M. perduotą G. B. , O. L. ir jo –A. A. nurodymą tyčia nužudyti R. G. , dėl savanaudiškų paskatų, už jo - A. A. per O. L. , G. B. bei I. M. perduotą 8000 JAV dolerių (32000 litų) atlygį, nusprendęs nužudyti R. G. pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu - jį susprogdinant, apie nusikaltimo padarymo būdą iš anksto nepranešęs kitiems bendrininkams, 1995 m. gegužės mėn. 23 d., apie 24 val., po (duomenys neskelbtini) namo kieme stovėjusio R. G. naudojamo automobilio „Mercedes Benz 230E“, v/n (duomenys neskelbtini) dugnu kėsinosi pritvirtinti savadarbį sprogmenį, kurio pagrindą sudarė apie 800 gramų trotilo užtaisas, tačiau dėl per didelės šio sprogmens konstrukcijos jo pritvirtinti nepavykus, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, pakeitęs sprogmens užtaisui naudotą sprogstamąją medžiagą, 1995 m. gegužės mėn. 26 d., apie 2 val. nakties, po (duomenys neskelbtini) kieme stovėjusio R. G. naudojamo automobilio „Mercedes Benz 230E“, v/n (duomenys neskelbtini) dugnu magnetu pritvirtino savadarbį sprogmenį, kurio pagrindą sudarė apie 500 gramų normalaus galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos – „PVV-4“ („plastito“) užtaisas.

1995 m. gegužės mėn. 26 d., apie 11 val. 45 min., R. G. automobiliu „Mercedes Benz 230E“, v/n (duomenys neskelbtini) išvažiavus iš gyvenamojo namo kiemo į (duomenys neskelbtini) gatvę, prie (duomenys neskelbtini) buvusios (duomenys neskelbtini) parduotuvės po šiuo automobiliu V. J. pritvirtintas savadarbis sprogmuo sprogo, sprogimo metu R. G. padarė dešinio juosmens, sėdmens, šlaunies minkštųjų audinių sužalojimus, daugiaskeveldrinius abipusius dubens kaulų ir dešiniojo šonkaulio lūžimus, plonžarnės ir šlapimo pūslės pažeidimus, dėl ko, išsivysčius trauminiam šokui, vidiniam ir išoriniam nukraujavimui, 1995 m. gegužės mėn. 29 d. R. G. ligoninėje mirė, tai yra V. J. , bendrininkaujat A. A. , O. L. , G. B. ir I. M. , tyčia jį nužudė.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti:

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti, jog nustatyti tokie A. A. veiksmai ir aplinkybės jam organizuojant tyčinį R. G. nužudymą: „A. A. organizavo tyčinį R. G. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų 1995 m. balandžio mėnesio pabaigos - 1995 m. gegužės mėnesio laikotarpiu, Vilniaus bei Kauno miestuose veikdamas su ginkluotos gaujos nariais - su asmeniu, kurio byla išskirta bei 2001-10-22 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nuteistais G. B. , I. M. , V. J. , o būtent: A. A. dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas turėti turtinę naudą sau ir kitiems asmenims - norėdamas išvengti 200.000 – 280.000 JAV dolerių (800.000 – 1.120.000 litų) skolos R. G. grąžinimo, suprasdamas, jog iš šio tyčinio nužudymo turtinės naudos gaus ir kiti bendrininkai, kurie jo organizuojamą nusikaltimą padarys dėl jo pažadėto ir perduoto piniginio atlygio, 1995 m. balandžio pabaigoje, per asmenį, kurio byla išskirta, Vilniuje vykusio susitikimo metu perdavė G. B. pavedimą organizuoti tyčinį R. G. nužudymą - surasti vykdytoją šiam nusikaltimui ir aptarti su juo užmokesčio už R. G. nužudymą dydį. 1995 m. balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje Vilniuje veikusiam G. B. per I. M. suradus nusikaltinimo vykdytoją V. J. , šiam bei I. M. už 10.000 JAV dolerių (40.000 litų) sutikus dalyvauti tyčiniame R. G. nužudyme ir apie tai per asmenį, kuriam byla išskirta perdavus jam, jis – A. A. , tęsdamas nusikalstamus veiksmus, suteikė reikalingus nusikaltimo įvykdymui duomenis: 1995 m. balandžio mėnesio pabaigoje – gegužės pradžioje, tiksliau nenustatytą dieną, Vilniuje,(duomenys neskelbtini) mikrorajone esančios (duomenys neskelbtini) degalinės kavinėje susitiko su R. G. ir iš anksto apie šį susitikimą per asmenį, kurio byla išskirta, pranešęs G. B. , sudarė galimybę G. B. pamatyti R. G. gyvą. Kaip užmokestį už nusikaltimo įvykdymą per asmenį, kurio byla išskirta, perdavė G. B. kitiems nusikaltimo bendrininkams skirtą užmokestį už nužudymą - 10.000 JAV dolerių (40.000 litų), nurodė R. G. įpročius, dienotvarkę, R. G. automobilio “Mercedes benz 230E”, v/n (duomenys neskelbtini) stovėjimo vietą prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kontorą, esančią (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu metu, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, A. A. 1995 m. gegužės mėnesio viduryje, tiksliai nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini) namo vykusio susitikimo su G. B. bei asmeniu, kurio byla išskirta, šiems davė tiesioginį nurodymą dėl tyčinio R. G. nužudymo terminų ir būdo - nurodė G. B. bei asmeniui, kurio byla išskirta, kad per savaitę nuo šio susitikimo R. G. turi būti tyčia nužudytas jį nušaunant bei paaiškino, jog tyčinį R. G. nužudymą organizuoja siekdamas išvengti didelės skolos nukentėjusiajam grąžinimo.“ Įtraukti į nuosprendį liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, Nr. 1 parodymų apie A. A. veiksmus organizuojant tyčinį R. G. nužudymą, turinį. Iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies pašalinti skiriant bausmę pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, jog A. A. paieška buvo paskelbta nepagrįstai bei išvadą apie ikiteisminio tyrimo institucijų kaltę. A. A. , pripažintam kaltu pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 str. 4 d., 105 str. 8 p. (1991 m. gruodžio 03 d. įstatymo Nr. I-2061 redakcija) paskirti 13 (trylikos) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje A. A. veiksmus organizuojant tyčinį R. G. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 105 str. 8 p. (1991 m. gruodžio 03 d. įstatymo Nr. I-2061 redakcija) kvalifikavo tinkamai, tačiau surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį padarė Lietuvos Respublikos BPK 305 str. reikalavimų, keliamų apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai, pažeidimų (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 d. 4 p.). Taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nuteistajam A. A. netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir paskirta neteisinga, aiškiai per švelni savo dydžiu bausmė. (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 d. 1 p., 2 p.).

Prokuroro manymu, surašant pirmosios instancijos teismo nuosprendį nebuvo laikomasi ir 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje nurodytas nustatytos A. A. nusikalstamos veikos aprašymas, nurodyta, jog R. G. nužudymą A. A. organizavo veikdamas ne tik su 2001-10-22 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nuteistais ginkluotos gaujos nariais - G. B. , I. M. ir V. J. , bet ir su pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo ginkluotos gaujos nariu O. L. . Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas asmuo - O. L. šioje byloje nebuvo teisiamas, o jo byla išskirta į atskirą bylą. Atsižvelgiant į 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 3.1.3 p. 2 d. nuostatas, iš skundžiamo teismo nuosprendžio aprašomosios dalies nuoroda į nenuteistą šioje byloje asmenį, su kuriuos A. A. organizavo tyčinį R. G. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų - O. L. , šalintina ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytina, jog R. G. nužudymą A. A. organizavo veikdamas su asmeniu, kurio byla išskirta ir 2001-10-22 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nuteistais ginkluotos gaujos nariais - G. B. , I. M. ir V. J. .

Prokuroras skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nenurodė, jog A. A. šį nusikaltimą organizavo suprasdamas, jog iš šio nusikaltimo turtinę naudą turės ir kiti asmenys, t. y. savanaudiškų paskatų turinys neatskleistas ta apimtimi, kuria jis atskleistas ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais, todėl ši pirmosios instancijos teismo padaryta Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 1 p. nurodytų reikalavimų taikymo klaida taisytina ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytina, jog A. A. savanaudiškos paskatos, organizuojant tyčinį R. G. nužudymą siekiant turtinės naudos kitiems asmenims, pasireiškė tuo, kad R. G. nužudymą jis organizavo suprasdamas, jog iš šio tyčinio nužudymo turtinės naudos gaus ir kiti bendrininkai, kurie jo organizuojamą nusikaltimą padarys dėl jo pažadėto ir perduoto piniginio 10000 JAV dolerių (40000 litų) atlygio.

Anot apelianto, taisytina ir pirmosios instancijos teismo padaryta klaida dėl nuosprendyje nurodyto skolos dydžio. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodoma 200.000 - 1.000.000 JAV dolerių (800.000 -4.000.000 litų) suma, kurios grąžinimo R. G. norėjo išvengti A. A. , tačiau teismo posėdyje ištyręs įrodymus pirmos instancijos teismas nustatė 200.000 - 280.000 JAV dolerių sumą, todėl nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytina, jog A. A. savanaudiškos paskatos organizuojant tyčinį R. G. nužudymą siekiant turtinės naudos sau pasireiškė tuo, kad jis norėjo išvengti 200.000- 280.00 JAV dolerių skolos R. G. grąžinimo.

Prokuroras skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, vadovavosi įslaptinto liudytojo parodymais, tačiau jų turinio nuosprendyje neišdėstė. Ši pirmosios instancijos teismo padaryta klaida taisytina ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytinas liudytojo Nr.1, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymų, kurių pagrindu teismas padarė išvadą, jog parodymai taip pat nepaneigia G. B. parodymų apie A. A. veiksmus organizuojant tyčinį R. G. nužudymą, turinys.

Prokuroro teigimu, skirdamas bausmę A. A. pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir A. A. paskyrė neteisingą, aiškiai per švelnią savo dydžiu laisvės atėmimo bausmę. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis keistina Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. numatytais pagrindais.

Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad A. A. nuteistas už 1995 m. padarytą nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, jog kaltininkui palankesnis 1961 m. Lietuvos Respublikos BK. Tačiau laisvės atėmimo bausmės dydį teismas A. A. paskyrė vadovaudamasis 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatytas bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais.

2002 m. spalio 29 d. įstatymo Nr. IX-1162 101 straipsnio 1 dalyje (2003-06-19 įstatymo Nr. IX-1638 redakcijoje) nurodyta, jog už nusikalstamą veiką, padarytą iki 2003 m. gegužės 1 d., taikomos naujajame baudžiamajame kodekse numatytos bausmių skyrimo taisyklės tik tuo atveju, kai tokia iki 2003-05-01 padaryta veika perkvalifikuojama pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą. To šiuo atveju nebuvo padaryta. Baudžiamasis įstatymas neleidžia laikyti, kad tuo pat metu kaltininkui yra palankesni abu kodeksai. Vienai veikai taikomas, kaip to reikalauja 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 3 straipsnio nuostatos (1961 m. Lietuvos Respublikos BK 7 straipsnis), tik vienas baudžiamasis įstatymas. Prokuroro manymu, šiuo konkrečiu atveju bausmė už 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 straipsnio 4 dalyje, 105 straipsnio 8 punkte (1991 m. gruodžio 03d. įstatymo Nr. I-2061 redakcija) numatytą nusikaltimą A. A. skirtina taikant ne 2000 m. Lietuvos Respublikos BK, o 1961 m. Lietuvos Respublikos BK bendrojoje dalyje numatytas bausmės skyrimo taisykles.

Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje nustatytas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, susijusias su kaltininko asmenybe bei ar byloje yra aplinkybių, lengvinančių atsakomybę, padarė klaidų, dėl kurių buvo suklysta nustatant A. A. paskirtino laisvės atėmimo bausmės dydį. Nusikaltimų ir teisės pažeidimų nedarymas papildomų privilegijų baudžiamojoje teisėje asmeniui nesukuria. Todėl toks kaltininko elgesys - laikinas, apibrėžtas tam tikru laiko terminu susilaikymas nuo naujų nusikaltimų ir teisės pažeidimų darymo, skirtingai negu kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, negali būti pripažintas A. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, todėl, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje yra A. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas minimalią laisvės atėmimo bausmę A. A. paskyrė vadovaudamasis ir tuo, kad „jo paieška buvo paskelbta nepagrįstai“ ir tuo, kad „dėl ikiteisminio tyrimo organų kaltės bausmė A. A. paskirta praėjus ilgam laiko tarpui nuo veikos padarymo, dėl ko sumažėjo bausmės efektyvumas“. Ši pirmosios instancijos teismo išvada, skiriant bausmę A. A. , prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek baudžiamajame įstatymo vartojamų sąvokų turiniui, todėl negali būti pripažintina pagrįsta bei tokia, kuria remiantis būtų galima skirti A. A. mažesnę savo dydžiu laisvės atėmimo bausmę.

