- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-26
- Bylos Nr.
- P-146-105-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- I. Š.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus apskrities viršininko administracijos prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A502-844/2008 pagal pareiškėjos I. Š. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja I. Š. (toliau – ir pareiškėja; apeliantė) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją (toliau – ir VAVA; atsakovas) nutraukti S. K. ir V. K. nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), procesą ir R. G. V. vardu atkurti nuosavybės teises į V. T. (V. T.) iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini).
Skunde pareiškėja nurodė, kad yra Reginos G. V. teisių perėmėja. Paaiškino, kad Vilniaus miesto 3 – asis apylinkės teismas 1996 m. rugsėjo 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 26-1103/96 nustatė juridinės reikšmės turintį faktą, kad žemę, esančią (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė V. K.. Tvirtino, kad nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas neatitinka tikrovės, kadangi pareiškėjos motina ir V. K. duktė R. G. V. 1996 m. gruodžio 5 d. VAVA pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. lapkričio 29 d. pažymą Nr. 312-K, įrodančią, kad iki nacionalizacijos žemės ir kito nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) savininkas buvo V. T.
Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 448 straipsniu, kuriame nustatyta, kad teismo sprendimas dėl juridinio fakto nustatymo neprilygsta oficialiam dokumentui, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 13 punktu, nustatančiu, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas pagal vėliausią dokumentą, ir teigė, kad atsakovas turėjo nutraukti nuosavybės teisių atkūrimo procesą pagal oficialiais dokumentais paneigtą Vilniaus miesto 3 – ojo apylinkės teismo 1996 m. rugsėjo 2 d. sprendimu nustatytą juridinį faktą, tačiau to nepadarė.
Šalies argumentai
Tvirtino, kad jos motina R. G. V. 1996 m. gruodžio 5 d. prašyme žemėtvarkos tarnybai nurodė, jog pageidauja atkurti nuosavybės teises į savo senelio V. T. turėtą nuosavybę, pridėjo tam reikalingus dokumentus ir savo valios nepakeitė iki mirties. Pažymėjo, jog žemėtvarkos tarnyba R. G. V. pateiktus dokumentus pripažino tinkamais ir pradėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Pareiškėjos įsitikinimu, VAVA vykdo neteisėtą nuosavybės teisių atkūrimą, kadangi, jos nuomone, (duomenys neskelbtini), esančio žemės sklypo savininkai iki nacionalizacijos buvo du, t. y. V. T. ir jo duktė V. K.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad, pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1872 esančius dokumentus, mirusi R. G. V. yra viena iš pretendenčių atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės V. K. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Atsakovo nuomone, pareiškėjos reikalavimas įpareigoti VAVA nutraukti V. K. ir S. K. nuosavybės teisių atkūrimą į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), yra nepagrįstas, kadangi Vilniaus miesto 3 – asis apylinkės teismas 1996 m. rugsėjo 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 26-l 103/96 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 0,58 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), kurią įgijo dovanojimo keliu iš savo tėvo V. T.. Pažymėjo, kad minėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl, vadovaujantis CPK 18 straipsniu, yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ar juridiniams asmenims. Nurodė, kad S. K., V. K. ir pareiškėjos motina R. G. V. per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytus terminus pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, taigi yra teisėti pretendentai atkurti nuosavybės teises, dėl ko nėra pagrindo nutraukti jų nuosavybės teisių atkūrimo procesą.
Atsakovo tvirtinimu, pareiškėjos motina R. G. V. 1996 m. birželio 20 d. kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikė giminystės ryšį su buvusia savininke V. K. patvirtinančius dokumentus. Atkreipė dėmesį į tai, kad giminystės ryšį su V. T. patvirtinančių dokumentų pateikta nebuvo, o nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, pasak atsakovo, yra minėtas teismo sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad žemės sklypo, esančio Panevėžio g. 57, Vilniuje, savininkė buvo V. K.. Dėl nurodytų priežasčių manė, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti VAVA mirusios R. G. V. vardu atkurti nuosavybės teises į V. T. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), yra nepagrįstas.
Tretysis suinteresuotas asmuo V. K. teisme prašė pareiškėjos skundą atmesti. Paaiškino, kad V. K. testamentu namų valdą paliko jo tėvui K. K. ir Reginai G. V..
