Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2009-02-27 · Administracinė byla Nr. I-443-437/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-02-27
Bylos Nr.
I-443-437/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Raimondas Blauzdžius
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos LR Vyriausybės atstovui Ramūnui Valatkai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Marijampolės rajono apylinkės teismui
Pareiškėjas
D. A.
Kategorijos
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-443-437/2009Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDUVilnius 2009 m. vasario 27 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Raimondas Blauzdžius, sekretoriaujant Rasai Tebėraitei, dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LR Vyriausybės atstovui Ramūnui Valatkai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos D. A. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Marijampolės rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja D. A. su prašymu (b. l. 3-7) kreipėsi į teismą, kuriame prašo priteisti iš atsakovų neišmokėto pagrindinio atlyginimo ir jo priedų dalį 11 335,30 Lt bei delspinigius 7 399 Lt, viso 18 734,3 Lt.

Prašyme paaiškino, kad nuo 1965 m. Gruodžio 20 d. dirbo Joniškio rajono (duomenys neskelbtini), nuo 1982 m. birželio 21 d. – Marijampolės rajono (duomenys neskelbtini). 2003 m. gruodžio 24 d. LR Prezidento dekretu atleista iš (duomenys neskelbtini) pareigų suėjus pensijiniam amžiui.

Nurodė, kad 2001 – 2003 metų laikotarpiu atsakovai netinkamai ir neteisingai apskaičiavo ir mokėjo jai atlyginimą bei jo priedus.

LR Seimas 1993-02-03 Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ nutarė nustatyti, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, <...> tarnybinius atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Vyriausybė 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 666) patvirtino Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybinius atlyginimus, teisėjų tarnybinių atlyginimų priedus už ištarnautą laiką.

LR Vyriausybės 1998-04-01 nutarimu Nr. 382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“ buvo patvirtinta 105 Lt dydžio bazinė mėnesinė alga nuo 1998-04-01.

LR teisingumo ministro 1999-12-23 įsakymu Nr. 370 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“ (toliau – Įsakymas Nr. 370) apylinkės teismo teisėjams laikotarpiu nuo 2000-01-03 iki 2000-12-31 buvo nustatytas 40 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio priedas (1 p.), taip pat buvo nurodyta, kad įsigaliojus LR teisėjų darbo apmokėjimo įstatymui, įsakymas pripažįstamas netekusiu galios (2 p.).

2000-08-29 buvo priimtas LR valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas.

Konstitucinis Teismas 2001-07-12 nutarimu pripažino, kad LR valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 str. 3 d. 1 punktas (2000-08-29, 2000-10-17, 2001-03-27 redakcijos), 7 str. 5 dalis (2000-08-29 ir 2001-03-27 redakcijos), 7 str. 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja LR Konstitucijos 5, 109 str., 114 str. 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; taip pat pripažino, kad Įstatymo 7 str. 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 str. nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja LR Konstitucijos 5, 109 str., 114 str. 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėja pažymi, kad, remiantis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 dalimi, nuo Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo 2001 m. liepos 12 d., Įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negali būti taikomos.

Žemesnės instancijos teismas

2004-04-02 Teismų taryba nutarimu Nr. 207 „Dėl pritarimo darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai“ nutarė pritarti darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio paskaičiavimo metodikai, kuria remiantis apskaičiuojamas teisėjo atlyginimas.

Remiasi Konstitucinio Teismo 1995-12-06 nutarimu, kuriame konstatuota, kad „kol nėra priimtas teisėjų atlyginimo įstatymas, Seimo pavedimas Vyriausybei galioja, o kiekvienais metais Seimo priimame biudžeto įstatyme yra nustatomos realios to pavedimo įgyvendinimo ribos“ ir nurodo, kad priėmus Įstatymą, kuriuo buvo sureguliuoti teisėjų atlyginimai, Seimo pavedimas Vyriausybei pasibaigė, o Konstituciniam Teismui 2001-07-12 nutarimu pripažinus prieštaraujančiomis Konstitucijai Įstatymo nuostatas, kuriomis mažinamas teisėjų atlyginimas, nei visas Įstatymas, nei jo dalys, prieštaraujančios Konstitucijai, nebuvo pripažinti netekusiais galios, nors, remiantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi bei Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalimi, įstatymo nuostatos, prieštaraujančios Konstitucijai negali būti taikomos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, negalimas subsidiarus LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 1494) taikymas tiems teisiniams santykiams, kuriems po Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimo paskelbimo nebetaikomos Įstatymo nuostatos. Daro išvadą, kad nuo Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo oficialaus paskelbimo iki šio skundo pateikimo dienos jo atlyginimo dydžio klausimas nėra pilnai sureguliuotas teisės normomis.

