Kauno apygardos teismo nutartis

2013-06-27 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-250-508-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2013-06-27Kauno apygardos teismas
  2. T-1427-668/2015Nutartis · 2015-06-22Kauno apylinkės teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-06-27
Bylos Nr.
1A-250-508-2013
Teisminio proceso Nr.
1-20-1-00092-2011-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Egidijus Jonas Grigaravičius (pirm.), Viktoras Preikšas, Algimantas Smolskas
Nuteistasis
M. S.
Advokatai
Vytautas Merkšaitis
Kategorijos

Pranešėjas: E. J. Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-250-508-2013

Teisėja: D. Jankauskienė Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00092-2011-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1.;

1.2.14.5.2.; 2.4.7.

(S)NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 27 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Viktoro Preikšo, Algimanto Smolsko, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, Simonai Janulaitienei, Dianai Zadrauskaitei, Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorams Alimai Petruškevičienei, Vidui Kilinskui, Linai Svidinskaitei–Ridikei, gynėjui advokatui Vytautui Merkšaičiui, nuteistajam M. S., civilinio ieškovo atstovei I. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (2010-08-18 veika) - laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 3 mėnesiams, įpareigojant per vienerius metus atlyginti E. K. padarytą turtinę žalą; pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (2010-08-23 veika) - laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 3 mėnesiams, įpareigojant per vienerius metus atlyginti E. K. padarytą turtinę žalą; pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (2010-08-30 veika) - laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 3 mėnesiams, įpareigojant per vienerius metus atlyginti E. K. padarytą turtinę žalą; pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. - laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 8 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 65 str. 1 d. 1 b. punktu, bausmes subendrinus, paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Iš M. S. priteista E. K. 28 180 Lt; I. V. avininkystės ūkiui 163 108 Lt.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, būdamas ir prisistatęs UAB ,,P.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, 2010-08-18, Kaune, (duomenys neskelbtini), PLC (duomenys neskelbtini) esančiame restorane (duomenys neskelbtini), su E. K. sudarė tiekimo sutartį dėl 17460 vnt. Klinert plytų pardavimo ir tos sutarties pagrindu pagal tos pačios dienos kasos pajamų orderio kvitą Nr. 285 iš E. K. gavo 11 000 litų avansą, tačiau sutartu laiku plytų nepristatė, pinigų negrąžino ir iš E. K. akiračio dingo, tokiu būdu savo naudai įgijo E. K. priklausančius 11000 litų.

Be to, jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. už tai, kad, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, būdamas ir prisistatęs UAB ,,P.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, 2010-08-23 (duomenys neskelbtini), Kaune, PLC (duomenys neskelbtini) esančiame restorane (duomenys neskelbtini), su E. K. sudarė tiekimo sutartį dėl 14540 vnt. Klinert plytų pardavimo ir tos sutarties pagrindu pagal tos pačios dienos kasos pajamų orderio kvitą Nr. 286 iš E. K. gavo 9180 litų avansą, tačiau sutartu laiku plytų nepristatė, pinigų negrąžino ir iš E. K. akiračio dingo, tokiu būdu savo naudai įgijo E. K. priklausančius 9180 Lt.

Be to, jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. už tai, kad, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, būdamas ir prisistatęs UAB ,,P.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, 2010-08-30 su E. K. sudarytos tiekimo sutarties pagrindu dėl 711 m² neoporo blokelių pardavimo pagal tos pačios dienos kasos pajamų orderio kvitą Nr. 301 iš E. K. gavo 8000 litų avansą, tačiau sutartu laiku blokelių nepristatė, pinigų negrąžino ir iš E. K. akiračio dingo, tokiu būdu savo naudai įgijo E. K. priklausančius 8000 litų.

