Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Jurgio Kiškio ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, O. A. atstovei advokatei Reginai Atkočaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, O. A. (toliau – O. A.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2019 m. rugpjūčio 19 d. nutarties, kuria O. A. pripažintas nepakaltinamumo būsenoje padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 4 dalyje. Jam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą VšĮ (duomenys neskelbtini) miesto poliklinikoje.

O. A. taikomą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki nutarties įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

6. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aptartų BPK nuostatų bei vieningai formuojamos teismų praktikos, išsamiai ir nešališkai ištyrė O. A. neteisėtų veiksmų atitikimą BK 178 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos sudėties požymiams, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą O. A. atžvilgiu. O. A. neteisėtų veiksmų atitikimas BK 178 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos sudėties požymiams grindžiamas teisme ištirtais ir skundžiamoje nutartyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nutarties teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Apeliaciniame skunde O. A. iš esmės remiasi vien tik bendro pobūdžio samprotavimais apie menamai netinkamą pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, nepateikdamas iš esmės jokių savo nesutikimo su skundžiama nutartimi nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvų, kritikuodamas objektyviais duomenimis nepaneigtus nukentėjusiosios parodymus, teigdamas, jog pagrobto palto vertė neatitinka 200 (dviejų šimtų) eurų, jo kišenėje nebuvo nukentėjusiosios nurodytų 50 (penkiasdešimties) eurų, palto kišenės buvo suplyšusios ir paltą jis pagrobė visiems matant, t. y. ne slaptai, o atvirai, tačiau šių savo argumentų jokiais objektyviais duomenimis nepagrindžia, jų neplėtoja. Šiuo aspektu vis tik pastebėtina, kad teismai privalo tirti įrodymus, o ne proceso dalyvių samprotavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-602/2014), todėl vien tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė O. A. keliamas versijas, skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia.

8. Abejoti šių nukentėjusiosios parodymų visuma, įvertinus jų nuoseklumą ir neprieštaringumą faktinėms nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėms, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Viso baudžiamojo proceso metu nukentėjusioji laikėsi nuoseklios pozicijos dėl jai padarytos žalos dydžio, ją patvirtindama ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, I. L. buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, iki įvykio O. A. ji nepažinojo, todėl pagrindo melagingai jį apkalbėti, akivaizdžiai neturėjo. Šioje vietoje svarbu paminėti ir tai, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nukentėjusioji, nors ir patyrė turtinę žalą dėl O. A. neteisėtų veiksmų, tačiau civilinio ieškinio nereiškė, kas, įvertinus ir aukščiau aptartų duomenų visumą, sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog I. L. davė teisingus ir patikimus parodymus tiek apie faktines nagrinėjamo įvykio aplinkybes, tiek ir apie jai padarytos turtinės žalos dydį. Esant šių aplinkybių visumai, I. L. parodymais teisėjų kolegija tiki ir jų patikimumo bei objektyvumo nekvestionuoja.

9. Nors nesutikdamas su I. L. nurodyta palto verte O. A. teigia, kad paltas buvo stipriai nudėvėtas, netvarkingos išvaizdos ir pan., ką tam tikra prasme patvirtina ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančios aptariamo palto nuotraukos (1 t, b. l. 47-48), tačiau šioje vietoje vis tik pažymėtina, kad paltą O. A. į kavinę „G.“ grąžino praėjus tam tikram laikui po įvykio. Kokiomis sąlygomis komentuojamas drabužis buvo laikomas O. A. iki jo grąžinimo, nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nenustatyta. Neaišku, ar paltas visą tą laiką buvo dėvimas, ar naudojamas kitoms reikmėms, todėl vien tik jo būklė palto grąžinimo metu nelaikytina pakankamu pagrindu atmesti nukentėjusiosios parodymus dėl jo vertės. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir faktas, kad I. L. nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nepateikė palto įsigijimą patvirtinančių dokumentų. Pareiga asmeniui, įsigijusiam prekę, saugoti to daikto įsigijimo dokumentus, Lietuvos Respublikos įstatymuose nenumatyta, todėl tai, kad nukentėjusioji negalėjo pateikti palto pirkimo-pardavimo čekio, jokios reikšmės O. A. neteisėtų veiksmų vertinimui neturi.

