Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistųjų K. D. , J. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 18 d. nuosprendžio, kuriuo K. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu su Vilniaus miesto 1 – ojo aplinkės teismo 2007 m. kovo 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

J. K. (J. K. ) nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį dešimčiai parų arešto.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. D. ir J. K. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, vartodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą:

2005 m. vasario 12 d., apie 1.20 val., prie baro „V“, esančio (duomenys neskelbiami), K. D. ir J. K. , būdami girti, nuvedę O. R. (O. R. ) į nuošalesnę vietą, abu sudavė jam daugelį smūgių rankomis ir kojomis į galvos, kaklo, krūtinės, pilvo sritis, po ko K. D. pareikalavo iš O. R. 100 litų, grasindamas priešingu atveju toliau vartoti fizinį smurtą. Norėdamas išvengti mušimo, O. R. K. D. perdavė savo ir iš savo pažįstamų gautus pinigus, iš viso 20 litų, po ko K. D. , reikalaudamas likusios sumos – 80 litų, sudavė nukentėjusiajam apie tris smūgius kumščiu į galvos sritį. Bendrais abiejų nuteistųjų veiksmais O. R. buvo sukeltas fizinis skausmas, padaryti sumušimai su kraujosruvomis akių junginėse bei daugybiniai kūno sumušimai su odos nubrozdinimais, tai yra padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Taip pat fizinio smurto vartojimo metu K. D. suplėšė O. R. striukės rankovę, sugadindamas nukentėjusiojo turtą ir padarydamas jam 30 litų turtinę žalą. Matydamas, kad prieš jį gali būti toliau vartojamas fizinis smurtas, O. R. pasiūlė K. D. ir J. K. nueiti į jo tėvo butą, esantį (duomenys neskelbiami), ir paimti iš jo ir perduoti jiems likusius reikalaujamus 80 litų. O. R. pavykus užsirakinti tėvo bute, K. D. , būdamas laiptinėje prie minėto buto durų, reikalavo atnešti likusius pinigus, tačiau nukentėjusysis, būdamas saugus, reikalavimo nevykdė.

J. K. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 92 straipsniu, J. K. paskirtos bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, paskiriant jam auklėjamojo poveikio priemones: įspėjimą; nemokamus auklėjamojo pobūdžio darbus 70 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį poveikį; elgesio apribojimą, ir įpareigoti nuo 22 val. iki 5 val. būti namuose, (duomenys neskelbiami), uždrausti lankytis kavinėse, baruose, bendrauti su K. D. , be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

K. D. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šią bausmę ir bausmę, paskirtą Vilniaus miesto 1 – ojo aplinkės teismo 2007 m. kovo 28 d. nuosprendžiu, subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę nustatyti laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti: sulaikymo laiką nuo 2006 m. kovo 23 d. iki 2006 m. kovo 24 d. ir suėmimo laiką nuo 2006 m. gruodžio 19 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vadovaujantis BK 20 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš J. K. ir K. D. konfiskuoti 20 litų.

Nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ir, vadovaujantis BPK 328 straipsnio 1 punktu, turi būti pakeistas.

Prokuroras skunde nesutinka su teismo išvada, kad J. K. ir K. D. veikoje yra plėšimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, o ne turto prievartavimo sudėtis. Tvirtina, kad teismas padarė tokią išvadą, nes neatsižvelgė į nusistovėjusią teismų praktiką atribojant plėšimą nuo turto prievartavimo. Pagal teismų praktiką plėšimo atveju paprastai kaltininkas į neapibrėžtą turtą, nenurodydamas motyvo ar tikslo, fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat pavartoti fizinį smurtą vartoja tam, kad pašalintų ir neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, o turto prievartavimo atveju, versdamas perduoti turtą, paprastai nurodo reikalavimo motyvą, priežastį, be to, dažniausiai verčiama perduoti apibrėžtą turtą – nurodytą pinigų sumą ar konkretų daiktą, fizinį smurtą vartoja tam, kad priverstų asmenį perduoti turtą. Nagrinėjamojo byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad J. K. ir K. D. kėsinosi į apibrėžtą turtą. Jie, pavartoję prieš O. R. fizinį smurtą, pareikalavo iš nukentėjusiojo perduoti jiems 100 litų. K. D. nukentėjusiajam paaiškino, jog minėta pinigų suma reikalaujama už tai, kad toliau prieš jį nebūtų vartojamas fizinis smurtas. Tokiu būdu J. K. ir K. D. , panaudodami fizinį smurtą, grasindami jį panaudoti, privertė nukentėjusįjį O. R. perduoti K. D. , J. K. reikalaujamus 100 litus. Nukentėjusysis asmeniškai jiems perdavė 20 litų ir pažadėjo perduoti likusią reikalaujamą turto dalį. Apelianto teigimu, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas turėjo K. D. , J. K. veiką kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Be to, kadangi K. D. ir J. K. iš nusikalstamos veikos gavo 20 litų, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, šiuos pinigus iš nuteistųjų konfiskuoti.

Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad teismo nuosprendis yra surašytas ir nesilaikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 2.2 punkto reikalavimų. Teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, jog jis (apeliantas) niekur nedirba. Iš byloje esančios charakteristikos matyti, jog jis 2006 m. gegužės 29 d. yra priimtas į UAB ,,T“ ir dirba suvirintoju.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka prokuroras prašė patenkinti jo apeliacinį skundą, nuteistieji ir jų gynėjai prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, o nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini, prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje esančių faktinių duomenų pakanka K. D. ir J. K. kaltei įrodyti: nukentėjusiojo O. R. parodymai (t. 3, b. l. 104, 105, 106), iš dalies nuteistojo K. D. parodymai (t. 3, b. l. 106-107), nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą I. R. parodymai (t. 3, b. l. 96), liudytojų A. Š. (t. 3, b. l. 96-97), P. Š. (P. Š. ) (t. 3, b. l. 97-98), A. B. (A. B. ) (t. 3, b. l. 98-99), V. Š. (A. Ši. ) (t. 3, b. l. 103, 105), J. R. parodymai (t. 3, b. l. 100-101), specialisto išvados Nr. 3272/05/01/ ir Nr. 976261/06/01 (t. 1, b. l. 54 55). Šie duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nukentėjusiojo O. R. parodymai nuoseklūs, išsamūs, iš esmės sutampantys su liudytojų parodymais, specialisto išvadomis ir kita bylos įrodomąja medžiaga.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visus byloje esančius įrodymus, juos patikrino teisiamajame posėdyje ir, įvertinęs jų visetą bei nurodęs, kuriais įrodymais grindžia nuosprendį, taip pat paaiškinęs, kodėl atmeta nuteistųjų K. D. ir J. K. parodymus, kuriais tvirtinama, jog J. K. nedalyvavo padarant nusikaltimą, padarė motyvuotą išvadą apie K. D. ir J. K. kaltumą padarant plėšimą.

Nuteistasis J. K. , nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl įrodymų vertinimo, teigia, kad nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jie susitarė padaryti plėšimą. Jis parodė, kad buvo klube ,,V“ sutiko pažįstamą O. R. , bet nukentėjusiojo nemušė. Jis nei žodžiu, nei raštu, nei konkliudentiniais veiksmais su niekuo nesitarė daryti plėšimą. Be to, nuteistasis K. D. parodė, jog jis su O. R. dėl kažko susikibo ir sudavė vienas kitam smūgius, tarp jo ir apelianto jokio susitarimo veikti bendrai nebuvo. Matyti, kad nuteistasis prašo byloje esančius įrodymus vertinti atskirai vieną nuo kito ir pagal jo pateiktą variantą. Tačiau įrodymų įvertinimas yra teismo prerogatyva. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismo išvada, jog abu nuteistieji bendrininkų grupe padarė plėšimą, paremta bylos faktinių aplinkybių, byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimu.

Teismas tinkamai įvertino nukentėjusiojo O. R. parodymus. Jis, apklausiamas apie įrodinėtinas byloje aplinkybes, davė nuoseklius parodymus. Jo parodymus apie fizinio smurto pavartojimo ir turto užvaldymo aplinkybes patvirtino liudytojai A. Š. . P. Š. , A. B. , V. Š. J. R. , I. R. , specialistų išvados, kurios nustatė, kad jam padaryti kūno sužalojimai nežymiai sutrikdė sveikatą.

