Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Kazys Kailiūnas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutarties, kuria atmestas atsakovės R. K. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, civilinėje byloje Nr. e2-12-565/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Salvus Baltija“ ieškinį atsakovams D. K., R. K., uždarajai akcinei bendrovei „CEDRUS“ dėl sandorių nuginčijimo ir žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „Salvus Baltija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams D. K., R. K., UAB „CEDRUS“, prašydama priteisti iš atsakovo D. K. 262 098,86 Eur žalos atlyginimo, pripažinti negaliojančia atsakovų D. K. ir R. K. 2012-04-23 turto pasidalinimo sutarties dalį, kuria atsakovas D. K. perleido atsakovei R. K. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir šiame sklype esančius statinius, unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), taip pat butą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti negaliojančia ieškovės ir atsakovės UAB „CEDRUS“ 2015-11-16 sudarytą sutartį, kuria ieškovė atsakovei UAB „CEDRUS“ už 10 000 Eur perleido automobilį Toyota Land Cruiser, vin. kodas (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją – grąžinti automobilį ieškovei arba priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „CEDRUS“ 10 000 Eur kompensaciją.

Ieškovė ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovo D. K. turtą 262 098,86 Eur sumai, taip pat areštuoti turtą, kurio perleidimo sandorius prašoma pripažinti negaliojančiais.

Vilniaus apygardos teismas 2016-08-23 nutartimi nutarė ieškovės BUAB „Salvus Baltija“ ieškiniui užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, areštuoti atsakovui D. K. priklausantį 262 098,86 Eur vertės nekilnojamąjį turtą, o šio turto nesant ar jo vertei esant mažesnei už arešto mastą, likusiai sumai areštuoti atsakovui D. K. priklausantį kilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, leisti atsakovui D. K. areštuotas pinigines lėšas naudoti einamiesiems poreikiams tenkinti, įpareigoti antstolį nustatyti pinigų sumą, kurią atsakovas D. K. gali per mėnesį panaudoti šiems poreikiams tenkinti; areštuoti atsakovei R. K. priklausantį nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šiame sklype esančius statinius, unikalūs numeriai: (duomenys neskelbtini), taip pat butą, esantį (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šiuo turtu disponuoti; areštuoti atsakovei UAB „CEDRUS“ priklausantį automobilį Toyota Land Cruiser, vin. kodas (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šiuo automobiliu disponuoti.

Atsakovė R. K. 2016-11-08 pateikė prašymą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-08-23 nutartimi jos atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad ieškinys atsakovei R. K. yra nepagrįstas ir negali būti tenkintinas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016-11-24 nutartimi nutarė atmesti atsakovės R. K. prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2016-08-23 nutartyje buvo konstatuota, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės ir pridėti įrodymai neduoda pagrindo išvadai, kad ieškinys yra aiškiai nepagrįstas.

Teismas sprendė, kad atsakovės R. K. argumentai, susiję su faktinėmis kilusio ginčo aplinkybėmis, nurodyti prašyme panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, pagal savo pobūdį nėra argumentai, kuriuos teismas gali vertinti iš esmės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Dėl šios priežasties šie atsakovės argumentai neanalizuotini, kaip neturintys įtakos sprendžiant atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.

Teismas pagal nurodytas aplinkybes konstatavo, kad atsakovės R. K. prašymas atmestinas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė R. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-11-24 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - panaikinti atsakovei taikomas laikinąsias apsaugos priemones, ieškovei neįrodinėjant visų būtinųjų Actio Pauliana instituto taikymo sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas skirtingai vertino atsakovų UAB „CEDRUS“ ir R. K. teisinę padėtį, skirtingai išsprendė analogiškomis teisinėmis aplinkybėmis grindžiamus prašymus panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, todėl paneigė teismo sprendimo kaip precedento galią ir paskirtį, nukrypo nuo šalių lygiateisiškumo, rungtyniškumo bei teisingumo principų.

Pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą nutartį.

Pirmosios instancijos teismas nurodė negalintis konstatuoti ieškinio prima facie nepagrįstumo, nors ieškovės procesinis elgesys patvirtino apeliantės įrodinėjamas aplinkybes, t. y. ieškovė, gavusi atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, nepateikė atsiliepimo.

Atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą atsakovė UAB „CEDRUS“ prašo klausimą dėl skundžiamos nutarties panaikinimo spręsti teismo nuožiūra.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2017-02-23 gauti atsakovės papildomi rašytiniai paaiškinimai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2016-11-24 nutartis paliktina nepakeista.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis, kuria atmestas atsakovės R. K. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, yra teisėta ir pagrįsta (CPK 263 str. 1 d.).

