- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-26
- Bylos Nr.
- 2A-1623-464/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-45-3-01016-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė, Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- L. D.
- Atsakovas
- V. A.
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainiaus Rinkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. D. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. D. ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu atsakovui V. A., dalyvaujant trečiajam asmeniui be savarankiškų reikalavimų Švenčionių rajono 2-ojo notarų biuro notarei V. P., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovė L. D. 2011-12-02 su ieškiniu (t.1, b.l. 1-6, 30-34) kreipėsi į Švenčionių rajono apylinkės teismą, prašydama: 1) pripažinti, kad L. D. ir V. K. 2006-11-03 sudarė sutartį dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų statinių ir patalpų (ūkinio pastato), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini) perleidimo L. D. nuosavybėn už išlaikymą iki gyvos galvos; 2) pripažinti, kad (duomenys neskelbtini) mirus V. K. nuosavybės teisė į žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius ir patalpas (ūkinį pastatą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini) perėjo L. D.; 3) panaikinti notarės V. P. 2011-07-01 V. A. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą į mirusios V. K. turtą, notarinio registro Nr. 1226; 4) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2001-08-02 notarė V. P. patvirtino bendrą sutuoktinių V. ir V. K. testamentą, notarinio registro Nr. 1220. Šiuo testamentu sutuoktiniai po mirties paliko savo turtą vienas kitam, o mirus pergyvenusiam sutuoktiniui – savo sūnėnui V. A.. (duomenys neskelbtini) mirė V. K.. (duomenys neskelbtini) mirė sutuoktinį pergyvenusi V. K.. 2011-07-01 notarė V. P. V. A. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą į visą V. K. turtą. Tačiau po V. K. mirties 2006 metų pavasarį jo sutuoktinė V. K. pasiūlė ieškovei teiktų jai išlaikymą iki gyvos galvos. Ieškovė ir V. K. susitarė, kad ieškovė rūpinsis V. K., o po jos mirties žemės sklypas, gyvenamasis namas su kiemo statiniais atiteks ieškovei. Šio susitarimo įteisinimui jos kreipėsi į notarę V. P.. Notarė, išreikšdama tikrąją ieškovės ir V. K. valią, turėjo patvirtinti sutartį dėl išlaikymo, o ne V. K. testamentą. Notarė V. P. suklaidino ir ieškovę, ir V. K., nes judviejų susitarimą įformino kaip testamentą. Ir nors ieškovė pilnai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus išlaikyti V. K. išlaikymo iki gyvos galvos, V. K. įsipareigojimas perduoti po jos mirties nekilnojamąjį turtą ieškovei negali būti įvykdytas dėl galiojančio bendro sutuoktinių V. ir V. K. testamento. Todėl prašo pripažinti sudarytą sandorį dėl turto perleidimo už rentą galiojančiu, atitinkamai kaip neteisėtą panaikinti atsakovui išduotą paveldėjimo teisės liudijimą.
Atsiliepimas
Atsakovas V. A. atsiliepimu (t.1, b.l. 53-55) prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog teisėtai ir pagrįstai paveldėjo V. K. turtą pagal 2001-08-02 testamentą. Ieškovė su palikėja nebuvo sudariusios rentos sutarties. Ieškovės nurodomos aplinkybės dėl rūpinimosi V. K. neatitinka tikrovės.
Švenčionių rajono 2-ojo notarų biuro notare V. P. atsiliepimu (t.1, b.l. 58) su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog V. K. 2006-11-03 kreipėsi į notarę, prašydama patvirtinti testamentą, kad po jos mirties jos turtas paliekamas ieškovei. Apie 2001 m. sudarytą bendrą sutuoktinių testamentą V. K. nenurodė, jokių susitarimų su ieškove patvirtinti nepageidavo. Notarinio veiksmo atlikimo metu dalyvavo viena V. K. ir sudarė jos pageidaujamą testamentą, kuris buvo patvirtintas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Švenčionių rajono apylinkės teismas 2012-10-30 sprendimu (t. 2, b.l. 17-22) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės 878 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai bei 5566 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo naudai.