Prokuroro nuomone, operatyvinės veiklos subjekto neveiklumas, vykdant A. A. paiešką, A. A. skirtinos bausmės dydžiui įtakos negali turėti ir nurodo, jog A. A. paieška 2002-09-02 buvo paskelbta nepažeidžiant 1961 m. Lietuvos Respublikos BPK 220 str. reikalavimų, esant procesiniam pagrindui ją paskelbti - Vilniaus m. VPK ONTT pranešimas, jog A. A. buvimo vieta nenustatyta. A. A. paieškos darymą kontroliuojančiam ir bylą tiriančiam prokurorui nustačius, jog A. A. paieškos darymas atliekamas vangiai, paieškos tolimesnį vykdymą perėmė Lietuvos Kriminalinės policijos biuro pareigūnai, kurie ir sulaikė A. A. .

Prokuroras taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nors ir nustatė nuosprendyje, kad A. A. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis didelis, nusikaltimas padarytas tiesiogine konkretizuota tyčia, siekiant konkrečių pasekmių, tyčinio gyvybės atėmimo R. G. , taip pat nustatė, kad padaryto nusikaltimo organizuotumo laipsnis – labai aukštas - į tai neatsižvelgė, skirdamas A. A. bausmę, mažesnę nei už šį nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis. Byloje lengvinančių A. A. atsakomybę aplinkybių nenustatyta. Nustatyta ir tai, kad nustatant A. A. skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydį, nėra pagrindų taikyti 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 41¹ str. ar 45 str. nuostatas. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes bei bendrininkavimo rūšį, kuria A. A. padarė šį nusikaltimą, jam, kaip tyčinio nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis organizatoriui, skirtina didesnė kaip bausmės vidurkis už jo padarytą nusikaltimą, laisvės atėmimo bausmė.

Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir turi būti panaikintas, nes byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jis padarė nusiskalstamą veiką.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas jo veiką kvalifikavo pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 105 str. 8 p. (1991 12 03 įstatymo Nr. I – 2061 redakcija) bei nubaudė minimalia, minėto straipsnio sankcijoje numatyta, laisvės atėmimo bausme. Tačiau, atlikus baudžiamųjų įstatymų, galiojusių įvairiu laiku, analizę, taip pat atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus bei remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 12 20 nutarimo Nr. 38 ,,Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ 15 p. nuostatomis, nuteistojo nuomone, teismas galėjo jo veiką kvalifikuoti pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p. ir skirti šiame įstatyme numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistasis nurodo, jog skundžiamame nuosprendyje pabrėžiama, kad jis nusikalstamus veiksmus padarė dėl savanaudiškų paskatų. Elgesio savanaudiškumas, teismo manymu, pasireiškė visų pirma, organizuojant tyčinį R. G. nužudymą, siekiant išvengti 200000 - 1000000 JAV dolerių (800 000 – 4 000 000 Lt) skolos R. G. grąžinimo, antra, per O. L. perduodant kitiems bendrininkams kaip atlygį 10000 JAV dolerių, suvokiant, kad iš šio nusikaltimo materialinės naudos gaus kiti šiame nusikaltime dalyvaujantys asmenys, kurie R. G. nužudymą padarys dėl pažadėto ir perduoto piniginio atlygio. Abiejų šių veikos kvalifikavimą lėmusių motyvų, nuteistojo manymu, nepatvirtina įrodomoji baudžiamosios bylos medžiaga, o antrasis argumentas prieštarauja dar ir baudžiamosios teisės teorijai, todėl, nenustačius nužudymo savanaudiškų paskatų, nuteistojo manymu, veika turėtų būti kvalifikuojama kaip paprastas nužudymas.

Nuteistasis savo skunde atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999-06-18 nutarime Nr. 18 „Dėl teismų praktikos nužudymų bylose“ nustatyta, jog asmuo, kuris kitą asmenį kurstė ar organizavo nužudymą už atlyginimą, atsako pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 str. ir 104 str. ar 105 str., priklausomai nuo nužudymo motyvų, būdo ir kt. Taigi tada nebuvo kategoriško nusistatymo asmenį, kursčiusį ar organizavusį kitą asmenį nužudyti žmogų už atlyginimą, teisti tik pagal Lietuvos Respublikos BK 105 str. 8 p.

A. A. nuomone, 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 str. nebuvo detalizuota, kaip reikėtų kvalifikuoti organizatoriaus veiksmus, o 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 26 str. 4 d. atsirado nuostata, jog organizatorius atsako pagal Lietuvos Respublikos BK straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką. Nuteistojo nuomone, naujame Lietuvos Respublikos BK įtvirtintos nuostatos sunkina asmens teisinę padėtį, todėl pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 3 str. 3 d. įtvirtintą principą, šis įstatymas neturi grįžtamosios galios ir teismas turėjo vadovautis tomis nuostatomis, kurios buvo susiformavusios senųjų įstatymų taikymo praktikoje.

Nuteistojo teigimu, nuosprendyje esanti išvada, jog jis mokėjo pinigus nusikaltimo vykdytojams, nepagrįsta jokiais įrodymais, o įrodymai ištirti teisiamajame posėdyje neduoda pagrindo tvirtinti, jog iš jo gautais pinigais buvo atsiskaityta už R. G. nužudymą. Anot apelianto, nei G. B. , nei joks kitas įrodymų šaltinis nepatvirtino, jog jis (apeliantas) tarėsi su kuo nors, kad R. G. bus nužudytas už atlygį, jog jis (apeliantas) žinojo, kad nukentėjusįjį nužudžiusiems asmenims bus mokami pinigai. Nuteistojo nuomone, teismas neturėjo baudžiamosios bylos medžiaga paremto pagrindo padaryti išvadą, jog jis per O. L. perdavė nužudymo vykdytojams nuosprendyje minimus pinigus - 10000 JAV dolerių, nors G. B. kalbėjo apie 12000 JAV dolerių, ir tuo pačiu organizavo tyčinį žmogaus nužudymą dėl savanaudiškų paskatų.

Nuteistasis nurodo, kad net ir sutikus su teismo teiginiu, kad R. G. buvo nužudytas už atlygį, vargu ar teisinga būtų tai paremti tik liudytojo G. B. spėjimu, nenustačius kitų nekeliančių abejonės įrodymų, neišaiškinus nei pinigų perdavimo laiko, nei vietos, nei, galų gale, tikslios sumos. Beje, liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, irgi nepasakė, jog jis (apeliantas) jam pasakojo apie tai, kad už nužudymą mokėjo pinigus, priešingai, teisme jis patvirtino, jog nesakė, kad sumokėjo O. L. pinigus.

Atsižvelgiant į šiuos argumentus, nuteistasis mano, kad jis yra nepagrįstai pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 str. 4 d. bei 105 str. 8 p. (1991 12 03 įstatymo Nr. 1-2061 redakcija), taip pat mano, jog nepagrįstas ir nuosprendyje esantis teiginys, kad organizuodamas tyčinį R. G. nužudymą jis, siekė išvengti 200 000 -1 000 000 JAV dolerių (800 000 – 4 000 000 Lt) skolos R. G. grąžinimo, nors kitoje to pačio nuosprendžio vietoje nurodyta, kad jis buvo skolingas didelę pinigų sumą - nuo 230 000 iki 280 000 JAV dolerių R. G. , kuriuos naudojo sviesto pirkimui ir pinigų R. G. negrąžino. Nuosprendžio išvada apie tai, kad R. G. nužudymu jis siekė išvengti 200000 - 1000000 JAV dolerių (800000 - 4000000 Lt) skolos grąžinimo prieštarauja bylos faktiniams duomenims. Nuteistasis mano, kad teismui, prieš darant išvadą apie jo skolą R. G. , reikėjo atsižvelgti į tai, kad byloje apskritai nėra jokių duomenų, duodančių pagrindą manyti, jog jis asmeniškai buvo skolingas nukentėjusiajam. Niekas nepaliudijo, kad R. G. perdavė jam vienokią ar kitokią sumą pinigų, jog jis įsipareigojo tuos pinigus nustatytu terminu grąžinti.

Nuteistasis nurodo, teisiamojo posėdžio metu nebuvo pateikta rašytinių įrodymų, liudijančių apie jo skolinius įsipareigojimus R. G. , todėl teismas negalėjo nuosprendyje besąlygiškai konstatuoti, jog jis dėjo pastangas, kad nereikėtų atsiskaityti su nukentėjusiuoju. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad 1965 m. Lietuvos Respublikos CK 47 str. 1 d. buvo pabrėžiama, jog sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Kaip minėta, įrodyti sutarties buvimą kitomis priemonėmis, jeigu kreditorius neturėjo nei rašytinės sutarties, nei jos egzistavimo faktą patvirtinančių rašytinių įrodymų, nebuvo galima, todėl R. G. neturėjo teisinio pagrindo reikšti jam kokias nors turtines pretenzijas, o jis, savo ruožtu, nebuvo verčiamas jokių priežasčių imtis drastiškų priemonių, kurios padėtų išvengti atsiskaitymo su nukentėjusiuoju.

Nuteistasis nurodo, kad jis iš esmės nebuvo R. G. skolininkas, nes jo pinigus panaudojo V. M. , kuris ir turėjo už juos atsiskaityti. Beje, tuo metu, kai buvo sudarinėjamas sandoris dėl sviesto, V. M. nei jam, nei kitiems UAB PN „A“ atstovams neatskleidė, kieno pinigus naudoja savo versle. Apie tai, kad už sviestą buvo mokėta R. G. pinigais, jis prasitarė tik po R. G. nužudymo. Taip pat nurodo, kad iš dokumentų matyti, kad UAB PN „A“ laikotarpiu nuo 1995 03 17 iki 1995 06 06 Azerbaidžano firmoms „N“ bei „A“ išsiuntė 104964,80 kg sviesto ir 1995 06 07, t. y. kitą dieną po sviesto realizavimo, iš savo valiutinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė pagal 1995 03 03 sutartį Nr. 21 į Lenkijos įmonės PHU „A“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvusią banke „BNP-D. B. /Polska/ SA“, 168000 JAV dolerių. Taip buvo atsiskaityta su sviesto tiekėju, nes ir iš liudytojo R. M. parodymų teisme matosi, jog sviesto partija kainavo apie 200000 JAV dolerių, o pinigai yra „SBA“ koncerno, taip pat jis parodė, kad yra girdėjęs, jog už sviestą buvo atsiskaityta su R. G. žmona. Tokie parodymai sutampa su V. M. aiškinimu apie iš UAB PN „A“ gautų pinigų pervedimą į R. G. našlės nurodytą sąskaitą bei su M. T. parodymais apie atsiskaitymą su R. G. partneriais. Šios aplinkybės, anot apelianto, dar kartą patvirtina, kad nebuvo jokio turtinio intereso žudyti R. G. .

Nuteistasis skunde pažymi, kad liudytojas V. M. yra paminėjęs, jog UAB „E“ iš šio sandorio turėjo uždirbti 18000-20000 JAV dolerių pelną, o iš rašytinių įrodymų nesimato, kad ši įmonė būtų gavusi kokių nors pinigų. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad nebuvo jokios prasmės mokėti vykdytojams 12000 JAV dolerių ir žudyti žmogų dėl tokios pinigų sumos, juo labiau, kad tas pats liudytojas ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme patvirtino, jog UAB PN „A“ už sviestą neliko skolinga, bei paminėjo sumokėtas sumas, kurios gerokai viršijo sviesto kainą. Negana to, net ir liudytojas M. T. , kurio parodymai buvo perskaityti teisiamajame posėdyje, patvirtino, kad, jo žiniomis, 200000 JAV dolerių po R. G. mirties buvo sumokėti. Liudytojas M. P. irgi patvirtino atsiskaitymo pagal sutartyje numatytas sąlygas už sviestą faktą.

Nuteistojo teigimu, atsiskaitymo po R. G. mirties negalima traktuoti kaip savotiško žalos atlyginimo ar bandymo sumėtyti pėdas bei siekimo suklaidinti tyrimo organus. Visi su sviesto pirkimo-pardavimo sandoriu susiję asmenys pripažino, jog atsiskaitymas už produkciją turėjo vykti po jos realizavimo. Tik atsitiktinumas, kad paskutinė sviesto partija į Azerbaidžaną atkrauta praėjus aštuonioms dienoms nuo R. G. mirties.

Pasak A. A. , paminėti faktai liudija, jog nebuvo jokio pagrindo tvirtinti, kad jis turėjo materialinį interesą, nužudyti R. G. , o tai rodo, kad teismas neturėjo pagrindo taikyti jam baudžiamąjį įstatymą, numatantį atsakomybę už kvalifikuotą nužudymą, nes jo veiksmuose negalima įžvelgti savanaudiškų paskatų. Nuosprendyje esanti išvada, jog jis su kitais asmenimis organizavo tyčinį R. G. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, nes turtinės naudos siekė sau norėdamas išvengti skolos, susidariusios nevykdant sudaryto kontrakto dėl sviesto „A“ pirkimo sąlygų, grąžinimo, prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje minimi jo ir R. G. naudotų telefonų kontaktai tik patvirtina, jog tarp jų nebuvo jokių priešiškų santykių. Nuo 1995 04 05 iki 1995 05 12 užfiksuoti tik keturi sujungimai. Turint galvoje, kad telefonų aparatais galėjo naudotis ir kiti žmonės, galima padaryti išvadą apie minimalų bendravimą, juo labiau, kad bylos dokumentuose yra nesutapimų, todėl paminėtas telefoninių kontaktų skaičius realiai gali būti dar mažesnis. Jeigu būtų buvęs konfliktas, nuteistojo manymu, tokių telefoninių skambučių būtų buvę gerokai daugiau.

