Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-01-29 · Administracinė byla Nr. eI2-670-596/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-01-29
Bylos Nr.
eI2-670-596/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02228-2019-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Jolita Rasiukevičienė (pirm.), Egidija Puzinskaitė, Saulius Jakaitis
Pareiškėjas
R. R.
Atsakovas
Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnyba
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija
Administracinė byla Nr. eI2-670-596/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02228-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Egidijos Puzinskaitės ir Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Š. J.,atsakovės atstovui T. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovei Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos (toliau – ir atsakovė arba Tarnyba) Atrankos komisijos 2019 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. ATRS-1992 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos (toliau – ir KA) ministro 2019 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 12-01-926 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2); 3) atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą einamaisiais 2019 kalendoriniais metais pareiškėjo atžvilgiu, siekiant išvengti neproporcingos žalos pareiškėjo asmeniniams ir visuomeniniams santykiams kilimo (el. b. l. 1–12).

Šalies argumentai

Nurodo, kad 2019 m. pateko į karo prievolininkų sąrašą ir 2019 m. balandžio 18 d. pateikė Tarnybai prašymą atidėti jam privalomąją karo tarnybą iki 2020 m. Tarnybos Atrankos komisija 2019 m. gegužės 13 d. sprendimu atsisakė atidėti privalomąją karo tarnybą ir nurodė, jog, Atrankos komisijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima objektyviai spręsti, kad karo tarnybos atlikimas pareiškėjui sukeltų tokio masto žalą, kuri būtų pagrindas atidėti karo tarnybą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Atrankos komisijos sprendimu, 2019 m. gegužės 20 d. pateikė skundą KA ministrui, tačiau jo skundas buvo atmestas.

Paaiškina, kad jis nuo 2018 m. rugsėjo 27 d. dirba UAB „Virsta“ (toliau – ir bendrovė arba darbdavys) medienos apdirbėju, kurioje daro karjerą, sėkmingai išdirbo 3 mėn. bandomąjį laikotarpį. Iš pradžių pareiškėjas dirbo tik Lietuvoje, vėliau buvo komandiruojamas dirbti į Suomiją. UAB „Virsta“ teigimu, pareiškėjas šiuo metu reikalingas bendrovei, nes turi patirties ir sukauptų žinių darbams atlikti, be to, darbdavys į pareiškėją investavo savo lėšų. Pareiškėjas nurodo, kad per 6 mėn. gavo iš viso 11 443,54 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių pajamų (atskaičius mokesčius), t. y. vidutiniškai per mėnesį gavo po 1 907,26 Eur. Jo gaunamas darbo užmokestis yra didesnis už vidutinį Lietuvos Respublikoje, o tai įrodo, kad jis prarastų apie 17 165,34 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių pajamų, kas laikytina reikšminga žala, sumažėtų jo karjeros galimybės, jis netektų profesinių įgūdžių ir prarastų konkurencingumą darbo rinkoje. Be to, pasak pareiškėjo, jo privalomosios pradinės karos tarnybos, kuri trunka 9 mėn., atlikimo atveju valstybė mokesčių forma negautų apie 2 179,80 Eur pajamų.

Nesutinka su Tarnybos Atrankos komisijos Sprendime Nr. 1 nurodytais argumentais, kad po šaukimo atnaujinimo kiekvienas karo prievolininkas, prieš planuodamas savo karjerą ir asmeninį gyvenimą, turėjo galimybę savanoriškai atlikti karo tarnybą, pasirinkdamas jam tinkantį tarnybos laiką ir vietą, nes: karo tarnybos atlikimas savanoriškai yra teisė, o ne pareiga; reikalavimas, kad šauktinio amžiaus asmuo nedarytų karjeros ir neprisiimtų jokių įsipareigojimų, nesuderinamas su asmens konstitucine teise gyventi oriai ir turėti apmokamą darbą, verslą; konstitucinė karo prievolės pareiga negali būti iškelta aukščiau kitų konstitucinių teisių ir pareigų; Tarnybos Atrankos komisija turėjo vertinti faktinę pareiškėjo situaciją ir padėtį, o ne galimus ir tik teorinius veikimo variantus.