Tretysis suinteresuotas asmuo S. K. teisme prašė pareiškėjos skundą atmesti. Paaiškino, kad nuosavybės teisės į V. K. turėtą žemę turi būti atkurtos lygiomis dalimis R. G. V., V. K. ir jam. Pažymėjo, kad jo tėvas K. K. taip pat mokėjo mokesčius už žemę.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 10 straipsniu ir nurodė, jog iš nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1872 esančių duomenų galima spręsti, kad pareiškėjos mirusi motina R. G. V. yra nurodyta kaip viena iš pretendenčių atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės V. K. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minėtą nekilnojamąjį turtą pareiškėjos motina R. G. V. pateikė 1996 m. gruodžio 5 d., o tretieji suinteresuoti asmenys V. K. ir S. K. dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minėtą žemės sklypą (Nr. 58a) kreipėsi 1996 m. birželio 20 d.
Atkreipė dėmesį į Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir teigė, kad analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas), galiojusio nuo 1991 m. liepos 31 d. iki 1997 m. sausio 21 d.
Pažymėjo, kad pareiškėja skundo argumentą, jog iki nacionalizacijos 0,58 ha ploto žemės sklypą valdė V. T., o ne V. K., grindžia Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. lapkričio 29 d. pažymėjimo Nr. 312-K, kuriame nurodyta, kad Vilniaus miesto magistrato 1920-1939 m. archyviniame fonde esančiame nekilnojamojo turto (namų) ir žemės sklypų sąraše (be datos, ne ankstesnis kaip 1925 m.) nurodyta, kad V. T. buvo medinio namo (duomenys neskelbtini) savininkas ir valdė 5335,04 m2 ploto žemės sklypą, kurio savininkas buvo Vilniaus miesto magistratas, duomenimis. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog kituose šiame archyviniame pažymėjime nurodytuose dokumentuose duomenų, patvirtinančių, kad V. T. minėtą žemės sklypą valdė nuosavybės teisėmis, taip pat nėra. Konstatavo, jog archyvo pažymėjimas nepatvirtina fakto, jog iki 1940 m. nacionalizacijos žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis priklausė pareiškėjos proseneliui V. T..
Nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje buvo pateiktas Vilniaus miesto 3 – ojo apylinkės teismo 1996 m. rugsėjo 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 26-1103/96, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog iki žemės nacionalizacijos 0,58 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis valdė V. K.. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog šis teismo sprendimas pagal pirmiau paminėtas įstatymo nuostatas yra laikytinas nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančiu dokumentu.
Rėmėsi CPK 14 straipsniu, galiojusio 1996 m. rugsėjo 2 d. sprendimo priėmimo metu, ir pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog Vilniaus miesto 3 – ojo apylinkės teismo 1996 m. rugsėjo 2 d. sprendimas nebuvo panaikintas ar pakeistas aukštesnių instancijų teismų, dėl ko jis yra galiojantis ir privalomas tiek institucijai, tvarkančiai nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus ir priimančiai sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo (VAVA), tiek kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos nurodytas argumentas, jog iki nacionalizacijos 0,58 ha ploto žemės sklypą nuosavybės teisėmis valdė jos prosenelis V. T., buvo paneigtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
Atkreipė dėmesį į tai, kad, pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančius dokumentus, tretieji suinteresuoti asmenys S. K. ir V. K., kaip ir pareiškėjos motina R. G. V., yra teisėti pretendentai į V. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 0,58 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
Pastebėjo, jog pareiškėjos motina R. G. V. 1996 m. gruodžio 5 d. prašyme nenurodė žemės savininko pavardės, o kitų objektyvių įrodymų, kad pareiškėjos motina 1996 m. gruodžio 5 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises būtent į V. T. iki nacionalizacijos valdytą nuosavybę, nebuvo. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog teigti, kad pareiškėjos motina R. G. V. per įstatymo nustatytą terminą kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo būtent į V. T. iki nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą, nėra pagrindo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkinti pareiškėjos skundo reikalavimai.
