Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Ražinskaitė išnagrinėjo perduotino asmens L. M. gynėjo advokato Mindaugo Banelio skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. nutarties, kuria Lietuvos Respublikos pilietis L. M., gim. xxxx, perduotas baudžiamajam persekiojimui Estijos Respublikai pagal Estijos Respublikos Pietų apygardos (Tartu) prokuratūros prokuroro A. S. 2010 m. rugsėjo 23 d. išduotą Europos arešto orderį (toliau – ir EAO) byloje Nr. 09260102682 dėl dalyvavimo nusikalstamame susivienijime, sukurtame automobilių vagystėms daryti, pagal nusikaltimo, numatyto Estijos Respublikos baudžiamojo kodekso 255 straipsnio 1 dalyje, požymius.

Teisėja, susipažinusi su pateiktu EAO, bylos Nr. 14.3-320/10 medžiaga ir išnagrinėjusi skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje (toliau – Generalinė prokuratūra) gautas Estijos Respublikos kompetentingos teisminės institucijos – Pietų apygardos (Tartu) prokuratūros – prokuroro A. S. 2010 m. rugsėjo 23 d. išduotas EAO byloje Nr. 09260102682, siekiant vykdyti Lietuvos Respublikos piliečio L. M. baudžiamąjį persekiojimą dėl dalyvavimo nusikalstamame susivienijime, sukurtame automobilių vagystėms daryti, pagal nusikaltimo, numatyto Estijos Respublikos baudžiamojo kodekso 255 straipsnio 1 dalyje, požymius.

EAO išduotas remiantis Estijos Respublikos Tartu apygardos teismo Teismo rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimu.

EAO nurodyta, kad L. M. įtariamas priklausantis iš trijų ar daugiau pasidalijusių vaidmenimis asmenų susidedančiai ilgalaikei nusikalstamai organizacijai, sukurtai turtinei naudai gauti, veikusiai Lietuvos Respublikos, Latvijos Respublikos ir Estijos Respublikos teritorijose nuo 2009 m. pradžios iki dabar; jos veikla nukreipta daryti automobilių vagystes Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos teritorijose, t. y. pirmo ir/arba antro laipsnio nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso 199 straipsnyje – vogtų automobilių gabenimą į Lietuvos Respubliką, Kauno miestą, bei vogtų automobilių pardavinėjimą už Europos Sąjungos ribų.

Maksimalus laisvės atėmimo bausmės arba įkalinimo terminas, kurį galima skirti už šią nusikalstamą veiką Estijoje – 12 metų.

Generalinės prokuratūros pareiškime dėl L. M. perdavimo Estijos Respublikai pagal EAO nurodyta, jog ši nusikalstama veika atitinka dvigubo baudžiamumo principą, nes numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 249 straipsnio 1 dalyje.

Siekiant užtikrinti L. M. perdavimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 140 straipsniu, 2010 m. rugsėjo 29 d. jis sulaikytas ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui.

Užtikrinant perduotino asmens teises, 2010 m. spalio 5 d. Generalinės prokuratūros prokurorė, dalyvaujant advokatui, supažindino L. M. su EAO turiniu ir jam išaiškino supaprastintą perdavimo iš Lietuvos Respublikos tvarką bei tokio perdavimo teisines pasekmes. L. M. nesutiko būti perduotas supaprastinta tvarka.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs Generalinės prokuratūros pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos piliečio L. M. perdavimo Estijos Respublikai pagal EAO, 2010 m. spalio 18 d. nutartimi nutarė jį perduoti baudžiamajam persekiojimui. Teismas nenustatė jokių pagrindų, numatytų 1957 m. Europos konvencijoje dėl ekstradicijos, taip pat Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutartyje dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių, Lietuvos Respublikos BK 9 straipsnyje, Lietuvos Respublikos BPK 71 straipsnio 3 dalyje, kurie neleistų perduoti L. M. Estijos Respublikai.

