- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-01-16
- Bylos Nr.
- A-143-93-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Trečiasis asmuo
- J. G., G. V., M. M., S. J. G., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Miškų departamentui, Utenos rajono savivaldybei, S. M.
- Pareiškėjas
- Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo
- Atsakovas
- Utenos apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų S. J. G. ir G. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro prašymą atsakovui Utenos apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Miškų departamentui, Utenos rajono savivaldybei, S. J. G., G. V., S. M., M. M., M. M. dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras (toliau – ir pareiškėjas, prokuroras) prašymu (T 1, b. l. 2 – 4), kurį patikslino (T 1, b. l. 118 – 121), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Utenos apskrities viršininko administracijos (toliau – ir atsakovas) 2003 m. birželio 3 d. sprendimus Nr. 13-4709, Nr. 13-4710, Nr. 13-4711, Nr. 13-4712, Nr. 13-4713, Nr. 13-4714 dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo B. M., M. E. M., S. J. G., G. V., A. M., V. M.
Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamais atsakovo sprendimais nurodytiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę Utenoje, (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, jog 1999 m. buvo atlikta valstybinė miškų inventorizacija Utenos miškų urėdijos teritorijoje. Nurodė, kad 3,3084 ha žemės sklype, į kurį paminėtais sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruotas 1,25 ha miško plotas. Pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimą Nr. 1651 ,,Dėl Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių miškų priskyrimo miškų grupėms“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimas Nr. 1651), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimą Nr. 1370 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 ,,Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimas Nr. 1370) Utenos miesto miškai yra priskirti valstybinės reikšmės miškams. Pagal Konstitucijos 47 straipsnį, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Žemės įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą, valstybinės reikšmės miškai išimtine teise priklauso Lietuvos Respublikai. Vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 13 straipsniu, miškai iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina, jeigu jie priskirti miestų miškams. Pareiškėjas teigė, kad atsakovo sprendimai priimti pažeidžiant norminius teisės aktus, todėl jie turi būti panaikinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p.). Nesilaikant teisės aktų reikalavimų, pažeidžiamas viešasis interesas, kurį gina prokuroras.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į prašymą (T 1, b. l. 29 – 31) prašė prašymo nepatenkinti.
Atsakovas nurodė, kad Utenos rajono savivaldybės valdyba 2003 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. V-87 nustatė grąžinamo žemės sklypo Utenoje (duomenys neskelbtini) dydį, ribas bei sąlygas. Utenos rajono savivaldybės tarybos 2003 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. T-28 buvo patvirtinti žemės, į kurią atkuriama nuosavybės teisė, kadastrinių matavimų planai, tarp jų ir ginčijamo 33084 kv. m žemės sklypo planas. Suteiktas sklypas atitinka buvusio savininko valdytos žemės ribas. Pabrėžė, kad nei žemės sklypo plane, nei valstybinio žemės kadastro duomenų registre miško plotas nenurodytas. Utenos rajono žemėtvarkos skyrius neįpareigotas tikrinti savivaldybės parengtų ir patvirtintų žemės sklypų planų bei parengtos dokumentacijos atitikimo galiojančių norminių teisės aktų reikalavimams. Atsakovas atsiliepimą grindė Atkūrimo įstatymo 5 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 34, 106 punktais.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. gegužės 29 d. sprendimu (T 2, b. l. 30 – 32) pareiškėjo prašymą patenkino. Teismas panaikino atsakovo 2003 m. birželio 3 d. sprendimus Nr. 13-4709, Nr. 13-4710, Nr. 13-4711, Nr. 13-4712, Nr. 13-4713, Nr. 13-4714.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo į D. ir A. M. turėtą žemę Utenos rajone, (duomenys neskelbtini), 1991 m. spalio 7 d. prašymu kreipėsi A. M., nurodydamas kitus pretendentus: B. M., M. E. M., S. J. G., G. V., V. M. A. M. miesto teritorijoje turėjo 3,3084 ha žemės. Utenos apskrities viršininko administracija 2003 m. birželio 3 d. sprendimais nuosavybės teises atkūrė B. M. (paveldėjo M. M.), M. E. M. (paveldėjo S. M.), S. J. G., G. V., A. M. (paveldėjo M. M.), V. M. (paveldėjo S. J. G.). Teismas taip pat nustatė, kad Utenos miškų urėdijos teritorijoje valstybinė miškų inventorizacija atlikta 1999 m. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruotas 1,25 ha miško sklypas, sudarantis dalį grąžinto minėtiems asmenims 3,3084 ha dydžio žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenoje, (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje (galiojęs ginčijamų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu) nurodyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvardintų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1651 (skirsnis ,,Utenos rajono miškų priskyrimas miškų grupėms“) 630 kvartalą priskyrė miestų miškams. Teismas nustatė, kad į šį kvartalą patenka dalis (1,25 ha, 80 taksacinis sklypas) sklypų, grąžintų minėtiems asmenims, todėl į tokius sklypus, kaip atitinkančius Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 3 punkte įtvirtintą miškų teisinį statusą, nuosavybės teisės natūra neatkuriamos. Tai, kad ginčo plotas yra miškas, įrodo byloje esantys rašytiniai įrodymai (2005 m. rugsėjo 8 d. aktas), fotonuotraukos bei filmuota medžiaga. Be to, teismo nuomone, nei savivaldybės planavimo dokumentai, nei Valstybinio miškotvarkos instituto parengti dokumentai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų valstybinės reikšmės miškų plotų ir ribų pakeisti negali. Teritorijų priskyrimo miškams teisinius santykius reglamentuoja Miškų įstatymas, kurio 2 straipsnyje apibrėžta, kad miškas – tai ne mažesnis kaip 0,1 ha plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 m. Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktas miestų miškus priskiria valstybinės reikšmės miškams.
III.
Tretieji suinteresuoti asmenys S. J. G. ir G. V. (toliau – tretieji suinteresuoti asmenys, apeliantės) apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 39 – 41) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Utenos apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 3 d. sprendimus Nr. 13-4709, Nr. 13-4710, Nr. 13-4711, Nr. 13-4712, Nr. 13-4713, Nr. 13-4714. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Panaikinus atsakovo sprendimus, liko neaiškus 3,3084 ha žemės sklypo statusas, kadangi miškas užima tik 1,25 ha šio žemės sklypo. Restitucija negalima, nes nenuginčyti teisės aktai, kurių pagrindu įgytos nuosavybės teisės.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas nemotyvuotai panaikino atsakovo sprendimus iš esmės, nes ginčo objektas buvo tik šių sprendimų dalys dėl miško žemės.
3. Teismas neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įpareigojimo (administracinė byla Nr. A5-1679/2005) spręsti klausimą, ar galimas ginčijamų sprendimų panaikinimas nenuginčijus savivaldybės tarybos sprendimo, kuriuo patvirtintas žemės sklypo planas. Nenuginčijus šio teisės akto, tik ginčijamų sprendimų panaikinimas nesukels teisinių pasekmių.
4. Teismas netyrė miško inventorizacijos ir miško ploto įregistravimo miškų valstybės kadastre aplinkybių. Teismui nebuvo pateikta Utenos miškų inventorizacijos, atliktos 1999 m., medžiaga. Utenos miškų urėdijos teritorijoje esantys miškai miškų valstybės kadastre registruoti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 ,,Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimas Nr. 1255), t. y. vėliau negu buvo priimti ginčijami sprendimai.
5. Nėra pakankamai įrodymų, kad 2003 m. ginčo žemės sklype buvo miškas.
6. Teismas, konstatuodamas, kad ginčo plotas yra miškas, rėmėsi fotonuotraukomis ir filmuota medžiaga, tačiau šiai aplinkybei konstatuoti būtina turėti specialių aplinkotyros, miškotyros žinių (administracinė byla Nr. A5-1679/2005). Teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio nuostatas.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 48 – 50) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Ginčo žemės sklype Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruotas 1,25 ha miško plotas. Abejoti šiais duomenimis nėra jokio pagrindo.
2. Prašyme nurodytais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais Utenos miesto miškai buvo priskirti valstybinės reikšmės miškams. Minėtas miško sklypas iš valstybinės reikšmės miškų plotų nėra išbrauktas.
3. Teismui panaikinus Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimus, valstybės įmonė Registrų centras panaikina jų pagrindu atliktą teisinę registraciją.