Iš nukentėjusiojo O. R. , liudytojų A. Š. , P. Š. , A. B. , V. Š. parodymų matyti, kad J. K. , K. D. vartojant prieš O. R. fizinį smurtą, reikalaujant pinigų, grasinant priešingu atveju vėl pavartoti fizinį smurtą, visą laiką buvo šalia nukentėjusiojo ir K. D. , o prieš reikalavimą 100 Lt pats asmeniškai pavartojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, lydėjo nukentėjusįjį į Pamėnkalnio gatvę atsiimti reikalaujamo turto dalies. Nukentėjusysis parodė, kad reikalaujamus pinigus sutiko duoti, nes išsigando, jog bus sumuštas K. D. ir J. K. . Remiantis šiais duomenimis padaryta teisinga išvada, kad J. K. bendrininkavo padarant plėšimą. BK 25 straipsnio 2 dalyje pasakyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti. Kai kalbama apie grupinius nusikaltimus, bendravykdytoju taip pat pripažįstamas asmuo, kuris atliko bent dalį veiksmų, realizuojančių nusikaltimo sudėtį. J. K. pats pavartojo fizinį smurtą nukentėjusiojo įbauginimo tikslais, tiesiogiai dalyvavo užvaldant 20 Lt ir sudarant palankesnes sąlygas nusikaltimui padaryti (buvo šalia K. D. , kai šis nukentėjusįjį mušė, iš jo reikalavo pinigų, jam grasino), sukuriant situaciją, kuri vertė nukentėjusįjį bijoti žalingų pasekmių (bus toliau vartojamas prieš jį smurtas, jei neduos pinigų), ir kartu leido padaryti plėšimą.

Nėra jokio pagrindo tenkinti nuteistojo J. K. prašymą panaikinti nuosprendį ir jį išteisinti. Pirmosios instancijos teisme, sprendžiant nuteistojo J. K. kaltumo klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turinčiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir paveikusiais teisėto ir pagrįsto nuosprendžio priėmimą, nebuvo padaryta. Teismas nuosprendyje nurodė, jog nuteistasis J. K. nedirba, nors byloje esama duomenų apie jo darbovietę ir pareigas. Tačiau ši aplinkybė nėra esminė, ji neturėjo įtakos teismo išvadoms apie J. K. kaltumą, jo nusikalstamos veikos kvalifikacijai ir net bausmės rūšies ir dydžio parinkimui ir paskyrimui, kadangi teismas teisingai jam paskyrė sankcijoje numatytą švelnesnę bausmę bei taikė bausmių skyrimo nepilnamečiams ypatumus (BK 90 straipsnio 4 dalis), nustatydamas 10 parų arešto trukmę. Teismo padaryta klaida ištaisytina patikslinant šią nuosprendžio dalį. Netenkintinas ir prokuroro prašymas nuteistųjų nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 181 straipsnio 2 dalį (turto prievartavimą).

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 ,,Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 12 p., kuriame išaiškinta, kad atribodami plėšimą ir turto prievartavimą, teismai turi atsižvelgti į tai, kad plėšimo atveju paprastai kėsinamasi į neapibrėžtą turtą nenurodant grobimo motyvo ir tikslo, turto prievartavimo atveju versdamas perduoti turtą, kaltininkas paprastai nurodo reikalavimo motyvą, priežastį, be to, dažniausiai verčiama perduoti apibrėžtą turtą – nurodytą pinigų sumą ar konkretų daiktą. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat pavartoti fizinį smurtą vartoja tam, kad pašalintų ir neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą, o turto prievartavimo atveju minėtus veiksmus naudoja tam, kad priverstų asmenį perduoti turtą.

Tačiau prokuroras neatsižvelgia į šiuo nutarimu patvirtintą Teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose byloje apibendrinimo apžvalgą (,,Teismų praktika“ Nr. 23, 2005 m. 339 psl.). Ten ne tik konstatuota, jog plėšimo ir turto atribojimo kriterijai yra išdėstyti Nutarimo 12 punkte, bet pažymėta dar ir tai, kad praktikoje dažniausiai pasitaiko atvejų, kai asmuo prievartaujamas perduoti turtą ateityje, nurodant nukentėjusiajam konkretų terminą ar datą (pvz., už ,,stogą“ arba kaip išpirką norint atgauti savo daiktus), o plėšimo metu fizinis smurtas ar grasinimas tuoj pat pavartoti fizinį smurtą ir turto pagrobimas vykdomi vienu metu.