Pirmosios instancijos teismas iš byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų ir bylos medžiagos yra nustatė, 2001-08-02 notarė V. P. patvirtino bendrą sutuoktinių V. ir V. K. testamentą, kuriuo sutuoktiniai po mirties paliko savo turtą vienas kitam, o mirus pergyvenusiam sutuoktiniui – savo sūnėnui - atsakovui V. A.. (duomenys neskelbtini) mirė V. K.. Po jo mirties pergyvenusi sutuoktinė V. K. palikimą priėmė, jo turtą paveldėjo. 2006-11-03 V. K. testamentu, kurį patvirtino notarė V. P., gyvenamąjį namą su ūkio pastatais ir kiemo statiniais bei žemės sklypą paliko ieškovei L. D.. (duomenys neskelbtini) mirė sutuoktinį pergyvenusi V. K.. 2011-07-01 notarė V. P. V. A. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą į visą V. K. turtą.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje neįrodyta, jog tarp ieškovės ir V. K. susiklostė rentos santykiai. Byloje esantis rašytinis įrodymas - V. K. sudarytas ir notarės V. P. patvirtintas testamentas, V. P. paaiškinimas, teismo vertinimu, atitiko ir pačios ieškovės poziciją, jog V. K. valia buvo testamente nurodyto turto perdavimas ieškovei tik po V. K. mirties. Ieškovė neįrodė, kad už įsipareigojimą išlaikyti V. K. ieškovei nuosavybėn realiai perdavė nekilnojamąjį turtą, todėl rentos santykiams atsirasti tarp ieškovės ir V. K. pagrindų nebuvo. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad V. K. prižiūrėjo ne tik ieškovė, bet ir kiti asmenys bei valstybinė institucija, o V. K. už pagalbą atsiskaitydavo pinigais. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė tai, kad ieškovė neįgijo teisės ir paveldėti ginčo turtą po V. K. mirties. Teismas pripažino, kad V. K. 2006-11-03 testamentas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinis nuo jo sudarymo momento ir negalioja. Reikalavimą dėl niekinio sandorio pasekmių gali reikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Todėl V. K., neturėdama teisės keisti bendrojo sutuoktinių testamento, negalėjo sudaryti nei vėlesnio 2006-11-03 testamento, nei rentos sutarties.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė L. D. 2012-11-27 apeliaciniu skundu (t. 2, b.l. 29-35) prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012-10-30 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines aplinkybes, nepagrįstai nuosavybės teisėms taikė paveldėjimo santykius reglamentuojančias teisės normas. Teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad V. K. dėl bendrojo sutuoktinių testamento egzistavimo neturėjo teisės sudaryti rentos sutarties. Pergyvenęs sutuoktinis galėjo laisvai disponuoti paveldėtu turtu. Byloje esant įrodymams apie sutartinius ieškovės ir V. K. santykius, teismas skundžiamame sprendime privalėjo aiškintis ieškovės nurodytas faktines aplinkybes dėl sandorio sudarymo ir nustatinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl ties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Ieškovė visiškai įrodė savo teiginius apie įsipareigojimų V. K. atžvilgiu realų įvykdymą (tokios aplinkybės vertinamos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje c.b. Nr. 3K-3-425/2011). V. K. valią aiškiai parodo 2006-11-03 sudarytas testamentas. Šiame testamente yra kalbama ne apie visą turtą, o apie ginčo žemės sklypą ir namą su priklausiniais - kitas bendras sutuoktinių turtas pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą turėjo atitekti V. A.. Mano, kad byloje yra pakankamai įrodymų, liudijančių sandorio (susitarimo esmę), tačiau teismas dėl to visiškai nepasisakė.
2. Teismas nepasisakė dėl pagrindinių ieškovės argumentų, todėl teismo sprendime neatskleista bylos esmė, teismo sprendimas yra be motyvų. Nagrinėdamas šalių ginčą, teismas pirma turi nustatyti teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, jas įvertinti teisiškai, o ne apsiriboti ieškovo nurodytu teisiniu pagrindu ir teikti teorinius apibendrinimus. Byloje neteisingai įvertinti įrodymai, todėl pažeistos CPK 185 str. normos, netinkamai apklausti liudytojai. Ypatingai daug dėmesio skirta apklausiant liudytojus, kurie paaiškinimus teikė apie atsakovo nurodytas aplinkybes. Teismo sprendimas paremtas ne įrodymais, o prielaidomis.