4. Pagrįstai panaikinti sprendimai iš esmės, nes nebuvo išskirtas miško plotas.
5. Savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo patvirtintas žemės sklypo planas, nuosavybės teisių nesukūrė, todėl jis nėra ginčijamas.
6. Specialistų komisija konstatavo, kad ginčo sklype yra miškas. Šios komisijos aktas su fotonuotraukomis ir filmuota medžiaga pridėti prie bylos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato reikalavimus teismo sprendimui jo teisėtumo bei pagrįstumo aspektais. Pagal šio straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Pagal jo 3 dalį, teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.
Kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje buvo priimta (ir yra galiojanti) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, kurioje yra išvardintos šiai bylai reikšmingos ir todėl aiškintinos aplinkybės. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo prasme tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas šias (apeliacinės instancijos teismo nurodytas) aplinkybes privalėjo išaiškinti ir pateikti šio aiškinimosi išvadas. Kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl apeliacinės instancijos teismo nurodytų aiškintinų aplinkybių reikšmės bylai nebūtinai turi sutapti su apeliacinės instancijos teismo pozicija šiuo klausimu, nes teismas, vykdydamas teisingumą, saistomas tik įstatymų (ABTĮ 7 str. 1 d.). Tačiau tai neatleidžia pirmosios instancijos teismo nuo būtinumo (procesinio įstatymo – ABTĮ 141 str. 1 d. 2 ir 3 p. – nustatytos pareigos) atlikti vienokius ar kitokius veiksmus.
Iš minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas buvo nurodęs byloje esančių įrodymų (T. 1, b. l. 23, 37-39) trūkumus. Tačiau teismo priimtame (šioje apeliacinėje byloje skundžiamame) sprendime šie trūkumai visiškai neaptarti. Teismas savo išvadoms pagrįsti tik išvardino byloje esančius įrodymus. Pažymėtina, kad buvo išvardinti tik įrodymai, kurie buvo surinkti nagrinėjant bylą pirmą kartą ir kurie jau buvo apeliacinės instancijos teismo įvertinti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartyje nurodyta, kad teismas nesiaiškino, kokius veiksmus atsakovas, gavęs planinę medžiagą, pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo atlikti ir ar teisės aktais buvo įpareigotas tikrinti savivaldybės tarybos patvirtinto žemės sklypo plano teisėtumą. Pagal šią nutartį, byloje buvo būtina spręsti, ar galimas ginčijamų sprendimų panaikinimas nenuginčijus savivaldybės tarybos sprendimo, kuriuo patvirtintas grąžinamos žemės sklypo planas. Kolegija taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl aplinkybės, kad miško plotas nebuvo nurodytas ir valstybinio žemės kadastro duomenų registre. Tačiau iš skundžiamo pirmosios instancijos sprendimo matyti, kad teismas taip pat visiškai nepasisakė dėl nurodytų aplinkybių.
(Šią apeliacinę bylą nagrinėjanti) kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neaptarė ir kitų apeliacinės instancijos teismo nurodytų kaip svarstytinų aplinkybių, tarp jų, aplinkybės, ar pareiškėjo nurodytas 1,25 ha (tariamo) miško plotas atitinka miško apibūdinimą Miškų įstatymo taikymo prasme. Pažymėtina, kad (kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų naujų įrodymų) šiuo metu atliekama ir dar nebaigta Utenos rajono savivaldybės užsakyta pakartotina Utenos miesto miškų inventorizacija, kurios rezultatai gali turėti įtakos sprendžiant šią apeliacinės instancijos teismo nurodytą aplinkybę.
Pirmosios instancijos teismas taip pat nesvarstė trečiųjų suinteresuotų asmenų nurodytų ir apeliacinės instancijos teismo išskirtų kaip svarstytinų argumentų dėl teisinės situacijos likusios (be minėtų 1,25 ha) ginčo sklypų dalies atžvilgiu. Be to, pažymėtina, kad teismas turėjo aiškiai nustatyti minėtų 1,25 ha ploto ribas, statusą bei faktinę padėtį (Miškų įstatymo taikymo požiūriu) būtent ginčijamų sprendimų priėmimo momentu, t. y. 2003 m. birželio 3 d. Teismas to nepadarė.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu (ABTĮ 86 str.). Todėl jis naikintinas ir byla grąžintina teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.