Be to, jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. už tai, kad, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą būdamas ir prisistatęs UAB ,,P.“ (į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, 2010-12-09 (duomenys neskelbtini) km., su ūkininkės I. V. avininkystės ūkio vadovu J. B. sudarė tiekimo sutartį dėl žemės ūkio technikos: ritinių vyniotuvo su krovimo įtaisu FW 35 už 40 535,00 Lt, ritinių preso su smulkintuvu ,,Krone“ 1250 Multi-Cut už 99 220, 00 Lt, būgninės pakabinamos šienapjovės ,,Mewa 2,10“ už 8 228,00 Lt ir vartomojo grėblio ,,GVR 6B“ už 15 125,00 Lt pardavimo ir pristatymo adresu: (duomenys neskelbtini) kaimas, avininkystės ūkis ir 2010-12-10 šios sutarties pagrindu pagal PVM sąskaitą-faktūrą PA Nr. 421 ir kasos pajamų orderio kvitą serija AA Nr. 425 už aukščiau išvardintą techniką iš J. B. gavo 163 108,00 litų, tačiau sutartu laiku technikos nepristatė, pinigų negrąžino ir iš J. B. akiračio dingo, tokiu būdu savo naudai įgijo ūkininkės I. V. avininkystės ūkiui priklausančius 163 108,00 Lt.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį - pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (trys nusikalstamos veikos) išteisinti, pagal BK 182 str. 2 d. veiką perkvalifikuoti į BK 182 str. 1 d. ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, nepagrįstai rėmėsi prielaidomis, įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, pirmenybę teikė kaltinimui palankiems įrodymams bei nemotyvuotai atmetė kitus, nuteistąjį teisinančius įrodymus, o taip pat rėmėsi prieštaringais liudytojų parodymais. Šiuo atveju teismas nepagrįstai už sutartinių prievolių nevykdymą pritaikė baudžiamąją atsakomybę. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nuteistojo nurodytas aplinkybes, susijusias su tiekimo sutarčių sudarymu su E. K., laikė apgaule. Be to, nuteistojo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios, kadangi pinigai nebuvo grąžinti dėl to, kad jie buvo perduoti trečiajam asmeniui S. P., kuris neįvykdė savo įsipareigojimų. Tokiu atveju nuteistasis negalėjo įvykdyti savo sutartinių įsipareigojimų, pristatyti statybinių medžiagų ir tuo pačiu grąžinti jam E. K. sumokėtus pinigus. Anot apelianto, šios aplinkybės tik patvirtina, kad jis nenaudojo apgaulės, o avansinių įmokų negrąžinimas buvo netinkamas sutartinių pareigų vykdymas, sukeliantis tik civilinę atsakomybę. Tiesioginės tyčios nebuvimą įrodo ir tai, kad apeliantas nenuslėpė nuo nukentėjusiojo savo asmenybės, asmens duomenų. Nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu neneigė gavęs iš nukentėjusiojo jo nurodytas sumas pagal sudarytas tiekimo sutartis. Teismo nurodyta aplinkybė, kad apeliantas sutarčių vykdyti nepradėjo, o negalėdamas jų vykdyti negrąžino pinigų, tik patvirtina, jog buvo nevykdomos civilinių sutarčių sąlygos. Apelianto teigimu, jo veiksmuose nėra BK 182 str. 1 d. numatytos veikos objektyvių ir subjektyvių požymių, dėl ko teismas nepagrįstai šioje dalyje jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o taip pat nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., sudėties, kadangi byloje nėra pakankamai įrodymų, galinčių patvirtinti, jog jis apgaule įgijo svetimą didelės vertės turtą. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę dėl BK 182 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo nepagrįstai grindė liudytojo J. B. prieštaringais parodymais. Liudytojas G. R. patvirtino nuteistojo nurodytas aplinkybes, jog šis jam sakė, kad J. B. padavė per mažai pinigų, t.y. tik 20 000 Lt, analogiškas aplinkybes patvirtino ir liudytojas G. M.. Tuo tarpu J. B. melagingai nurodė, kad su ūkvedžiu Č. M. nuvyko į sutartą vietą, kur laukė apeliantas, kuris nuvedė pas AB „L. “ vadybininką V. S.. Nuteistojo parodymus, kad į AB „L. “ apžiūrėti technikos atvyko tik apeliantas ir J. B., patvirtino liudytoju apklaustas V. S.. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis nuosekliai teigė, kad J. B. išrašant kasos pajamų orderį ir PVM sąskaitą-faktūrą bei tiekimo sutartį, J. B. sumokėjo 20 000 Lt grynais, o ne kasos pajamų orderyje ir PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytą 163 108 Lt sumą, priešingai nei nurodė J. B.. Tuo tarpu liudytojų J. B. ir Č. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai neatitiko teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų, ką teismas turėjo vertinti kritiškai. Be to, teisme nebuvo pašalinta abejonė dėl 163 108 Lt sumos kilmės, nenustatyta, ar pinigai paimti iš banko, kadangi, anot apelianto, kelia didelių abejonių pats faktas, kad grynaisiais galėjo būti perduota tokia didelė pinigų suma. Taip pat teismas nepašalino prieštaravimų nuteistojo ir liudytojo J. B. parodymuose dėl 2010-12-07 ir 2010-12-10 AB „L. “ komercinių pasiūlymų, kurie, nuteistojo teigimu, pateikti ne jo vardu, ne UAB „P.“, kurios direktoriumi jis buvo, o būtent AB „L. “. Tokiu būdu J. B. aiškinimai, kad jis suprato, jog būtent tai UAB „P.“ pasiūlymai, prieštarauja tiek nuteistojo duotiems parodymams, tiek ir liudytojo V. S. parodymams. Nuteistasis taip pat teigia, kad teismas neįvertino Kauno apygardos teismo 2010-12-01 nuosprendžio, iš kurio matyti, jog pats J. B. buvo teistas pagal LR BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d., 22 str. 1 d. 182 str. 2 d., t. y. už sukčiavimą. Anot apelianto, nustačius, jog jis iš J. B. negavo 163 108 Lt, o 20 000 Lt suma, dėl kurios gavimo fakto jis prisipažįsta, nesudaro didelės vertės turto požymio, nes neviršija 250 MGL dydžio, veika perkvalifikuotina į BK 182 str. 1 d., juolab, kad prokuroras taip pat prašė nuteistajam inkriminuojamą veiką perkvalifikuoti į BK 182 str. 1 d.