Nuteistasis skunde nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu praktiškai nebuvo tirtos aplinkybės, susijusios su Lenkijos įmonės PHU „A” ir UAB PN „A“ prekybiniais ryšiais. Byloje yra duomenų apie lenkišką įmonę, apie jos vadovą. Prokuroras nedėjo pastangų, kad būtų apklaustas A. G. . Teismas šios spragos nepašalino.

Nuteistojo nuomone, pirmos instancijos teismas galėjo jo veiksmus kvalifikuoti tik pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 str. 4 d. ir 104 str., o ne pagal Lietuvos Respublikos BK 18 str. 4 d. ir 105 str. 8 p., ir privalėjo be išlygų taikyti 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 49 str. 1 d. 4 p., kuris numato dešimties metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminą. Taip pat mano, kad teismas netaikė senaties termino nepagrįstai, nes pagrindas taikyti senaties terminą buv, kadangi jis iki šiol nėra padaręs naujų nusikaltimų ar administracinių teisės pažeidimų, be to nėra duomenų, kad jis buvo susijęs su nusikalstamomis grupuotėmis ir jo pavojingumas visuomenei todėl yra sumažėjęs, taip pat sumažėjo ir bausmės efektyvumas, kadangi ji buvo paskirta praėjus dideliam laiko tarpui nuo nusikaltimo padarymo.

Nuteistasis nurodo, kad pagrindinio liudytojo G. B. parodymai vertintini kritiškai. Skundžiamame nuosprendyje teigiama, jog teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo netikėti G. B. parodymais, nes jie niekaip nepaneigiami. G. B. parodymus davė ne vieną kartą, jie nuoseklūs ir sutampa su byloje nustatytomis aplinkybėmis. Be to, jo parodymai buvo įvertinti įsiteisėjusiuose teismo nuosprendžiuose dėl R. G. nužudymo, kuriuose nuteisti G. B. , I. M. ir V. J. . Nuteistojo manymu, ankstesni nuosprendžiai neturi jokios prejudicinės galios jo byloje ir gali būti vertinami lygiai taip pat, kaip ir visi kiti bylos dokumentai. Priimant anuos nuosprendžius jis bylos nagrinėjime nedalyvavo, todėl negalėjo apsiginti nuo jam mestų įtarimų. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendžiuose minimas „A“ iš Kauno, o tokių „Alių“ Kaune gali būti ne vienas, juo labiau kad jis yra ne A, o Alvydas. Iš minėtų teismo sprendimų matyti, kad R. G. nužudymo epizode pabrėžiama, kad G. B. vykdė O. L. ir tardymo metu nenustatytų asmenų, būtent asmenų, o ne asmens, pavedimą, taip pat ten rašoma, jog tas pats G. B. vykdė ir kitus O. L. pavedimus, tarp jų ir nurodymą organizuoti kelių žmonių nužudymą. Tai rodo, kad R. G. nužudymą galėjo organizuoti vienas O. L. be paskatinimo iš Kauno, nes bylos medžiaga leidžia manyti, jog pastarąjį su R. G. rišo pakankamai sudėtingi bei ligi galo neišaiškinti tarpusavio santykiai, kurie galėjo tapti akstinu parengti R. G. nužudymą. Iš kituose nuosprendžiuose nustatytų faktų matyti, kad G. B. buvo pakankamai patyręs pats rinkti duomenis apie nusikaltimų aukomis tapti turėjusius asmenis. Nuteistasis skunde taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2001 10 22 nuosprendyje kai kuriuose epizoduose G. B. parodymai laikomi neteisingais ir konstatuota, jog šis asmuo, tvirtindamas, kad informaciją apie nukentėjusiuosius kitiems bendrams teikė tik tikėdamasis, jog jie bus apiplėšti, bet ne nužudyti, sakė netiesą, G. B. keitė savo ankstesnius parodymus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, taip pat pripažino, jog G. B. nebuvo ligi galo nuoširdus.

Nuteistasis skunde nurodo, kad iš skundžiamame nuosprendyje paminėtų teismų sprendimų matosi ir gana savotiški G. B. bei prokuratūros ryšiai. Prokuroras apeliaciniu skundu apskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir prašė sumažinti nuteistajam paskirtą bausmę motyvuodamas tuo, kad jam galima taikyti 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 41¹ str. nuostatas. Panašius motyvus prokuroras pateikė ir kasaciniame skunde. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 06 19 nutartyje nurodė, jog prašymas taikyti G. B. 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 41¹ str. atmetamas, nes nuteistasis ne dėl visų epizodų visiškai pripažino savo kaltę, o tuo pačiu ne visuose nusikalstamos veikos epizoduose padėjo išaiškinti nusikaltimus. Taip pat A. A. skunde nurodo, jog baudžiamojoje byloje yra 2005 06 15 pataisos namuose atliekančio bausmę G. B. rašytas pareiškimas, kuriame jis nurodo, jog jam buvo pasiūlyta jo (A. A. ) neatpažinti, o vėliau pakeisti parodymus apie jo (A. A. ) vaidmenį organizuojant R. G. nužudymą. Tokiu pareiškimu nuteistasis abejoja. Pirmiausiai visiškai neaišku, kaip jis atsidūrė Generalinėje prokuratūroje, nes jame nesimato, kad pareiškimas būtų registruotas pataisos namuose. Tačiau pareiškime yra spaudas, liudijantis, jog dokumentas prokuratūroje įregistruotas. Byloje yra ir 2005 06 15 liudytojo apklausos protokolas, kuriame rašoma, kad prokuroras 9 val. 30 min. Vilniaus antruosiuose pataisos namuose pradėjo G. B. apklausą. Lieka neaišku, kaip per tokį trumpą laiką ir kokiu būdu pareiškimas pasiekė prokuratūrą, o prokuroras nuvyko į pataisos namus ir apklausė pareiškėją. Antra, kaip kažkas galėjo prašyti G. B. prieš atpažinimą neatpažinti jo (A. A. ) ir pakeisti parodymus apie jo vaidmenį, jeigu jis pats nežinojo, kas prieš jį duoda parodymus, kada ir kam jis bus parodytas atpažinti. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad svarstęs kardomosios priemonės - suėmimo paskyrimo klausimą ikiteisminio tyrimo teisėjas neleido jam ir gynėjui susipažinti su prokuroro pateikta medžiaga, todėl byloje esantys įrodymai bei jų atsiradimo šaltiniai jam buvo nežinomi. Trečia, nors pareiškime G. B. teigia, kad jam poveikis buvo padarytas prieš procesinio veiksmo atlikimą, tačiau nei atpažinimo metu 2005 06 07, nei tuoj po to liudytojas apie jam padarytą poveikį niekam nesiskundė. Prokurorą kažkodėl jis informavo tik po geros savaitės. Nuteistasis mano, kad liudytojas G. B. norėjo bet kokiomis priemonėmis pasunkinti jo padėtį.

Apeliantas nurodo, jog G. B. teiginių nepatvirtino kiti įrodymų šaltiniai, o jis pats nei prokurorui, nei teisme neįvardijo asmens, bandžiusio daryti poveikį, nors tyrimo metu žadėjo tokią informaciją atskleisti teisme. Nuteistasis pažymi, jog ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos G. B. apklausos protokolas iš esmės yra prieš tai prokuroro vykdytos apklausos kopija.

Anot apelianto, prieštarauja faktams teismo tvirtinimas, jog G. B. , duodamas parodymus, visą laiką buvo nuoseklus. Pirmuosiuose parodymuose, kuriuos prokuroras užfiksavo 1998 10 15, G. B. nė puse žodžio neužsiminė apie kažkokį nužudymo užsakovą iš Kauno. Nusikaltimo organizatoriumi tada jis įvardijo O. L. , kuris, G. B. manymu, R. G. norėjo nužudyti dėl piniginių reikalų. Be to, šioje apklausoje liudytojas paaiškino, kad jam nežinoma, ar O. L. pats nusprendė nužudyti R. G. , ar tai padaryti jo paprašė kiti. Beje, jau tyrimo pradžioje akivaizdžiai išryškėjo G. B. noras sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimo padaryme. Nuteistasis mano, kad tas noras ir buvo viena iš priežasčių, paskatinusių liudytoją vėliau apkalbėti jį. Tik nuo 1998 10 29 liudytojas pradėjo kalbėti apie paslaptingąjį užsakovą „A“ iš Kauno.

Nuteistasis skunde atkreipia dėmesį į netikslumus liudytojo G. B. parodymuose, apibūdinant jį, jo išvaizdą. G. B. buvo klausiama, ar nešioja „A“ ūsus. G. B. nuolat pabrėždavo, jog „A“ buvo be ūsų, nors nuotraukoje, kurį jam buvo parodyta atpažinti, jis nufotografuotas su ūsais. Teisme apklausti liudytojai patvirtino, kad byloje minimu laikotarpiu nuteistasis nešiojo ūsus. Ši aplinkybė matosi iš pateiktų nuotraukų.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausti I. M. ir V. J. davė parodymus, iš kurių aiškėja, kad, anot G. B. , susidoroti su R. G. siekė į Vilnių atvykę trys kaukaziečiai. Teisme ši versija tiriama nebuvo, nors parodymus ta linkme davė ir teisme apklaustas liudytojas D. M. .

Nuteistasis nurodo, kad G. B. teigė, jog apie R. G. nužudymo aplinkybes ir jo (apelianto) vaidmenį tuose įvykiuose parodymus galėtų duoti O. L. aplinkos žmonės. Ikiteisminio tyrimo metu jie buvo nustatyti, apklausti, tačiau nei vienas iš jų nepatvirtino G. B. parodymų. Į teismą jie kviesti nebuvo.

Apelianto teigimu G. B. parodymai nenuoseklūs ir nurodant R. G. nužudymo motyvą.

A. A. manymu, liudytojo G. B. parodymai apie jo (apelianto) bendravimą su R. D. , siekiant gauti leidimą nužudyti R. G. , nepagrįsti jokiais įrodymais ir prieštarauja jo paties parodymams. G. B. parodymai, pasak nuteistojo, apie jų susitikimo Kaune, kuris vyko likus savaitei iki R. G. nužudymo, t. y. maždaug 1995 05 18-22, aplinkybes, nenuoseklūs ir juos paneigia surinkti įrodymai. Apie tai, kad nebuvo nei tokio susitikimo, nei tokio pokalbio, apie kuriuos kalba G. B. , pasak nuteistojo, galima spręsti iš to, kad parodymų patikrinimo vietoje metu liudytojas ne iš pirmo karto sugebėjo surasti namą, kuriame jis (apeliantas) gyvena, iš jo atpasakoto pokalbio turinio. Pasak G. B. , nuteistasis su O. L. kalbėjo apie kažkokias nuteistąjį su R. G. rišančias jam nežinomos gamyklos akcijas. Nuteistasis nurodo, kad neturėjo jokių nei R. G. priklausančių, nei už jo pinigus nupirktų akcijų, todėl ir kalba apie jas vykti negalėjo. Liudytojo parodymų nepatvirtina jokie kiti duomenys.

Nuteistojo teigimu, prieštaravimai liudytojo G. B. parodymuose buvo ir teisiamojo posėdžio metu. Apie tai, kad G. B. , pasakodamas apie susitikimą Kaune, sako netiesą matyti ir iš to, jog tuo metu jis (apeliantas) neturėjo ir negalėjo turėti tokio automobilio, apie kurį kalba liudytojas. Anot apelianto, tuo laiku su juo bendravę asmenys paaiškino, kad jis naudojasi dviem transporto priemonėm: sportiniu automobiliu „Ford Escort“ ir „Mercedes Benz“ markės automobiliu. Tačiau G. B. teigė, kad nuteistasis naudojosi automobiliu „VW Golf“. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų liudytojo parodymus.

Teismas, vertindamas G. B. parodymus, turėjo atkreipti dėmesį Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime, priimtame A. B. byloje prieš Šveicariją užfiksuotų nuostatų. Jame atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas turėtų labai atsargiai vertinti vieno bendrininko parodymus, duotus prieš kitą bendrininką.

Nuteistasis nurodo, kad kolegija ne tik nekreipė dėmesio į akivaizdžius prieštaravimus bei nesutapimus tiek vienuose ir tuose pačiuose įrodymų šaltiniuose, tiek ir tarp skirtingų įrodymų šaltinių, bet ir nesiėmė visų priemonių nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes. A. A. teigimu, į teismą nebuvo pakviesti asmenys, kurie, G. B. teigimu, turėjo žinoti apie jo (apelianto) ir O. L. planuojamą R. G. nužudymą, nebuvo į teismą pašaukti ir I. M. bei V. J. , kurie ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus apie nužudymo užsakovus. Liudytojas A. J. irgi nebuvo pakviestas į teismą.

Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad T. U. tarnybinis pranešimas nebuvo įregistruotas, kad dėl jame paminėtų aplinkybių net keletą metų nebuvo atliekamas joks tyrimas. Iš bylos medžiagos matyti, jog po R. G. susprogdinimo prie Vyriausybės rūmų buvo sulaikytas ir suimtas ne vienas žmogus, kurių R. G. neįvardijo. Teisme liudytojas parodė, jog R. G. jam nepaaiškino, dėl kokių priežasčių įvyko sprogimas. Iš T. U. parodymų teisme, nuteistojo manymu, galima daryti išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose yra ne tik R. G. suteikta informacija, bet ir pačio liudytojo padarytos prielaidos, nes teisme jis paaiškino, jog R. G. jam tepasakė tik „Lysas“, po pauzės - A, dar po vienos pauzės - A. iš Kauno. Iš tokių žodžių sunku būtų vienareikšmiai pasakyti, ką turėjo galvoje nukentėjusysis, sakydamas tuos žodžius. Juo labiau kad ir pats liudytojas pripažino, jog jis tik pats suprato, kad paminėti asmenys yra kažkaip su tuo susiję. Nuteistojo nuomone, atsižvelgiant į tai, negalima vienareikšmiškai teigti, kad šie parodymai patvirtina jo kaltę padarius šį nusikaltimą. Paminėtina, kad vargu ar atvykęs į ligoninę liudytojas galėjo bendrauti su nukentėjusiuoju, kuris buvo sunkios būklės ir buvo ruošiamas operacijai.

Apeliantas nurodo, jog liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, nedalyvavo tuose įvykiuose, kurie buvo tiriami teisiamajame posėdyje, jis tik perpasakojo tai, ką, anot jo, išgirdo iš kito žmogaus, šiuo atveju iš jo (apelianto). Nuteistojo teigimu, tokio pokalbio nebuvo, informacijos šaltinių, galinčių patvirtinti šio liudytojo parodymų teisingumą, byloje nėra. Teisme apklausti liudytojai A. Z. , G. K. iš esmės paneigė net tokio pokalbio galimybę.

Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 25 d. nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo A. A. dėl kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 str. 4 d. ir 105 str. 8 p. (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. I – 2061 redakcija) išteisino, neįrodžius, kad A. A. padarė šią nusikalstamą veiką.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. gruodžio 18 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gegužės 18 d. nuosprendį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (Lietuvos Respublikos BK 331 str., 20 str.), sukliudžiusių teismui išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Kasacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai yra prieštaringi ir neišsamūs, naujai gauti duomenys neištirti, neišanalizuoti ir neįvertinti, nuosprendyje šio teismo nustatytos aplinkybės nenurodytos.

Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. A. apeliacinis skundas tenkinamas, prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Prokuroro ir nuteistojo A. A. apeliaciniuose skunduose keliami šie klausimai, kuriuos turi išspręsti apeliacinės instancijos teismas:

- A. A. kaltumas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo;

- nusikalstamos veikos kvalifikavimas;

- senaties taikymas;

- bausmės dydžio parinkimas;

- A. A. paskelbtos paieškos pagrįstumas ir teisėtumas;

- pirmosios instancijos teismo nuosprendžio surašymo trūkumų pašalinimas.

Pagrindinė apeliacinės instancijos teismo užduotis, nagrinėjant šią bylą nustatyti - ar byloje surinktų įrodymų visetas leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog A. A. padarė jam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką, kiti klausimai yra išvestiniai iš pirmojo. A. A. nepripažino kaltės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. A. A. pirmosios instancijos teisme parodė, jog jis R. G. nepažinojo, su juo nebendravo, telefonu nesikalbėjo ir jam skolingas nebuvo, jokie verslo ryšiai jo ir R. G. nesiejo. G. B. jis taip pat nepažinojo, jam jokių pavedimų, tame tarpe ir nužudyti R. G. , niekada nedavė. Tačiau A. A. nurodė, kad su R. G. tam tikrų sąsajų galėjo būti, kadangi jo verslo partneris V. M. po R. G. susprogdinimo pasakė, kad į jų bendrą verslą investuoti 150000 JAV dolerių priklauso nužudytajam R. G. , todėl turi būti grąžinti R. G. našlei. Šiuos pinigus – apie 150000 JAV dolerių jis kartu su verslo parneriu M. P. pervedė V. M. , kuris juos grąžino R. G. našlei. A. A. pripažino, kad dėl verslo bendravo su daugeliu asmenų, todėl gal ir galėjo kalbėti su R. G. , faktiškai jo nepažinodamas. Apeliacinės instancijos teisme A. A. taip pat tvirtino, kad R. G. asmeniškai nepažinojo, jokių santykių ir įsipareigojimų jam neturėjo, tačiau kategoriškai neneigė bendravimo su R. G. , teigė, kad neprisimena, jog būtų susitikęs ir bendravęs su R. G. .

Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2001 m. spalio 22 d. nuosprendžiu nustatytos tokios R. G. nužudymo aplinkybės: G. B. , būdamas ginkluotos gaujos nariu, darydamas kitą sunkų nusikaltimą - banditizmą, dėl savanaudiškų paskatų - siekdamas materialinės naudos kitiems asmenims, vykdydamas užsakovų - tardymo nenustatytų asmenų ir O. L. pavedimą suorganizuoti R. G. nužudymą: surasti šiam nužudymui vykdytoją ir aptarti su juo užmokesčio už nužudymą dydžio klausimą, 1995 m. balandžio mėnesio pabaigoje - gegužės mėnesio pradžioje, Vilniuje, kreipėsi į ginkluotos gaujos narį I. M. , ir, pasiūlęs šį užsakymą paprašė pastarojo tarpininkauti surandant nusikaltimui vykdytoją bei su pastaruoju aptarti užmokesčio už šį nusikaltimą dydžio klausimą. Kelių susitikimų su I. M. eigoje G. B. pastarajam suteikė duomenis, gautus iš užsakovų apie nukentėjusįjį, t. y. parodė R. G. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), automobilį Mercedes Benz 230E, v/n (duomenys neskelbtini) , kuriuo važinėjo R. G. jo stovėjimo vietą šio namo kieme, manomą kontorą, esančią (duomenys neskelbtini), apibūdino nukentėjusiojo įpročius, perdavė per I. M. nusikaltimo vykdytojui iš užsakovų gautus pinigus - 10000 JAV dolerių (40000 Lt).

Ginkluotos gaujos narys I. M. , darydamas kitą sunkų nusikaltimą - banditizmą, tarpininkaudamas G. B. , t. y. padėdamas jam organizuoti užsakytą R. G. nužudymą, dėl savanaudiškų paskatų norėdamas gauti atlygį, kreipėsi į ginkluotos gaujos narį V. J. ir perdavė šiam iš G. B. gautą nužudymui už pinigus užsakymą. V. J. sutikus R. G. nužudyti už 10000 JAV dolerių (40000 Lt), I. M. pastarajam suteikė ir visą iš G. B. gautą ir nusikaltimo padarymui reikalingą informaciją, per du kartus - iki nusikaltimo padarymo ir po jo, perdavė, kaip ir buvo sutarę 8000 JAV dolerių (32000 Lt), sau už tarpininkavimą pasilikdamas 2000 JAV dolerių (8000 Lt).

V. J. , anksčiau nusikaltęs tyčiniais nužudymais sunkinančiomis aplinkybėmis, darydamas kitą sunkų nusikaltimą - banditizmą, dėl savanaudiškų paskatų, t. y. už 8000 JAV dolerių (32000 Lt) atlygį, nusprendęs nužudyti R. G. pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu - jį susprogdinant, apie ką bendrininkų neinformavo, vykdydamas gautą užsakymą, 1995 m. gegužės mėn. 23 d., apie 24.00 val., po R. G. naudojamo automobilio Mercedes Benz 230E, v/n (duomenys neskelbtini) , stovėjusio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kieme, dugnu, kėsinosi pritvirtinti savadarbį sprogmenį, kurio pagrindą sudarė apie 800 gramų trotilo užtaisas. Tačiau, dėl per didelės šio sprogmens konstrukcijos, tuokart V. J. sprogmens pritvirtinti po automobilio dugnu nepavyko ir dėl to jis nutarė pakeisti sprogmens užtaisui naudotą sprogstamąją medžiagą. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, V. J. , 1995 m. gegužės mėn. 26 d., apie 2.00 val. nakties, po tuo pačiu R. G. naudojamo automobilio Mercedes Benz 230E, v/n (duomenys neskelbtini) , stovėjusio namo, esančio (duomenys neskelbtini) kieme, dugnu, magnetu pritvirtino savadarbį sprogmenį, kurio pagrindą šiuo kartu sudarė apie 500 gramų normalaus galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos – „PVV-4“ („plastito“) užtaisas.

1995 m. gegužės mėn. 26 d., apie 11 val. 45 min., R. G. automobiliu Mercedes Benz 230E, v/n (duomenys neskelbtini) , išvažiavus iš savo gyvenamojo namo kiemo į (duomenys neskelbtini) gatvę, prie (duomenys neskelbtini) parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), sprogo po šiuo automobiliu V. J. pritvirtintas savadarbis sprogmuo ir dėl to nukentėjusiajam R. G. buvo padaryti dešinio juosmens, sėdmens, šlaunies minkštųjų audinių sužalojimai, daugiaskeveldriniai abipusiai dubens kaulų ir dešiniojo šonkaulio lūžimai, plonžarnės ir šlapimo pūslės pažeidimai, dėl ko, išsivysčius trauminiam šokui, vidiniam ir išoriniam nukraujavimui, 1995 m. gegužės mėn. 29 d. R. G. ligoninėje mirė, t. y. V. J. , bendrininkaujant G. B. ir I. M. , tyčia jį nužudė (t. 7, b. l. 88-89).

Pirmosios instancijos teismas 2006 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu nustatė, kad, būtent, A. A. ir buvo tas Vilniaus apygardos teismo 2001 m. spalio 22 d. nuosprendyje nenustatytas asmuo, kuris organizavo R. G. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų.

Pagrindinis įrodymų, kuriais remiantis A. A. buvo nuteistas, šaltinis yra Vilniaus apygardos teismo 2001 m. spalio 22 d. nuosprendžiu už R. G. nužudymą nuteisto G. B. parodymai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad netikėti G. B. parodymais nėra pagrindo, juos patvirtina kitos bylos aplinkybės – liudytojų T. U. , V. M. , A. L. , H. S. , R. M. , A. L. , R. P. , M. P. , M. T. parodymai, T. U. tarnybinis pranešimas, bylos dokumentai, telefoninių pokalbių išklotinės. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, matyti, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl G. B. parodymų patikimumo nepasitvirtino. G. B. yra pripažintas kaltu tarp kitų nusikaltimų ir dėl R. G. nužudymo. Jis, duodamas parodymus apie nusikaltimo aplinkybes, neturi pareigos duoti teisingus parodymus, neatsako už melagingų parodymų davimą. G. B. bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis, dėl to prokuroras teisme prašė G. B. , skiriant bausmę, taikyti įstatymo numatytas lengvatas. Ši aplinkybė G. B. parodymų nedaro nei niekiniais, nei mažiau vertingais, lyginant su kitais byloje surinktais įrodymais. Tačiau G. B. parodymai, kaip įrodymų šaltinis, nėra ir privilegijuoti kitų įrodymų šaltinių atžvilgiu. G. B. parodymai turi būti vertinami byloje surinktų įrodymų visete, gretinant juos su faktiniais duomenimis, gautais iš kitų įrodymų šaltinių. Dėl savo specifikos (G. B. duoda parodymus apie savo paties ir bendrininkų padarytą nusikalstamą veiką, tikėdamasis lengvatų iš teisėsaugos institucijų, neatsako už melagingų parodymų davimą) G. B. parodymai turi būti tikrinami ir vertinami itin kruopščiai ir atsargiai. Išanalizavus G. B. parodymus viso proceso metu, sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, matyti, kad G. B. parodymai nebuvo tokie nuoseklūs, nekintantys ir neprieštaringi, kaip teigiama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, o jo parodymus iš byloje surinktų įrodymų tvirtina tik liudytojo T. U. bei liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 parodymai, tuo tarpu kiti įrodymai dalinai arba pilnai prieštarauja G. B. parodymams, G. B. parodymai prieštarauja ir kai kuriems pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginiams (dėl skolos dydžio, kilmės).

G. B. pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme parodė, jog tyčinį R. G. nužudymą organizavo O. L. , vykdęs A. A. užsakymą. Vėliau iš O. L. jis sužinojo, kad A. A. buvo skolingas R. G. 150000 JAV dolerių, šiuos pinigus R. G. buvo davęs A. A. kažkokioms akcijoms įsigyti.