Pažymi, kad karo tarnybos neatidėjimo atveju pareiškėjas realiai rizikuoja prarasti turimą darbinę poziciją UAB „Virsta“ arba galimai rizikuotų prarasti net patį darbą bendrovėje. Nors Tarnybos Atrankos komisijos Sprendime Nr. 1 nurodyta, kad pagal Darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatas draudžiama atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės ar darbdavio valia darbuotoją, pašauktą atlikti privalomąją karo tarnybą arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, tačiau, pareiškėjo vertinimu, šios nuostatos neapsaugo darbuotojo nuo atleidimo, pastarajam grįžus į darbą po karo tarnybos ir neįpareigoja darbdavio saugoti šaukiamo tarnauti asmens darbo vietą bei nedraudžia jam keisti šaukiamo tarnauti asmens pareigų įmonėje. Nors Sprendime Nr. 1 nurodyta, kad pagal Karo prievolės įstatymo (toliau – ir KPĮ) 41 straipsnio 3 dalį karo prievolininkams, atlikusiems nuolatinę karo tarnybą ir grįžusiems į darbą, taikoma nustatyta subsidija darbo užmokesčiui, pareiškėjo įsitikinimu, tokia subsidija sudarytų labai nereikšmingą sumą, lyginant su jam šiuo metu mokamu vidutiniu darbo užmokesčiu, nes jos dydis negali būti didesnis nei 1,17 Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžio, be to, ji gali būti mokama tik 6 mėn.

Pareiškėjo vertinimu, minėtos aplinkybės patvirtina, kad Tarnybos Atrankos komisijos Sprendime Nr. 1 padaryta visiškai nepagrįsta ir neteisinga išvada, jog jis neįrodė, jog neatidėjus karo tarnybos, jis patirtų neproporcingai didelę žalą, o ginčijamo sprendimo motyvai yra abstraktūs ir pritaikomi beveik kiekvienam šauktiniui. Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad negautos pajamos iš darbo santykių karo tarnybos atlikimo laikotarpiu yra tikėtina kiekvieno kario prievolininko, turinčio darbo santykius, žala, kuri neturi būti prilyginama neproporcingai didelei žalai pagal KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą, nes kiekvienu konkrečiu atveju negautinų pajamų iš darbo santykių suma gali būti labai skirtinga ir turi būti vertinama individuliai. Pasak pareiškėjo, tokiu argumentu be pagrindo yra sumenkinamas didelės dalies potencialių šauktinių vienintelio pajamų šaltinio reikšmingumas, sprendžiant karo tarnybos atidėjimo ar neatidėjimo klausimą.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, KA ministro 2019 m. birželio 13 d. Sprendimu Nr. 2 pareiškėjo 2019 m. gegužės 20 d. skundas nebuvo išnagrinėtas, nes jame tik deklaratyviai buvo pritarta Tarnybos Atrankos komisijos padarytoms apibendrinančioms išvadoms, neanalizuojant pareiškėjo skundo argumentų ir motyvų.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti. Nurodė, jog skundo reikalavimai dėl sprendimų panaikinimo nėra praradę aktualumo, kadangi jų priėmimas sukėlė atitinkamas teisines pasekmes pareiškėjui, nes net ir iniciavus teisminį procesą, pareiškėjui buvo siunčiami šaukimai pasitikrinti sveikatą, neatvykus rašomi administracinio teisės nusižengimo protokolai, tačiau pripažino, jog trečiasis skundo reikalavimas atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą einamaisiais 2019 kalendoriniais metais pareiškėjo atžvilgiu aktualumą yra praradęs. Pareiškėjo atstovo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo patiriama žala – prarandamos 17 165,34 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių pajamos, turi būti vertinama kaip didelė, vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 212 straipsnio 1 dalyje nustatytais turtinės žalos dydžiais ir šias nuostatas aiškinančia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (el. b. l. 67–74).

Šalies argumentai

Nurodo, kad Tarnyba, išanalizavusi pareiškėjo pateiktą prašymą, dokumentus bei papildomus dokumentus, pagrįstai jo prašymo netenkino ir neatidėjo nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos (toliau – ir NPPKT). Atsakovė sutinka, kad NPPKT atlikimas sukelia tam tikrų nepatogumų ir apribojimų bei daro žalą pareiškėjo asmeniniams interesams, tačiau ši žala vertinama atsižvelgiant į konstitucinę karo prievolę, valstybės gynybos interesus ir grėsmę šiems interesams. Konstitucinė pareiga ginti valstybę priskiriama prie viešojo intereso, o šio intereso institutas pabrėžia viešojo intereso prioritetą prieš individualių subjektų privačius interesus.

Dėl pareiškėjui kilsiančios neproporcingai didelės žalos atsakovė pažymi, kad turimas darbas savaime neįrodo neproporcingai didelės žalos pareiškėjo interesams fakto, dėl kurio įstatyme numatytos NPPKT atlikimas būtų negalimas. Tokio masto žala galėtų būti konstatuota tik gavus įrodymų, iš kurių būtų galima objektyviai spręsti, jog dėl karo prievolės pareiškėjas patirs tokio masto nuostolių, kurie nepataisomai ir neigiamai paveiks jo ar jo artimųjų ateitį, kels realų pavojų sveikatai, gyvybei. Pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei pateiktų dokumentų nepakako konstatuoti tokio masto žalai asmeniniams interesams, kuri būtų neproporcingai didesnė už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) numatytą pareigą atlikti karo tarnybą. Be to, pagal KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka apskritai gali būti atidedama tik su sąlyga, kad karo prievolininkas tarnybą atliks kitu metu, tačiau, atsižvelgus į pareiškėjo turimą darbą, tai galima vertinti kaip nuolatinio arba ilgai trunkančio pobūdžio aplinkybes, todėl šiuo aspektu karo tarnyba negalėtų būti atidėta, nes būtų neįmanoma užtikrinti atlikti karo tarnybą kitu metu įgyvendinimo, taip sudarant prielaidas visiškai išvengti prievolės atlikti privalomąją karo tarnybą.