1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė procesinės teisės (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 5 dalis, 57 straipsnio 6 dalis, 81 ir 86 straipsnis, 87 straipsnio 4 dalis, CPK 448 straipsnio 2 dalis) ir materialinės teisės (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis, 5 straipsnio 2 dalis, 9 straipsnis, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 11 dalis) normas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. lapkričio 29 d. pažymėjimas Nr. 312-K neįrodo, jog V. T. iki nacionalizacijos 1940 m. nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Laikosi pozicijos, kad minėto pažymėjimo duomenys nagrinėtini kartu su civilinės bylos Nr. 26-1103/96 medžiaga.
3. Nurodė, jog pareiškėjos motina jau po Vilniaus miesto 3 – ojo apylinkės teismo 1996 m. rugsėjo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 26-1103/96 įsiteisėjimo gavo archyvinį dokumentą, patvirtinantį, kad V. T. buvo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas.
4. Teigė, jog pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį teismų sprendimai, o ne jais nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai yra laikomi pirminiai dokumentais.
5. Manė, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. lapkričio 29 d. pažymėjimas Nr. 312-K yra pakankamas ir prioritetinis pagrindas R. G. V. nuosavybės teisėms atkurti.
5. Laikėsi nuomonės, jog tretieji suinteresuoti asmenys siekė eliminuoti jos mirusią motiną R. G. V. iš pretendentų atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kadangi, kreipdamiesi į žemėtvarkos tarnybą ir į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jie nuslėpė, kad minėtame žemės sklype esančiame name gyveno ir R. G. V..
6. Pabrėžė, jog pareiškėjos motina R. G. V. nežinojo apie procesą civilinėje byloje Nr. 26-1103/96 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
7. Atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo VAVA pateiktoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius duomenis, kurie įrodo, jog tiek tretieji suinteresuoti asmenys, tiek ir atsakovas savo veiksmais de facto pripažino, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), tretiesiems suinteresuotiems asmenims neatkurtinos.
8. Pabrėžė, jog nuosavybės teisių atkūrimas į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), R. G. V. atžvilgiu vyksta neteisėtai, dėl ko laikytina, jog pirmosios instancijos teismas, nepranešdamas atitinkamoms institucijoms apie nusikalstamos veikos požymius, pažeidė ABTĮ 109 straipsnį.
9. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra objektyvių įrodymų, kad pareiškėjos motina 1996 m. gruodžio 5 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises būtent į V. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą, yra nepagrįsta, kadangi R. G. V. žemėtvarkos tarnybai pateikė ranka užpildytą tipinį blanką, neturintį grafos ar laukelio, kuriame būtų galima nurodyti buvusio žemės savininko pavardę.
Atsiliepimas
Atsakovas VAVA atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gegužės 29 d. nutartimi I. Š. apeliacinį skundą tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją R. G. V. vardu atkurti nuosavybės teises į V. T. (V. T.) iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini).
Teismas pažymėjo, kad keliamam ginčui išspręsti esminė aplinkybė yra tai, ar pakanka duomenų teigti, kad V. T. (V. T.) nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 0,58 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
Teismas nustatė, kad su prašymu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) atstatymo R. G. V. kreipėsi 1996 m. gruodžio 5d. Pažymėjo, kad nors pačiame prašyme nėra nurodyta buvusio žemės savininko, tačiau prašyme pažymėta, jog nuosavybės teisės į išlikusį turtą pagrindas – “archyvinė pažyma 1996 11 29 Nr. 312-K”. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. lapkričio 29 d. pažymėjime Nr. 312-K (t.1, b.l. 182), nurodyta, kad Vilniaus miesto magistrato 1920-1939 m. archyviniame fonde esančiame nekilnojamojo turto (namų) ir žemės sklypų sąraše (be datos, ne ankstesnis kaip 1925 m.) nurodyta, kad V. T. buvo medinio namo (duomenys neskelbtini) savininkas ir valdė 5335,04 m2 ploto žemės sklypą, kurio savininkas buvo Vilniaus miesto magistratas. Ten pat teigiama, jog tame pačiame archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) gyventojų registracijos 1927 02 04 – 1931 03 30 knygoje įrašytas namo savininkas T. V. bei gyventojas T. V., B. Nurodoma, kad Vilniaus miesto savivaldybės 1939 – 1940 m. archyviniame fonde, Vilniaus miesto žemės ūkio ploto 1939 m. sąraše įrašytas T. Vl., (duomenys neskelbtini) turėjęs 0,58 ha žemės. Pažymėjime taip pat teigiama, kad 1940 m. duomenimis namų Panevėžio g. 57 savininkas T. V. J. (T. V.) taip pat ten turėjęs 4500 m2 žemės sklypą. T. V. namo (duomenys neskelbtini) savininku įrašytas ir namų knygoje 1940 03 12 – 1943 07 08. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. birželio 14 d. pažymėjime Nr. 81-T (t.1, b.l. 181) be jau minėtos informacijos nurodyta, kad Vilniaus miesto magistrato archyviniame fonde, Centrinio statistikos biuro 1932 09 23 anketoje apie nekilnojamąjį turtą įrašytas savininkas T. V., (duomenys neskelbtini) turėjęs 1300 sieksnių žemės (bendro ploto), 30 sieksnių po trobesiais, o Centrinio statistikos biuro 1930 05 02 anketoje nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) po trobesiais buvo 68,04 m2 žemės. Teismas padarė išvadą, kad nors prašyme dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo R.G. V. nenurodė buvusio žemės savininko, tačiau kaip matyti iš pateiktų prie prašymo archyvinių dokumentų – buvo prašoma atkurti nuosavybės teises į V. T. nuosavybės teise valdytą žemę. Archyvinių duomenų analizės pagrindu teismas priėjo prie išvados, kad V. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,58 ha žemės (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, ypatingai reikšmingi 1939 m. duomenys, patvirtinantys, kad V. T. turėjo 0,58 ha žemės, bei duomenys, fiksuoti po nacionalizacijos ir patvirtinantys, kad V. T. tebebuvo namo (duomenys neskelbtini) savininkas ir turėjo žemės sklypą. Pateikti archyvo pažymėjimai atitinka Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nusprendė, kad archyviniame pažymėjime nurodytuose dokumentuose duomenų, patvirtinančių, kad V. T. minėtą žemės sklypą valdė nuosavybės teisėmis, nėra bei, kad pareiškėjos reikalavimų patenkinimui trukdo pateiktas Vilniaus miesto 3 – ojo apylinkės teismo 1996 m. rugsėjo 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2⁶-l103/96, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog iki žemės nacionalizacijos 0,58 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis valdė V. K.. Pažymėjo, jog šioje civilinėje byloje nustatytas faktas turi juridinę reikšmę pareiškėjams civilinėje byloje (pretendentams į V. K. žemę), o ne asmeniui, kuris procese nedalyvavo ir tokio fakto nustatyti neprašė. Be to, atkreipė dėmesį, kad atsakovui, sprendžiančiam klausimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo žinoma apie tai jog R. G. V. ir tretieji suinteresuoti asmenys pretenduoja į skirtingų savininkų nuosavybę ir skirtingais pagrindais, tačiau tokia padėtis buvo toleruojama, nuosavybės teisės nebuvo atkuriamos, o pretendentai apie padėtį neinformuojami. Konstatavęs, kad V. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,58 ha žemės (duomenys neskelbtini), bei nustatęs, kad R. G. V. laiku kreipėsi prašydama atkurti nuosavybės teises bei pateikė tam reikalingus dokumentus, teismas priėjo prie išvados, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies pagrindu nuosavybės teisės į valdytą žemę turi būti atkuriamos mirusiosios vardu ir perduodamos įpėdiniui. Teismas taip pat konstatavo, jog kitas pareiškėjos reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo nutraukti nuosavybės teisių atkūrimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims negali būti tenkinamas nenustačius, jog šis procesas vyksta pažeidžiant įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus.
V.
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija 2008 m. rugpjūčio 29 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A502-844/2008 pagal pareiškėjos I. Š. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Prašymą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, teigdamas, kad šiuo atveju buvo padaryti esminiai materialinės teisės normų pažeidimai, galėję turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą.
Nurodo, kad teismas priimdamas nutartį neteisingai taikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jeigu šių nėra - turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo tvarkos 12 punktą, nustatantį, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai nepriklausomai nuo jų išdavimo (sudarymo) datos gali būti teismų sprendimai, todėl priėmė neteisingą sprendimą.