Žemesnės instancijos teismas

Nuteistasis nesutinka ir su jam paskirtąja bausme, teigdamas, kad ji yra per griežta. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tinkamai neįvertino, kad jis anksčiau neteistas, šiuo metu dirba V. V. IĮ, vienas išlaiko šeimą, kurioje auga trys nepilnamečiai vaikai, sūnui nustatytas vidutinis neįgalumo lygis, jam nustatytas 50 procentų darbingumo lygis, nenustatyta jokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Anot apelianto, jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė yra neadekvati. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, turėjo pritaikyti BK 62 str. nuostatas, kadangi jis nuoširdžiai gailisi, išlaiko tris nepilnamečius vaikus, kurių vienas yra neįgalus. Be to, neskyrus realios laisvės atėmimo bausmės, nuteistasis galėtų greičiau įvykdyti teismo įpareigojimą per vienerius metus atlyginti E. K. padarytą turtinę žalą, o, atlikdamas bausmę pataisos namuose, įvykdyti šį teismo įpareigojimą jis neturėtų galimybės.

Teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorę, civilinio ieškovo atstovę, prašiusias nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą tenkinti, sprendžia, kad nuteistojo M. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas ir pagrįstai M. S. pripažino kaltu padarius jam inkriminuotus nusikaltimus.

M. S. neneigia, kad tarp jo ir E. K. buvo pasirašytos trys tiekimo sutartys ir kad jos nebuvo įvykdytos, tačiau tikina, kad jo veiksmuose nėra sukčiavimo požymio – apgaulės bei tiesioginės tyčios, tarp jo ir E. K. yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kurie spręstini civilinio proceso tvarka. Šie nuteistojo argumentai atmestini.

Už sukčiavimą pagal BK 182 straipsnį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Be šių objektyvių požymių, būtina nustatyti ir atitinkamą kaltės turinį, t. y. kad kaltininkas suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo.