Nurodo, kad teisės aktai neįtvirtina sąrašo atvejų, kuomet dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala būtų pripažįstama neproporcingai didele karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo tarnyba būtų atliekama kitu metu, todėl kiekvienu atveju turi būti sprendžiama individualiai.

Pažymi, kad šaukimai atlikti NPPKT atnaujinti 2015 m., todėl prieš planuojant karjerą ir asmeninį gyvenimą, bei prisiimant atitinkamus įsipareigojimus, pareiškėjas turėjo įvertinti galimą riziką patekti į šauktinių sąrašus ir galimybę atlikti NPPKT savo noru pasirenkant tarnybos vietą ir laiką.

Paaiškina, kad kritiškai vertina pareiškėjo teiginius, kad dėl NPPKT atlikimo jis gali prarasti gaunamą darbo užmokestį ir dienpinigius. Pagal pareiškėjo pateiktą darbo sutartį jo darbo užmokestis yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus valandinis atlyginimas, o darbdavys įsipareigojo mokėti įstatymu nustatytus dienpinigius, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis uždirba didesnį nei vidutinį darbo užmokestį yra klaidingi. Atsakovė nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad dėl gerai atliekamo darbo jis buvo komandiruojamas į Suomiją, nes iš pateiktos pažymos apie gautą atlyginimą ir pareiškėjo teiginių matyti, kad Lietuvoje jis dirbo tik dvi dienas, taip pat ir su pareiškėjo teiginiais apie jo darbo užmokesčio ir dienpinigių didėjimą bei su jo nurodyta 17 165,34 Eur turtine žala, nes didžiąją dalį jo pajamų sudaro dienpinigiai, kurie skirti kompensuoti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, todėl pareiškėjo nurodytą turtinę žalą laiko nepagrįsta. Nors pareiškėjas nurodytą sumą laiko negautomis pajamomis, tačiau nepateikia tikslaus jų skaičiavimo, kuris negali būti paremtas tik prielaidomis apie tikėtinai ateityje gaunamas pajamas. Pažymi, kad pareiškėjui atliekant NPPKT per mėnesį jam būtų mokama 140,60 Eur išmoka buitinėms išlaidoms padengti, taip pat būtų suteikiamas pilnas išlaikymas – maistas, gyvenamoji vieta, materialinės vertybės, reikalingos tarnybos atlikimui. Atkreipia dėmesį, kad asmenys, atlikę tarnybą, priklausomai nuo tarnybos įvertinimo ir pasirinkimo savo noru ar pirmumo teise gauna vienkartinę išmoką nuo 684 Eur iki 1 778,40 Eur.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teiginius, kad sumažėtų jo karjeros galimybės, jis netektų profesinių įgūdžių, prarastų konkurencingumą darbo rinkoje vertina kaip nepagrįstus. Atkreipia dėmesį į pareiškėjo jauną amžių ir į tai, kad jis nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių išsilavinimą ar įgytą profesiją, taip pat įrodymų, kokią žalą patirtų, kokiuose mokymuose dalyvavo ir kokia buvo jų kaina, kokią kvalifikaciją įgijo ir kokią realią žalą patirs darbdavys pareiškėjui atliekant NPPKT. Dėl galimos neproporcingai didelės žalos valstybei atsakovė nurodo, jog valstybė krašto apsaugai skiria 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto, todėl 2 179,80 Eur nesurinktų mokesčių neapima neproporcingai didelės žalos sąvokos.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė, kad NPPKT galėtų atlikti kitu metu, tik teigė, kad 2020 m. jis būtų labiau pasiruošęs šiam procesui.