Ikiteisminio tyrimo metu G. B. pradėjo duoti parodymus apie R. G. nužudymą nuo 1998 m. spalio 15 d. Apklaustas kaltinamuoju (įtariamuoju) 1998 m. spalio 15 d. G. B. davė parodymus apie visas R. G. nužudymo organizavimo aplinkybes, kurios iš esmės patvirtintos Vilniaus apygardos teismo 2001 m. spalio 22 d. nuosprendžiu. Duodamas parodymus apie asmenis, organizavusius R. G. nužudymą, G. B. nurodė, kad užsakymą nužudyti R. G. jis gavo iš O. L. , dėl ko O. L. nutarė nužudyti R. G. jis nežino, O. L. jam to neminėjo, G. B. tik daro prielaidą, kurios negali pagrįsti, kad R. G. buvo nužudytas dėl pinigų, taip pat G. B. nežino, ar pats O. L. nutarė nužudyti R. G. , ar tai jį padaryti užsakė kiti asmenys (t. 3, b. l. 5 -8). 1998 m. spalio 29 d. kaltinamojo (įtariamojo) papildomos apklausos metu G. B. apie R. G. nužudymo užsakovus davė jau kitokius parodymus, nurodydamas, kad nužudyti R. G. užsakė ,,A iš Kauno“. Pokalbio tarp O. L. ir A, vykusio Kaune, automobilyje ,,VW Golf“, metu ,,A“ pasakė, kad buvo skolingas R. G. dėl kažkokios gamyklos akcijų perrašymo (t. 3, b. l. 12 – 14). Šiuos parodymus G. B. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, parodė, kur gyvena A (t. 3, b. l. 17 – 22). 2002 m. kovo 19 d. G. B. iš nuotraukų atpažino A. A. , kaip Alių iš Kauno, kuris organizavo R. G. nužudymą (t. 3, b. l. 28 – 29). 2005 m. birželio 7 d. G. B. A. A. atpažino, kaip A, užsakiusį R. G. nužudymą, asmens parodymo atpažinti metu (t. 4, b. l. 14 – 19). Kitose apklausose ikiteisminio tyrimo metu G. B. davė iš esmės analogiškus parodymus (t. 3, b. l. 30 – 31, 32 – 35, 38 - 41). Tai, kad parodymo atpažinti asmenį iš fotonuotraukų bei asmens parodymo atpažinti metu G. B. atpažino A. A. , kad parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė vietą, kurioje A. A. gyveno, leidžia daryti išvadą, kad G. B. tikrai buvo matęs A. A. , jį pažinojo, žinojo, kur A. A. gyvena, tačiau kiti G. B. parodymuose esantys netikslumai, prieštaravimai verčia abejoti G. B. parodymų apie A. A. vaidmenį, organizuojant R. G. nužudymą, nuoširdumu. Kaip minėta, pirmos apklausos metu 1998 m. spalio 15 d. G. B. nurodė, kad užsakymą nužudyti R. G. jis gavo iš O. L. , paaiškindamas, jog nežino ar O. L. pats nusprendė nužudyti R. G. , ar tokį užsakymą gavo iš kitų asmenų. Vėliau vykusiose apklausose jis jau nurodė, kad O. L. užsakymą nužudyti R. G. gavo iš A, gyvenančio Kaune. 1998 m., 2002 m. apklausose, parodymų patikrinimo vietoje metu G. B. parodė, kad pokalbis, kurio metu jis girdėjo, kaip A. A. kalbėjosi su O. L. apie R. G. nužudymą, vyko A. A. automobilyje ,,VW Golf“, mėlynos spalvos, keturių durų, A. A. sėdėjo už automobilio vairo, O. L. sėdėjo šalia, o jis – G. B. – atėjęs atsisėdo ant užpakalinės automobilio sėdynės (t.3, b. l. 12 – 23, 30 – 31). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme G. B. šias aplinkybes aiškino panašiai, tik nurodė, kad A. A. automobilis buvo trijų durų. A. A. visiškai neigia tuo metu turėjęs automobilį ,,VW Golf“ ar tokiu automobiliu važinėjęs, byloje nėra duomenų, kad A. A. būtų važinėjęs automobiliu ,,VW Golf“, tačiau šią aplinkybę būtų galima laikyti nereikšminga, nes A. A. į susitikimus su O. L. ir R. G. galėjo atvykti ir svetimu automobiliu, jei ne prieštaravimai paties G. B. parodymuose apie automobilio modifikaciją. Būtų galima tikėti G. B. ir laikyti nereikšmingais suklydimus – trijų ar keturių durų buvo A. A. automobilis, jei G. B. aiškintų tik vizualiai stebėjęs šį automobilį, tačiau G. B. parodė, kad jis priėjo prie automobilio, kuriame sėdėjo A. A. su O. L. , ir atsisėdo ant užpakalinės sėdynės. Įlipimo būdas į trijų durų automobilį ,,VW Golf“ ir atsisėdimas ant užpakalinės sėdynės yra visiškai skirtingas nuo įlipimo ir atsisėdimo ant užpakalinės sėdynės būdo keturių durų automobilyje – pirmu atveju, kad G. B. atsisėstų ant užpakalinės sėdynės, O. L. , sėdėjęs priekinėje keleivio sėdynėje, turėjo praleisti G. B. , antru atveju – G. B. būtų įlipęs per galines dureles be jokių kliūčių. Tokių aplinkybių G. B. supainioti negalėtų, jei šis įvykis objektyviai būtų vykęs taip, kaip aiškina G. B. .

Abejoti G. B. parodymais verčia ir ta aplinkybė, jog jis parodė, kad pinigai už R. G. nužudymą buvo sumokėti gerokai anksčiau negu buvo apsispręsta nužudyti ir negu tam gautas leidimas, kurio gauti, anot G. B. , O. L. ir A. A. važiavo pas R. D. .

G. B. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad prieš dvi ar tris savaites iki R. G. nužudymo, O. L. tam, kad jis (G. B. ) žinotų bei perduotų vykdytojui kaip atrodo R. G. , nuvežė į (duomenys neskelbtini) degalinės kavinę ir parodė du vyriškius, paaiškindamas, kad vienas jų yra asmuo, kuriam reikia R. G. nužudymo, A. A. – „A iš Kauno“, o kitas - R. G. , kurį reikia nužudyti. Tuo metu ir pats O. L. tada dar nežinojo kaip atrodo R. G. , nes O. L. pažinojo tik A. A. . Po to O. L. jam suteikė ir kitus reikalingus R. G. nužudymui duomenis – parodė namą (duomenys neskelbtini) gatvėje, kur gyveno R. G. , parodė kur jis dirba, nurodė, jog važinėja „Mercedes“ markės automobiliu. O. L. jam pasakė, jog šiuos duomenis suteikė A. A. –„A iš Kauno“ (t. 12, b. l. 26-34).

Šie parodymai esmingai prieštarauja liudytojo A. L. nurodytoms aplinkybėms. Šis liudytojas jau pirmosios instancijos teisme parodė, kad O. L. bendravo su R. G. (t. 12, b. l. 36). Aplinkybę, kad O. L. ir R. G. vienas kitą pažinojo, patvirtino liudytojas V. K. , taip pat ir liudytojas A. L. parodymuose, kuriuos pirmosios instancijos teismas ištyrė ir kuriais rėmėsi nuosprendyje. A. L. parodė, kad jo manymu O. L. ir R. G. buvo pažįstami, jis nurodė ir tokio manymo pagrindą – jie (O. L. ir R. G. ) susitikdavo V. M. biure (t. 5, b. l. 33-36). Tuose pačiuose parodymuose A. L. parodė ir tai, kad yra matęs kaip G. B. bendravo su R. G. . Pirmosios instancijos teismas A. L. parodymų apie ką tik nurodytas aplinkybes išvis nevertino, nors šie parodymai svarbūs nustatant kiek patikimi yra G. B. parodymai.

Apeliacinės instancijos teisme A. L. patvirtino savo parodymus apie tai, kad O. L. , R. G. ir G. B. buvo pažįstami, kad bent porą kartų yra matęs R. G. ir G. B. sėdinčius kavinėje prie vieno staliuko. Tai liudytojas pakartojo ir G. B. akivaizdoje, o pastarasis tokius parodymus neigė (t. 12, b. l. 187-191). Liudytojas V. K. , apklaustas apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad A. A. pažįsta, bendravo su juo biznio reikalais. Pažinojo ir R. G. bei O. L. , O. L. su R. G. bendravo, jų santykiai buvo geri, R. G. duodavo darbą O. L. – išreikalauti iš skolininkų skolas. Jis pažįsta ir G. B. , kuris kartu su O. L. dalyvaudavo susitikimuose su R. G. . 1995 m. pavasarį važiavo į sandėlius Kaune su G. B. ir O. L. , prie sandėlių buvo kartu ir A. A. , kuris klausė, ar galima paimti sviestą. Vertindama šių liudytojų parodymus, prieštaraujančius G. B. parodymams, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad A. L. ir V. K. nėra A. A. artimi žmonės, šių liudytojų nėra pagrindo įtarti siekiant padėti nuteistajam ir dėl to duodant neteisingus parodymus, kadangi A. L. ir V. K. duoda ir nuteistajam nenaudingus parodymus apie tai, kad porą kartų matė G. B. ten kur ir A. A. , nors pastarasis tai neigia. Liudytojų A. L. ir V. K. parodymai apie tai, kad matė kartu buvusius G. B. ir A. A. ne tik neigia G. B. parodymus, bet ir atskleidžia A. A. parodymų dalyje dėl bendravimo su R. G. bei G. B. neteisingumą. Tą aplinkybę, kad A. A. buvo pažįstamas su R. G. patvirtino ne tik minėti liudytojai A. L. ir V. K. , bet ir liudytojai V. M. , A. L. (šiuo metu liudytojas miręs, paskelbti jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu). V. M. parodė, kad, siekdamas atgauti investuotus pinigus, R. G. pats betarpiškai bendravo su A. A. . Liudytojas A. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad A. A. su R. G. 1994 - 1995 metais buvo pažįstami, jo akivaizdoje iki R. G. nužudymo buvo susitikę, bendraudavo Vilniuje, pas V. M. (t. 5, b. l. 33 – 36). A. A. G. B. dėl jo epizodinio dalyvavimo susitikimuose galėjo ir neįsidėmėti, bet, neigdamas kontaktus su R. G. , akivaizdžiai sako netiesą, nes išanalizuotų bylos įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad A. A. ir R. G. dėl atsiskaitymo už sviestą bendravo ne vieną kartą. Tačiau A. A. procesinė padėtis – įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis – nesuponuoja jam pareigos duoti byloje teisingus parodymus. Įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis gali duoti teisingus parodymus apie bylos aplinkybes, gali duoti neteisingus parodymus, gali visiškai ar iš dalies atsisakyti duoti parodymus – tai jo teisė. Pasirinkta gynybos nuo įtarimų (kaltinimų) taktika turi reikšmės vertinant A. A. parodymų teisingumą, tačiau negali įtakoti teismo sprendimo dėl asmens kaltumo padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus. Asmuo pripažįstamas kaltu tik tada, kai byloje surinktų įrodymų visetas neginčytinai ir neabejotinai įrodo, jog asmuo padarė jam inkriminuojamą veiką, už kurią įstatymas numato baudžiamąją atsakomybę. Tuo pačiu, teismas negali vadovautis prieštaringais G. B. parodymais, kuriuos neigia liudytojų A. L. ir V. K. parodymai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo labiau tikėti G. B. , o ne liudytojais A. L. ir V. K. . Nepaneigti liudytojų A. L. ir V. K. parodymai reiškia, kad nei O. L. , nei G. B. nebuvo jokios prasmės važiuoti į „Neste“ degalinės kavinę pasižiūrėti kaip atrodo R. G. , nes su šiuo asmeniu jie ir taip buvo pažįstami. G. B. parodymai apie tokį įvykį vertintini kaip neteisingi.

Dokumentuose užfiksuoti duomenys, taip pat kelia abejones, ar G. B. sako tiesą apie tokį įvykį, kaip važiavimą į „Neste“ degalinės kavinę pasižiūrėti, kaip atrodo R. G. . Duodamas parodymus apie tai G. B. parodė, kad tai buvo apie dvi savaitės iki R. G. nužudymo – 1995 m. gegužės 26 d., t. y. - apie 1995m. gegužės 12 d. (t. 12, b. l. 27). Skundžiamame nuosprendyje nustatyta, kad tai buvo 1995 m. balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje.

Parodydamas apie aptariamą važiavimą į „Neste“ degalinės kavinę pasižiūrėti kaip atrodo R. G. , G. B. parodė, jog O. L. jam paskambino į mobilų telefoną ir atvažiavo į namus jo paimti (t. 12, b. l. 30).

Iš Lietuvos Respublikos VRM Vilniaus m. VPK kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos 1999 m. balandžio 26 d. pažymos Nr. 06/946 matyti, kad nuo 1995 m. gegužės 12 d. iki 1996 m. kovo 14 d. G. B. naudoto mobiliojo ryšio telefono numeris buvo (duomenys neskelbtini), R. G. naudoto mobiliojo ryšio telefono numeris buvo (duomenys neskelbtini), 1995 metais A. A. naudotų mobiliojo ryšio telefonų numeriai buvo (duomenys neskelbtini), o O. L. naudoto mobiliojo ryšio telefono numeris buvo (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 93-97).

Peržiūrėjus O. L. nurodyto telefono numerio išeinančių skambučių 1995 m. balandžio ir gegužės mėnesių sąrašą, matosi, kad sąraše yra užfiksuoti keli O. L. skambučiai G. B. (tai patvirtina, kad nurodytais telefonų numeriais šie asmenys iš tikrųjų naudojosi), tačiau nėra užfiksuota kad O. L. būtų skambinęs G. B. 1995 m. balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje. Artimiausias šiam laikotarpiui skambutis užfiksuotas tik 1995 m. gegužės 20 d. 23 val. 10 min., tačiau tai aiškiai neatitinka G. B. nurodyto laikotarpio (t. 3, b. l. 106-108). Pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, šiuos dokumentus tyrė ir nuosprendyje juos paminėjo, tačiau su G. B. parodymais negretino, todėl padarė klaidingą išvadą, kad šie dokumentai patvirtina, o ne paneigia G. B. parodymus.

