- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-01-29
- Bylos Nr.
- I2-4668-596/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06589-2024-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- S. J.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitos Valeckaitės ir Indrės Žvaigždinienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. (S. J.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas arba Migracijos departamentas) 2024 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 24S250205, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas nurodo, kad jis per išorės paslaugų teikėją Jungtiniuose Arabų Emyratuose (toliau – ir JAE) pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo bendrovėje UAB „Hegelmann transporte“ (toliau – ir Bendrovė) pagrindu. Atsakovas 2024 m. kovo 4 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą Nr. 760340882 laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ arba Įstatymas) 40 straipsnio l dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje) dvejiems metams. Pareiškėjas iš JAE lėktuvu atskrido į Lietuvą dirbti Bendrovėje, tačiau nuvykus į Bendrovę jis buvo informuotas, kad turi susimokėti 300 Eur grynaisiais už 4 dienų mokymus vairuotojų mokykloje UAB „ARV-Auto“. Pareiškėjui sumokėjus 300 Eur ir pabaigus mokymo programą, buvo surengtas patikrinimo egzaminas, kurio jis neišlaikė, kadangi nesuprato kalbos, o instruktorius kalbėjo neaiškiai, vartodamas tiek lietuvių, tiek anglų kalbą. Pareiškėjas MIGRIS paskyroje pamatė, kad Bendrovė pateikė pranešimą Nr. 2404-PRNŠ-2314, jog asmuo neatvyko dirbti. Negavęs išsamaus paaiškinimo nei iš Bendrovės, nei iš vairuotojų mokyklos apie neišlaikyto egzamino pasekmes, pareiškėjas Bendrovės buvo informuotas, kad nebus įdarbintas. Migracijos departamentas 2024 m. lapkričio 8 d. atsiuntė pranešimą, kuriame nurodyta, kad priimtas sprendimas panaikinti pareiškėjo turimą leidimą laikinai gyventi.
Pareiškėjo nuomone, Sprendimas yra neproporcingas, nemotyvuotas, pažeidžiantis išsamumo, įstatymo viršenybės, gero administravimo ir kitus viešojo administravimo principus, todėl nepagrįstas. Teigia, kad Sprendimas priimtas formaliai, neįvertinus pareiškėjo individualios situacijos. Pareiškėjas pabrėžia, kad jam atvykti į Lietuvos Respubliką prireikė daug laiko ir didelių santaupų, t. y. jis 2024 m. balandžio 2 d., po to, kai atsiėmė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, atvyko iš Dubajaus į Vilnių per Stambulą, o kelionės lėktuvu bilietai ir kelionės planavimas užtruko ilgą laiką. Tam, kad pareiškėjas atvyktų į Lietuvą, jam reikėjo palikti darbą, šeimą, tačiau siekis užsidirbti pastūmėjo jį susitaupyti pinigų ir pasinaudoti Bendrovės kvietimu joje dirbti. Atvykus į Bendrovę pareiškėjas sudarė su ja darbo sutartį ir sumokėjo pinigus tam, kad galėtų laikyti patikrinimo egzaminą. Akcentuoja, kad pareiškėjas nesuprato, jog kalbos barjeras bus kliūtis išlaikyti egzaminą ir tuo labiau dirbti Bendrovėje. Pareiškėjo teigimu, Bendrovės pranešimas, kad jis neatvyko dirbti, yra klaidingas, kadangi jis atvyko ir buvo pasiruošęs dirbti, turėdamas ilgametę vairuotojo patirtį ir leidimą vairuoti sunkiasvorį transportą. Supratęs, kad Bendrovė pasisavino dalį jo turimų santaupų ir nusprendė be priežasties jo neįdarbinti, pareiškėjas ėmė ieškoti naujo darbo, tačiau iki šiol nesėkmingai, kadangi įmonės nenori išduoti naujo tarpininkavimo rašto su pakvietimu dirbti. Gavęs Migracijos departamento pranešimą, kad jo leidimas panaikintas, pareiškėjas suprato, jog jam teks išvykti iš Lietuvos. Pažymi, kad negalėdamas dirbti jis negali išlaikyti šeimos, nors į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, išleidęs didelę dalį savo santaupų ir siekdamas įsitvirtinti šioje šalyje.