Pažymi, kad Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad negalima žmogaus teisių varžyti dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ir pažiūrų pagrindų. Tačiau nesureguliavus teisėjų atlyginimų klausimo įstatymais, nenustačius įstatymais teisėjams teisingo apmokėjimo už darbą yra pažeidžiamos ne tik Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos, bet ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies reikalavimai.

Nurodo, kad atsakovas teisėjams mokėdamas priedus, nustatytus Nutarime Nr. 666 bei Įsakyme Nr. 370, laikydamasis Teismų tarybos 2003-03-07 nutarime Nr. 84 patvirtintos tvarkos, pripažįsta ir sutinka, kad pareiškėjai po Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimo turi būti mokamas iki sumažinimo, įvykdyto Nutarimo Nr. 1494 pagrindu, buvęs atlyginimas. Pagrindinis atlyginimas jai turi būti skaičiuojamas pagal Nutarimo Nr. 666 1 priedą. Padidėjus pagrindiniam atlyginimui, jai turėjo būti mokama ir atitinkamai padidėjusi nekintama priedo dalis, nustatyta Įsakymu Nr. 370 (40 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio priedas), bei atitinkamai padidėjusi kintama, nuo darbo stažo priklausanti, priedo dalis, kadangi, remiantis Nutarimo Nr. 666 2 priedu, atlyginimo priedas už ištarnautus metus skaičiuojamas procentais nuo pagrindinio atlyginimo.

Mano, kad jai, esant pensininkei, priklauso reikalavimo teisė į negautą atlyginimą ir jo priedą už laikotarpį nuo 2001-01-01 iki 2003-12-24, t. y. trejus metus.

Remiantis 1996-02-20 LR delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymu Nr. 1-1214, kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Delspinigių dydį sudaro 0,06 proc. priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatyme numatyti delspinigiai yra sankcija darbdaviui, mokama darbuotojo naudai. Darbuotojo teisės gauti, o darbdavio pareigos mokėti šiuos delspinigius atsiradimas yra visų pirma neatsiejamai susijęs su darbo santykiais. Todėl ir delspinigiai už darbo užmokesčio ar kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą turi tiesioginį ryšį su darbo santykiais ir pagal savo pobūdį priskirtini prie išmokų, susijusių su darbo santykiais.

Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (Civilinio kodekso 6.261, 6.210 str.). Taigi, šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją, tampa skolos dalimi.

Pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės su pareiškėjos prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į prašymą (b. l. 22-24) paaiškino, kad panašioje faktinėmis aplinkybėmis civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 buvo skirta ekonominė ir finansinė ekspertizė. Ekspertizės išvadose konstatuota, kad 1999 metų pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis: „1999 metų valstybės finansų padėtis, įvertinant kitus ekonominius bei finansinius rodiklius, buvo labai artima valstybės nemokumui (angl. default).“. Ekonominė padėtis pagerėjo 2003 metais, o pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių. Mano, kad tai reiškia, jog valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimus, buvusius iki 2000-01-01.

