Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo J. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pagal BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. buvo kaltinamas tuo, kad paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo bei viešai žodžiu užgauliai pažemino žmogų: 2012 m. balandžio 30 d., apie 9.00 val., (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teisme, (duomenys neskelbtini), nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-513-201/2012, teismo posėdžio metu paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie J. S., pavadindamas jį žmogžudžiu, ir tokiu būdu A. D. paskleidė apie kitą žmogų – J. S., tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pakirsti pasitikėjimą juo, bei viešai žodžiu jį - J. S., užgauliai pažemino.

Išteisintasis ir jo gynėja advokatė prašo nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.).

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant A. D. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių ir A. D. dėl jam pareikštų kaltinimų pagal BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d. išteisino.

Apeliaciniame skunde nukentėjusysis J. S. teigia, kad nebuvo apklausti liudytojais prokurorė J. R., advokatas A. S. ir teismo posėdžio sekretorė. Nebuvo išklausytas 2012 m. balandžio 30 d. baudžiamosios bylos Nr. 1-513-201/2012 garso įrašas, todėl teismas suinteresuotai užkirto galimybę išklausyti ir įvertinti tiesioginius įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, jog teisiamojo posėdžio metu buvo apklaustas kaltinamasis A. D., privatus kaltintojas J. S., liudytoja M. Z., ištirtas 2012 m. balandžio 30 d. teisiamojo posėdžio protokolas baudžiamojoje byloje Nr. 1-513-201/2012. A. D. neneigė, jog teisiamojo posėdžio metu, atsakydamas į advokato klausimą, kokie jo santykiai su J. S., atsakė, kad santykiai su J. S. yra tokie, kokie gali būti su žmonėmis, kurie tave žudo (2 t., b. l. 20). 2012 m. balandžio 30 d. teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti šie A. D. pasakyti žodžiai (1 t. b. l. 85). Nukentėjusysis J. S. parodė, kad A. D. per posėdį ne kartą jį pavadino žmogžudžiu, taip jį pažemino ir įžeidė, kaip žmogų. Jis niekada nesikėsino į A. D. sveikatą, baudžiamoji byla sufabrikuota. A. D. nuolat jį šmeižia (2 t. b. l. 21). Nukentėjusysis J. S. teisiamajame posėdyje dalyvavo, galėjo pasinaudoti BPK 34 str. 2 d. numatytomis teisėmis, turėjo teisę teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, taip pat reikšti prašymus, aiškintis jam naudingas aplinkybes, prašyti apklausti liudytojus. Tačiau nukentėjusysis nenurodė, kad iš liudytojų - prokurorės J. R., advokato A. S. teismo posėdžių sekretorės parodymų, garso įrašo būtų galima nustatyti kažkokias kitas aplinkybes, kurios neužfiksuotos teisiamojo posėdžio protokole, paneigtų kaltinamojo parodymus. Baudžiamojoje byloje renkami tik tie duomenys, kurie dėl vienų ar kitų aplinkybių, pagrįstai manoma, kad gali patvirtinti ar paneigti bylai reikšmingas aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas įvertino kaltinamojo, nukentėjusiojo parodymus, teisiamojo posėdžio protokolą ir padarė išvadą, kad A. D. veiksmuose nėra esminio objektyviosios šmeižimo pusės požymio – paskleidimo ir įžeidimo požymių, nes aplinkybės, kuriomis buvo pavartotas žodis žudikas patvirtina, kad A. D. išsakė savo subjektyvią nuomonę, paremtą tam tikrais faktais, duomenimis, susijusiais su A. D. ir J. S. tarpusavio santykiais. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. D. siekė ne užgauliai, neigiamai atsiliepti apie J. S., o apibūdinti jų tarpusavio santykius. Pirmosios instancijos teismas atskleidė BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d. numatytų nusikaltimų esmę, šių nusikaltimų sudėties požymius, ištyrė ir nuosprendyje išsamiai aptarė byloje surinktus duomenis, sugretino juo su BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d. dispozicija, tinkamai juos įvertino ir padarė teisingą bei motyvuotą išvadą, kad A. D. veikoje nėra nusikalstamos veikos požymių.

Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teikti pasiūlymus teismui dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas ir jokiu būdu nėra pagrindas laikyti teismą šališku, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nukentėjusysis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, teismas buvo šališkas, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Nukentėjusiojo J. S. apeliacinio skundo argumentai, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, visiškai nepagrįsti. Bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių suabejoti skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo šališkumu, jų apeliaciniame skunde nenurodė ir J. S.. Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Vertinant subjektyviuosius aspektus byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teisėjos asmeninį tendencingumą. Nukentėjusiajam buvo išaiškinta teisė nušalinti teisėją, J. S. pareikštą nušalinimą teismas išsprendė, nepažeisdamas įstatymų reikalavimų ( 2 t. b. l. 11). Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Apelianto teiginiai, kad teismas bylą išnagrinėjo šiurkščiai pažeisdamas jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir tuo akivaizdžiai parodė šališkumą ir suinteresuotumą bylos baigtimi, kad nuosprendis grindžiamas subjektyviais samprotavimais, kad nuosprendyje neatskleista bylos esmė, deklaratyvūs.

Pagal BPK 44 straipsnio 10 d. nukentėjusysis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka nemokamai gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Jos suteikimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis J. S. paaiškino, kad kreipėsi į teisinę pagalbą su prašymu paskirti jam advokatą. Tačiau jo prašymas nebuvo nagrinėtas, todėl jis 2012 m. spalio 22 d. sprendimą apskundė. (2 t., b. l. 17). Kadangi valstybės garantuojama teisinė pagalba J. S. nebuvo skirta ir nenustatytos būtinos nukentėjusiojo atstovo dalyvavimo sąlygos, todėl pats nukentėjusysis turėjo pasisamdyti advokatą. Kadangi nukentėjusiojo privataus kaltinimo skundo nagrinėjimas vyko apie pusę metų, todėl J. S. turėjo galimybę pasirūpinti advokatu. Įvertinus visas nurodytas aplinkybes, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad ši nukentėjusiojo J. S. teisė buvo pažeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nukentėjusiojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.