Atsiliepimas

Atsakovė nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad KA ministras priėmė sprendimą neanalizuodamas konkrečių skundo argumentų ir motyvų, nes prašymą kartu su įrodymais nagrinėja Tarnybos Atrankos komisija, o ministras tik vertina Tarnybos Atrankos komisijos priimto Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į skundą nepateikė, jo atstovas į teismo posėdį, apie kurio datą, laiką bei vietą buvo pranešta tinkamai, neatvyko, todėl byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Tarnybos Atrankos komisijos 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. ATRS-1992, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjo prašymas atidėti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, ir Lietuvos krašto apsaugos ministro 2019 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. 12-01-926, priimto išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Tarnybos Atrankos komisijos 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjo ir atsakovės atstovų paaiškinimais, byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas su 2019 m. balandžio 18 d. prašymu kreipėsi į Tarnybos Molėtų regiono karo prievolės ir komplektavimo skyrių, prašydamas jam atidėti NPPKT einamaisiais 2019 m., kad būtų išvengta jo asmeninės ir visuomeninės žalos kilimo. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. rugsėjo 27 d. dirba UAB „Virsta“ medienos apdirbėju, daro kryptingą karjerą, praėjo bandomąjį 3 mėn. laikotarpį, buvo apmokytas medienos apdirbėjo amato, pradžioje dirbo Lietuvoje, vėliau pradėtas komandiruoti į Suomiją. Pareiškėjas prie prašymo pridėjo UAB „Virsta“ 2019 m. balandžio 16 d. pažymą, kurioje nurodyta, kad bendrovė patyrė išlaidų dėl jo apmokymo ir parengimo darbui, kurios atsipirks tik per vienerius metus, pareiškėjas šiuo metu yra reikalingas bendrovei, nes turi patirties ir sukauptų žinių darbui atlikti, bendrovė investavo savo lėšas į jo mokymus. Pareiškėjas taip pat pateikė UAB „Virsta“ išduotą pažymą apie jo darbo užmokestį, nurodydamas, kad iš jos matyti, kad jo darbo užmokestis ir dienpinigiai nuosekliai didėjo, per 6 mėn. jis gavo 11 443,54 Eur (11 490,13 Eur – 46,59 Eur) atskaičius mokesčius, o per mėnesį – vidutiniškai po 1 907,26 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad per 9 mėn. minimaliai prarastų apie 17 165,35 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių pajamų, sumažėtų jo karjeros galimybės, jis netektų savo profesinių įgūdžių, prarastų konkurencingumą darbo rinkoje, rizikuotų prarasti darbinę poziciją įmonėje ar galimai net patį darbą, be to, jį pašaukus į NPPKT būtų padaryta neproporcingai didelė žala visuomenės interesams, t. y. valstybė mokesčių forma negautų apie 2 179,80 Eur mokesčių, atskaičiuotų nuo jo gaunamų pajamų. Dėl tarnybos atlikimo kitu metu nurodė, kad per 2019 m. susidėliotų savo ateities planus su darbdaviu ir 2020 m. jis būtų labiau pasiruošęs atlikti NPPKT (el. b. l. 77–83).

Tarnybos Atrankos komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2019 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. ATRS-1992 „Dėl sprendimo neatidėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos“ nusprendė pareiškėjo prašymo netenkinti ir neatidėti pareiškėjui NPPKT. Sprendime Nr. 1 nurodoma, jog pareiškėjo prašymas iš esmės grindžiamas turimais darbo santykiais, taip pat dėl jų sustabdymo NPPKT atlikimo metu prarastomis pajamomis, netekta profesine kvalifikacija ir darbdavio žala. Tarnybos Atrankos komisija pažymėjo, kad karo prievolininkas, prašydamas atleisti jį nuo NPPKT, turi įrodyti dvi aplinkybes – kad karo tarnybos atlikimas sukels neproporcingai didelę žalą, kadangi potencialiai patiriama žala nėra preziumuojama, ir kad tarnybą atliekant kitu metu žalos bus išvengta. Tarnybos Atrankos komisijos vertinimu, darbo santykių egzistavimo fakto pagrindimas savaime nesuponuoja pareiškėjui kylančios neproporcingos žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jo darbas reikalauja ypatingų žinių ar yra aukštos kvalifikacijos, profesija yra labai reta ir tokios srities specialistų darbo rinkoje beveik neįmanoma surasti, taip pat, kad jo NPPKT atlikimo laikotarpiu darbovietėje niekas negalėtų pareiškėjo pakeisti. Sprendime Nr. 1, be kita ko, nurodoma, jog iš pateiktų dokumentų visumos negalima nustatyti, kokia neigiamas finansines implikacijas patirtų darbdavys dėl pareiškėjo pašaukimo atlikti NPPKT, nėra aiškios ir UAB „Virsta“ turėtos išlaidos, susijusios su darbuotojų kvalifikacijos kėlimu. Atsakovė, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo argumentų, susijusių su 9 mėn. negautomis pajamomis iš darbo santykių, nurodė, kad, jos vertinimu, darbo užmokesčio praradimas NPPKT atlikimo laikotarpiu yra netiesioginės žalos išraiška, dėl kurios pareiškėjas tik prarastų galimybę pagerinti jau egzistuojančią finansinę padėtį, o vertindama žalos pobūdį nurodė, kad ji yra kildinama iš darbo santykių egzistavimo, kurie paprastai yra ilgalaikiai, todėl pareiškėjo negautos pajamos egzistuos tol, kol tęsis darbo santykiai, dėl ko negautos pajamos iš darbo santykių NPPKT atlikimo laikotarpiu yra tikėtina kiekvieno karo prievolininko, turinčio darbo santykius, žala, kuri neturi būti prilyginama neproporcingai didelei žalai pagal KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą. Sprendime Nr. 1 padaryta išvada, kad pareiškėjas įrodymais nepagrindė, jog NPPKT atlikimas sukels jam tokio masto žalą, kuri būtų pagrindas atidėti NPPKT, be to, neįrodė, kad tarnybą atliekant kitu laiku žalos būtų galima išvengti, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jam atliekant tarnybą 2020 m. jo nurodytos aplinkybės pasikeistų, t. y. nepagrindė tarnybos kitu metu atlikimo aplinkybių (el. b. l. 103–106).

