Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo skundas paenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jį nepagrįstai ir netinkamomis sąlygomis laikant Marijampolės PN kamerų tipo patalpose laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 28 d. iki 2016 m. spalio 18 d.

Motyvuojamoji dalis

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog Marijampolės PN administracija neperkėlė pareiškėjo į kitą būrį ir nepagrįstai laikė pareiškėją beveik pusę metų baudos izoliatoriuje, nors pareiškėjas kreipėsi į Kriminalinės žvalgybos pareigūnus, dėl to, kad kiti nuteistieji reiškia pretenzijas, kad pareiškėjui gresia pavojus, tačiau pareigūnai nekreipė į tai dėmesio.

Administracinės bylos duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, jog vertinamuoju laikotarpiu (nuo 2016 m. balandžio 28 d. iki 2016 m. spalio 18 d.) pareiškėjui buvo paskirta 12 drausminių nuobaudų. Pareiškėjui drausminės nuobaudos buvo skirtos Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 928 (b.l. 81), 2016 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. 1030 (b.l. 82), 2016 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 1129 (b.l. 86), 2016 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 1223 (b.l. 90), 2016 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. 82/04-1301 (b.l. 94), 2016 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 82/04-1381 (b.l. 101), 2016 m. liepos 27 d. nutarimu Nr. 82/04-1478 (b.l. 105), 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 82/04-1592 (b.l. 107), 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 82/04-1700 (b.l. 113), 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 82/04-1829 (b.l. 116), 2016 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 82/04-1955 (b.l. 119), 2016 m. spalio 6 d. nutarimu Nr. 82/04-2079 (b.l. 123). Visos drausminės nuobaudos pareiškėjui paskirtos už tai, kad jis atsisakė atlikti bausmę jam paskirtame 7 būryje ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 12 straipsnio 2 dalies, 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus.

Šiame kontekste teismas pabrėžia, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje G. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr., pvz., EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., pvz., EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1931-575/2015).

BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnyje nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 str. 1 d. 1 p.), vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str. 1 d. 2 p.). To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikantys nuteistieji atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Atitinkamai BVK 142 straipsnyje numatyta nuteistųjų atsakomybė už laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą. BVK 112 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad režimas – tai diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visuma. BVK 112 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindiniai pataisos įstaigų režimo tikslai: būtinas nuteistųjų izoliavimas ir nuolatinė jų priežiūra; reikalavimas nuteistiesiems tiksliai ir nenukrypstamai atlikti savo pareigas; skirtingų laikymo sąlygų sudarymas atsižvelgiant į nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę ir elgesį bausmės atlikimo metu. Tuo tarpu teisės aktų nustatyta pataisos įstaigų vidaus tvarka yra viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių (BVK 113 str.). Teismas pažymi, kad pataisos įstaigų ir bausmės vykdymo režimas apsprendžia tam tikrus ribojimus ir draudimus bei atitinkamas pareigas, susijusias su kalinimo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai, motyvuoti nuteistuosius teisės aktus atitinkančiam elgesiui, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-589/2010, 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013, 2013 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-942/2013 ir kt.). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog nuteistojo abejonė dėl pataisos įstaigos reikalavimo teisėtumo (jei tuo abejojama) gali būti pareikšta įstatymų nustatyta tvarka - t.y. įvykdant reikalavimą ir po to paduodant skundą (BVK 5 str., 12 str., 110 str. 1 d. 2 p. ir 3 d., 143 str. 5 ir 9 d.), o ne pareiškėjo pasirinktu įstatymo reikalavimų neatitinkančiu būdu (atsisakant vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą)(žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-99/2014 ir kt.). Taigi, šiuo atveju pareiškėjas, nesutikdamas su Marijampolės PN administracijos reikalavimu atlikti bausmę paskirtame būryje, turėjo įvykdyti šį reikalavimą, o po to turėjo teisę apskųsti jį teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, atsisakydamas vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus eiti gyventi į paskirtus būrius, pažeidė BVK 12 straipsnio 2 dalį, 110 straipsnio 1 dalies 2 punktus. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nuobaudos pareiškėjui už nurodytus pažeidimus paskirtos pagrįstai ir teisėtai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1931-575/2015).

Nuteistųjų teisė apskųsti jiems paskirtas nuobaudas yra reglamentuojama BVK 143, 183 straipsniuose ir jį įgyvendinančių teisės aktų - t.y. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, nuostatomis, kurios numato ir pažeistų teisių šioje srityje gynybos būdus bei sąlygas. Taisyklių 205 punkte nurodyta, jog kiekvienas nuteistasis prieš baudžiamas turi būti informuotas apie nusižengimą, kuriuo jis įtariamas, ir jam turi būti suteikta galimybė apsiginti, o Taisyklių 206 punkte nurodyta, jog jei nuteistasis, kuris įtariamas pažeidęs bausmės atlikimo režimo reikalavimus, atsisako pasiaiškinti raštu, šis atsisakymas įforminamas protokolu (31 priedas). Tuo tarpu iš pareiškėjo 2016 m. gegužės 12 d., 2016 m. gegužės 27 d., 2016 m. birželio 11 d., 2016 m. birželio 26 d., 2016 m. liepos 11 d., 2016 m. liepos 26 d., 2016 m. rugpjūčio 10 d., 2016 m. rugpjūčio 25 d., 2016 m. rugsėjo 7 d., 2016 m. rugsėjo 21 d., 2016 m. spalio 5 d. paaiškinimų dėl atsisakymo eiti gyventi į paskirtą būrį duomenų (b.l. 85, 88, 93, 96, 100, 104, 108, 112, 117, 121, 125), matyti, jog jo atsisakymai vykdyti administracijos reikalavimus iš esmės nebuvo siejami su jokia tuo konkrečiu atveju objektyviai iškilusia realia grėsme pareiškėjui. Pareiškėjas nenurodė jo atsisakymo eiti į paskirtą būrį priežasčių. Taisyklių 205 punkto nuostatos, skiriant pareiškėjui drausmines nuobaudas pareiškėjui, nebuvo pažeistos.