Teigia, kad Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai. Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą, neatliko visapusiško ir objektyvaus individualaus vertinimo, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, siekdamas dirbti ir užsidirbti, negalvodamas, jog Bendrovė nesiruošia jo įdarbinti ir pateikdama klaidingą pranešimą, kad užsienietis neatvyko dirbti. Turimo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimas suteiktų galimybę pareiškėjui rasti bendrovę, kuri būtų pasiruošusi jį įdarbinti ir pakviesti dirbti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Atsakovo duomenimis, Bendrovė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties su pareiškėju nesudarė, o pareiškėjas jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse šiuo metu nedirba. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas dirbti, tačiau darbo sutartis nesudaryta, atsakovas konstatavo, jog užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl priėmė Sprendimą panaikinti leidimą.
Pažymi, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, išduotas tuo pagrindu, jog jis ketina dirbti UAB „Hegelmann transporte“, todėl Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui nesudarius darbo sutarties su Bendrove, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas preziumuoja, kad pareiškėjui žinomi UTPĮ įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Be to, pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad Migracijos departamentas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją, siekdamas aiškintis susidariusią situaciją. Be kita ko, ginčijamas Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami sprendimui priimti. Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Nagrinėjamu atveju Sprendimui priimti užteko iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas Sprendimas pažeidžia gero administravimo principą.
Teisme 2025 m. sausio 27 d. gautas pareiškėjo 2025 m. sausio 24 d. el. laiškas, kuriuo jis informuoja, kad gavo laikinąją Portugalijos gyventojo kortelę, šalyje dirba legaliai ir nuolat moka mokesčius. Pareiškėjas prašo „uždaryti“ jo bylą.
Atsakovas 2025 m. sausio 27 d. pateikė informaciją, kad papildomų duomenų apie pareiškėjo išvykimą iš Lietuvos Respublikos neturi.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 24S250205, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760340882, galiojantis iki 2026 m. kovo 12 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas, kuris yra Pakistano pilietis, 2023 m. spalio 12 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi jis ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju UAB „Hegelmann transporte“ ir jam bus mokamas ne mažesnis nei 1387 Eur darbo užmokestis. Į bylą pateiktas Bendrovės tarpininkavimo raštas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo/keitimo Nr. 20230907-169973.
Migracijos departamentas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).
Bendrovė pateikė Migracijos departamentui pranešimą Nr. 2404-PRNŠ-2314 per MIGRIS paskyrą, pranešdama, kad užsienietis dirbti neatvyko.
Migracijos departamentas nustatė, kad Bendrovė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties su pareiškėju nesudarė, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) duomenimis, pareiškėjas jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse šiuo metu nedirba.
Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės), 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu (nustatyta, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta), priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760340882, galiojantį iki 2026 m. kovo 12 d.
Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ir prašo teismo jį panaikinti kaip nepagrįstą.
Įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).
UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal UTPĮ 40 straipsnio 5 dalį, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
UTPĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis: 1) yra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybėje narėje įsteigtos įmonės darbuotojas, dirbantis pagal neterminuotą darbo sutartį, šios įmonės komandiruojamas laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką ir yra apdraustas socialiniu draudimu toje valstybėje narėje; 2) atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Valstybės duomenų agentūros paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; b) pateikiama darbdavio informacija arba apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu, ir jo turimą ne mažesnę negu vienų metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu, arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos ir darbo patirties; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui teko pareiga laikytis UTPĮ įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. Migracijos departamentui teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam vėliau ir buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Be to, pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2026 m. kovo 12 d. Išimtys UTPĮ, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra numatytos.