Perduotino asmens L. M. gynėjas skunde nurodo, kad nutartis nepagrįsta ir neteisėta dėl šių priežasčių:

pirma, BK 9 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti neišduodamas, jeigu nusikalstama veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje. Pagal BK 4 straipsnio 3 dalį, kai ta pati nusikalstama veika padaryta ir Lietuvos valstybės teritorijoje, ir užsienyje, laikoma, kad veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje, jeigu šioje teritorijoje ji pradėta, baigta ar nutrūko. Atsižvelgiant į EAO nurodytą nusikalstamos veikos vietą, daroma išvada, jog L. M. įtariamas padaręs nusikalstamas veikas Lietuvos Respublikoje, kadangi būtent Lietuvos Respublikoje vogti automobiliai tariamai buvo realizuojami, t. y. Lietuvos valstybėje nusikalstama veika buvo baigiama. Tai reiškia, kad egzistuoja L. M. neišdavimo Estijos Respublikai pagrindas, numatytas BK 9 straipsnio 3 dalies 2 punkte. Atsižvelgiant į tai, jog L. M. yra Lietuvos Respublikos pilietis, taip pat vadovaujantis proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, daugumos įrodymų buvimo vietos principais, baudžiamasis procesas turi vykti Lietuvos Respublikoje;

antra, Estijos Respublikos Tartu apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis dėl L. M. suėmimo, kurios pagrindu išduotas EAO, yra apskųsta, todėl šiuo metu joks sprendimas dėl asmens išdavimo negali būti priimamas. Jeigu minėta nutartis bus pripažinta neteisėta, jos pagrindu išduotas EAO ir skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartis taip pat bus pripažinti neteisėtais ir naikintinais;

trečia, vienas svarbiausių baudžiamojo proceso principų – proceso greitumo principas, įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos BPK 1 ir 2 straipsniuose, 44 straipsnio 5 dalyje. Proceso greitumo principas įpareigoja siekti, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo iki jos išaiškinimo ir sankcijos pritaikymo praeitų kuo mažiau laiko. Greitas procesas apsaugo įtariamąjį nuo ilgo nežinojimo dėl savo likimo, jog asmuo nepatirtų psichologinės įtampos, įvairių išgyvenimų. L. M. išdavimo Estijos Respublikai atveju šis baudžiamasis procesas užtruks ilgai, kadangi turės būti atliekami visi būtini procesinio bendradarbiavimo tarp Lietuvos Respublikos ir Estijos Respublikos institucijų veiksmai, daromi atitinkami dokumentų vertimai ir t. t. Ilgas baudžiamasis procesas iš esmės pažeis L. M. teises. Jo neišdavimo Estijos Respublikai atveju baudžiamasis procesas vyktų Lietuvoje daug greičiau, nes nereikėtų atlikti visų procesinio bendradarbiavimo bei faktinio įtariamojo perdavimo kitai valstybei veiksmų.

Gynėjas skundu prašo Vilniaus apygardos teismo nutartį panaikinti.

Perduotino asmens L. M. gynėjo skundas atmetamas.

Skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartis perduoti L. M. baudžiamajam persekiojimui Estijos Respublikai, kuri Lietuvos apeliaciniame teisme revizuojama atsižvelgiant į skunde išdėstytus argumentus, negali būti pripažinta nepagrįsta ir neteisėta.

Tiesa, Vilniaus apygardos teismas padarė klaidą, nutarties aprašomojoje dalyje nurodydamas ne tuos teisės aktus, kuriais reikėjo vadovautis priimant sprendimą (1957 m. Europos konvenciją dėl ekstradicijos; Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių; Lietuvos Respublikos BK 9 straipsnį; Lietuvos Respublikos BPK 71 straipsnio 3 dalį), tačiau ši klaida nelaikoma aplinkybe, dėl kurios negalima perduoti L. M. baudžiamajam persekiojimui Estijos Respublikai.

EAO taikymo pagrindus ir sąlygas Lietuvos Respublikoje įteisina bei reglamentuoja Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnis. Šis straipsnis sudaro teisines prielaidas Lietuvos Respublikoje įgyvendinti Europos Sąjungos (toliau – ES) 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimą 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir valstybių narių tarpusavio perdavimo procedūrų, kurį ES narės turėjo įgyvendinti nuo 2003 m. gruodžio 31 d.

EAO paskirtis yra valstybių ES narių tarpusavio santykiuose pakeisti visas tarptautines sutartis, reglamentuojančias ekstradicijos klausimus.

Iš pateiktos medžiagos matyti, kad L. M. prašomas perduoti baudžiamajam persekiojimui Estijos Respublikai pagal EAO. Tai reiškia, jog Vilniaus apygardos teismas turėjo vadovautis jau minėto 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir valstybių narių tarpusavio perdavimo procedūrų (toliau – Sprendimas 2002/584/TVR) taisyklėmis.