Konstitucinio Teismo 2005-08-23 nutarimo V skirsnio 3 straipsnyje konstatuota: „Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad esant tokiai faktinei situacijai, kai dėl 1999 m. pabaigoje Lietuvoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties valstybės biudžete nebuvo įmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek jų reikėjo piniginėms kompensacijoms už išlikusį nekilnojamąjį turtą mokėti, ir kai 1999 m. pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties neigiamas poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui i dar kurį laiką atsiliepė, Seimas galėjo priimti sprendimą pailginti terminus, iki kurių valstybė turi įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus sumokėti pinigines kompensacijas už išlikusį nekilnojamąjį turtą.“ Konstitucinio Teismo 2007-11-13 sprendimo III skirsnio 4 straipsnyje konstatuota: „Visuotinai žinoma, kad 1998 metais ir vėliau Lietuvoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė-finansinė padėtis, kurią daugiausia nulėmė Rusijoje kilusi ekonominė-finansinė krizė, kiti išorės veiksniai, labai neigiamai paveikę įvairių valstybių, taip pat ir Lietuvos, ekonominę-finansinę sistemą, inter alia tai, kad į 1999 metų valstybės biudžetą nebuvo surinkta labai didelė lėšų suma, reikalinga švietimui, sveikatos apsaugai, socialiniam aprūpinimui, kitoms visuomenės ir valstybės reikmėms finansuoti, kitoms valstybės funkcijoms vykdyti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog tai, kad 1999 metų pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties neigiamas poveikis dar kurį laiką atsiliepė valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, vertintina kaip tokia faktinė situacija, kurios įstatymų leidėjas negalėjo nepaisyti. Ši Konstitucinio Teismo suformuluota nuostata taikytina ne tik 1999 metams, bet ir 1998 metams, taip pat 2000 – 2001 metams; minėtos ekonominės-finansinės krizės poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, įvairių valstybės finansinių įsipareigojimų vykdymui buvo jaučiamas gana ilgai. Taigi, tokiomis aplinkybėmis valstybės biudžetas (ir savivaldybių biudžetai) galėjo būti peržiūrimas, išlaidos (asignavimai) galėjo būti mažinamos.

Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai LR valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – Įstatymas) nuostatos, įtvirtinančios teisėjų atlyginimo mažinimą pereinamuoju laikotarpiu (2001-2006 m.), - 7 str. 3 d. 1 p. dalis, 4 d., 5 d. ir 6 d., kiek tai yra susiję su teisėjų atlyginimų mažinimu pereinamuoju laikotarpiu. Tačiau Įstatymo 4 str. 1 dalis (teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintus minimalios mėnesinės algos (MMA) dydžio koeficientus, Įstatymo 5 str. 1 dalis (teisėjams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d.), Įstatymo 7 str. 3 d. 1 punktas (teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 m. nedidinamas) ištyrus pripažinta, kad neprieštarauja Konstitucijai.

Dėl senaties termino paaiškino, kad Civilinio kodekso 1.134 str. nustato atvejus, kuriais ieškinio senatis netaikoma; šio straipsnio 3 p. nustatyta, kad senatis netaikytina ir kitais atvejais, tačiau tik tuomet, kai tai tiesiogiai nurodyta įstatyme. Tokiu būdu šiam reikalavimui ieškinio senatis turėtų būti taikoma. Bylą nagrinėsiantis teismas turėtų svarstyti galimybę taikyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-21 administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 suformuluotą praktiką dėl taikytinų terminų reikalaujant nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-01-18 nutartis). Šioje nutartyje teismas pažymėjo, kad nesant Valstybės tarnybos įstatyme nuostatos dėl termino, per kurį gali būti reiškiamas reikalavimas dėl negauto atlyginimo, pagal analogiją taikytinas Darbo kodekso 27 str. 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas R. Valatka teismo posėdžio metu prašė taikyti senaties terminą ir pareiškėjos prašymą atmesti.

Atsakovo Marijampolės rajono apylinkės teismo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, pateikė atsiliepimą į pareiškėjos prašymą (b. l. 99), kuriame pareiškėjos prašymą prašė atmesti, kadangi jis pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą. Paaiškino, kad pareiškėjos atlyginimo dydžiui apskaičiuoti buvo taikoma 105 Lt dydžio bazinės mėnesinės algos dydis. Atlyginimas apskaičiuojamas remiantis LRV 1997-06-24 nutarimu Nr. 666, Teisingumo ministro 1999-12-23 įsakymu Nr. 370.

