Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2013-09-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-789-557-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-09-13
Bylos Nr.
1A-789-557-2013
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Linas Pauliukėnas (pirm.), Dalius Jocys, Aurelija Sadauskaitė
Nuteistasis
A. V., ir D
Kategorijos

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-789-557/2013

Teisėja I. Šeškauskienė Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00807-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.6.; (S) 1.1.7.2.7.; 1.1.8.1.; 2.4.7.;
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 13 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Daliaus Jocio ir Aurelijos Sadauskaitės,

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorei Vidai Kaubrytei,nuteistajam A. V. ir jo gynėjai Eugenijai Galatiltienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. nuteistas pagal BK 253 str. 1 d. 45 parų areštu, bausmės pradžią skaičiuojant nuo A. V. sulaikymo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2011-12-28 iki 2011-12-30.

Nuosprendžiu pagal BK 253 str. 1 d. nuteisti ir D. L. bei R. T., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka nėra skundžiamas.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo naudotis šaunamuoju ginklu bei šaudmenimis, tyrimo metu nenustatytu metu iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 9 šaudmenis, kurie yra pramoninės gamybos, centrinio skėlimo, tinkami šaudymui medžiokliniai šoviniai, skirti įvairiems 12 kalibro, B, C kategorijų lygiavamzdžiams medžiokliniams šautuvams, 6 šaudmenis (duomenys neskelbtini) esančiame miške laikė ir nešiojo nuo 2011 m. gruodžio 28 d. 14 val. iki 17.15 val., kol, atvykus policijos pareigūnams, juos išmetė už K. P. sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), tvoros, 3 šaudmenis laikė savo gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), iki 2011-12-29 12.50 val., kol kratos metu juos rado kratą atliekantys policijos pareigūnai.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo nuosprendį pakeisti ir paskirti jam kuo trumpesnės trukmės laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant kiek įmanoma trumpesniam terminui. Nurodo, kad su teismo nuosprendžiu nesutinka dalyje dėl paskirtos bausmės rūšies, mano, kad jam galėjo būti paskirta trumpalaikė laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant. BK 253 str. 1 d. sankcijoje yra nustatytos alternatyvios bausmės - areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. Įstatymas nenustato konkrečių kriterijų, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita bausmės rūšis tuo atveju, jei už nusikaltimo padarymą yra numatyta alternatyvi sankcija. Tačiau parenkant bausmės rūšį turi būti įvertinama, kokia bausmės rūšis būtų efektyviausia siekiant bausmės tikslų, taip pat atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad „skiriant bausmę kaltinamajam A. V. teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 str. 1 ir 2 d., ir atsižvelgia į tai, kad jis padarė apysunkį nusikaltimą, į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, į jo asmenybę, kad nusikalto pirmą kartą, dirba, charakterizuojamas teigiamai, darytina išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant jam arešto bausmę“. Teismas tik deklaratyviai nurodė, į ką atsižvelgia skirdamas bausmę, tačiau neatskleidė nurodytų kriterijų turinio ir iš esmės paskirtos bausmės rūšies nemotyvavo. Atkreipia dėmesį į tai, kad valstybinis kaltintojas pasiūlė jam skirti laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant. Kodėl teismas nukrypo nuo valstybinio kaltintojo pasiūlymo, neaišku, tokia teismo pozicija niekaip neargumentuota. Gaunasi paradoksali situacija - viena vertus, areštas yra teoriškai švelnesnė bausmės rūšis nei laisvės atėmimas, kita vertus, jam, kaip dirbančiam, auginančiam nepilnametį vaiką, besirūpinančiam šeimos gerove žmogui, areštas yra daug sunkesnė bausmės rūšis, nei laisvės atėmimas, jo vykdymą atidedant. Atsižvelgiant į tai, kad šeima neteks laikinai maitintojo, valstybė sau „užsidės“ naštą jį išlaikyti, jis susidurs su keblumais darbe, galimai gali jo netekti, arešto bausmė jam yra neproporcinga padarytai veikai. Teoriškai šios bausmės paskyrimas teisėtas, bet ar teisingas. Jo įsitikinimu, tokios bausmės paskyrimas jam nėra teisingas. Ji sukels daugiau neigiamų pasekmių, nei tai būtina demokratinėje visuomenėje. Pažymi, kad teismas neskyrė reikiamo dėmesio bausmės skyrimo motyvams, byloje nustatytos aplinkybės nuosprendyje išvardijamos deklaratyviai, neatskleidžiant konkretaus jų turinio bei reikšmės skiriamai bausmei. Tokia padėtis, be kita ko, sudarė prielaidas veikos neatitinkančios bausmės skyrimui, o tai savo ruožtu neužtikrina teisingumo principo įgyvendinimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad <...> kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Motyvuodamas konkrečią bausmę nuosprendyje, teismas turi aprašyti šioje konkrečioje byloje nustatytas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, įvertinti kiekvienos reikšmę ir nurodyti, kurios iš jų ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį, o individualizuodamas bausmę privalo atsižvelgti į visas kaltininko atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį (kasacinė byla Nr. 2K-594/2005). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime nurodė, kad iš teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimai suponuoja tai, kad baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus, suprantamas, o ne toks, kuris verstų šalis, kitus proceso dalyvius, kitus asmenis spėlioti, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas.