Europos arešto orderis yra ES valstybės narės teisminės institucijos sprendimas, kuriuo kita ES valstybė narė įpareigojama suimti bei perduoti šiame sprendime nurodytą asmenį, siekiant pradėti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą ar vykdyti jam paskirtą su laisvės atėmimu susijusią bausmę, ir kuris atitinka Sprendimo 2002/584/TVR 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus formos bei turinio reikalavimus (Lietuvos Respublikos BPK 17¹ straipsnio 1 dalis).

L. M. prašomas perduoti kitai ES valstybei narei, siekiant pradėti jo baudžiamąjį persekiojimą Estijos Respublikoje dėl dalyvavimo nusikalstamame susivienijime. Perdavimas dėl tokios nusikalstamos veikos galimas, vadovaujantis Sprendimo 2002/584/TVR 2 straipsnio 2 dalies nuostatomis, netikrinant veikos dvigubo baudžiamumo principo.

Kita vertus, tokia veika laikoma nusikalstama ir pagal Lietuvos Respublikos BK 249 straipsnį.

Sprendimo 2002/584/TVR preambulės 10 punktas numato, kad EAO mechanizmas remiasi aukštu valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu. Tai reiškia, jog išduodančioji valstybė narė netiria EAO nurodytų nusikaltimų aplinkybių ir kaltės įrodymų, nereikalauja pateikti perduotino asmens kaltę įrodančių faktinių duomenų. Vykdančiosios EAO šalies kompetentinga teisminė institucija turi pasitikėti gauta iš išdavusiosios EAO teisminės institucijos informacija ir tikėti, kad ji pagrįsta konkrečiais baudžiamosios bylos medžiagos duomenimis. Šiuo atveju užtenka, jog išdavusioji EAO valstybė įrodytų, kad pagal jos baudžiamuosius įstatymus už nusikalstamas veikas, dėl kurių prašoma perduoti asmenį, numatyta ne trumpesnė nei vienerių metų su laisvės atėmimu susijusi bausmė.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėja nenustatė, jog iš Estijos Respublikos gautame EAO yra esminių trūkumų dėl jo turinio, kurie reikalautų papildomos informacijos. EAO nurodyta informacija atitinka Sprendimo 2002/584/TVR 8 straipsnio 1 dalyje EAO turiniui keliamus esminius reikalavimus. Jame suprantamai išvardintos aplinkybės, kurioms esant padaryta nusikalstama veika, nurodyti faktiniai ir juridiniai veikos požymiai, veikos padarymo laikas, vieta, kiek jie nustatyti.

Iš pateiktos EAO medžiagos matyti, kad nusikalstamas susivienijimas, kuriame įtariamas dalyvavęs L. M., veikė trijose ES valstybėse narėse. Nusikalstamo susivienijimo veikla buvo nukreipta vogti automobilius Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos teritorijose, juos gabenti į Lietuvos Respubliką bei pardavinėti už ES ribų. Estijos Respublikoje dėl šio nusikaltimo pradėtas baudžiamasis procesas.

Gynėjas skunde teisingai nurodo teisės normą, pagal kurią Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir teisingumo interesus, gali būti neperduodamas EAO išdavusiai valstybei, jeigu nusikalstama veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje (teritorinis baudžiamosios jurisdikcijos principas įtvirtintas BK 9¹ straipsnio 4 dalies 4 punkte).

Gynėjo nuomone, baudžiamoji atsakomybė turi būti realizuota Lietuvos Respublikoje, nes vogti automobiliai tariamai buvo parduodami Lietuvoje, t. y. nusikalstama veika baigta Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Atkreipiamas gynėjo dėmesys, jog BK 9¹ straipsnio 4 dalies 4 punkte esantis fakultatyvus atsisakymo vykdyti EAO pagrindas vykdančiajai EAO teisminei institucijai nesukuria pareigos atsisakyti perduoti prašomą asmenį. Nustatant, kad toks pagrindas neįpareigoja neperduoti L. M., atsižvelgiama į tai, jog dėl nusikalstamų veikų persekiojamas ne vien L. M., bet keliose ES šalyse veikusi bendrininkų grupė; į konkrečias veikų padarymo aplinkybes ir jų apimtį, kuri matyti iš gynėjo pateiktos medžiagos, kad nukentėjusiųjų, daugumos įrodymų buvimo vieta yra Estijos Respublika, kurioje daugiausia buvo vagiami automobiliai. Be to, nei Sprendimo 2002/584/TVR 3 straipsnyje, nei Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnyje nėra įtvirtintas kategoriškas reikalavimas vykdant EAO laikytis būtent teritorinės jurisdikcijos principo reikalavimų.