Esant šioms teisiškai reikšmingoms aplinkybėms teismas sprendžia, kad byloje esantys objektyvūs ir patikimi įrodymai neginčijamai patvirtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas padarė Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. balandžio 28 d. nutarime Nr. 928, 2016 m. gegužės 13 d. nutarime Nr. 1030, 2016 m. gegužės 28 d. nutarime Nr. 1129, 2016 m. birželio 12 d. nutarime Nr. 1223, 2016 m. birželio 27 d. nutarime Nr. 82/04-1301, 2016 m. liepos 12 d. nutarime Nr. 82/04-1381, 2016 m. liepos 27 d. nutarime Nr. 82/04-1478, 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutarime Nr. 82/04-1592, 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutarime Nr. 82/04-1700, 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarime Nr. 82/04-1829, 2016 m. rugsėjo 22 d. nutarime Nr. 82/04-1955, 2016 m. spalio 6 d. nutarime Nr. 82/04-2079 įvardintus bausmės atlikimo režimo pažeidimus, todėl drausminės nuobaudos jam paskirtos pagrįstai ir teisėtai. Taigi, nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) - t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo kilti valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam atliekant nuobaudas kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrintas teisės aktais garantuotas minimalus plotas, buvo netinkamas apšvietimas, netinkama ventiliacija, kamerose buvo pelėsis, buvo šalta, drėgna, nebuvo leidžiama rašyti laiškų ir skambinti telefonu, asmeninius rūbus teko skalbti rankomis ir džiovinti kameroje, pareigūnų elgesys buvo netinkamas, pasivaikščioti buvo galima tik 1 valandą per parą.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Bylos duomenimis (b.l. 10-11) nustatyta, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę kamerų tipo patalpose kamerose Nr. 1, 5, 18. Kamerose Nr. 5 ir Nr. 18 pareiškėjui teko atitinkamai 4,26 kv. m ir 4,04 kv. m gyvenamojo ploto, o kameroje Nr. 1 pareiškėjui teko 3,565 kv.m gyvenamojo ploto (14,26 (kameros plotas)/4 (miegamųjų vietų skaičius). Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui esant kalinamas kamerų tipo patalpose 69 paras buvo pažeista jo teisė į teisės aktais numatytą 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą (pareiškėjui trūko 0,035 kv. m gyvenamojo ploto). Šie atsakovo pateikti oficialūs duomenys kitais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes Marijampolės PN veikė pažeisdami teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių. Teismas taip pat pažymi, kad kameros gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, kameroje įrengtas sanitarinis mazgas, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis, jis neturėjo pakankamai vietos, kurioje galėtų laisvai judėti.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog kamerose nebuvo tinkamas apšvietimas, buvo drėgna, šalta, nebuvo tinkamos ventiliacijos, ant sienų buvo pelėsis. Šiuos pareiškėjo teiginius paneigia į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. balandžio 27 d. Patikrinimo akto Nr. PA.4-10(23.4.1.4.12) (b.l. 34-36), 2016 m. rugsėjo 6 d. Patikrinimo akto Nr. PA.4-313(23.14.1.4.12) (b.l. 37-38) duomenys. Minėtuose patikrinimo aktuose konstatuota, kad Lietuvos higienos normos HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta.

Skunde pareiškėjas nurodo, kad rūbus teko skalbti rankomis ir džiovinti kameroje. Atsakovas paneigė šį pareiškėjo argumentą, pažymėdamas, kad pataisos namuose nuteistųjų skalbykloje yra sudaryta galimybė nuteistiesiems džiovinti patalynę bei drabužius. Iš pateikto į bylą Marijampolės PN skalbyklos darbo grafiko matyti, kad tokia galimybe sekmadieniais galėjo naudotis ir drausminės zonos nuteistieji (b.l. 40). Taigi, pareiškėjo šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad būnant kamerų tipo patalpose jam neleido rašyti laiškų, skambinti telefonu, pasivaikščioti galėjo tik vieną valandą per dieną.

Pagal BVK 145 straipsnio 1 dalį perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Šioje dalyje nurodytiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai dėl jo teisių apribojimo jam atliekant bausmę kamerų tipo patalpose, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini deklaratyviais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Iš į bylą pateiktos Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2017 m. birželio 15 d. pažymos Nr. 55/04-487 (b.l. 43) duomenų matyti, jog laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 28 d. iki 2016 m. lapkričio 1 d. dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Todėl spręstina, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gana ilgą neilgą laikotarpį (69 paras), tačiau pažymėtina, jog byloje nenustatytą kitų pažeidimų, kurie galėjo bloginti pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, plotos normos pažeidimas buvo nežymus, byloje nėra duomenų, kad Marijampolės PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis - t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 222 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo A. K. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 222 Eur (du šimtus dvidešimt du eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.