Antrą kartą, kaip nurodė G. B. , su A. A. jis susitiko maždaug savaitę iki R. G. nužudymo - kai jis (G. B. ) O. L. nuvežė į Kaune vykusį susitikimą. Atvykus į Kauną prie A. A. namų, jis liko laukti, o O. L. nuėjo iki buto. Po kiek laiko iš laiptinės išėjo A. A. ir O. L. . Pastarasis jam paskambino ir pasakęs, kad važiuoja pas D., liepė laukti. Po valandos O. L. ir A. A. grįžo. O. L. iš savo mobilaus telefono jam paskambino ir pakvietė ateiti į automobilį. Automobilyje vyko pokalbis dėl R. G. ir A. A. nurodė jog R. G. reikia nušauti.

Po poros dienų, 1995 m. gegužės mėnesio antrojoje pusėje vykusio susitikimo metu O. L. nurodė, jog skambino A. A. „A“, su kuriuo buvo Kaune susitikę ir nurodė, jog R. G. reikia skubiai per keletą dienų nužudyti. Gavęs tokius nurodymus, tai perdavė I. M. , o šis, kaip sužinojo vėliau, šiuos duomenis, dalį atlyginimo už nužudymą ir nurodymą nužudyti R. G. perdavė V. J. . Šis po R. G. automobiliu „Mercedes Benz 230“ padėjo sprogmenį, kuris 1995 m. gegužės 26 d., R. G. važiuojant šiuo automobiliu sprogo (t. 12, b. l. 26-34).

Apie tai, kad susitikimo su A. A. Kaune dieną O. L. jam du kartus skambino į mobilų telefoną, G. B. parodė ir ikiteisminio bylos tyrimo metu (t. 3, b. l. 13). Šių parodymų su telefoninių skambučių sąrašais pirmosios instancijos teismas negretino, o sugretinimas keičia G. B. parodymų vertinimą.

Išanalizavus O. L. nurodyto telefono numerio išeinančių skambučių už 1995 m. visą gegužės mėnesio sąrašą, matyti, kad sąraše yra užfiksuoti keli O. L. skambučiai G. B. (kaip jau minėta, tai patvirtina, kad nurodytais telefonų numeriais šie asmenys iš tikrųjų naudojosi), tačiau nėra užfiksuota atvejo, kad tą pačią dieną iš O. L. telefono būtų skambinta į G. B. telefoną (duomenys neskelbtini) du kartus (t. 3, b. l. 106-108).

Telefoninių skambučių tarp O. L. ir A. A. sąrašai patvirtina, kad paskutinis užfiksuotas jų bendravimas telefonu 1995 m. gegužės mėnesį vyko nurodyto mėnesio 12 dieną 17 val. 24 min., t. y. likus dviems savaitėms iki sprogdinimo. Skambinta iš O. L. A. A. (t. 3, b. l. 103-108). Įrodymų, kad šie asmenys telefonu bendravo vėliau, nėra. Ši aplinkybė prieštarauja G. B. parodymams apie tai, kad paskutinę savaitę iki pasikėsinimo į R. G. A. A. telefonu perdavė O. L. , kad planą dėl nužudymo reikia įvykdyti.

G. B. parodė, kad 1995 metais turėjo ne vieną telefoną, juos pirkdavo kitų žmonių vardais, tačiau, praėjus beveik keturiolikai metų nuo nagrinėjamų įvykių, teismas neturi galimybių nustatyti G. B. galimai naudotų kitų telefonų abonentinių numerių, tuo labiau, gauti pokalbių šiais numeriais išklotines. Teismas vadovaujasi tais įrodymais, kurie yra byloje, o byloje esančių telefoninių pokalbių išklotinės ne patvirtina, o prieštarauja G. B. parodymams.

Šie bylos dokumentuose užfiksuoti duomenys bei liudytojų parodymai verčia G. B. parodymus apie susitikimų ir bendravimo su nuteistuoju aplinkybes laikyti aiškiai neteisingais. Tokiais parodymais kaltė padarius nusikaltimą negali būti pagrįsta. Taip pat vertintini ir kiti su G. B. susiję parodymai: parodymų patikrinimas vietoje, akistata su A. A. ir pastarojo parodymas atpažinti. Iš liudytojų A. L. ir V. K. parodymų, kurias netikėti, kaip minėta nėra pagrindo, matyti, kad G. B. vežiojo O. L. , įskaitant ir kelionę į Kauną O. L. susitinkant su A. A. . Todėl A. A. išvaizda, gyvenamoji vieta ir kitos su juo siejamos aplinkybės G. B. galėjo būti žinomos. G. B. parodė, kad duomenis apie R. G. gyvenamąją, darbo vietą, automobilį O. L. nurodė A. A. . Byloje, išskyrus G. B. parodymus, nėra kitų faktinių duomenų, jog A. A. , gyvenęs Kaune ir pagal bylos duomenis, išskyrus sviesto sandorį, nebendravęs su R. G. , būtų žinojęs pastarojo gyvenamąją bei darbo vietą Vilniuje ir kitus duomenis, tuo tarpu O. L. , pažinojęs R. G. , ir be A. A. parodymo šiuos duomenis galėjo žinoti.

G. B. parodymai apie R. G. nužudymo užsakovą prieštarauja ir jo bendrininko I. M. , nuteisto kaip ir G. B. , 2001 m. spalio 22 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu už įvairius nusikaltimus, tame tarpe ir R. G. nužudymą, parodymams. I. M. tiek nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje 2001 m. spalio 22 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nuosprendį, tiek nagrinėjant šią bylą parodė, kad G. B. R. G. nužudymo užsakovais įvardijo tris asmenis, atvykusius iš Kaukazo. Tokius I. M. parodymus patvirtina ir R. G. nužudymo vykdytojas, nuteistas 2001 m. spalio 22 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu, V. J. .

Visi šie prieštaravimai neleidžia G. B. parodymų laikyti patikimais, visas abejones aiškinant nuteistojo (įtariamojo, kaltinamojo) naudai, G. B. parodymai nėra pakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Faktinių duomenų, kad A. A. galėjo padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, dar yra liudytojo policijos pareigūno T. U. parodymuose bei liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 parodymuose. Liudytojas T. U. parodė, kad 1995 m. gegužės 26 d. gavo nurodymą nuvykti į Šv.Jokūbo ligoninę, kur po sprogimo buvo nuvežtas R. G. . Ligoninėje, prieš operaciją R. G. jam nurodė, jog sprogdinimą galėjo įvykdyti dėl skolų O. L. arba A. A. iš Kauno (t. 12, b. l. 14 – 16). Teismas neturi pagrindo netikėti liudytojo policijos pareigūno T. U. parodymais, tačiau iš šių išvestinių parodymų apie R. G. prieš netenkant sąmonės ištartas pavienes frazes negalima daryti išvadų, kad nukentėjusysis tikrai žinojo kas pasikėsino į jį ir, kad tai buvo, būtent, nuteistasis. Tai, kad nukentėjusiojo priešmirtinės frazės nebuvo laikomos patikimais įrodymais rodo ir ikiteisminio tyrimo eiga. T. U. R. G. žodžius išgirdo nusikaltimo padarymo dieną – 1995 m. gegužės 26 d., tačiau nei su A. A. , nei A. A. atžvilgiu jokie veiksmai nebuvo atliekami iki 1998 metų. Tuo metu R. G. nužudymu buvo įtariami kiti asmenys, turėję motyvą R. G. nužudyti, šie asmenys buvo suimti ir kalinami, intensyviai buvo atliekami įvairūs procesiniai veiksmai. Tik 1998 metais G. B. pradėjus duoti parodymus apie ,,A. iš Kauno“ buvo surinkti kai kurie duomenys apie A. A. , tačiau procesiniai veiksmai su A. A. iš esmės buvo pradėti praėjus dešimčiai metų po R. G. nužudymo – 2005 m. gegužės 25 d.

Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 parodė, kad A. A. , su kuriuo buvo kalinamas vienoje kameroje, jam pasakojo, jog su V. M. sudarė sutartį dėl sviesto pirkimo – pardavimo. V. M. įteikė jam 200000 JAV dolerių. Po kurio laiko V. M. kreipėsi į A. A. , sakydamas, kad R. G. reikalauja pinigų. A. A. su R. G. buvo susitikęs Vilniuje ir Kaune, tarėsi dėl skolos atidavimo terminų, susitikimuose dalyvavo ir O. L. . Pamatęs, kad su R. G. susitarti nepavyksta, A. A. pasakė, kad R. G. reikia ,,padėti į vietą“. O. L. visą nusikaltimo techninę pusę pavedė atlikti savo vairuotojui. A. A. buvo išsigandęs, kad vairuotojas jį atpažino. Vėliau A. A. pradėjo atgailauti, sakė netyčia pasakęs, kad reikia R. G. nušauti (t. 12, b. l. 39 – 41). Panašiai liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 parodė ir apeliacinės instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad šio liudytojo parodymai nepaneigia G. B. parodymų. Ši pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės teisinga, tačiau liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 parodymai, nepaneigdami G. B. parodymų, tuo pačiu negali būti pripažinti tinkamu įrodymu, nes neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 4 d. reikalavimų. Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 4 d. nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 parodymų dėl jų specifikos, neatskleidžiant liudytojo asmenybės, neįmanoma patikrinti teisme baudžiamojo proceso įstatymo numatytais veiksmais. Pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai G. K. ir A. Z. parodė, kad su A. A. buvo laikomi vienoje kameroje įkalinimo įstaigoje, kameroje būdavo keturi ar penki žmonės, visi girdėdavo vieni kitų pokalbius, apie įtarimo aplinkybes A. A. nepasakojo, stebėjosi, kad yra sulaikytas. Liudytojai taip pat nurodė, kad kameroje iš viso yra nepriimta pasakotis apie nusikaltimus, kuriais yra kaltinami kalinami asmenys (t. 12 t. b. l. 58 – 60).

Nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, buvo išnaudotos visos galimybės, kad būtų nustatyta, ar liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 buvo kalinamas kartu su A. A. , tačiau kardomojo kalinimo įstaigos išsamios informacijos, su kuo kalėjo A. A. nepateikė. Nebuvo nustatytos ir aplinkybės, kaip liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 tapo liudytoju šioje byloje, jis pats nurodė, kad iniciatyvos duoti parodymus nerodė. Pakartotinai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 teismo reikalavimu nei pristatytas, nei atvesdintas nebuvo, atsižvelgiant į liudytojo specifiškumą, teismas neturi kitų priemonių pristatyti ir apklausti liudytoją. Apklaustas policijos pareigūnas M. G. parodė, kad iš vadovybės gavo nurodymą nuvykti į vieną iš įkalinimo įstaigų ir susitikti su ten kalinčiu asmeniu, galinčiu suteikti informacijos apie A. A. veiksmus. Nuvykus į nurodytą vietą, jis buvo supažindintas su tuo žmogumi, išklausė jo teiginius apie jam žinomas aplinkybes ir gautą informaciją perdavė prokurorui. Tokiu būdu ikiteisminį tyrimą atliekančiam prokurorui tapo žinoma apie bylos aplinkybes ir jis priėmė sprendimą tą žmogų apklausti. Kieno iniciatyva šis žmogus suteikė informaciją, M. G. negali pasakyti. Iš esmės liudytojo M. G. parodymai nedavė atsakymo, kokiu būdu liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 tapo liudytoju šioje byloje. Taip pat, įvertinant liudytojo specifiškumą, nėra galimybės apklausti su A. A. kalėjusius asmenis, juo labiau, kad visų asmenų nustatyti nėra galimybės. Apklausti liudytojai G. K. ir A. Z. paneigė liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 parodymus. Nesant galimybės Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais patikrinti liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 kaip įrodymų šaltinio patikimumo ir šiuose parodymuose esančių faktinių duomenų teisingumo, atsižvelgiant į tai, kad teisme apklaustų liudytojų G. K. ir A. Z. parodymai paneigia liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 parodymus, o liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 parodymai nėra patikimesnis ar labiau privilegijuotas įrodymų šaltinis, nei liudytojų G. K. ir A. Z. , apklaustų laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, keliamų liudytojų apklausai, parodymai, todėl liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 parodymai negali būti laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, jame esantys faktiniai duomenys – neabejotinai teisingais.

Asmuo gali būti pripažintas kaltu tik tada, kai jo veikoje nustatomi visi – tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai. Visose nužudymo bylose (o šioje byloje - ypatingai) svarbu yra nustatyti nusikaltimo motyvą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, jog A. A. dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas turėti turtinę naudą sau ir kitiems asmenims – norėdamas išvengti 200 000 – 1000000 JAV dolerių (800000 – 4000000 litų) skolos R. G. grąžinimo, 1995 m. balandžio pabaigoje, per O. L. , Vilniuje vykusio susitikimo metu perdavė G. B. pavedimą organizuoti tyčinį R. G. nužudymą – surasti vykdytoją šiam nusikaltimui ir aptarti su juo užmokesčio už R. G. nužudymą dydį. Kaltinamajame akte taip pat buvo nurodyta, kad A. A. organizavo tyčinį R. G. nužudymą, siekdamas išvengti 200000 – 1000000 JAV dolerių (800000 – 4000000 litų) skolos.

Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad siektina A. A. išvengti skola buvo 200000 – 280000 JAV dolerių (800000 – 1 120000 litų).

Nusikaltimo motyvas – dėl savanaudiškų paskatų - pirmosios instancijos teisme nuosprendyje konstatuotas remiantis G. B. parodymais, liudytojų parodymais apie tai, kad UAB „A.“, kurios direktoriumi dirbo nuteistasis, nebuvo atsiskaičiusi už sviestą, kurį V. M. pirko panaudodamas R. G. pinigus, byloje esančiais dokumentais. Tačiau ši pirmosios instancijos teismo išvada nėra teisinga.

G. B. parodymai apie A. A. skolą R. G. nėra nuoseklūs, be to, prieštarauja kitiems skundžiamo nuosprendžio teiginiams.

Apklausos, vykusios 1998-10-29 metu G. B. parodė, kad A, kurį jis vėliau įvardino kaip A. A. , buvo skolingas R. G. dėl kažkokios gamyklos akcijų perrašymo.

2002 m. gegužės 13 d. vykusios apklausos metu G. B. taip pat parodė, kad pokalbio vykusio Kaune, automobilyje „VW Golf“ metu A. A. sakė, jog jis R. G. yra skolingas didelę pinigų sumą už kažkokios gamyklos akcijų pasirašymą ar perleidimą (t. 3, b. l. 30-31). 2005 m. vasario 4 d. vykusios apklausos metu G. B. taip pat nurodė, jog „A iš Kauno“ – A. A. , R. G. skolingas buvo dėl kažkokios gamyklos akcijų pasirašymo ar perleidimo (t. 3, b. l. 32-35). Tokia pat užsakymo padaryti nužudymą priežastis nurodyta ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2005 m. vasario 4 d. vykusios G. B. apklausos metu (t. 3, b. l. 38-41).

Pirmosios instancijos teisme G. B. parodė iš O. L. sužinojęs, kad R. G. davė kaltinamajam (A. A. ) 150 tūkstančių JAV dolerių ir kad kaltinamąjį dabar „spaudžia“ banditai. Pinigai buvo duoti kažkokioms akcijoms investuoti (b. l. 27, t. 12). Jis taip pat parodė, kad iš A. A. ir O. L. pokalbio automobilyje suprato, jog 150000 JAV dolerių buvo duoti kažkokioms akcijoms įsigyti, o „po to nei akcijų, nei pinigų“ (t. 12, b. l. 28).

Apeliacinės instancijos teisme G. B. parodė, kad pokalbio automobilyje „VW Golf“ metu O. L. ir A. A. nekalbėjo apie tai dėl kokios priežasties reikia nužudyti R. G. , apie tai jis sužinojo vėliau iš O. L. (t. 12, b. l. 189).

G. B. parodymai apie priežastis dėl kurių buvo nužudytas R. G. , ir apie jų sužinojimo aplinkybes, nėra nuoseklūs. Jie neatitinka ir skundžiamame nuosprendyje nustatyto nužudymo tikslo - išvengti 200000 - l000000 JAV dolerių (800000 - 4000000 litų) skolos R. G. grąžinimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje šį tikslą apibūdino taip pat nevienodai. Aprašomosios nuosprendžio dalies pradžioje nurodytas ką tik paminėtas tikslas (t. 12, b. l. 88), o nuosprendžio 10 puslapyje jau rašoma, kad „Nustatyta, jog A. A. buvo pažįstamas ir bendravo su R. G. , juos siejo verslo ryšiai. Kelis kartus su juo buvo susitikęs, nekartą kalbėjosi telefonu. Buvo pažįstamas ir bendravo su O. L. . A. A. buvo skolingas didelę pinigų sumą – 230000 – 280000 JAV dolerių R. G. , kuriuos naudojo sviesto pirkimui ir pinigų R. G. negrąžino. Dėl to tarp jų kilo konfliktas, R. G. agresyviai reikalavo iš A. A. grąžinti pinigus. Siekdamas išvengti pinigų grąžinimo A. A. ir organizavo R. G. nužudymą“. Iš šių parodymų matyti, kad vieninteliu skolos dalyku nurodomas sviesto pirkimo sandoris. Nuosprendyje nėra pateikti įrodymai dėl kitų verslo santykių tarp R. G. ir A. A. , galėjusių įtakoti skolos R. G. susidarymą, buvimo. Jų nėra ir kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje. Todėl galimas A. A. skolos R. G. buvimas vertintinas atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su tuo pačiu vieninteliu sviesto pirkimo sandoriu, kuris aptariamas ir skundžiamame nuosprendyje. Iš šio nuosprendžio matyti, kad apie sviesto pirkimo sandorį liudiję asmenys nurodė gana skirtingus sandorio ir skolos dydžius.

Liudytojas R. P. parodė, kad jo žiniomis skola sudarė 200000 JAV dolerių. Liudytojas V. M. parodė, kad jis iš R. G. jam patikėtų pinigų, sviesto pirkimui be R. G. žinios panaudojo iki 230000 JAV dolerių. Liudytojas M. P. parodė, kad sviestas kainavo nuo 189000 iki 250000 JAV dolerių. Apeliacinės instancijos teisme M. P. nurodė, kad sviestas kainavo 168000 JAV dolerių. Liudytojas R. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad sviesto pirkimui V. M. be R. G. žinios panaudojo pastarajam priklausiusius pinigus, apie 200000 JAV dolerių, buvo nupirkti 5 automobiliai sviesto (t. 12, b. l. 17-19). Vėlesniuose parodymuose liudytojas R. M. parodė, kad sviesto vertė buvo ne daugiau kaip 100000 JAV dolerių (t. 12, b. l. 193-194).

Iš paties A. A. , liudytojų M. P. , V. M. , H. S. , V.O. R. , G. R. , A. G. , R. M. parodymų, byloje esančių dokumentų darytina išvada, kad vienintelis piniginis ar verslo ryšys, siejęs R. G. ir A. A. buvo sviesto pirkimo – pardavimo sandoris, kuriame dalyvavo UAB ,,A“, UAB ,,E“ ir Lenkijos firma ,,A“. A. A. parodė, kad kontraktas dėl sviesto pirkimo – pardavimo buvo pasirašytas tarp firmų ,,A“, ,,A“ ir ,,E“ , mokėtojas buvo UAB ,,E“, o kontraktas buvo tarp firmos ,,A“ ir UAB ,,A“, visus dokumentus tvarkė V. M. , jis buvo nuvykęs į Lenkiją, jo žmonės krovė sviestą, V. M. nurodė sąskaitą, į kurią pagal tą kontraktą turėjo būti pervesti pinigai ir UAB ,,A“ tai atliko. Liudytojas M. P. parodė, kad tuo metu jis buvo UAB ,,A“ komercijos direktorius ir tiesiogiai vedė sviesto pirkimo – pardavimo sandorį. Faktinis sviesto pardavėjas buvo V. M. , UAB ,,A“ turėjo už sviestą sumokėti 168000 JAV dolerių, šie pinigai buvo pervesti į V. M. nurodytą sąskaitą. Liudytoja O.V. R. parodė, kad 1995 m. dirbo UAB ,,A“ buhaltere. Liudytoja patvirtino, kad 1995 m. su Lenkijos firma ,,A“ buvo sudarytas sandoris dėl sviesto pirkimo, iš Lenkijos buvo gauta 104964 kg sviesto, jo kaina buvo 167945 JAV dolerių, šie pinigai už sviestą buvo pervesti Lenkijos firmai ,,A“. Liudytojas G. R. , 1995 m. dirbęs UAB ,,A“ juristo pareigose patvirtino, kad UAB ,,A“ sudarė sandorį su Lenkijos firma dėl sviesto pirkimo, su sviesto tiekėjais buvo atsiskaityta, ginčo dėl sviesto nei iš tiekėjo, nei iš gavėjo nebuvo. Liudytojas V. M. parodė, kad 1995 metais, pervesdamas R. G. pinigus be pastarojo žinios, iš Lenkijos firmos ,,A“ nupirko apie 100 tonų sviesto, už kurį R. G. pinigais sumokėjo apie 200000 JAV dolerių. Šį sviestą pagal susitarimą su A. A. ir M. P. turėjo Azerbaidžane realizuoti UAB ,,A“, po sviesto realizavimo UAB ,,A“ turėjo su juo atsiskaityti. Sviesto realizavimas užtruko, todėl užtruko ir atsiskaitymas. Po R. G. mirties UAB ,,A“ su juo atsiskaitė pilnai, pervesdama pinigus į Lenkijos banke buvusią sąskaitą. Vėliau jis gautus pinigus pervedė į R. G. našlės F. T. nurodytą sąskaitą. Liudytojas H. S. parodė, kad V. M. investavo R. G. pinigus – apie 16000 JAV dolerių į bendrą biznį – sviesto pirkimą – su A. A. ir M. P. . R. G. , apie tai sužinojęs, pyko ant V. M. , reikalavo iš jo pinigų. Iš R. G. žodžių jam žinoma, kad prieš mirtį R. G. važiavo į Kauną aiškintis dėl pinigų ir grįžęs sakė, kad susitarė, pinigai bus grąžinti. Iš V. M. žodžių jam žinoma, kad po R. G. mirties pinigai už sviestą buvo pervesti į jų įmonės - UAB ,,E“ sąskaitą, vėliau jais buvo atsiskaityta su F. T. . Liudytojas A. G. parodė, kad jis yra firmos ,,A“ savininkas. 1995 m. kovo 6 d. ir 1995 m. kovo 8 d. UAB ,,A“ iš firmos ,,A“ nupirko 104964,80 kg sviesto už 402653,13 zlotus, mokėjimas buvo atliktas doleriais. Už UAB ,,A“ mokėjo UAB ,,E“, UAB ,,A“ nemokėjo. Daugiau sandorių su UAB ,,A“ jo įmonė neturėjo.

Išanalizavus šiuos parodymus bei byloje esančius dokumentus, darytina išvada, kad 1995 m. kovo mėnesį V. M. , atstovaudamas UAB ,,E“ už jam paliktus saugojimui R. G. pinigus iš Lenkijos firmos ,,A“ nupirko sviestą, šį sviestą pagal UAB ,,E“ ir UAB ,,A“, kuriai vadovavo A. A. , susitarimą UAB ,,A“ turėjo realizuoti Azerbaidžane ir po realizavimo atsiskaityti su UAB ,,E“. Pagal byloje esančius dokumentus (t. 6, b. l. 38 – 71) 1995 m. kovo 8 – 10 dienomis UAB ,,A“ iš firmos ,,A“ gavo iš viso 104964,80 kg sviesto, lygiai tą patį kiekį sviesto 1995 m. kovo 17 – 1995 birželio 6 d. išgabeno Azerbaidžano firmai ,,N“. Byloje esantys UAB ,,A“ buhalteriniai dokumentai (t. 6, b. l. 38 – 71) rodo, jog 104964,80 kg sviesto vertė UAB ,,A“ užpajamuojant buvo nurodyta 167945 JAV doleriai. Iš nuteistojo A. A. , liudytojų M. P. , V. M. parodymų matyti, kad UAB ,,A“ su UAB ,,E“ turėjo atsiskaityti po sviesto realizavimo, tačiau realizavimas užtruko (tai matyti iš buhalterinių dokumentų – paskutinės sviesto siuntos į Azerbaidžaną buvo išgabentos 1995 m. gegužės 26 d., 1995 m. birželio 6 d.), todėl užtruko ir atsiskaitymas. Liudytojai V. M. , H. S. , R. P. parodė, kad R. G. , sužinojęs, jog V. M. be jo žinios panaudojo paliktus pasaugoti pinigus ir, kad atsiskaitymai už sviestą stringa, agresyviai reikalavo pinigų iš V. M. , taip pat pats asmeniškai vedė derybas dėl pinigų grąžinimo ir su nuteistuoju A. A. . Byloje neginčytinai nustatyta, kad 1995 m. birželio 7 d. (praėjus dešimčiai dienų po R. G. nužudymo) UAB ,,A“ pervedė 168000 JAV dolerių pagal 1995 m. kovo 3 d. sutartį Nr. 21 į Lenkijoje esančio ,,BNS – D“ banko sąskaitą Nr. 110071300, nurodant, kad ta sąskaita priklauso įmonei PHU ,,A“ (adresas (duomenys neskelbtini). Pareiškimas apie minėtą tarptautinį pavedimą yra byloje (t. 6, b. l. 34). Liudytojai V.O. R. ir M. P. taip pat patvirtino, kad šiuo tarptautiniu pavedimu buvo pervesti 168000 JAV dolerių, nurodant firmos ,,A“ pavadinimą, kadangi sviestas buvo gautas pagal sutartį su ,,A“. Liudytojas A. G. , firmos ,,A“ savininkas nurodė, kad ,,D.“ banke jo įmonė sąskaitos niekada neturėjo ir pinigų už sviestą per ,,D.“ banką negavo, jam už sviestą sumokėjo firma ,,E“, su įmone ,,A“ turėjo tik vieną sandorį - dėl 104964, 80 kg sviesto pirkimo, už šį sviestą sumokėjo ne UAB ,,A“, o UAB ,,E“. Nuteistasis A. A. , liudytojai V.O. R. ir M. P. parodė, kad pinigai buvo pervesti į tą sąskaitą, kurią nurodė V. M. . Liudytojas V. M. šios aplinkybės iš esmės nepaneigė, jis patvirtino, kad UAB ,,A“ už sviestą atsiskaitė, pinigus jo įmonė gavo visus, kiek priklausė, pinigai galėjo būti pervesti per ,,C.“ arba per ,,D.“ banką, kuriame jis trumpą laiką turėjo sąskaitą, o jis šiuos pinigus pervedė į R. G. našlės F. T. nurodytą sąskaitą, F. T. patvirtino, kad pinigus gavo ir pretenzijų nereiškianti. Nuteistasis A. A. , liudytojai M. P. , V. M. paaiškino, kad UAB ,,A“ sudarant sandorį dėl sviesto pirkimo – pardavimo ir pervedant pinigus į V. M. nurodytą sąskaitą, nebuvo nurodytas UAB ,,E“ pavadinimas, o nurodyta Lenkijos firma ,,A“, siekiant išvengti mokesčių, kuriuos būtų reikėję sumokėti, jei sandoris būtų įvykęs tarp dviejų Lietuvos ūkio subjektų – UAB ,,E“ ir UAB ,,A“, be to, kaip nurodė liudytoja O.V. R. pinigai buvo pervesti tai įmonei, kurios dokumentai, kaip sviesto pardavėjo, buvo išrašyti – Lenkijos firmai ,,A“. Liudytojai H. S. , R. M. taip pat patvirtino, kad jiems yra žinoma apie tai, kad po R. G. mirties už sviesto pirkimui R. G. panaudotus pinigus buvo atsiskaityta su R. G. našle F. T. . Pirmosios instancijos teisme buvo paskelbti liudytojo R. G. žmonos F. T. brolio M. T. parodymai. Jis parodė, kad A. A. atsiskaitė, patikslindamas, kad pinigai buvo pervesti ne F. T. , o R. G. verslo partneriui Rusijoje.