Pareiškėjas 2019 m. gegužės 20 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui pateikė skundą, prašydamas panaikinti Tarnybos Atrankos komisijos Sprendimą Nr. 1 ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo atžvilgiu privalomąją pradinę karo tarnybą atidėti einamaisiais 2019 m. kalendoriniais metais. Pareiškėjas prie skundo, be kita ko, pateikė: darbo sutartį; UAB „Virsta“ pažymą apie jo darbo užmokestį ir dienpinigius; darbdavio pažymą apie tai, kad jis buvo apmokytas ir parengtas darbui, dėl to įmonė buvo patyrusi papildomų išlaidų, kurių atsipirkimo laikotarpis ne trumpesnis nei vieneri metai, todėl jis reikalingas įmonei, nes turi patirties ir sukauptų žinių darbui atlikti, nes įmonė į jį investavo savo lėšas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neatidėjus NPPKT, jis minimaliai prarastų apie 17 165,34 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių pajamų, sumažėtų jo karjeros galimybės, jis netektų savo profesinių įgūdžių bei prarastų konkurencingumą darbo rinkoje, todėl nesutiko su Sprendime Nr. 1 padaryta išvada, jog jis neįrodė, jog neatidėjus karo tarnybos, jis patirtų neproporcingai didelę žalą. Skunde teigė, jog Tarnybos Atrankos komisijos skundžiamame sprendime yra nurodyti tik abstraktūs, nepagrįsti ir beveik kiekvienam šauktiniui pritaikomi motyvai, t. y. jog negautos pajamos iš darbo santykių karo tarnybos atlikimo laikotarpiu yra tikėtina kiekvieno karo prievolininko turinčio darbo santykius, žala, kuri neturi būti prilyginama neproporcingai didelei žalai pagal KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą, taip sumenkinant didelės dalies potencialių šauktinių vienintelio pajamų šaltinio reikšmingumą, nes kiekvienu atveju negautinų pajamų iš darbo santykių suma gali būti labai skirtinga ir turi būti vertinama individualiai. Pareiškėjas pateiktame skunde taip pat nurodė, kad pareiškėjo NPPKT, kuri trunka 9 mėn., atlikimo atveju Valstybinė mokesčių inspekcija negautų 2 179,80 Eur mokesčių, be to, būtų padaryta žala ir jo darbdaviui, todėl būtų padaryta žala ir visuomenės interesams (el. b. l. 47–56).