Kaip minėta, Bendrovė pateikė Migracijos departamentui pranešimą, kad pareiškėjas, kuriam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, neatvyko dirbti. Atsakovas, patikrinęs Sodros informacinėje sistemoje esančius duomenis, nustatė, kad pareiškėjas su Bendrove darbo sutarties nesudarė (nors į bylą pateikta darbo sutartis, tačiau nėra duomenų, nuo kada ji pradėjo galioti), jokių duomenų apie jo įdarbinimą Lietuvos Respublikoje nėra fiksuota. Sodros duomenimis, pareiškėjas niekur nedirba, o ir jis pats nepateikė teismui duomenų, įrodančių apie jo įsidarbinimą. Taigi, iš esmės byloje surinktų duomenų visuma patvirtina, jog Migracijos departamentui išdavus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje su tikslu dirbti UAB „Hegelmann transporte“, pareiškėjas šiuo leidimu naudojosi ne jame nurodytu tikslu. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog jam nuvykus į Bendrovę jis buvo informuotas, kad turi susimokėti 300 Eur grynaisiais už 4 dienų mokymus vairuotojų mokykloje UAB „ARV-Auto“, tačiau pabaigęs mokymo programą pareiškėjas neišlaikė patikrinimo egzamino ir nebuvo įdarbintas Bendrovėje. Įvertinus šias aplinkybes, laikytina, kad pareiškėjui tapo iš karto žinoma, jog jis nebus įdarbintas Bendrovėje, taigi, apie pasikeitusias, esminės reikšmės užsieniečio teisėtam buvimui Lietuvoje turėjusias aplinkybes, susijusias su leidimu laikinai gyventi, pareiškėjui buvo žinoma nuo pat atvykimo į Lietuvą darbo tikslu, tačiau jis apie tai Migracijos departamentui nepranešė ir po leidimo laikinai gyventi išdavimo nesikreipė dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje kitu pagrindu išdavimo, dėl leidimo pakeisti darbdavį ar funkciją, kai tuo tarpu UTPĮ nuostatos numato užsieniečio, turinčio leidimą gyventi, pareigą pranešti Migracijos departamentui, pasikeitus aplinkybėms, lemiančias šio leidimo išdavimo pagrindą, gauti naują leidimą laikinai gyventi (UTPĮ 40 straipsnio 5 dalis), o pageidaujant pakeisti darbdavį ar darbo funkciją, kai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu – pateikti prašymą Migracijos departamentui leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Be to, pareiškėjas prašyme išduoti jam leidimą laikinai gyventi patvirtino žinantis, jog turi informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl prašymo, tačiau, net ir tai žinodamas, pasirinko nevykdyti UTPĮ numatytų pareigų, aktualių ginčo situacijai – po leidimo laikinai gyventi išdavimo ir atvykimo į Lietuvą sužinojęs, jog nebus įdarbintas UAB „Hegelmann transporte“, nepranešė Migracijos departamentui apie pasikeitusią situaciją, susijusią su jo, kaip užsieniečio, buvimu Lietuvoje.
Byloje nėra įrodymų, kuriais remiantis būtų teisinis pagrindas paneigti ginčijamo Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą vertinant jį Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto (nustatyta, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta) taikymo aspektu, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, vertindamas nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisę panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo panašiose kaip ši bylose nėra vienoda. Vienais atvejais laikomasi pozicijos, kad panašiomis aplinkybėmis, kaip ir šioje byloje, leidimas remiantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu panaikintas nepagrįstai (žr., pvz., LVAT 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024; 2024 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2387-968/2024). Kitais atvejais pripažįstama, kad iš įstatymo kylančių prievolių vykdymo pažeidimas yra pagrindas konstatuoti, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, todėl taikytinas UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas leidimo panaikinimo pagrindas. LVAT yra išaiškinęs, kad kvalifikuojant ginčo teisinius santykius svarbu nustatyti, kuri iš šių normų kvalifikuojamaisiais teisiniais požymiais glaudžiausiai koreliuoja su atsakovo nustatytomis iš įstatymo kylančių prievolių pažeidimo aplinkybėmis. Taikant šį teisės normų konkurencijos įveikimo metodą, yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad atsakovui patikrinimo metu surinkus duomenis, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu, ginčo santykiams taikytinas UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte, o ne 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas (LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024).
Įvertinusi reikšmingų teisinių faktų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau atsakovas padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, nurodydamas UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vietoje UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ginčijamame Sprendime atsakovas privalėjo nurodyti UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą ir taikyti jame įtvirtintą teisinį reguliavimą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2438-415/2024). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pakeičia ginčijamame Sprendime nurodytą leidimo pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisinį pagrindą iš UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas iš esmės tinkamai įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo, atsakovo Sprendimas pripažintinas pagrįstu, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Netenkinus skundo reikalavimų, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo S. J. (S. J.) skundą atmesti.
Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 8 d. sprendime Nr. 24S250205 nurodytą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą iš Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.