Išanalizuotų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad byloje esantis pavedimas dėl 168000 JAV dolerių pervedimo iš UAB ,,A“ į sąskaitą Nr. 110071300 ,,D.“ banke, (duomenys nskelbtini) (t. 6, b. l. 34) yra ne kas kita, o atsiskaitymas už 104964,80 kg sviesto, gauto iš Lenkijos firmos ,,A“ , už kurį buvo sumokėjusi R. G. pinigais V. M. atstovaujama UAB ,,E“, ir kuris buvo įvertintas 167945 JAV doleriais. UAB ,,E“ pavadinimas šiame pavedime nenurodytas, siekiant išvengti mokesčių – nors nėra išlikę dokumentai banke, kurie leistų nustatyti kam priklausė minėta sąskaita, tačiau išvadą apie tai, kad V. M. gavo pinigus iš UAB ,,A“ galima daryti remiantis tiek paties liudytojo V. M. parodymais, tiek kitais jau išanalizuotais įrodymais.

Byloje esantys dokumentai rodo, kad paskutinė sviesto siunta į Azerbaidžaną buvo išsiųsta 1995 m. birželio 6 d., o atsiskaityta už sviestą – 1995 m. birželio 7 d. Ši aplinkybė rodo, kad nei UAB ,,A“, nei asmeniškai A. A. nevengė atsiskaityti pagal sutartį už iš firmos ,,A“ pirktą sviestą. Byloje nėra duomenų, kad A. A. , ar jo vadovaujama UAB ,,A“ būtų buvusi skolinga ar turėjusi kitus verslo – piniginius santykius su R. G. , išskyrus minėtą sviesto pirkimo – pardavimo sandorį.

Nustačius, kad A. A. (UAB ,,A“) nedelsiant po sviesto realizavimo, praėjus nedideliam laiko tarpui po R. G. mirties, atsiskaitė už sviestą, kurį V. M. pirko, panaudodamas R. G. pinigus, nelieka motyvo, dėl ko A. A. būtų galėjęs organizuoti R. G. nužudymą, nes nėra duomenų, kad A. A. būtų siekęs išvengti kokios nors skolos R. G. grąžinimo. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. A. dėl savanaudiškų paskatų - siekdamas turėti turtinę naudą sau ir kitiems asmenims – norėdamas išvengti 200000 – 1000000 JAV dolerių (800000 – 4000000 litų), ar kitokios sumos skolos grąžinimo organizavo tyčinį R. G. nužudymą, yra neteisinga, jos nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. A. A. būtų nenaudinga, o priešingai – nuostolinga mokėti 10000 JAV dolerių už R. G. nužudymą ir kartu grąžinti pinigų sumą, kurią pagal sandorį UAB ,,A“ privalėjo sumokėti.

Pateikta įrodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad pagrindinio kaltinimo liudytojo G. B. parodymai nėra tiek patikimi, kad jais būtų galima neabejotinai remtis, o kitų įrodymų, kurie patvirtintų A. A. turėjus motyvą organizuoti R. G. nužudymą ir tai padarius, nėra pakankamai. Visos abejonės ir prieštaravimai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti traktuojami nuteistojo naudai, A. A. kaltė nėra patvirtinta neginčijamais įrodymais, todėl apkaltinamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, išteisinant A. A. pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 str. 4 d. 105 str. 8 p. dėl R. G. nužudymo iš savanaudiškų paskatų organizavimo, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 324 str. 1 d.). Nenustačius, kad A. A. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, paliekamos nenagrinėtos A. A. apeliacinio skundo dalys dėl veikos kvalifikavimo, senaties taikymo ir kt. Dėl tos pačios priežasties atmetamos prokuroro apeliacinio skundo dalys dėl bausmės A. A. dydžio, nuosprendžio surašymo trūkumų ir kt.

Atskirai turi būti analizuojama prokuroro apeliacinio skundo dalis dėl paieškos A. A. paskelbimo pagrįstumo. Paieškos paskelbimas turėjo įtakos sprendžiant A. A. kardomojo kalinimo paskyrimo ir pratęsimo klausimus, todėl paieškos paskelbimo pagrįstumo nustatymas yra svarbus ir priimant išteisinamąjį nuosprendį.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog A. A. per beveik vienuolika metų po R. G. nužudymo nesislapstė, nors ikiteisminio tyrimo metu ir buvo paskelbta nepagrįsta jo paieška. Plačiau ši išvada nuosprendyje nėra komentuojama. Prokuroras prašo iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies pašalinti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, jog A. A. paieška buvo paskelbta nepagrįstai bei išvadą apie ikiteisminio tyrimo institucijų kaltę, nurodydamas, jog A. A. paieška buvo paskelbta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, tuo pačiu pripažindamas, kad už A. A. paieškos vykdymą atsakinga operatyvinė tarnyba – Vilniaus miesto VPK pareigūnai A. A. paiešką vykdė netinkamai.

Byloje yra šie dokumentai, susiję su A. A. paieška: 2002 m. rugsėjo 2 d. prokuroro nutarimas paskelbti kaltinamojo A. A. paiešką, 2002 m. rugsėjo 2 d. prokuroro nutarimas apie kaltinamojo A. A. asmenybę, 2002 m. rugsėjo 2 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis paskirti A. A. kardomąjį kalinimą, 2005 m. gegužės 25 d. įtariamojo laikino sulaikymo protokolas (t. 4, b. l. 51 – 83). A. A. buvo sulaikytas 2005 m. gegužės 25 d. ir kalinamas iki 2007 m. gegužės 18 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio priėmimo. Paieškos paskelbimo metu galiojusio 1961 m. Lietuvos Respublikos BPK 220 str. nustatyta, kad, jeigu nežinoma kaltinamojo buvimo vieta, tardytojas skelbia jo paiešką ir paveda ją kvotos organams. Kartu tardytojas privalo imtis betarpiškų priemonių kaltinamajam surasti. To paties kodekso 163 str. nustatyta, kad laisvas kaltinamasis šaukiamas pas tardytoją šaukimu, kuris įteikiamas kaltinamajam pasirašytinai. Kaltinamajam laikinai nesant, šaukimas jam perduoti įteikiamas pasirašytinai kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių suaugusių šeimos narių, butų eksploatavimo organizacijai, kaltinamojo darbovietės administracijai ar vietos savivaldybės valdymo organui. A. A. visą laiką tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme aiškino, kad jis nesislapstė, nuolat gyveno (duomenys neskelbtini), šaukimų atvykti į policiją ar prokuratūrą nėra gavęs. A. A. sūnus A. A. ir žmonos motina N. M. , apklausti apeliacinės instancijos teisme, taip pat parodė, kad A. A. 2001 – 2005 metais nuolat gyveno (duomenys neskelbtini) su šeima, dažnai lankydavosi žmonos motinos bute, kuriame buvo registruotas – (duomenys neskelbtini). Jokių šaukimų šiais adresais A. A. negavo, policija jo neieškojo. Būtų galima įtarti, kad A. A. artimi giminaičiai duoda jam naudingus parodymus, tačiau šiuos parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Byloje nėra jokių duomenų, kad A. A. būtų siunčiami šaukimai atvykti į policiją ar prokuratūrą, kad policijos pareigūnai būtų lankęsi ir ieškoję kaltinamojo A. A. bute, kuriame jis buvo registruotas – (duomenys neskelbtini), ar A. A. motinai priklausančiame bute, (duomenys neskelbtini), kuriame jis faktiškai gyveno. A. A. gyvenamąją vietą šioje byloje procesinio veiksmo – parodymų patikrinimo vietoje – metu 1998 m. lapkričio 4 d. parodė G. B. . Nors G. B. tik apytiksliai parodė namą, kuriame gyveno A. A. (suklydo, nurodydamas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) namus), tačiau A. A. gyvenamąją vietą buvo nesunku nustatyti, nes jis gyveno motinos V. A. vardu registruotame bute. A. A. nebuvo nei šaukiamas atvykti į policiją ar prokuratūrą, nebuvo nei ieškomas. Dar daugiau – byloje esantys duomenys rodo, kad po paieškos paskelbimo A. A. ne mažiau dešimties kartų kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną automobiliu ar lėktuvu išvykdamas trumpam į užsienį ir vėl grįždamas (t.10, b. l. 43 - 63), nuo 2001 m. nesislapstydamas dirbo UAB ,,A. m.“ ir mokėjo socialinio draudimo mokestį, aktyviai dalyvavo automobilių sporte, paieškos vykdymo metu dalyvavo autoraliuose, 2003 metų autoralyje ,,Aplink Lietuvą“ tapo absoliučiu nugalėtoju, buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos prezidento taure, 2004 metais ,,1000 kilometrų“ lenktynėse tapo prizininku, 2004 metais buvo išrinktas ralio komiteto pirmininku (t. 4, b. l. 104). 2003 m. liepos 3 d. A. A. atžvilgiu buvo pradėtas kitas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. dėl policijos pareigūnų įžeidimo, jis buvo sulaikytas Šiaulių miesto VPK, 2003 m. spalio 13 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas, apie šį įvykį buvo rašoma spaudoje (t. 10, b. l. 113 – 114, 119 -120). Visi šie įvykiai įvyko 2002 m. rugsėjo 2 d. A. A. paskelbtos paieškos metu. Nežiūrint to, 2005 m. sausio 13 d. prokuroro iniciatyva A. A. buvo išduotas Europos arešto orderis. Iš byloje esančio Vilniaus miesto VPK KP ONTT viršininko V. B. 2006 m. sausio 11 d. rašto Nr. 10 – 3 – 1 – 1 – 39 adresuoto pirmosios instancijos teismui matyti, kad A. A. paieška buvo vykdoma nepradedant paieškos bylos, kad, vykdant operatyvinę paiešką, buvo nustatyta, jog A. A. nesislapsto, gyvena tai Kaune, tai Vilniuje, apie paieškos veiksmus nuolat telefonu ir raštu buvo informuojamas prokuroras J.Laucius (t. 10, b. l. 27 – 28). Apeliacinės instancijos teisme apklausti policijos pareigūnai, vykdę (turėję vykdyti) A. A. paiešką V. B. , R. G. , T. P. , A. A. nieko iš esmės nepaaiškino, kodėl beveik trejus metus nebuvo surastas nesislapstęs A. A. .

Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nebuvo pagrindo 2002 m. rugsėjo 2 d. skelbti A. A. paieškos, prieš tai jo neiškvietus šaukimu, neišsiaiškinus, kur A. A. gyvena, kur dirba, slapstosi ar nesislapsto. Paieškos paskelbimo nepagrįstumą įrodo ir jos vykdymas – A. A. buvo paieškomas beveik tris metus, nors per tą laiką nesislapstė, nekeitė gyvenamosios vietos, dirbo, dalyvavo viešame gyvenime, net buvo sulaikytas policijos pareigūnų dėl kito ikiteisminio tyrimo.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 25 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. A. pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 str. 4 d. ir 105 str. 8 p. (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. I – 2061 redakcija) išteisinti, neįrodžius, kad A. A. padarė šią nusikalstamą veiką.

Kardomąsias priemones – dokumentų paėmimą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.