Pažymi, kad teismas nutartyje analizavo turimus archyvinius duomenis (iš kurių vėliausiai išduotas yra 1940 m. kovo 12 d. – 1943 m. liepos 8 d.), kuriuose yra informacijos apie V. T. žemę Panevėžio g. 57, Vilniuje, tačiau darydamas išvadą dėl dokumentų pakankamumo nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 1996 m. rugsėjo 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2⁶-l103/96 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 0,58 ha žemės (duomenys neskelbtini), kurią įgijo dovanojimo keliu iš savo tėvo V. T.. Teismas neatsižvelgė į turimą vėliausiai išduotą nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą - Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. rugsėjo 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2⁶-l103/96 , todėl neteisingai taikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo tvarką
Teismas, nutartyje konstatuodamas, kad R. G. V. laiku pateikė nuosavybės teisių atkūrimui į V. T. turėtą žemę reikalingus dokumentus (tiek nuosavybės teises, tiek giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus), neteisingai vertino į bylą pateiktus įrodymus, t. y. nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1872/1797 esančius dokumentus. Pažymi, kad iki įstatyme nustatyto termino (2003 m. gruodžio 31 d.) Vilniaus apskrities viršininko administracijai nebuvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis V. T. mirtį, kuris yra būtinas atkuriant nuosavybės teises, todėl Vilniaus apskrities viršininko administracija nuosavybės teisių atkūrimo procesą privalo vykdyti pagal pateiktus nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku pateiktus dokumentus, t.y. prašymus pateikusiems S. K., V. K. ir mirusiai R. G. V. į buvusios savininkės V. K. valdytą žemę, kurios valdymas buvo nustatytas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. rugsėjo 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2⁶-l103/96 - turimu vėliausiai išduotu dokumentu, patvirtinančiu nuosavybės teises.
Atkreipia teismo dėmesį į tai, kad 1996 m. rugsėjo 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2⁶-l103/96 yra įsiteisėjęs, nenuginčytinas, todėl privalomas visoms institucijoms, juo privalo vadovautis Vilniaus apskrities viršininko administracija vykdydama nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Teismas priėmė nutartį, dėl kurios susidaro situacija, kad valstybė, vykdydama abu galiojančius teismo sprendimus, turėtų atkurti nuosavybės teises į tą patį žemės sklypą ((duomenys neskelbtini)) du kartus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėja I. Š. prašo šį prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime iš esmės nurodo aplinkybes, susijusias su pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo priimtų sprendimų vertinimu, pakartoja tas aplinkybes, kurias buvo nurodžiusi bylos nagrinėjimo eigoje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.
Proceso atnaujinimas savo esme yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą), griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir tvarkos.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti patenkintas jei prašymas paduotas nepraleidus įstatymo nustatytų terminų ir yra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais (ABTĮ 159 str. 2 d.). Procesas gali būti atnaujinamas, esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodytiems pagrindams.
ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A502-844/2008 buvo priimta 2008 m. gegužės 29 d., atsakovo prašymas dėl proceso šioje byloje atnaujinimo teisme gautas 2008 m. rugpjūčio 29 d.. Taigi prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus įstatymu nustatyto termino.
Nagrinėjamu atveju prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu.
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos nuomone teismas administracinėje byloje Nr. A502-844/2008 neteisingai taikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį. Tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui priimant procesinius sprendimus galiojo tos pačios redakcijos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, kuri nustatė, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra - turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai.
Įvertinusi prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors atsakovas proceso atnaujinimo pagrindu nurodo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, tačiau iš esmės prašo atnaujinti procesą dėl to, kad iš esmės nesutinka su teismo išvadomis, kurias teismas padarė remdamasis byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių nuosavybės teisę į žemę, vertinimu, išskiria iš jų Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 1996 m. rugsėjo 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2⁶-l103/96 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas (ABTĮ) nesuteikia teisės Vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėjant prašymą dėl proceso atnaujinimo iš naujo peržiūrėti įrodymus ir juos vertinti. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies nuostatas, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra subjektyvus procesas, pagrįstas vidiniu teismo įsitikinimu. Įrodymai yra vertinami nagrinėjant bylą iš esmės. Proceso atnaujinimo stadijoje įrodymų vertinimas negalimas. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta, kad procesas gali būti atnaujintas dėl netinkamo įrodymų vertinimo.
Atsakovas nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Todėl atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apskrities viršininko administracijos prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-844/2008 pagal pareiškėjos I. Š. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.