M. S. apgaulė pasireiškė tuo, kad jis, žinodamas, kad sutartinių įsipareigojimų negalės įvykdyti, kaip UAB „P.“ bei UAB „P.“ direktorius 2010-08-18 su E. K. sudarė tiekimo sutartį dėl 17640 vnt. Klinert plytų pardavimo, 2010-08-23 su E. K. sudarė tiekimo sutartį dėl 14540 vnt. Klinert plytų pardavimo, 2010-08-30 su E. K. sudarė tiekimo sutartį dėl 711 m² neoporo blokelių pardavimo. Šių sutarčių pagrindu jis iš E. K. gavo avansus: atitinamai 11 000 Lt, 9180 Lt, 8000 Lt, tačiau sutartinių įsipareigojimų nevykdė. Šiuo atveju apgaulė buvo naudojama įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingus sandorius, neturint ketinimų ir realių galimybių jų vykdyti.

Išties, vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu turint tyčią nevykdyti savo prievolės, yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Todėl teismų praktikoje tais atvejais, kai padaryta veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis nusikalstamą padarytos veikos pobūdį, laikoma tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje.

Nuteistojo M. S. apgaulė pasireiškė tuo, kad jis įtikino E. K., jog gali pigiau gauti reikiamų statybinių medžiagų iš Lenkijos, paėmė iš E. K. avansus, tačiau statybinių medžiagų nepristatė. M. S. šių aplinkybių iš esmės neneigė, tačiau tikino, kad S. P., kuris turėjo pristatyti statybines medžiagas pagal tiekimo sutartis, reikalavo visos sumos, o jos nesumokėjus, negrąžino ir avanso, todėl jis ir negalėjo nei pristatyti prekių, nei grąžinti avansu paimtų pinigų. Tačiau tokie nuteistojo argumentai vertinami kritiškai ir paneigti įrodymų visuma. Pažymėtina, kad jokios sutarties ar susitarimų ketinimo, sudarytų su S. P. dėl statybinių medžiagų pirkimo ar tiekimo, M. S. nepateikė. Jokių dokumentų, patvirtinančių, kad M. S., UAB „P.“ ar UAB „P.“ būtų išmokėjusi iš E. K. avansu sumokėtus pinigus S. P., nėra. M. S. negalėjo nurodyti asmens, turėjusio parvežti prekes iš Lenkijos duomenų, buvimo vietos. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, jis nesiėmė jokių teisinių priemonių atgauti neva šiam asmeniui sumokėtų pinigų. Pastebėtina ir tai, kad M. S. pateikė „Tiekimo sutartį“, sudarytą su S. P., tačiau tai dėl žemės ūkio technikos. M. S. teigė, kad sudarydamas sutartį su S. P. sutikrino jo anketinius duomenis su pastarojo pateiktu pasu, bet toks asmuo su sutartyje nurodytu asmens kodu LR VRM informacinėje duomenų bazėje nerastas. Su asmens kodu (duomenys neskelbtini) yra kitas asmuo – A. P., tačiau šis yra be pastovios gyvenamosios vietos, taip pat ir nėra duomenų, jog būtų susijęs su tariamais susitarimais, tiekimais. Visos šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad toks asmuo S. P., kurį nurodė M. S., išvis neegzistuoja ir M. S. nurodytos aplinkybės apie asmenį, neva turėjusį pristatyti prekes, yra tik jo pasirinkta gynybinė versija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, nukentėjusysis paaiškino, kad jam buvo sakoma, jog prekės yra sandėlyje, nors realiai jokių prekių sandėlyje nebuvo, nes nenurodytas nei sandėlis, nei asmenys prekiavę statybinėmis medžiagomis ir turėję prekes savo dispozicijoje ir žinoję apie būsimus sandorius. Nukentėjusiajam teiraujantis, kada bus prekės, kaltinamojo vis buvo sakoma ir atidėliojama, kad tuoj bus pristatytos.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltininko tyčia padaryti nusikalstamą veiką gali susiformuoti ir po sandorio sudarymo. Tokiais atvejais apgaulė naudojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį, o išvengiant būtinumo vykdyti iš to sandorio kylančius sutartinius įsipareigojimus. Šias aplinkybes patvirtina tai, kad nuteistasis, gavęs iš E. K. avansą, neįvykdęs sutartinių įsipareigojimų (nepateikęs statybinių medžiagų), ne tik kad negrąžino gautų pinigų, bet ir neaišku kur juos išleido. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis aiškino, kad pinigai buvo sumokėti lenkui, vėliau teigė, kad ne lenkui, o lietuviui. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, jis teigė, kad pinigai buvo įnešti į UAB „P.“ sąskaitą, kur juos panaudojo, nepamena, turbūt padengė kitas skolas. Faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad M. S. ėmė vengti E. K.. UAB „P.“ ir UAB „P.“, kurių vardu M. S. sudarė sutartis su E. K. realiai veiklos nevykdė, neteikė finansinių ataskaitų. Dėl šių aplinkybių E. K. kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Be to, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenims, UAB „P.“ Kauno apygardos teismo 2013-04-17 nutartimi pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Šios aplinkybės rodo, kad tiekimo sutarčių vykdymas ir nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo apsunkintas.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistasis M. S. užvaldė E. K. pinigus ne tik esmingai suklaidindamas nukentėjusįjį, bet ir apsunkindamas jo galimybes atkurti pažeistus interesus civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad apeliacinio skundo teiginiai apie išskirtinai civilinį teisinį nuteistojo ir nukentėjusiojo santykių pobūdį nepagrįsti. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino, kad M. S. padarė tris LR BK 182 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas, nes nėra objektyvių įrodymų dėl išankstinės tyčios ir bendro sumanymo galimai būsimiems E. K. ketinimams.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. S. nesutinka, kad jis iš J. B. gavo 163 108 Lt ir tvirtina gavęs tik 20 000 Lt, todėl prašo, kad jo veika būtų perkvalifikuota iš LR BK 182 str. 2 d. į LR BK 182 str. 1 d. Teisėjų kolegija su tokiais nuteistojo argumentais nesutinka.

