- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-07-17
- Bylos Nr.
- AS-525-459-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- O. I. M., J. M., L. Š., J. Š., Z. T. Š., E. Š.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Trečiasis asmuo
- B. Š., V. M., M. J., uždarajai akcinei bendrovei „Broner“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų O. I. M., J. M., L. Š., J. Š. (J. Š.), Z. T. Š. (Z. T. Š.), E. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. I. M., Z. T. Š. (Z. T. Š.), J. Š. (J. Š.), L. Š., J. M. ir E. Š. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims B. Š., B. Š., V. M. (V. M.), M. J., uždarajai akcinei bendrovei „Broner“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai O. I. M., J. M. , L. Š., J. Š., Z. T. Š. ir E. Š. patikslintu skundu Vilniaus apygardos administracinio teismo prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. balandžio 5 d. raštu Nr. 20-297- „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo” įformintą Vilniaus apskrities viršininko sprendimą patvirtinti Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 2.3-404 sudarytos komisijos 2007 m. kovo 6 d. protokolo Nr. 1 4 dalyje įformintą sprendimą, kad (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijos aplinkinės ribos yra kartografuotos teisingai ir nėra pagrindo jas keisti; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 2.3-404 sudarytos komisijos 2007 m. kovo 6 d. protokolo Nr. 1 4 dalyje įformintą sprendimą, kad (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijos aplinkinės ribos yra kartografuotos teisingai ir nėra pagrindo jas keisti; įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją nagrinėti (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribų bei ploto nustatymo klausimą iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 14 d. sprendimu Skundą patenkino ir panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. balandžio 5 d. raštu Nr. 20-297 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo” įformintą Vilniaus apskrities viršininko sprendimą patvirtinti Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 2.3-404 sudarytos komisijos 2007 m. kovo 6 d. protokolo Nr. 1 4 dalyje įformintą sprendimą, kad (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijos aplinkinės ribos yra kartografuotos teisingai ir nėra pagrindo jas keisti; panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 2.3-404 sudarytos komisijos 2007 m. kovo 6 d. protokolo Nr. 1 4 dalyje įformintą sprendimą, kad (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijos aplinkinės ribos yra kartografuotos teisingai ir nėra pagrindo jas keisti; įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją nagrinėti (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribų bei ploto nustatymo klausimą iš naujo.
II.
Pareiškėjai 2009 m. gegužės 28 d. teismui pateikė prašymą, kuriuo taip pat prašė išaiškinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (t. VII, b.l. 95 – 98).
Nurodė, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo neaišku, kuris iš byloje esančių įrodymų yra vėliausias pagal Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634 patvirtintų Metodinių nurodymų dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos 13 punktą, kuriuo vieninteliu turi remtis Vilniaus apskrities viršininko administracija, iš naujo nustatinėdama (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribas ir plotą. Taip pat pateikė klausimus, į kuriuos prašė atsakyti/išaiškinti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 16 d. nutartimi (t. VII, b.l. 133 – 135) nutarė atmesti pareiškėjų prašymą išaiškinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 14 d. sprendimą.
Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 94 straipsnio 3 dalį ir nurodė, kad teismo sprendimas priimtas atsižvelgus į tai, kad, priimant skundžiamą aktą, nebuvo įvertintas 1937 metų (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo planas. Sprendime nurodyta, kad dėl to, jog atsakovas nėra nagrinėjęs tokio dokumento, o teisės aktai įpareigoja remtis vėliausiai išduotu nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu, jis įpareigojamas klausimą spręsti iš naujo. Teismo sprendime nebuvo išvardinti dokumentai, kuriais privalo remtis atsakovas, ar nurodytos pareigos dėl esamų dokumentų vertinimo. Konstatavo, jog teismo pasisakymas, aiškinant sprendimą dėl tokių dokumentų vertinimo, reikštų sprendimą klausimų, kurie nebuvo nagrinėti teismo sprendime. Pažymėjo, jog nutartyje dėl sprendimo išaiškinimo pareiškėjų prašomų klausimų išaiškinimas reikštų teismo pozicijos keitimą. Pabrėžė, jog atsakovas, vykdydamas teismo sprendimą ir pakartotinai nagrinėdamas klausimą dėl kaimo ploto nustatymo, turi laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, kurie apibrėžia jo kompetenciją bei pareigas tokioje srityje. Remdamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktais, padarė išvadą, jog teismas negali peržengti savo kompetencijos ribų ir spręsti klausimus, priskirtus kitos viešojo administravimo institucijos kompetencijai. Nurodymas, kokiais dokumentais, įrodymais, faktinėmis aplinkybėmis turi vadovautis ir kaip juos vertinti institucija, vykdydama teismo sprendimą, neatitiktų viešojo administravimo principų. Nurodė, jog teismai, grąžindami klausimą iš naujo nagrinėti dėl netinkamo teisės normų taikymo, sprendime nurodo, kokiu būdu viešojo administravimo subjektas turi aiškinti įstatymus ar kitus teisės aktus, tačiau nagrinėjamu atveju klausimas buvo grąžintas iš naujo nagrinėti atsakovui dėl to, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija nesiėmė reikiamų veiksmų dėl sprendimo priėmimui būtinos medžiagos surinkimo ir neįvertino visų reikšmingų dokumentų, t.y. dėl procedūrinių klausimų.