10. Abejonių nukentėjusiosios teiginiais dėl palto kišenėje vertinamo įvykio metu buvusių 50 (penkiasdešimties) eurų, teisėjų kolegijai taip pat nekyla. Ši I. L. versija nebuvo paneigta jokiais objektyviais nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, todėl, nesant pagrindo abejoti jos parodymų patikimumu ir objektyvumu, atmesti šią nukentėjusiosios versiją pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms šioje vietoje svarbu paminėti, kad O. A. yra diagnozuotas psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija, dėl kurio, jo paties teigimu, jis negali logiškai paaiškinti daugelio savo veiksmų. Nors atminties sutrikimai sergant komentuojama liga paprastai nestebimi (viešai internetiniuose šaltiniuose skelbiama informacija apie paranoidinės šizofrenijos simptomus), tačiau, sprendžiant iš O. A. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (jie pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka) visumos, akivaizdu, kad vertinamu atveju jis ne tik negalėjo logiškai paaiškinti kai kurių savo veiksmų, bet ir praėjus kelioms dienoms po įvykio jis net neprisiminė, jog iš baro „G.“ buvo pagrobęs kokį nors daiktą – teigė, kad po poros dienų jam grįžus į „G.“, ten buvę klientai ji vadino vagimi, sakė, kad jis pavogė paltą, šis klausė, kokį paltą, nes nesuprato, kuo yra kaltinamas. Esant šių duomenų visumai neabejotina, kad vien tai, jog praėjus kelioms dienoms nuo nukentėjusiosios palto pagrobimo O. A. apieškojo jo kišenes, kur jokių 50 (penkiasdešimties) eurų nerado, nepaneigia fakto, jog minėtus pinigus palte jis galėjo rasti ir juos išleisti ankščiau, to pats neprisimindamas.

11. Vertinti komentuojamą vagystę kaip atvirąją vagystę BK 178 straipsnio 2 dalies prasme, priešingai nei tai teigiama O. A. apeliaciniame skunde, vėlgi nėra jokio objektyvaus pagrindo. Vagystė yra laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą. Kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, tačiau to nepaiso. Tuo tarpu slapta vagystė yra tada, kai: 1) svetimas turtas pagrobiamas nesant nukentėjusiojo arba pašalinių asmenų, taip pat jiems esant, tačiau nepastebint kaltininko veiksmų (nejaučiant, negirdint, nematant); 2) nukentėjusysis ar pašaliniai asmenys mato ir suvokia kaltininko veiksmus, tačiau parodo, kad nieko nesupranta, o kaltininkas įsitikinęs, kad veikia slaptai; 3) turtas pagrobiamas pastebint nukentėjusiajam arba pašaliniams asmenims, tačiau jie dėl mažametystės, ligos ar kitokios būsenos (pavyzdžiui, girtumo, narkotinio apsvaigimo) nesuvokia kaltininko veiksmų, ir kaltininkas tai supranta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-415/2008, 2K-136/2011, 2K-91/2013).

12. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog nei vienas vertinamo įvykio metu bare buvęs asmuo palto vagystės fakto nematė. Remiantis nukentėjusiosios parodymais, jos asmeniniai daiktai, tame tarpe ir pagrobtas paltas, buvo palikti žemutinėje baro salėje, o ji tuo metu bendravo su žmonėmis kitoje baro vietoje. Faktą, kad palto vagystės vertinamu atveju jokie kiti asmenys nematė, patvirtina ir baudžiamojoje byloje esantis vaizdo įrašas, pateiktas baro „G.“ administracijos. Jo duomenimis, prie staliuko, šalia kurio buvo pakabintas I. L. paltas, jo pagrobimo metu sėdėjo tik vienas vyras, kuris akivaizdžiai O. A. nepastebėjo, nes, sprendžiant iš vaizdo įraše esančios medžiagos, tuo metu, kai paltą O. A. paėmė, šis asmuo buvo įnikęs į savo mobilaus ryšio telefono turinį ir aplinkos nestebėjo. Tokiu būdu, sutikti su O. A. teiginiais, jog komentuojamu atveju jis įvykdė atvirą, o ne slaptą vagystę, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

13. Pagrindo manyti, kad komentuojama baudžiamoji byla tai I. L. vyro kerštas O. A. už tai, kad įvykio dieną jis grojo bare „G.“, vėlgi nėra. Tokie duomenys nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nepasitvirtino, I. L. sutuoktinis vertinamu atveju nebuvo apklaustas, todėl jokių parodymų O. A. atžvilgiu nedavė, dėl ko, įžvelgti jo suinteresuotumą nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi, nėra jokios objektyvios galimybės. Šie O. A. teiginiai atmestini kaip deklaratyvūs.

14. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas įsigilino į visas faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo normas, apelianto neteisėtų veiksmų atitikimas BK 178 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos sudėties požymiams yra visiškai įrodytas ir abejonių nekelia, todėl daroma išvada, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ar keisti ją O. A. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 5 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, O. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.