Apklausiamas pirmosios instancijos teisme M. S. parodė, kad su J.B. susipažino per R. . Su B. kalbėjo, kad šiam reikia prekių, o visos pinigų sumos jis neturi. Buvo avansinis apmokėjimas 20 000 litų, kitus pinigus žadėjo atiduoti sausio - vasario mėn., kai gaus Europos sąjungos lėšas. J.B. norėjo, kad M. S. pasirašytų už daugiau nei realiai J.B. sumokėjo. Jis surado žmogų, iš kurio būtų nupirkęs techniką ir su L. šnekėjo. Buvo kalba apie visą sumą, o ne apie dalinį mokėjimą. B. turėjo nupirkti agregatą už 163 000 Lt. Kadangi pinigų visų nebuvo, niekas tų agregatų ir nepardavė. J.B. pasirašė, kad gavo didesnę sumą, nei realiai, nes J.B. sakė, jog jam svarbu popierius, metų gale jam nuskaitymai turėjo būti, o paskui sausį turėjo pinigus sugrąžinti. Kodėl nesurašė kitokios sutarties ar kitaip neįformino tos sumos – nežino. Jeigu būtų gavęs pinigus, visus juos būtų mokėjęs L. už agregatą. Sutartį sudarė 163 000 Litų sumai, o gavo 20 000 Lt. Kai J.B. perdavė pinigus kitame kambaryje gal buvo jo ūkio ūkvedys, bet jis realiai pinigų nematė. Rezervacijos įmokos L. M. S. neįnešė, nes bijojo rezervuoti, kol dar bent kažkokios kitos sumos nebuvo gavęs.

Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme M. S. parodė, kad J.B. pats pasakė važiuoti į „L. “. Tiekimo sutartį paruošė J.B.. Jis gavo 20000 Lt. 20000 Lt dėl to, kad jis paprašė avanso, bet J. B. pasakė, kad daug negali, nes ūkio kasoje tiek neturi. Kasoje sumos, kokią „L. “ pateikė, J.B. sakė neturėjęs. Jis sakė, kad dabar turi tik 20000 Lt, o kitus grąžins po Naujųjų metų. Šiuos pinigus M. S. atidavė kitam kreditoriui UAB „K.“. M. S. parodė, kad su „L. “ atstovu buvo taręsi, kad jis pagal komercinį pasiūlymą nurodytomis sumomis leis atsiskaityti ir po Naujųjų metų. Komerciniuose pasiūlymuose pirkėjas UAB „P.“, kad būtų per jo įmonę, J.B. sakė, kad taip patogiau, bus geriau. J.B. sakęs, kad reikia tik susitarti, o jis atsiskaitys po Naujųjų metų sumokėdamas pilną sumą. „L. “ vadybininkas nieko nesakė, galima buvo rezervuoti iš AB „L. “ ir kaina būtų po Naujųjų metų nepakilusi.

Tačiau nuteistojo teiginių, kad jis iš J. B. gavo tik 20 000 Lt, nepatvirtina byloje esantys įrodymai bei netgi jo paties prieštaringi parodymai. M. S. nepagrindė teiginių, jog aptariamu laikotarpiu gautus 20000 Lt sumokėjo kitam kreditoriui ir pagal kokią prievolę, taip pat tai, ar UAB „P.“ gaudavusi pakankamai pajamų, kad paskui būtų galėjęs trūkstamą sumą sumokėti AB „L. “.

Liudytojai G. R. ir G. M. sakė, kad tik iš M. S. kalbų girdėjo apie 20000 Lt sumą, tačiau daugiau nieko reikšmingo negalėjo nurodyti. Tuo tarpu, kad M. S. iš J. B. gavo ne 20 000 Lt, o būtent 163 108 Lt, be liudytojo J.B. parodymų patvirtina ir civilio ieškovo atstovės parodymai, PVM sąskaita faktūra ir kasos pajamų orderio kvitas.

Apklausiamas pirmosios instancijos teisme J. B. parodė, kad kiti asmenys sakę, jog yra žmogus, kuris gali pateikti žemės ūkio techniką. Vėliau paskambino M. S. ir pasiūlė susitikti prie AB „L. “. Su M. S. susitiko prie „L. “ 2010-12-08. Ten jis nuvyko kartu su inžinieriumi Č. M.. M. S. prisistatė UAB „P.“ direktoriumi. Susitikęs su M. S., nuėjo į komercinį skyrių pas vadybininką. M. S. pateikė komercinius pasiūlymus, matė, kad tai „L. “ pasiūlymas. Sakė, kad pasiūlymas yra „P.“ įmonei, o jis perka iš M. S. techniką. Ar „P.“ buvo nupirkusi techniką, ar ne jis nežinojo. Jam buvo parodytas vyniojimo aparatas, plėvelės susukimo agregatas, kad šieną būtų galima sugrėbti. Agregatai stovėjo „L. “ teritorijoje uždaroje patalpoje – sandėlyje, o pjovyklė stovėjo lauke. Grėblį sakė pristatys per kelias dienas. Kainą nurodė tokią, kokia parašyta komerciniuose pasiūlymuose. 2010-12-09 sudarė su M. S. sutartį, kurioje nurodė, kokius agregatus perka – jų markes, kainas ir M. S. sakė, jog savaitės bėgyje jie bus pristatyti. Sakė, jog dalimis negalima mokėti, prašė sumokėti visus pinigus. Jis sumokėjo visą numatytą kainą už agregatus grynais pinigais, M. S. savo ranka išrašė PVM sąskaitą-faktūrą ir kasos pajamų orderį. Kai mokėjo pinigus, matė Č. M. ir brolis. Ūkyje vyko tik pokalbis, pinigai buvo mokami ne ūkyje, o J.B. brolio namuose. Praėjus 2 mėnesiams, technikos neatvežė, M. S. atsisakė bendrauti. J.B. kreipėsi į VPK ir buvo pradėtas tyrimas.