Pinigų užvaldymo būdas šioje byloje atitinka plėšimo požymius. Byloje yra aplinkybių, rodančių, kad turtinis reikalavimas pagal kaltininko sumanymą apsiribojo vien tik esamuoju laiku ir nebuvo nukreiptas į ateitį. Laiko požymis yra svarbus atribojant turto prievartavimą nuo plėšimo ir tada, kai susiduriama su fizinio smurto pavartojimu. Plėšikas fizinį smurtą vartoja norėdamas tuoj pat užvaldyti materialų turtą, juo siekiama įveikti esamą ar galimą pasipriešinimą, atskirti auką nuo grobiamo turto, priversti tuoj pat perduoti turtą.

Iš bylos duomenų: nukentėjusiojo parodymų, kai šis parodė: ,,gal jiems neužteko pinigų išgėrimui, tai ir jie nusprendė pareikalauti“ (t. 3, b. l. 106), nuteistojo K. D. , kuris parodė, kad buvo klube, išgėrė, jautėsi girtas, išėjo į lauką, susimušė su O. R. , iš jo pareikalavo pinigų, neužteko 20 Lt, ėjo pas nukentėjusiojo tėvą, nesulaukus O. R. , liepė jam perduoti, jog laukia jo klube, parodymų (t. 3, b. l. 107), matyti, kad nuteistieji turėjo tikslą užvaldyti turtą tuoj pat, tačiau dėl tam tikrų kliūčių turto perdavimas užtruko ilgesnį laiką (pačiam nukentėjusiajam reikėjo paprašyti draugų, nueiti į Pamėnkalnio gatvę pas tėvą). Nuteistieji nepaliko nukentėjusiojo be priežiūros, kai šis vykdė reikalavimą, jie nuolat kontroliavo jo veiksmus ir grasino bet kurią akimirką susidoroti. Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas nuteistųjų nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Tenkintinas prokuroro apeliacinio skundo prašymas BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta tvarka iš nuteistųjų K. D. ir J. K. konfiskuoti 20 Lt vertės turtą.

BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkte pasakyta, kad teismas privalo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialinę vertę turinčius daiktus. BK 72 straipsnio 5 dalyje išaiškinta, kad kai konfiskuotas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų ar kitų šio straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuoto turto vertę atitinkančią sumą. Nukentėjusysis turto neteko ne savo valia (šis buvo pagrobtas). Teisės doktrinoje visuotinai pripažinta, kad iš neteisės negali kilti teisė. Todėl nusikalstamu būdu užvaldytas svetimas turtas netampa kaltininko nuosavybe ir turi būti grąžintas savininkui. Jei vagystės, plėšimo ar kito panašaus nusikaltimo padarymo metu užvaldytas turtas paslepiamas, suvartojamas, parduodamas ar dėl kelių nors priežasčių dingsta, tai kaltininkas nukentėjusiajam asmeniui turi atlyginti padarytą žalą. Nors nukentėjusysis atsisakė teisės pareikšti civilinį ieškinį dėl šių pinigų išieškojimo, ši aplinkybė bei ta, kad pinigai sunaudoti, negalėjo teismui sutrukdyti įvykdyti imperatyvią įstatymo nuostatą – išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (t. 3, b. l. 106).

Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad nuteistieji iš nusikalstamos veikos gavo 20 Lt. Nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, t. y. nepritaikymo BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 5 dalies (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Netenkintinas nuteistojo K. D. prašymas pakeisti nuosprendį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam K. D. , vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje ir, kaip to reikalaujama įstatymu, laisvės atėmimo bausmės dydžio parinkimą bei paskyrimą savo sprendime motyvavo. Teismas tinkamai įvertino nuteistojo polinkį nusikalsti (po plėšimo padarė tris naujus nusikaltimus), skirdamas bausmę, pagrįstai vertino jo poelgius ir po šio nusikaltimo padarymo. Be to, esant teismo nustatytoms dviems atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms, įvertinus neantraeilį nuteistojo K. D. vaidmenį bendrininkų padarytame nusikaltime, nerandama jokio pagrindo sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 18 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi, konfiskuoti lygiomis dalimis nuteistųjų K. D. ir J. K. 20 Lt vertės turtą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistųjų K. D. ir J. K. apeliacinius skundus atmesti.

Nuosprendžio įžanginėje ir aprašomojoje dalyse padarytą rašybos klaidą ištaisyti nurodant, kad J. K. dirbo UAB ,,T“ suvirintoju.