CPK 149 straipsnyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. Nors šiame straipsnyje nenurodytas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindas, sisteminė CPK nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, analizė leidžia teigti, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikinamos jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas, arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-12-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1578-823/2016).

Apeliantė, nesutikdama su skundžiam nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skirtingai vertino atsakovių UAB „CEDRUS“ ir R. K. teisinę padėtį, skirtingai išsprendė analogiškomis teisinėmis aplinkybėmis grindžiamus prašymus panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, todėl paneigė teismo sprendimo kaip precedento galią ir paskirtį, nukrypo nuo šalių lygiateisiškumo, rungtyniškumo bei teisingumo principų. Apeliacinės instancijos teismas laiko šiuos apeliantės argumentus nepagrįstais.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2016-09-13 nutartimi nutarė atsakovės UAB „CEDRUS“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016-08-23 nutarties dalies, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovei UAB „CEDRUS“, patenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-08-23 nutarties dalį, kuria areštuotas atsakovei UAB „CEDRUS“ priklausantis automobilis Toyota Land Cruiser, uždraudžiant šiuo automobiliu disponuoti. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis ir atsakovės UAB „CEDRUS“ atskirojo skundo argumentus, sprendė, kad ieškovei palankus sprendimas atsakovės UAB „CEDRUS“ atžvilgiu negalėtų būti priimtas, taip pat neegzistuoja ir kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – reali grėsmė galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, jeigu nebūtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kadangi, ieškinys atsakovės UAB „CEDRUS“ atžvilgiu prima facie nėra pagrįstas (CPK 144 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės R. K. argumentai, susiję su faktinėmis kilusio ginčo aplinkybėmis, nurodyti prašyme panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, pagal savo pobūdį nėra argumentai, kuriuos teismas gali vertinti iš esmės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje.

Apeliantė neįrodė, kad išnyko grėsmė galimai palankiam ieškovei teismo sprendimo įvykdymui.

Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2017-02-13 sprendimu nusprendė ieškinį patenkinti iš dalies, priteisti iš atsakovo D. K. ieškovės BUAB „Salvus Baltija“ naudai 26 147,77 Eur žalai atlyginti, atmesti ieškovės BUAB „Salvus Baltija“ reikalavimą atsakovams D. K. ir R. K. pripažinti negaliojančia 2012-04-23 santuokinio turto pasidalinimo sutarties dalį, kuria atsakovei R. K. buvo perleistas sutartyje nurodytas nekilnojamasis turtas, atmesti ieškovės BUAB „Salvus Baltija“ reikalavimą atsakovei UAB „CEDRUS“ pripažinti negaliojančia 2015-11-18 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, sprendimui įsiteisėjus, panaikinti areštą atsakovei R. K. priklausančiam nekilnojamajam turtui, taikytą Vilniaus apygardos teismo 2016-08-23 nutartimi, taip pat iki 26 147,77 Eur sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų atsakovui D. K. Vilniaus apygardos teismo 2016-08-23 nutartimi, mastą.

Vilniaus apygardos teismo 2017-02-13 sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, todėl nėra pagrindo išvadai, kad išnyko pagrindai, kuriais remiantis minėtos laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos. Be to, kaip minėta, Vilniaus apygardos teismas 2017-02-13 sprendimu nusprendė minėtam sprendimui įsiteisėjus panaikinti areštą atsakovei R. K. priklausančiam nekilnojamajam turtui, taikytą Vilniaus apygardos teismo 2016-08-23 nutartimi, taip pat iki 26 147,77 Eur sumažinti laikinųjų pasaugos priemonių, taikytų atsakovui D. K. Vilniaus apygardos teismo 2016-08-23 nutartimi, mastą. Įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2017-02-13 sprendimui, bus panaikintos ir laikinosios apsaugos priemonės.

Apeliantė nurodo, kad skundžiam nutartis yra nemotyvuota. Pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti nutartį yra nustatyta CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkte, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apeliantės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, nutartyje nurodė esminius motyvus dėl prašymo nepagrįstumo, todėl vien tai, kad apeliantė nesutinka su teismo procesiniu sprendimu, nėra pagrindas teigti, jog pirmosios instancijos teismo priimta nutartis yra nepakankamai motyvuota.

Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 263 str. 1 d.).

Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės R. K. atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį paliktą nepakeistą.