Iš esmės tapačias aplinkybes J.B. parodė ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, paaiškindamas, kodėl techniką pirko iš M. S. UAB „P.“, o ne iš AB „L. “, apibūdino ūkio finansinę padėtį, paaiškino, kaip naudojamos ūkio piniginės lėšos, pateikė papildomus įrodymus, patvirtinančius jo teiginius apie tai, kad M. S. buvo išmokėta pinigų suma, kokią jis nurodė nuo pat kreipimosi į teisėsaugos institucijas momento. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme liudytojas J. B. parodė, kad asmenys, kurie iš jo buvo pirkę avių, paklausė ar jam nereikia technikos ūkiui. Pasakius, kad reikia, jie pasakė, kad yra žmogus, kuris turi tą techniką. Tada jam paskambino M. S. ir pasiūlė susitikti prie AB „L. “. Jis pasiėmė kartu ūkvedį. Komercijos skyriuje jam buvo pasakyta, kad M. S. yra sudaręs sutartį ir nupirkęs techniką. AB „L. “ atstovas dar pasakė, kad po Naujų metų brangsta technika 40 proc. Sutarė, kad jis pirks techniką ir tuomet M. S. sakė, kad reikia sudaryti tiekimo sutartį. Sutartis buvo sudaryta 2010-12-09. Jis pirko techniką ne iš AB „L. “, o iš M. S., nors kainos komercinių pasiūlymų buvo tos pačios todėl, kad į AB „L. “ ji būtų atvežta tik po Naujų metų, tuo tarpu M. S. užrezervuotą techniką jau turėjo, o po Naujųjų Metų technika būtų jau brangesnė. Jis taip suprato, kad technika yra M. S. rezervuota ir šis galintis ją parduoti. Tiekimo sutartis pasirašyta pas brolį namuose (duomenys neskelbtini) g., kur dalyvavo M. S., Č. M.. M. S. sakęs, kad reikia sumokėti pinigus ir technika bus greičiau atvežta. Sumokant pinigus grynaisiais, M. S. pasirašė savo ranka kvitą įmonės kasos pajamų orderį, PVM sąskaitą faktūrą. Kaip įrodymą, kad turėjo pinigų, J. B. apeliacinės instancijos teismui pateikė pakvitavimą (t.4, b.l.41), iš kurio matyti, kad 2010-12-09 ūkio savininkė I. V. išdavė 170 000 Lt grynais pinigais avininkystės ūkio įgaliotam atstovui ir vadovui J. B. avininkystės ūkio pašarų ruošimo bazei žemės ūkio technikos pirkimui pagal UAB „P.“ komercinius pasiūlymus. Apeliacinės instancijos teismui J. B. paaiškino, kad ūkis tokias pinigų sumas turėjo, nurodė, iš kur gaunamos pajamos, ūkyje vedama apskaita.

Civilinio ieškovo atstovė I. V. patvirtino, kad J.B. iš jos paėmė 170 000 Lt, ūkiui padaryta žala neatlyginta.

Įvertinus ir apeliacinės instancijos teisme duotus J.B. parodymus, jo pateiktus dokumentus, civilinio ieškovo atstovės I. V. parodymus, be to, atsižvelgus, kad 2010-12-10 PVM sąskaitoje-faktūroje serija PA Nr. 421 ir kasos pajamų orderio kvite serija AA Nr. 425 užfiksuota, jog M. S. iš J. B. 2010-12-10 gavo 163 108 Lt, į tai, kad M. S. anksčiau nepažinojo J. B., kritiškai vertinami M. S. teiginiai, kad jis iš J. B. gavo tik 20 000 Lt, tačiau pasirašė, jog gavo 163 108 Lt, nes juo pasitikėjo. Pastebėtina ir tai, kad 2010-12-10, t.y. būtent tą dieną, kada pagal J.B. parodymus ir rašytinius įrodymus (PVM sąskaitą faktūrą ir kasos pajamų orderį) M. S. gavo iš J.B. 163 108 Lt, būtent tokią pinigų sumą jis nurodė išmokantis S. P. (t.2, b.l. 100), asmeniui, kuris realiai neegzistuoja. Pažymėtina ir tai, jog tokio neegzistuojančio asmens anketiniai duomenys jau buvo panaudoti ir sukčiavimo atvejais E. K. atžvilgiu, siekiant suklaidinti nukentėjusiuosius, ikiteisminį tyrimą, teismą, bandant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad M. S. pinigus pasisavino, nes buvo įgijęs ir nėra įrodymų, kad net neįgijęs iškart būtų iššvaistęs.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad J.B. parodymai yra melagingi, kadangi ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jie nurodė skirtingas pinigų sumokėjimo aplinkybes. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka, kad tam tikri J.B. ir Č. M. parodymuose esantys nesutapimai, daro juos melagingais ir kad jais negalima vadovautis sprendžiant M. S. kaltės klausimą, juolab, kad, kaip minėta, byloje yra pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių daryti pagrįstas išvadas dėl to, kad J. B. sumokėjo M. S. sumokėjo 163 108 Lt. Juo labiau negalima teigti, kad J. B. nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, kadangi jis anksčiau kitoje byloje buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už sukčiavimą.