Atsiliepimas
Atsakovas V. A. 2012-12-17 atsiliepimu (t. 2, b.l. 43-47) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012-10-30 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Sutinka su teismo išvada, jog ieškovė neįrodė neva žodine forma sudarytos rentos sutarties dėl išlaikymo iki gyvos galvos mainais į perduodamą nekilnojamąjį turtą sudarymą tarp ieškovės ir V. K.. Ieškovė nepateikė nei vieno rašytinio tokio susitarimo įrodymo. Nei vienas liudytojas nepaliudijo, kad būtų girdėjęs kaip sudaromas toks susitarimas tarp ieškovės ir V. K.. Ieškovė kartais suteikdavo V. K. mokamas paslaugas. Pateikti įrodymai patvirtino, kad V. K. buvo sudariusi ir nuo 2005 m. pabaigos iki jos mirties sudarinėjo sutartis su Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriumi dėl socialinių paslaugų teikimo ir jas gavo. Be to, ieškovės rentos teisinių santykių aiškinimas prieštarauja rentą reglamentuojančioms teisės normoms.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nenustačius absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.), jo teisėtumas bei pagrįstumas peržiūrimas apeliaiciniame skunde suformuotose faktinėse bei teisinėse ribose (CPK 320 str.), patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo institutą, ar teisinagi nustatė faktines aplinkybes ir ar tinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias šiuos teisinius santykius.
Byloje nustatyta, kad 2001-08-02 V. K. ir V. K. sudarė bendrą sutuoktinių testamentą (t.1, b. l. 9-10), atitinkantį CK 5.43 str. ir 5.45 str. 1 d. bei 2 d. sąlygas, kuriuo visą savo turimą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, paliko pergyvenusiam sutuoktiniui. Sutuoktiniai taip pat susitarė, kad mirus pergyvenusiam sutuoktiniui, įpėdiniu paskiriamas atsakovas V. A.. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodyta, kad V. K. mirė (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l. 19). Po sutuoktinio mirties V. K. palikimą pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą priėmė, paveldėjimo teisės liudijimas jai buvo išduotas 2006-08-18, o nuosavybės teisė į visą palikimą sudarantį turtą, įskaitytinai ir į ginčo namą su statiniais bei žemės sklypą, buvo įregistruota viešame registre (t.1, b.l. 11-12, 15, 66, t.2, b.l. 57-61). 2006-11-03 V. K. sudarė dar vieną testamentą (t.1, b.l. 14), kuriuo gyvenamąjį namą su ūkio pastatais ir kiemo statiniais bei žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), po savo mirties paliko apeliantei L. D.. V. K. mirė (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l. 11). Jos turtą pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą paveldėjo atsakovas V. A., kuriam 2011-07-01 išduotas paveldėjimo teisės liudijimas (t.1, b.l. 11-12, 15, t.2, b.l. 57-61).
Apeliantė, grįsdama V. K. testamento surašymo 2006-11-03 aplinkybe savo reikalavimą pripažinti šią dieną sudarytu kitą sandorį - sutartį dėl ginčo nekilnojamųjų daiktų perleidimo jos nuosavybėn už išlaikymą iki gyvos galvos, tvirtina, kad dėl notarės klaidos V. K. valia pas notarę buvo netinkamai (klaidingai) suprasta ir įforminta. Susitarimas buvęs toks, kad apeliantė už jai nuosavybėn po V. K. mirties atiteksiantį namą su žemės sklypu išlaikys pastarąją ir savo susitarimo dalį ji vykdė. Toks susitarimas, apeliantės nuomone, reiškia turto perleidimo už rentą sutarties, numatytos CK 6.438 str., sudarymą. Tačiau bylą nagrinėjęs teismas vertino, kad rentos teisiniai santykiai šalių nesiejo, kadangi turtas susitarimo momentu apeliantės nuosavybėn nebuvo perleistas, be to, ir negalėjo būti perleistas nei sudarant tokį sandorį, nei testamentu, nes tam kliudė bendru sutuoktinių testamentu ir bendra jų valia paskirtas įpėdinis. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija visiškai sutinka.