Krašto apsaugos ministras, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2019 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 12-01-926 „Dėl 2019 m. gegužės 20 d. skundo“ nutarė Tarnybos Atrankos komisijos Sprendimą Nr. 1 palikti nepakeistą. Pažymėjo, kad skundų dėl karo prievolės institucijos priimtų sprendimų pateikimo ir nagrinėjimo stadija apima skundžiamų sprendimų vertinimą teisėtumo (pagrįstumo ir esminių procedūrų laikymosi) aspektu, o ne pareiškėjo prašymo atidėti karo tarnybą nagrinėjimą iš naujo, kartu vertinant ir naujai pateiktus dokumentus, todėl gali būti priimami ir nagrinėjami tik tie pareiškėjo įrodymai, kurie objektyviai negalėjo būti pateikti jo prašymo atidėti karo tarnybą nagrinėjimo karo prievolę administruojančioje institucijoje stadijoje. KA ministro vertinimu, pareiškėjas pateiktame skunde nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir prašyme Tarnybos Atrankos komisijai, tik papildomai detalizuodamas jų reikšmę, bet nepateikė motyvų ir įrodymų, leidžiančių pripažinti ginčijamo sprendimo pagrįstumą. KA ministras Sprendime Nr. 2 nurodė, kad ginčijamas Tarnybos Atrankos komisijos sprendimas iš esmės atitinka jam keliamus reikalavimus (priimtas įgalioto asmens, jame nurodytas teisinis pagrindas ir pateikti atitinkami motyvai, iš esmės atitinkantys pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, jame nurodyta apskundimo tvarka). KA ministras sutiko su ginčijamo sprendimo esminiais motyvais, kad NPPKT sukelia (gali sukelti) tam tikrų nepatogumų ir apribojimų bei daryti tam tikrą žalą asmeniniams karo prievolininko interesams, tačiau žala ir jos proporcingumas vertintini atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtinto karo prievolės instituto, kaip viešojo intereso, svarbą valstybės gynybos interesus ir padidėjusią grėsmę šiems interesams. Vertindama pareiškėjo prašyme nurodytų aplinkybių visumą bei jų atitiktį KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtintai sąlygai, nurodė, kad neproporcingai didelė žala asmeniniams prievolininko ar visuomeniniams interesams turi realiai egzistuoti ir gali būti konstatuojama tik gavus atitinkamus duomenis (įrodymus). Pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės neproporcingai didelę žalą asmeniniams interesams sieja su iš darbo santykių kylančio darbo užmokesčio dalies praradimu privalomosios karinės tarnybos laikotarpiu, todėl pripažino, jog jis neįrodė galimai patiriamos finansinės žalos (tam tikrų finansinių praradimų) proporcingumo, nes nepateikė motyvų, įrodančių tokią žalą, kuri būtų neproporcingai didesnė už Konstitucijoje ir įstatymuose numatytą pareigą atlikti privalomąją karo tarnybą, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti laikomos pakankamu pagrindu neproporcingai didelei žalai asmeniniams interesams, jei jis atliktų NPPKT, konstatuoti. KA ministras, įvertinęs UAB „Virsta“ rašto, kuriame pateikta su bendrovės veikla susijusi informacija ir nurodoma galima finansinio pobūdžio žala, padarė išvadą, kad jame iš esmės pateikiama bendro pobūdžio informacija apie pareiškėjo ir bendrovės veiklą, ją apibūdinant kaip svarbią ir reikšmingą pačiai bendrovei, be to, nurodoma žala tik menama, nes nepateikti jokie įrodymai dėl jos realumo ir neproporcingumo karo prievolės instituto atžvilgiu, t. y. kad bendrovė dėl pareiškėjo pašaukimo atlikti privalomąją karo tarnybą patirs tokio masto nuostolius, kurie neigiamai ir nepataisomai paveiks jos veiklą ar sukels realų pavojų jos egzistavimui. Pažymėjo, kad KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punktas numato galimybę atidėti karo tarnybą tik esant neproporcingai didelei žalai asmeniniams ar visuomeniniams interesams, bet nenumato tokios žalos padarymo atskiriems ūkio subjektams ar jų interesams, o žalos visuomeniniams interesams siejimas su pajamų mokesčiu, kuris turi būti sumokėtas į valstybės biudžetą mokant pareiškėjui darbo užmokestį (2 179,80 Eur), nelaikytinas įrodymu, patvirtinančiu valstybės galimai patiriamos žalos faktą ir neproporcingumą, kadangi Konstitucijoje įtvirtinta pareiga piliečiams atlikti privalomąją karo tarnybą taip pat priskiriama prie viešojo intereso ir vertintina kaip prioritetinė (el. b. l. 58–61).

Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad po ginčijamo Sprendimo Nr. 1 priėmimo pareiškėjui buvo siunčiamas nurodymas atvykti pasitikrinti sveikatos arba pateikti reikalingus dokumentus (b. l. 6), 2019 m. gegužės 24 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl KPĮ nustatytų karo prievolininko pareigų nevykdymo (b. l. 4–5), taip išduotas siuntimas į Karinę medicinos ekspertizės komisiją (b. l. 13).

Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucijos 139 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga. Įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Pagal Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalį, įstatymu galima nustatyti tik tokias atleidimo nuo konstitucinės piliečių pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą sąlygas, kurios būtų susijusios su objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių jie negali atlikti šios pareigos.

KPĮ 2 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta, kad nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba – nepertraukiama, privalomoji pradinė karo tarnyba, kurią atlikdamas karo prievolininkas įgyja pagrindinį karinį parengtumą, pasirengia veikti karinio vieneto sudėtyje. Vadovaujantis šio įstatymo 5 straipsnio 2 ir 3 dalimis, karo prievolininkai į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, trunkančią 9 mėnesius, iš neparengtojo kariuomenės personalo rezervo šaukiami nuo 19 iki 26 metų (įskaitytinai). KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad privalomoji pradinė karo tarnyba karo prievolininkams individualia tvarka atidedama Krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka, jei atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu.

Karo tarnybos atidėjimo KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatytu atveju tvarką nustato Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-1057 (toliau – ir Aprašas). Aprašo 4 punkte nustatyta, karo prievolininkas, manydamas, kad jam atliekant tarnybą bus padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, gali pateikti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai ar jos teritoriniam padaliniui pagrįstą prašymą atidėti tarnybą. Pagal Aprašo 5 punktą, karo prievolininkas turi pagrįsti prašyme nurodytą galimą neproporcingai didelę žalą, įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Aprašo 11 punkte nustatyta, kad prašymus nagrinėja Atrankos komisija, kurios sudėtį ir nuostatus tvirtina Lietuvos kariuomenės vadas ar jo įgaliotas asmuo.

Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad teisės aktai neįtvirtina sąrašo atvejų, kuomet dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala būtų pripažįstama neproporcingai didele karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo tarnyba būtų atliekama kitu metu. Todėl kiekvienu atveju turi būti individualiai sprendžiama, ar karo tarnybos atlikimas konkrečiu metu galėtų daryti tokio intensyvumo neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu.

Minėta, kad pareiškėjas Tarnybai pateiktą prašymą argumentavo tuo, kad: jis dirba UAB ,,Virsta“ medienos apdirbėju ir bendrovėje daro kryptingą karjerą; uždirba žymiai didesnį nei vidutinį darbo užmokestį Lietuvos Respublikoje, todėl neatidėjus NPPKT, jis prarastų apie 17 165,34 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių pajamų; pareiškėjui sumažėtų karjeros galimybės, jis netektų savo profesinių įgūdžių bei prarastų konkurencingumą darbo rinkoje; pareiškėjui kiltų reali rizika prarasti dabartinę darbinę poziciją, nes bendrovė surastų kitą darbuotoją; bendrovė investavusi į pareiškėjo mokymus.

Pagal DK 61 straipsnio 4 dalį draudžiama atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės ar darbdavio valia darbuotoją, pašauktą atlikti privalomąją karo tarnybą arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. KPĮ 40 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad karo prievolę atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai įstatymų nustatyta tvarka atleidžiami nuo darbo, dirbantys pagal darbo sutartį ar valstybės tarnyboje, arba studijų aukštojoje mokykloje, garantuojant jiems darbo vietą.

Įvertinus pareiškėjo prašyme Tarnybai, skunde KA ministrui ir skunde teismui išdėstytus argumentus matyti, kad pareiškėjas juose nurodo tas pačias aplinkybes, o jas grindžia tais pačiais argumentais ir įrodymais, savaip interpretuodamas nurodytų duomenų įrodomąją reikšmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė ir trečiasis suinteresuotas asmuo, priimdami ginčijamus sprendimus, tinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus įrodymus nagrinėto prašymo ir skundo kontekste, pagrįstai padarydami išvadą, jog pareiškėjo nurodyta žala – galimas darbo vietos, kvalifikacijos, konkurencingumo darbo rinkoje praradimas, karjeros galimybių sumažėjimas, būsimi darbdavio nuostoliai – yra tik menama ir nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, išskyrus paties pareiškėjo nurodytus bendro pobūdžio teiginius, pagrįstus tik prielaidomis, bei abstraktaus pobūdžio teiginius, nurodytus UAB „Virsta“ pažymoje. Pareiškėjas teismui taip pat nepateikė jokių įrodymų (duomenų) apie jo galimai įgytą išsilavinimą medienos apdirbimo pramonės srityje, mokymų metu įgytą kvalifikaciją ir jos kėlimo išlaidas, duomenų apie bendrovėje tokį patį darbą dirbančių ir tokią pačią kvalifikaciją turinčių asmenų ir tokios pačios pareigybės skaičių, galimą pareiškėjo pareigybės, kuri pagal darbdavio pažymą yra būtina ir reikalinga dėl nepertraukiamo darbo pobūdžio, neišsaugojimą ir pan. Pripažintina, jog bendro pobūdžio teiginių nepakanka išvadai, kad pareiškėjui bendrovėje nedirbant devynis mėnesius, jam bus padaryta tokio masto neproporcinga žala, kad jis po tarnybos atlikimo negalės atnaujinti turėtas (įgytas) žinias, įgūdžius ir informaciją, kuri dėl darbinių pareigų neatlikimo tam tikrą laiką nebuvo naudojama. Pareiškėjas darbinių pareigų neatliktų 9 mėn. ir ši aplinkybė nelaikytina neproporcingai didele žala, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas vykdytų savo konstitucinę pareigą valstybei.

