Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Henrichas Jaglinskis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį atsakovui J. B. dėl turtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo S. C.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo J. B. 680,89 Eur turtinę žalą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Ieškovė nurodė, kad 2016 m. liepos 27 d. UAB „Gelsauga“ pateikė „Tarnybinį pranešimą dėl įvykio“, kuriame nurodė, kad 2016 m. liepos 27 d. 11 val. 25 min. AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialo „Vilniaus geležinkelių infrastruktūra“ Energijos tvarkdarinės I kategorijos tvarkdarys G. Š. pranešė, kad tarpstotyje S. Trakai - Rūdiškės nenustatytas asmuo pjovė miške medžius ir vienas iš nupjautų medžių virsdamas nutraukė geležinkelio 10 kw trijų gyslų galingumo elektros linijos laidus. Asmuo pjovęs medžius pasišalino iš įvykio vietos. Buvo nustatyta, kad pasišalinęs asmuo yra atsakovas J. B.. UAB „Gelsauga“ Tarnybiniame pranešime taip pat nurodė, kad miško, kuriame buvo vykdomi miško kirtimo darbai, savininkas yra suinteresuotas asmuo S. C.. 2016 m. liepos 27 d. atsakovas dėl įvykio pateikė raštišką pasiaiškinimą, kuriame nurodė, kad pjovė medžius S. C. priklausančiame miške, kai netyčia nupjautas medis virsdamas nutraukė elektros linijos laidus. Atsakovas raštiško sutikimo dėl medžių kirtimo iš ieškovės negavo, todėl atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1-93 „Dėl elektros tinklų apsaugos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 16.3 ir 17 punktų keliamus reikalavimus. Dėl atsakovo veiksmų ieškovė patyrė turtinę žalą. 2016 m. rugpjūčio 2 d. ieškovės Ekonomikos skyrius pateikė dėl įvykio patirtų atstatomųjų darbų sąnaudų skaičiuotę, kurioje paskaičiuota 680,89 Eur turtinė žala. Vadovaujantis AB „Lietuvos geležinkeliai“ atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų savikainos apskaičiavimo metodika, visos sąnaudos registruojamos apskaitoje, kur jos patiriamos, kaupiamos ir paskirstomos per kaštų centrus. Remiantis apskaitos politika, sąnaudos skirstomos į tiesiogines ir netiesiogines bei veiklos sąnaudas. Pagal ieškovės Ekonomikos skyriaus pateiktą sąnaudų skaičiuotę tiesioginės sąnaudos sudaro 309,32 Eur, o netiesioginės sąnaudos sudaro 371,57 Eur. Ieškovės patirtos tiesioginės 309,32 Eur sąnaudos susideda iš 211,48 Eur darbo užmokesčio (atstatomuosius darbus atliko 5 darbuotojai – elektromechanikas G. B., elektromechanikas R. M. ir 3 elektromonteriai A. L., S. S., Z. A.), kurie dirbo 2016 m. liepos 27 d. nuo 10.32 val. iki 18.05 val.), 65,92 Eur socialinio draudimo įmokos, 0,42 Eur įmokos į garantinį fondą, 14,98 Eur kuro išlaidų, 16,52 Eur kitų išlaidų apskaičiuotų vadovaujantis AB „Lietuvos geležinkeliai“ kolektyvinės sutarties nuostatomis, reglamentuojančiomis atliekamus darbus lauko sąlygomis, kurių neatlikus nebūtų užtikrintas nenutrūkstamas technologinis procesas, už kuriuos darbuotojams mokamas valandinio tarifinio atlygio priedas. Ieškovės patirtas netiesiogines 371,57 Eur sąnaudas sudaro autotransporto eksploatacija, darbo įrankių eksploatacija. Atsakovas prašė ieškinį tenkinti iš dalies. Atsakovas pripažino, kad pjovė medžius suinteresuotam asmeniui priklausančiame miške ir nupjautas medis virsdamas nutraukė elektros laidus. Tačiau atsakovas ir trečiasis asmuo nesutiko su paskaičiuotos žalos dydžiu, nes jis nepagrįstas ir neįrodytas. Sutiko dėl ieškovės patirtų 14,98 Eur išlaidų kurui, prašomas priteisti tiesiogines sąnaudas prašė mažinti teismo nuožiūra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus regiono apylinkės teismas 2017 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo ieškovei 14,98 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo dienos (2016-11-14) nuo priteistos 14,98 Eur sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; iš ieškovės atsakovo naudai priteisė 293,40 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas nustatė, kad ginčo dėl fakto, jog dėl atsakovo veiksmų įvyko įvykis, kurio metu ieškovė patyrė žalą, nėra. Pagal CPK 178 straipsnį ir CK 6.249 straipsnio 1 dalį, šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį. Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Žala nepreziumuojama, todėl jos faktą ir dydį privalo įrodyti ieškovė. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą priteisti žalą (tiesiogines sąnaudas), į kurias įeina darbo užmokestis, socialinio draudimo įmokos, įmokos į Garantinį fondą, laikė nepagrįstu. Ieškovės nurodyti darbuotojai į įvykio vietą vyko vykdydami savo tiesiogines pareigas, byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad darbuotojams buvo išmokėtas didesnis darbo užmokestis nei jis būtų išmokėtas, jeigu šio įvykio nebūtų buvę. Teismo vertinimu, pagal byloje esančius duomenis nustatyti neatitikimai tarp realiai darbus įvykio vietoje atlikusių asmenų skaičiaus – pagal patikslintą ieškinį į įvykį reagavo penki darbuotojai, pagal tarnybinį pranešimą darbus vykdė vienas asmuo. Dėl išlaidų kurui, teismas pažymėjo, kad ieškovė minėtų išlaidų tinkamai nepagrindė, tačiau atsakovui sutinkant šias išlaidas atlyginti, jas nusprendė priteisti. Teismas, byloje nesant atitinkamų įrodymų žalai nustatyti (ieškovei nepateikus įrodymų dėl patirtos žalos skaičiavimo), negali sprendime remtis jos dydžio nepatvirtinančiais įrodymais. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiektas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, teismas ieškovės reikalavimą dėl 211,48 Eur darbo užmokesčio, 65,92 Eur socialinio draudimo įmokos, 0,42 Eur įmokos į Garantinį fondą bei 16,52 Eur kitų išlaidų, 371,57 Eur netiesioginių sąnaudų atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė AB „Lietuvos geležinkeliai“, atstovaujama filialo „Vilniaus geležinkelių infrastruktūra“, apeliaciniu skundu prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2017-03-30 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo ieškovei 680,89 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: Teismas neįvertino fakto, kad ieškovės darbuotojai atlieka jiems pavestas darbo funkcijas, todėl į jų darbo funkcijas neįeina funkcija šalinti padarinius, kurie atsiranda dėl įstatymų pažeidėjų savavališkos veiklos. Šiuo atveju darbuotojai t. y. vyr. elektromechanikas G. B., elektromechanikas R. M. ir 3 elektromonteriai A. L., S. S., Z. A. negalėjo vykdyti savo tiesioginių darbų, nes kuo skubiau turėjo vykti į įvykio vietą ir sutvarkyti nutrauktus laidus tarp atramų Nr. 25-28, taip pat sutvarkyti atramose Nr. 28-31 sugadintus izoliatorius ir ryšelius. Darbuotojai atstatomuosius darbus vykdė nuo 10.32 val. iki 18.05. Darbuotojai darbo metu turėjo vykdyti jiems pavestus planinius darbus, jų darbo funkcijos pagal pareiginius nuostatus susijusios su traukinių eismu, tačiau jie vyko kuo skubiau šalinti padarinius, kurie atsirado dėl atsakovo veiksmų. Teismas, be kita ko, netinkamai vertino pateiktą informaciją, kadangi UAB „Gelsauga“ neturi nieko bendro su elektros energijos tiekimu, atstatomaisiais darbais - tai įmonė, teikianti saugos paslaugas AB „Lietuvos geležinkeliai“, todėl savo tarnybiniame pranešime UAB “Gelsauga” dėl atstatomųjų darbų vykdymo nurodė kontaktinį asmenį vyr. elektromechaniką G. B. (darbų vykdytojas). Darbus, susijusius su elektros energija, privalo vykdyti ne mažiau kaip du darbuotojai, o kiek darbuotojų turi dalyvauti atliekant atstatomuosius darbus, nusprendžia darbų vadovas, šiuo atveju vyr. elektromechanikas G. B.Vadovaujantis AB „Lietuvos geležinkeliai“ atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų savikainos apskaičiavimo metodika, visos sąnaudos registruojamos apskaitoje, kur jos patiriamos, kaupiamos ir paskirstomos per kaštų centrus. Remiantis apskaitos politika, sąnaudos skirstomos į tiesiogines ir netiesiogines bei veiklos sąnaudas. Pagal ieškovės Ekonomikos skyriaus pateiktą sąnaudų skaičiuotę šiuo atveju tiesioginės sąnaudos sudaro 309,32 Eur, netiesioginės sąnaudos - 371,57 Eur. Ieškovės patirtos tiesioginės sąnaudos, remiantis Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1 “9-ojo verslo apskaitos standarto “Atsargos”, susideda iš 211,48 Eur darbo užmokesčio, 65,92 Eur socialinio draudimo įmokos, 0,42 Eur įmokos į garantinį fondą, 14,98 Eur kuro sąnaudos ir 16,52 Eur kitos sąnaudos.Atsitikus nenumatytiems atvejams, kai atsiranda padariniai dėl įstatymų pažeidėjų savavališkos veiklos, darbuotojai priversti vykti į įvykio vietą ir kuo skubiau pašalinti gedimą, kadangi tai gali pakenkti traukinių eismui, kas sukeltų didelius nuostolius bendrovei ir tretiesiems asmenims.Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime ieškovės patirtų netiesioginių sąnaudų nevertino bei neargumentavo, kodėl jų nepriteisė. Nagrinėjamu atveju ieškovės ekonomistai autotransporto eksploataciją, darbo įrankių eksploataciją ir kt. įskaičiuoja į netiesiogines sąnaudas. Kadangi pagal ieškovės veiklos pobūdį būtina, ieškovė privalo kaupti su paslaugų teikimu susijusias išlaidas atsargose. Teismas taip pat nenurodė argumentų, kodėl ieškovės naudai priteisė tik kuro išlaidas.Dėl atsakovo naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų, apie tai, kokias išlaidas patyrė atsakovas, ieškovė nebuvo informuota, minėta informacija, patvirtinanti atsakovo išlaidas, ieškovei nebuvo pateikta. Teismas nenurodė pagrindo, kuriuo remiantis priteisė šias išlaidas.Atsakovas atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nurodo su apeliaciniu skundu nesutinkantis nurodo šiuos argumentus:Ieškovė, prašydama priteisti reikalaujamą sumą, privalėjo ją pagrįsti tinkamais įrodymais, pateikti aiškų nuostolių paskaičiavimą, tačiau šios savo pareigos neįvykdė. Dėl darbuotojų, atlikusių atstatomuosius darbus, pažymėjo, kad įrodymai šiuo aspektu yra prieštaringi, ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atstatomuosius darbus atliko 5 darbuotojai ir nepaneigė įrodymų, kad darbus atliko vienas darbuotojas, kas tiesiogiai siejama tiesiogiai su prašomu priteisti 211,48 Eur darbo užmokesčiu. Nors teisės aktai numato, kad darbus turėjo atlikti du darbuotojai, tai fakto, kiek darbuotojų atliko darbus, neįrodo. Ieškovė neįrodė nei prašomų priteisti tiesioginių, nei netiesioginių sąnaudų. Prašomos priteisti tiesioginės sąnaudos nebuvo pagrįstos jokiais įrodymais, atsiradusi žala nebuvo nei detalizuota, nei konkretizuota. Ieškovė byloje rėmėsi tik pateiktu žalos paskaičiavimu - 2016-07-27 atstatomųjų darbų skaičiuote, kuri nelaikytina tinkamu ir pakankamu įrodymu prašomų sumų priteisimui. Kadangi ieškovė neįrodė prašomos priteisti darbuotojams darbo užmokesčio sumos pagrįstumo ir teismas šį reikalavimą atmetė, pagrįstai buvo atmestos ir kitos su šiuo reikalavimu prašomos priteisti sumos: socialinio draudimo įmoka - 65,92 Eur, įmoka į Garantinį fondą - 0,42 Eur. Be to, ieškovė, remdamasi savo kolektyvinės sutarties nuostatomis bei prašydama priteisti 16,52 Eur kitų išlaidų, į bylą išrašo iš kolektyvinės sutarties nepateikė, šio savo reikalavimo taip pat nepagrindė. Netiesioginių nuostolių, kuriuos sudaro autotransporto eksploatacija ir darbo įrankių eksploatacija, dydžio ieškovė taip pat neįrodė.Dėl priteistų kuro sąnaudų, teismas sprendime konkrečiai įvardijo, kad jos priteistos dėl to, jog atsakovas su jomis sutiko, nors, kita vertus, teismas pripažino, kad minėtos išlaidos tinkamai taip pat nebuvo pagrįstos. Priežastys, kodėl ieškovei, jos teigimu, nėra žinoma apie patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį byloje, nėra aiškios, kadangi į bylą buvo pateikti rašytiniai duomenys, patvirtinantys atsakovo ir trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtini apeliacinio skundo teisiniai ir faktiniai pagrindai. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1-93 „Dėl elektros tinklų apsaugos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16.3 punkte nustatyta, kad elektros tinklų apsaugos zonose be raštiško tuos elektros tinklus eksploatuojančių asmenų sutikimo draudžiama sodinti arba kirsti medžius, taip pat kirsti medžius už apsaugos zonos, galinčius griūti ant laidų ir atramų. Taisyklių 17 punktas numato, kad asmenys, gavę elektros tinklus eksploatuojančių asmenų raštišką sutikimą vykdyti nurodytus darbus elektros tinklų apsaugos zonose, privalo juos atlikti laikydamiesi sąlygų, užtikrinančių tų tinklų išsaugojimą. Byloje ginčo dėl atsakovo veiksmų, užfiksuotų 2016 m. liepos 27 d. UAB „Gelsauga“ tarnybiniame pranešime, nėra. Minėtą dieną atsakovas, negavęs ieškovės sutikimo, tarpstotyje S. Trakai-Rūdiškės pjovė S. C. priklausančiame miške medžius ir vienas iš medžių virsdamas nutraukė elektros linijos laidus, t. y. tokiu būdu pažeidė nutarties 10 punkte nurodyto teisės akto nuostatas. Byloje kilo ginčas dėl ieškovės reikalaujamo priteisti turtinės žalos dydžio. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė patirtų nuostolių dydžio neįrodė. Žalos dydis – viena iš įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių bylose dėl žalos atlyginimo, šios aplinkybės įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui (CPK 178 str.). Sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis, kad žalos atlyginimas būtų teisingas, nes priteisiant mažesnį už tikruosius nuostolius žalos atlyginimą, liktų iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, o priteisiamam žalos atlyginimui viršijant tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėtų skolininko sąskaita. CK 6.353 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas. Jis reiškia, kad žalą būtina tiksliai įvertinti, jog nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tiesų prarado. Kad šis principas nebūtų pažeistas, nukentėjusysis privalo tiksliai įrodyti jam padarytos žalos dydį. CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 str.). Turto sugadinimo atveju padarytos žalos (nuostolių) dydį patvirtina turtui pataisyti reikalingos lėšos, kurios gali būti išlaidos, jeigu remontas jau atliktas, arba būsimo remonto kaštai (sąnaudos), jeigu remontas dar neatliktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2008). Žala nėra preziumuojama, todėl jos dydį privalo įrodyti ieškovas. Žala įvertinta pinigais, laikoma nuostoliais, jie kaip ir žala, skirstomi į tiesioginius (realiai patirtus) ir netiesioginius (negautos pajamos, prarastos galimybės vertė). Ieškovė kartu su patikslintu ieškiniu į bylą pateikė 2016 m. liepos 28 d. UAB „Gelsauga“ raštą „Dėl nustatyto kaltininko“, 2016 m. liepos 27 d. UAB „Gelsauga“ tarnybinį pranešimą dėl įvykio, 2016 m. liepos 27 d. atsakovo paaiškinimą, nuotraukas, 2016 m. rugpjūčio 2 d. raštą dėl žalos, Vilniaus AVPK Trakų r. PK nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Žalos dydis grindžiamas su šiais dokumentais pateikta ieškovės Ekonomikos skyriaus parengta 2016 m. liepos 27 d. tarpstotyje S. Trakai-Rūdiškės oro linijos OL-10kV atstatomųjų darbų sąnaudų skaičiuote, kuria remiantis tiesiogines sąnaudas sudaro 211,48 Eur darbo užmokestis, 65,92 Eur socialinio draudimo įmokos, 0,42 Eur įmokos į Garantinį fondą, 14,98 Eur kuras ir 16,52 Eur – kitos. Netiesioginių sąnaudų suma nurodyta 371,57 Eur. Apeliaciniame skunde ieškovė pažymėjo, kad skaičiuodama patirtas tiesiogines sąnaudas, remiasi Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1 „9-ojo verslo apskaitos standarto „Atsargos“ nuostatomis (konkrečiai – 11-13 punktais). Apeliacinės instancijos teismas šiuos ieškovės argumentus atmeta, kadangi minėtas verslo apskaitos standartas nustato atsargų (trumpalaikio turto, kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą) registravimo apskaitoje, jų įsigijimo savikainos nustatymo, sunaudotų (parduotų) atsargų ir jų likučių įkainojimo, atsargų apskaitos ir pateikimo finansinėje atskaitomybėje tvarką. Kaip pažymėta nutarties 13 punkte, patirtų nuostolių dydį turi pagrįsti ieškovas. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas ieškovės ekonominio skyriaus pateiktos nedetalizuotos ataskaitos, sudarytos dokumento, nustatančio atsargų apskaitos ir pateikimo finansinėje atskaitomybėje tvarką, pagrindu, negali vertinti kaip tinkamo įrodymo pagrindžiant patirtų tiesioginių nuostolių dydį. Minėtas dokumentas neatitinka įrodymams keliamų sąsajumo bei patikimumo reikalavimų. Ataskaitoje nurodytos patirtų tiesioginių sąnaudų sumos nėra pagrįstos kitais įrodymais. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, duomenų apie darbuotojams išmokėtus didesnius darbo užmokesčius nėra, jų pareigybių aprašymai į bylą taip pat nebuvo pateikti, į įvykio vietą jie vyko vykdydami savo tiesiogines funkcijas. Į bylą taip pat nepateikta kolektyvinė sutartis, kurios pagrindu galėtų būti svarstomas kitų nusotolių atlyginimo klausimas. Pažymėtina, kad tikslus darbuotojų, vykusių į įvykio vietą, skaičius pagal bylos duomenis nėra nustatytas, kadangi pateikti duomenys yra prieštaringi. Šiuo atveju nesant jokių kitų duomenų, kurie galėtų pagrįsti atsakovo pareigą ieškovei išmokėti darbo užmokestį, socialinio draudimo įmokas, įmokas į Garantinį fondą ir kitas sumas, darbuotojų, dirbusių ar turėjusių dirbti įvykio vietoje, skaičius bei UAB „Gelsauga“ vykdomos veiklos pobūdis, darbų paskirstymo klausimas neturi teisinės reikšmės, todėl apeliacinės instancijos teismas šių ieškovės apeliacinio skundo argumentų toliau nevertina. Dėl teismo priteistos sumos už kuro sąnaudas, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovei nepateikus jokių įrodymų apie realiai patirtas kuro išlaidas (kvitai ir pan.) minėtos išlaidos jos naudai priteistos dėl atsakovo sutikimo jas atlyginti. Nesutiktina su ieškovės apeliacinio skundo argumentais dėl netiesioginių sąnaudų. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad į netiesiogines sąnaudas yra įskaičiuojama autotransporto eksploatacija, darbo įrankių eksploatacija ir kt., pirmosios instancijos teismas nepagrįstai minėtų sąnaudų nepriteisė ir neargumentavo tokio sprendimo. Atsakovas, nesutikdamas su ieškovės argumentais, pažymi, kad netiesioginių sąnaudų dydžio ieškovė taip pat neįrodė.Remiantis teismų praktika, tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal kriterijus, ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto, ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai, ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais. Negautos pajamos yra asmens tikėtinos gauti lėšos, kurios negautos dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, sutrukdžiusių ieškovo veiklą, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti. Ieškovei, kaip ir patirtų tiesioginių sąnaudų, taip ir netiesioginių sąnaudų atveju tenka pareiga įrodyti jų pagrįstumą (CPK 178 straipsnis, nutarties 13 punktas). Ieškovė, grįsdama patirtų netiesioginių sąnaudų dydį, taipogi rėmėsi Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1 „9-ojo verslo apskaitos standarto „Atsargos“ nuostatomis (14-16 punktai) ir 2016 m. liepos 27 d. parengta tarpstotyje S. Trakai-Rūdiškės oro linijos OL-10kV atstatomųjų darbų sąnaudų skaičiuote. Apeliacinės instancijos teismas dėl tų pačių argumentų, kaip ir nurodyta nutarties 16 punkte, nevertindamas šio įrodymo kaip atitinkančio įrodymams keliamus sąsajumo ir patikimumo reikalavimus, sutinkamai su pirmosios instancijos teismo išvada, sprendžia, kad ieškovė reikalavimo pagrįsti jos patirtas netiesiogines sąnaudas, neįrodė. Priešingai nei nurodo ieškovė, teismas skundžiamame sprendime nurodė, kodėl minėtų išlaidų ieškovei nepriteisia. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas – teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, kad įstatymas iš anksto neapibrėžia įrodymų galios, nenustato vienų įrodymų viršenybės prieš kitus. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010). Ieškovė įrodymų, kurie patvirtintų jos patirtą žalą, į bylą nepateikė. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų proceso pirmosios instancijos teisme metu, pagrįstumo, pažymėtina, kad pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Teismas, apskaičiavęs sprendimu patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, pagal pateiktus patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą išsprendė tinkamai taikydamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatas. Nesutiktina su ieškovės apeliaciniame skunde nurodytu motyvu, kad ji nebuvo informuota apie tai, kokias išlaidas patyrė atsakovas. Byloje tokie duomenys pateikti (pop. b. l. 67, 68). Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisako.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir naikinti jį ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

ieškovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.