III.
Pareiškėjai pateikė atskirąjį skundą (t. VII, b.l. 170 – 172), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 16 d. nutarties dalį ir išspręsti klausimą iš esmės arba perduoti tokį klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi argumentavo, kodėl atmetamas pareiškėjų prašymas, tačiau kartu aiškino teismo sprendimą. Teismas aiškino visiškai nemotyvuotai, iš esmės susiaurindamas savo paties sprendimą ir aiškiai parodydamas šališkumą. Pabrėžia, kad teismas aiškiai parodė savo subjektyvią nuomonę, nurodydamas atsakovui remtis tik 1937 metų (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo planu. Tokiu būdu pažeidžiamos procesinės teisės normos, kurios įtvirtina teismo nešališkumo principą bei padaro beprasmiu šalių rungimosi principą administraciniame procese.
2. Pažymi, jog skundžiamą nutartį pasirašė teisėjas Petras Viščinis, kuris nebuvo teismo kolegijoje, priėmusioje sprendimą, o vietoj jo buvo teisėjas Arūnas Kaminskas.
Žemesnės instancijos teismas
Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Broner“ rašytiniuose paaiškinimuose (t. VII, b.l. 178 – 179) prašo atskirąjį skundą atmesti.
Atsižvelgia į ABTĮ 94 straipsnio 3 dalį ir pažymi, jog pareiškėjų prašymas yra orientuotas į teismo sprendimo pakeitimą, o tokia procesinė situacija yra negalima, todėl tokie šalių prašymai negali būti tenkinami. Pabrėžia, jog teismo sprendimas yra išsamus, motyvuotas ir aiškus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas netenkintinas.
ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis numato, kad, kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. AS146-291/2009, AS556-200/2009) sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl, sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, yra būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai, kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo), prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjų prašymą bei teismo sprendimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų prašomas išaiškinti teismo sprendimas yra aiškus ir motyvuotas. Tokio sprendimo įvykdymas nėra apsunkintas, jo rezoliucinė dalis aiški ir suprantama. Pareiškėjų prašymo tenkinimas jame nurodytose ribose galimai lemtų ne neaiškumų, susijusių su teismo sprendimo vykdymu, pašalinimą, o motyvacijos, kitaip tariant, teismo sprendimo turinio, keitimą, kuris yra neleistinas pagal ABTĮ 94 straipsnio 3 dalį. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepagrįstai atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje sprendimą aiškino ir jį susiaurino, aiškiai nurodydamas, kokiu būdu turi būti vykdomas teismo sprendimas. Priešingai, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai nurodė, kad jis neturi teisės kištis į viešojo administravimo subjektų veiklą. Taip pat nurodyta, jog dokumentai, remiantis kuriais turi būti vykdomas sprendimas nėra sprendime nurodyti, o jų nustatymas ir surinkimas priklauso atsakovo kompetencijai.
Pažymėtina ir tai, jog ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis nesieja teismo sprendimo išaiškinimo su tokios pačios sudėties teismo kolegija, kuri nagrinėjo bylą ir priėmė prašomą išaiškinti teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju 2009 m. birželio 11 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkas atsižvelgė į tai, kad teisėjas A. Kaminskas atostogauja, ir pakeitė teisėjų kolegiją pareiškėjų prašymui nagrinėti (t. VII, b.l. 113). Darytina išvada, kad nutartį dėl sprendimo išaiškinimo pirmosios instancijos teismo vardu priėmė teisėtos sudėties teisėjų kolegija, todėl procesinės teisės normos nebuvo pažeistos.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjų O. I. M., J. M., L. Š., J. Š., Z. T. Š., E. Š. atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.