Pirmosios instancijos teismas, nesutikdamas su valstybinio kaltintojo siūloma bausme, tokio apsisprendimo iš esmės neargumentavo. Išanalizavus skundžiamą nuosprendį matyti, kad teismas, individualizuodamas bausmę ir nustatydamas jos dydį, lemiamą reikšmę teikė deklaratyviam nurodymui, jog „bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant jam arešto bausmę“. Šiuolaikinėje baudžiamosios teisės doktrinoje, remiantis konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo ir kitais principais pripažįstama, kad valstybė, taikydama baudžiamąsias teisines priemones, turi naudoti tik proporcingą intervenciją į nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, taip pat yra nurodęs, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė byla Nr. 2K-420/2006). Todėl iš esmės nemotyvuotas nuosprendis, ko pasekoje paskirta netinkamai individualizuota bausmė, netinkamai pritaikius aukščiau aprašytus baudžiamuosius įstatymus, negali būti laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Mano, kad jam paskirta arešto bausmė neatitinka padaryto nusikaltimo, nei jo asmenybės, yra pernelyg griežta ir neefektyvi siekiant bausmės tikslų, be to, nuostolinga valstybei bei daranti neproporcingą žalą jo šeimai, darbiniams santykiams, nepilnamečio vaiko išlaikymui ir pan.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

A. V. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 253 str. 1 d. 45 parų arešto bausme. Nuteistasis A. V. nesutinka su jam skirtos bausmės rūšimi, anot jo, jam skirta arešto bausmė yra neteisinga, nes arešto bausmės atlikimas neigiamai atsilieps jo šeimai (šeima laikinai neteks maitintojo), jo darbui (galimai jis neteks darbo) bei valstybei (valstybė turės jį išlaikyti), todėl prašo jam skirti kuo trumpesnės trukmės laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėti. Anot apelianto, arešto bausmė nors teoriškai ir yra švelnesnė bausmės rūšis nei laisvės atėmimas, tačiau jam asmeniškai ši bausmė yra griežtesnė, nei laisvės atėmimas, jo vykdymą atidedant.

Visų pirma apeliacinis teismas pažymi, jog įstatymas nenumato galimybės kaltininkui pačiam vertinti, kokia bausmė jam būtų teisingiausia, ir pačiam pasirinkti bausmės rūšį bei jos dydį, tai yra teismo prerogatyva – teisė ir pareiga, kurią atliekant proceso dalyvių nuomonė teismo neįpareigoja, teismas, skirdamas bausmę, vadovaujasi įstatymu. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1 d., 2 d.).

BK 42 str. 1 d. visos bausmės už nusikaltimus išvardijamos nuosekliai pagal jų griežtumą – pradedant švelniausia (viešaisiais darbais) ir baigiant griežčiausia (laisvės atėmimu iki gyvos galvos). Toks bausmių sistemos konstravimo principas parodo valstybės baudžiamosios politikos kryptingumą bei siekį įgyvendinti baudžiamosios teisės ekonomiškumo principą, taikant optimalias ir proporcingas bausmes. BK 253 str. 1 d., pagal kurią nuteistas A. V., sankcijoje numatytos dvi alternatyvios bausmės: švelnesnė -areštas ir griežtesnė - laisvės atėmimas. Nuteistasis A. V. prašo skirti jam griežtesnę negu paskyrė apylinkės teismas bausmę, tačiau pažymėtina, jog, remiantis BPK 320 str. 4 d., pabloginti nuteistojo padėtį, kaip šiuo atveju ir prašo apeliantas, apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo skundai. Šiuo atveju nagrinėjamas tik nuteistojo apeliacinis skundas, todėl bloginti jo padėtį apeliacinis teismas neturi teisinio pagrindo.

Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalgoje (Baudžiamojo kodekso 75 ir 92 straipsniai) akcentuojama, jog teismai neturėtų skirti laisvės atėmimo bausmės ir atidėti jos vykdymo, jeigu, atsižvelgus į bylos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, galima paskirti sankcijoje numatytą kitą švelnesnę bausmę. Todėl neatitinka baudžiamojo įstatymo nuostatų dėl bausmės skyrimo pagrindų, bausmės rūšies, dėl švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo ir kt. prasmės ir paskirties tokia teismų praktika, kai BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama kaltininko veika, sankcijoje, be laisvės atėmimo numatytos ir kitos (suprantama, švelnesnės) bausmės, nuteistajam paskiriama sunkiausia bausmė – laisvės atėmimas – ir kartu atidedamas šios bausmės vykdymas.

BK 253 str. 1 d., pagal kurią skundžiamu nuosprendžiu nuteistas A. V., sankcijoje numatytos dvi alternatyvios bausmės - laisvės atėmimas ir švelnesnė bausmė - areštas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. V. anksčiau neteistas, nusikalto pirmą kartą, įvykdė vieną apysunkį nusikaltimą, jis turi šeimą, dirba Norvegijoje, seniūnijos seniūno charakterizuojamas itin teigiamai, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Apylinkės teismas nuteistajam A. V. už BK 253 str. 1 d. numatyto apysunkio nusikaltimo padarymą iš dviejų galimų bausmių skyrė švelnesnę bausmę – areštą, kurio dydis mažesnis už BK 49 str. 3 d. numatytą šios bausmės vidurkį. Nors baigiamųjų kalbų metu prokuroras ir prašė teismo nuteistajam A. V. skirti laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėti, apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į aukščiau aptartas aplinkybes, sutinka su apylinkės teismo sprendimu ir laiko, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nuteistajam A. V. už apysunkio nusikaltimo padarymą (neteisėtą disponavimą 9 šaudmenimis), nusikaltusiam pirmą kartą ir charakterizuojamam teigiamai, skirti pačią griežčiausią laisvės atėmimo bausmę.

Nors nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad jam paskirtos 45 parų arešto bausmės vykdymas neigiamai atsilieptų jo šeimai, nes šeima laikinai netektų maitintojo, o galimai ir darbui, nes dėl arešto atlikimo jis gali jo netekti, apeliacinis teismas laiko, jog šios apelianto nurodomos aplinkybės neduoda pagrindo nuteistajam A. V. skirti laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėti, kadangi A. V. paskirta 45 parų arešto bausmė nėra ilgalaikė, o dėl trumpalaikio, artimo kasmetinių atostogų laikui nedarbingumo jis gali susitarti su darbdaviu. Be to, bylos medžiaga (t 1, b. l. 101, t. 3, b. l. 63, 64) nustatyta, jog nuteistojo sūnus jau yra pilnametis, jam 21 metai, o duktė po trijų mėnesių taps pilnamete, ja tinkamai gali pasirūpinti tiek nuteistojo žmona, tiek suaugęs sūnus. Kartu pažymėtina, jog neigiami bausmės padariniai yra natūralus nusikalstamų veikų darymo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Tenkinti apeliacinio skundo neduoda pagrindo ir apelianto nurodoma aplinkybė, kad arešto bausmės atlikimas neigiamai atsilieps ir valstybei, nes valstybė 45 paras turės jį išlaikyti. Pažymėtina, kad valstybė išlaidų patiria tiek vykdant arešto bausmę, tiek tuo atveju, kai nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas yra atidedamas, kadangi bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nuteistasis nėra paliekamas be valstybės institucijų priežiūros, jo elgesį prižiūri ir kontroliuoja probacijos tarnyba.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas, skirdamas A. V. bausmę, tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, tinkamai parinko tiek bausmės rūšį, tiek ir jos trukmę. Šiuo atveju baudžiamojo įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos. Laikyti nuteistajam A. V. paskirtą arešto bausmę neteisinga, keisti ją į laisvės atėmimo bausmę ir atidėti jos vykdymą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Apeliacinio skundo ribose nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

nutaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Linas PauliukėnasTeisėjai Dalius JocysAurelija Sadauskaitė