Prašymas netenkinamas.

Pareiškėja – buvusi Marijampolės rajono (duomenys neskelbtini) D. A. kėlė reikalavimą dėl 11 335,30 Lt neišmokėtos darbo užmokesčio ir priedų dalies priteisimo laikotarpiu nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 24 d., taip pat prašė priteisti 7 399,00 Lt delspinigių, viso 18 734,30 Lt.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-10-24 priėmė nutarimą byloje Nr. 26/07, kuriame pasisakė, kad ankstesni teismų sprendimai analogiškose bylose turi precedento galią ir jais turi būti vadovaujamasi sprendžiant analogiškas bylas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad nukrypti nuo ankstesnių precedentų galima tik tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai ir objektyviai būtinas, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant, aiškiai išdėstant motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento.

Šioje byloje precedento galią pareiškėjos reikalavimų dalyje priteisti dalį atlyginimo dėl tarnybinio atlyginimo dydžio priedo sumažinimo turi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Teismas vadovaujasi minėta įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, joje padarytomis išvadomis ir argumentais.

Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad nors Lietuvos Respublikos teismų įstatymas nagrinėjamoje byloje aktualių klausimų nereglamentuoja, o pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 2 punktą šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį teisėjų nepriklausomumo garantijas bei teisėjų statusą nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai bei kiti teisės aktai, o pagal to paties įstatymo 41 straipsnį teisėjas yra valstybės pareigūnas, turintis šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus. Todėl susidarius teisės reglamentavimo spragoms klausimai, kurie yra susiję su teisėjų statusu, jų darbine veikla ir kurie nereglamentuojami Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo ir kt., atsižvelgiant į aplinkybes kiekvienu konkrečiu atveju gali būti sprendžiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso normomis.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalį bendrasis ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu Darbo kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Darbo kodekse kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenustatyta, todėl nagrinėjamu atveju taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (DK 27 str. 1 d.). Pagal to paties straipsnio 5 dalį ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.130 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad senaties terminą taip pat nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.131 straipsnis apibrėžia ieškinio senaties pabaigos teisines pasekmes. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.).

Iš bylos dokumentų nustatyta, kad pareiškėja nuo 1965 m. gruodžio 20 d. dirbo Joniškio rajono (duomenys neskelbtini), nuo 1982 m. birželio 21 d. Marijampolės rajono (duomenys neskelbtini) (b. l. 10-17). 2003 m. gruodžio 24 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu, skelbtu „Valstybės žiniose“, atleista iš (duomenys neskelbtini) pareigų suėjus pensijiniam amžiui. Iš atsakovų prašo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 24 d. (b. l. 3-7, 8-9). Ieškininės senaties pradžios terminas skaičiuotinas nuo tos dienos, kada pareiškėja faktiškai gavo mažesnį nei priklauso darbo užmokestį, t. y. nuo darbo užmokesčio už 2001 m. sausio mėn. gavimo dienos (2001-01-31). Pareiškėja prašymą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies paštui įteikė tik 2008 m. lapkričio 17 d. Todėl atsižvelgiant į paminėtą teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašymas teismui paduotas pasibaigus ieškinio senaties terminui, nustatytam Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje. Šio termino pareiškėja atnaujinti neprašė, todėl jos skundas atmestinas kaip paduotas praleidus ieškinio senaties terminą.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą Nr. X-1761 (įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d.), kuris nustato teisėjams nesumokėtos teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų dalies grąžinimą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d.; pagal 2 straipsnio 2 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus nuo teisėjo įgaliojimų pasibaigimo dienos; pagal 2 straipsnio 3 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už laikotarpį, dirbtą nuo 2003 m. sausio 1 d. iki teisėjų įgaliojimų pasibaigimo dienos. Teismas pažymi, kad pareiškėja turės teisę gauti jai priklausančią darbo užmokesčio dalį pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendė:

pareiškėjos D. A. prašymą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai.

Teisėjas Raimondas Blauzdžius