Teismas taip pat pritaria skundžiamuose sprendimuose padarytoms išvadoms, jog pareiškėjo nurodoma neproporcingai didelė žala asmeniniams pareiškėjo interesams, kuri yra siejama su būsimu darbo užmokesčio ir dienpinigių negavimu, yra nepagrįsta objektyviais įrodymais, kurie iš esmės leistų šias aplinkybes ir veiksnius vertinti kaip galinčias atsirasti realiai, ir yra įvertintini tik kaip prielaidos apie tikėtinai ateityje gaunamas pajamas. Kaip matyti iš UAB „Virsta“ pažymos Nr. 01/03/2019 (el. b. l. 92), pareiškėjui laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d. buvo priskaičiuota 3812,30 Eur darbo užmokesčio (t. y. jo vidutinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių buvo 544,61 Eur, todėl NPPKT atlikimo laikotarpiu sudarytų 4 901,49 Eur), o visas jo likusias gautas pajamas sudarė išmokėti dienpinigiai. Vien ta aplinkybė, jog nurodytu laikotarpiu pareiškėjas buvo komandiruojamas dirbti užsienyje, nepateikus jokių kitų objektyvių įrodymų (pvz., atitinkamos apimties užsakymų užsienyje pagal pareiškėjo atliekamas darbines funkcijas, darbdavio su užsienio partneriais sudarytų sutarčių ir pan.) neduoda pagrindo daryti išvadą, kad jis ir likusią 2019 m. dalį būtų buvęs komandiruotas ir gavęs dienpinigius, kuriuos įvardija kaip neproporcingą žalą negavus šių pajamų, todėl aplinkybė dėl būsimų pajamų negavimo pagrįstai buvo įvertina kaip nepagrįsta įrodymais. Pareiškėjo argumentai, jog valstybė jam atliekant NPPKT netektų ženklios sumos pajamų mokesčio (pareiškėjo paskaičiavimu tai sudarytų 2 179,80 Eur), ką pareiškėjas įvardija kaip žalą visuomeniniams interesams, taip pat atmestini tuo pačiu pagrindu, t. y. kaip nepagrįsti įrodymais, kad pareiškėjas būtų gavęs jo nurodyto dydžio pajamas.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tiek Tarnybos Atrankos komisija, tiek Krašto apsaugos ministras visapusiškai ir išsamiai įvertino pareiškėjo prašyme ir skunde nurodytus argumentus, tinkamai taikė jų kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, nagrinėjimo procedūrų nepažeidė, ginčijami sprendimai yra pakankamai motyvuoti, iš jų turinio aiškiai suprantamos pareiškėjo prašymo ir skundo nepatenkinimo priežastys, todėl jais pagrįstai pareiškėjo nurodytos aplinkybės nebuvo pripažintos kaip galinčios sukelti neproporcingai didelę žalą pareiškėjo asmeniniams ar visuomeniniams interesams.

Teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus, kad KA ministras 2019 m. birželio 13 d. Sprendimu Nr. 2 pareiškėjo 2019 m. gegužės 20 d. skundo neišnagrinėjo, o tik deklaratyviai pritarė Tarnybos Atrankos komisijos Sprendime Nr. 1 padarytoms išvadoms, neanalizuodamas pareiškėjo skundo argumentų. Pažymėtina, kad pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas išankstine ginčų ne teismo tvarka pagal Aprašo nuostatas. Kadangi diskrecijos teisė nuspręsti, ar pareiškėjo nurodomos žalos pobūdis yra toks, kuris galėtų nusverti konstitucinę karo prievolininko pareigą atlikti karo tarnybą, yra palikta Tarnybai, KA ministras neturėjo pareigos iš naujo vertinti pareiškėjo argumentų, kurie, be kita ko, tiek prašyme Tarnybai, tiek skunde dėl Sprendimo Nr. 1 buvo tokie patys, o tik turėjo patikrinti ir įvertinti šio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kas priimant Sprendimą Nr. 2 ir buvo padaryta.

Atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 yra teisėti ir pagrįsti, juos naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas). Pareiškėjas skunde teismui trečiuoju reikalavimu prašo jo atžvilgiu atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą einamaisiais 2019 kalendoriniais metais, kad būtų išvengta neproporcingos žalos pareiškėjo asmeniniams ir visuomeniniams interesams kilimo. Kaip teisingai nurodė atsakovė, pagal KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą ir Aprašo 11 ir 12 punktų nuostatas, Tarnybos ir Krašto apsaugos ministro teisė tenkinti ar netenkinti prašymą dėl tarnybos atidėjimo, vertintina kaip šių institucijų prerogatyva. Kadangi administraciniai teismas vertina ginčijamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau neperima viešojo administravimo institucijos funkcijų ir nepriima sprendimų, priskirtinų ne jo kompetencijai, todėl teismas negali išspręsti klausimo dėl pareiškėjo atidėti NPPKT einamaisiais 2019 kalendoriniais metais, todėl bylos dalis dėl šio pareiškėjo reikalavimo nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktas).

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas prašė priteisti pareiškėjui 2 201 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas ikiteisminėje ginčų sprendimo institucijoje ir pirmosios instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo skundą atmetus ir bylos dalį nutraukus, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Administracinės bylos Nr. eI2-670-596/2020 dalį dėl pareiškėjo R. R. reikalavimo atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą einamaisiais 2019 kalendoriniais metais nutraukti.

Likusią pareiškėjo R. R. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Saulius JakaitisEgidija PuzinskaitėJolita Rasiukevičienė