Kaip matyti ir iš pačios apeliantės procesinės pozicijos byloje, jos ir V. K. susitarimas buvo lygiai toks, koks buvo įformintas pas notarą – turto perleidimas apeliantės nuosavybėn būtent po V. K. mirties. Apeliantės procesiniuose dokumentuose nenurodoma, kad V. K. siekė turtą perleisti jai nuosavybėn jau susitarimo sudarymo momentu, t.y. nedelsiant, dar V. K. esant gyvai. Dar daugiau, turto perleidimas už rentą ar išlaikymą yra atlygintinis sandoris ir suponuotų, kad tokiu atveju pačiai V. K. periodiškai turėjo būti mokama renta, t.y. ji turėjo būti apeliantės išlaikoma. Tačiau tokių faktinių duomenų apie nuosekliai, periodiškai V. K. mokėtą rentą pinigais ar kita forma jai teiktą būtent nuolatinį išlaikymą, byloje nėra. Priešingai, į bendrą apeliantės ir V. K. atidarytą sąskaitą banke apeliantė jokių piniginių lėšų neįnešė, nors joje esančiais pinigais kelis kartus pasinaudojo, ir tokia aplinkybė byloje taip pat buvo nustatyta. Teismo posėdyje apeliantė paaiškino, kad nuolatos bendravo su V. K., ją prižiūrėjo ir rūpinosi jos sveikata, vežiojo pas medikus ar į bažnyčią, ruošė jai valgį, rūpinosi daržu bei namo remontu, kurį, pastebėtina, pati ir tikėjosi ateityje paveldėti (t.1, b.l. 157-159). Toks jos elgesys (priežiūra, bendravimas) vis tik neatitinka asmens išlaikymo sąvokos ir negali būti tapatinamas su rentos (piniginio ekvivalento už įgytą nuosavybėn turtą) teikimu. Be to, iš apeliantės paaiškinimų teisme matyti, kad ir pati apeliantė neabejotinai suvokė, jog ji nėra ginčo turto savininke, kaip kad turėtų būti turto perleidimo už rentos mokėjimą atveju, šis turėjęs jai atitekti tik po V. K. mirties (t.1, b.l. 158). Todėl faktinių ar teisinių prielaidų išvadai susiformuoti, jog judviejų išreikšta notarei valia dėl paliekamo po mirties turto buvo ydingai suprasta ar išdėstyta ydinga forma (testamentu), nėra - notarei 2006-11-03 nebuvo pareikšta valia perlesti nekilnojamąjį turtą apeliantės nuosavybėn dar esant gyvai V. K.. Minėta, kad tokio ir pačios V. K. buvusio tikslo apeliantė neįvardija.
Kita vertus, nėra pagrindo vertinti V. K. suklydimo, perduodant savo valią, CK 1.90 str. 6 d. aspektu, kuo taip pat buvo grindžiami ieškinio reikalavimai. Dėl šalies valios išraiškos ar jos perdavimo įvykusi klaida, pavyzdžiui, neteisingas sudaromo sandorio ir jo pasekmių suvokimas, nesvarbu, kaip elgiasi kiti asmenys, gali būti pripažinta valią išreiškusios šalies suklydimu. Tačiau vienašalio sandorio (testamento) kvestionavimas šiuo teisiniu pagrindu, teigiant apie buvusį suklydimą, yra galimas tik pagal paties sandorį sudariusio asmens, o ne pagal kitų kurių nors asmenų ieškinį. Mirus testatorei, jos valia suklydimu negali paneigiama.
Tokiame kontekste pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ar įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, tinkamai identifikavo apeliantės ir V. K. susitarimų pobūdį (CPK 185 str.), bei, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, savo padarytas išvadas pakankamai išsamiai motyvavo bei argumentavo.