Nors prokuroras bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme baigiamosiose kalbose prašė M. S. pripažinti kaltu pagal LR BK 182 str. 1 d., tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tai neįpareigoja teismo priimti būtent tokį sprendimą. M. S. kaltinimas buvo suformuluotas pagal LR BK 182 str. 2 d. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, priešingai nei prokuroras baigiamosiose kalbose, manė, kad byloje esančių įrodymų pakanka padaryti išvadai, kad M. S. padarė LR BK 182 str. 2 d., o ne LR BK 182 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, įvertinęs byloje esančius ir papildomai gautus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. S. padarė LR BK 182 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, yra pagrįsta. M. S. apgaule iš J. B. įgijo 163 108 Lt. Apgaulė pasireiškė tuo, kad jis įtraukė J. B., kaip I. V. avininkystės ūkio atstovą į jam nenaudingą sandorį, pasirašė su juo žemės ūkio technikos tiekimo sutartį, nors realiai tokios technikos neturėjo ir negalėjo turėti, žemės ūkio technikos pardavimu neužsiėmė, pažadėjo techniką pristatyti, paėmė iš J.B. pinigus, tačiau sutarties neįvykdė, technikos nepristatė, o gautus pinigus panaudojo nežinomiems tikslams, kadangi S. P., kuriam neva pagal 2010-12-10 kasos išlaidų orderį buvo išmokėti pinigai, netgi neegzistuoja. Be to, M. S. iki šiol nesiėmė priemonių grąžinti J. B. iš jo įgytus pinigus. Visos šios aplinkybės rodo, kad jis J. B. atžvilgiu panaudojo apgaulę, jo tyčią sukčiauti. Todėl M. S. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal LR BK 182 str. 2 d.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. S. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 str. 2 d., nepažeidė. Teismas atsižvelgė į visas nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes. Teismas atsižvelgė į tai, kad M. S. padarė tris nesunkius ir vieną sunkų nusikaltimą. Teismas pagrįstai nenustatė M. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. M. S. neprisipažino padaręs jam inkriminuotų nusikaltimų, todėl nėra pagrindo nustatyti LR BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas įvertino M. S. asmenybę, kad jis anksčiau nebuvo teistas, dirba, išlaiko vaikus, jam nustatytas 50 procentų darbingumas, charakterizuojamas teigiamai. Taip pat atsižvelgta ir į apgaule užvaldytų pinigų sumą. Įvertinęs visas šias aplinkybes, apylinkės teismas pagrįstai M. S. už jo padarytus nesunkius nusikaltimus paskyrė laisvės apribojimo bausmes, o už sunkų nusikaltimą – mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę. LR BK 182 str. 2 d. sankcijoje yra numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Todėl teismas pagrįstai M. S. paskyrė būtent šios rūšies bausmę. Nors nuteistasis prašo taikyti jo atžvilgiu BK 62 str., tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tam nėra teisinio pagrindo. Nuteistasis neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, net iš dalies neatlygino nusikaltimu padarytos žalos. Be to, nėra ir kitų LR BK 62 str. 2 d. numatytų aplinkybių, kurios yra būtinos norint taikyti LR BK 62 str. ir skirti nuteistajam švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę.

Atsižvelgiant į išdėstytą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Egidijus Jonas GrigaravičiusTeisėjai Viktoras PreikšasAlgimantas Smolskas