Kolegija negali sutikti ir su apeliaciniame skunde pateikiamu bendro sutuoktinių testamento teisinės reikšmės interpretavimu. Skundo teiginiai, kad pergyvenusi sutuoktinė (V. K.) galėjo laisvai disponuoti jai priklausančia turto dalimi, t.y. galėjo savo nuožiūra dėl jo sudaryti bet kokius sandorius, įskaitytinai ir perleisti už rentą, neatitinka nustatyto teisinio reglamentavimo (CK 5.46 str. 2 d.) ir teismų praktikos. Pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad 2006-11-03 V. K. testamentas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir yra niekinis nuo pat jo sudarymo momento, yra paremtas CK 5 knygos V skyriaus „Bendrasis sutuoktinių testamentas“ normų aiškinimu, pateiktu Lietuvos apeliacinio teismo 2007-10-02 nutartyje c.b. Nr. 2A-321/2007, nors sprendimo tekste, pažodžiui cituojant apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus, ir nesama nuorodos apie šią teismų praktiką. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje civilinėje byloje, kurioje faktinės aplinkybės panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, pripažino, kad tik atsisakęs priimti palikimą pagal bendrąjį testamentą pergyvenęs sutuoktinis išsaugo teisę laisvai disponuoti jam priklausančio turto dalimi. Pakeisti bendrojo testamento ir jame išreikštos bendros sutuoktinių valios, neatsisakęs nuo palikimo, pergyvenęs sutuoktinis negali, nes tą draudžia įstatymas (CK 5.49 str. 1 d.). Pažymėtina, kad toks įstatymų leidėjo įtvirtintas draudimas paaiškinamas tuo, jog bendrasis testamentas yra dvišalis sandoris. Įstatymo leidėjas, įvesdamas į paveldėjimo teisinius santykius bendrojo sutuoktinių testamento institutą, siekė ne tik užtikrinti kiekvienam sutuoktiniui teisę po sutuoktinio mirties paveldėti visą santuokinį turtą, bet ir sudaryti galimybę abiems sutuoktiniams esant gyviems kartu nuspręsti dėl bendrai santuokoje įgyto turto paveldėjimo (įpėdinio paskyrimo) po abiejų sutuoktinių mirties. Todėl, dvišalio sandorio atveju, tik vieno iš sutuoktinių valios nepakanka bendram susitarimui dėl paskirto įpėdinio pakeisti. Tačiau pergyvenęs sutuoktinis, kaip ir kiekvienas kitas įpėdinis, turi teisę atsisakyti palikimo, nes tai jau vienašalis sandoris. Atsisakęs palikimo, sutuoktinis praranda teisę į mirusio sutuoktinio turtą, įskaitant pastarojo bendrosios nuosavybės dalį, netenka teisės ir į privalomąją palikimo dalį, o mirusio sutuoktinio turtą paveldi įpėdiniai pagal įstatymą (CK 5.49 str.).
Vadinasi, jeigu V. K. būtų atsisakiusi sutuoktinio V. K. palikimo pagal bendrąjį testamentą ir jo turtą būtų paveldėję pagal įstatymą kiti įpėdiniai, jai pačiai priklausančia santuokinio turto - namo ir žemės sklypo - dalimi ji jau būtų galėjusi disponuoti savo nuožiūra, t.y. perleisti šį turtą pagal atlygintinį sandorį, dovanoti, palikti testamentu ir pan., be to, tik tokiu atveju ir bendruoju testamentu paskirto įpėdinio, atsakovo V. A., galimybė paveldėti visą sutuoktinių turtą pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą būtų eliminuota. Šios bylos situacija yra kitokia – V. K. palikimą pagal sutuoktinių bendrąjį testamentą priėmė, jai buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas tiek į sutuoktiniui priklausiusią bendrojo turto dalį, t.y. pusę namo ir sklypo (duomenys neskelbtini) (t.2, b.l. 57-61), tiek ir į asmeninį V. K. turtą – 1/3 dalį žemės sklypo ir pastato (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l. 67-73). Priėmus palikimą, jokie paskesni teisiniai veiksmai su ginčo turto, įskaitytinai ir su pačiai V. K. priklausiusia santuokinio turto dalimi, jau buvo negalimi. Todėl jos 2006-11-03 sudarytas testamentas negalioja ir jokių teisinių padarinių iš jo neatsiranda.
Tokią aplinkybę konstatavus, aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, šis sprendimas paliekamas nepakeistas.
Iš apeliantės priteistinas 878 Lt žyminis mokestis valstybės naudai, kurio mokėjimas jai buvo atidėtas iki bus priimtas sprendimas apeliacinės instancijos teisme (t.2, b.l. 40) (CPK 96 str.).
Rezoliucinė dalis
n utarė:
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš L. D. 878 (aštuonis šimtus septyniasdešimt aštuonis) litus nesumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybės naudai.