Kita vertus, dėl aptariamų veikų Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nėra pradėjusi asmenų baudžiamojo persekiojimo.

Teismas, spręsdamas perdavimo pagal EAO klausimus, patikrina: 1) ar laikomasi EAO turiniui ir formai keliamų reikalavimų; 2) ar nėra pagrindų, kuriais remiantis asmuo turi būti ar gali būti neperduodamas kitai ES valstybei narei, šiuo atveju Estijos Respublikai.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėja nenustatė jokių EAO privalomo ar neprivalomo nevykdymo pagrindų, kurie neleistų L. M. perduoti Estijos Respublikai.

Gynėjas skunde nurodo, jog šiuo metu sprendimas dėl L. M. perdavimo negali būti priimtas, nes Estijos Respublikos Tartu apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis dėl L. M. suėmimo, kurios pagrindu išduotas EAO, apskųsta.

Toks skundo argumentas nepagrįstas.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėja atkreipia gynėjo dėmesį, kad Europos arešto orderio b dalyje nurodytas sprendimas, kuriuo remiantis išduotas arešto orderis – Estijos Respublikos kompetentingo teismo – Tartu apygardos teismo Teismo rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimas.

Gynėjas kartu su savo skundu pridėjo L. M. kito gynėjo O. N. (O. N.) apeliacinį skundą, kuriuo šis apskundė Tartu apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. įkalinimo nuosprendį.

Taigi tai skirtingos kompetencijos teismų sprendimai, kuriais išspręsti skirtingi klausimai.

Kita vertus, skundo dėl suėmimo taikymo padavimas negali būti pagrindas nevykdyti EAO, kadangi pagal Sprendimo 2002/584/TVR 1 straipsnyje išdėstytą Europos arešto orderio apibrėžimą jis išduodamas, siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn (ir kitais tikslais, nesusijusiais su nagrinėjamu skundu, todėl neaptariamais). Taigi EAO išdavimas ir prašymas perduoti asmenį pirmiausia siejamas su siekiu jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o ne su jo suėmimu.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios suderintos su Sprendimo 2002/584/TVR 2 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos pilietis pagal EAO perduodamas tik tuo atveju, jeigu pagal šį orderį išdavusios valstybės įstatymus už jo padarytą nusikalstamą veiką numatyta bent vienerių metų su laisvės atėmimu susijusi bausmė.

Aptariamame EAO aiškiai nurodyta, kad už nusikaltimą, kurį padarius įtariamas L. M., Estijos Respublikos įstatymas numato maksimalią dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę.

Negalima sutikti su gynėjo skundo argumentu, jog perdavus L. M. Estijos Respublikai baudžiamasis procesas truks labai ilgai, o Lietuvos Respublikoje jis vyktų žymiai greičiau.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė į jo bylos teisingą išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Šią principinę nuostatą atkartoja Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 5 dalis.

Atkreipiamas dėmesys, kad kiekvieno teismo proceso trukmės priimtinumas vertintinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, tiriamų nusikalstamų veikų apimtį ir kt. Iš prie gynėjo skundo pridėtos medžiagos matyti, jog šiuo atveju į vieną baudžiamąją bylą sujungta net 51 baudžiamoji byla dėl vertingų automobilių ir furgonų vagysčių iš Pietų, Vakarų ir Šiaurės Estijos. Procesas susijęs su asmenimis, gyvenančiais skirtingose valstybėse. Bylos sudėtingumą lemia nusikalstamų veikų tarptautinis pobūdis, duomenų rinkimas užsienio valstybėse. Tai savaime suponuoja tarptautinio teisinio bendradarbiavimo būtinybę nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje vyktų baudžiamasis procesas. Dėl to gynėjas skunde nepagrįstai teigia, kad, procesui vykstant Lietuvos Respublikoje, kitų valstybių teisinė pagalba būtų nereikalinga ir tai sutrumpintų procesą.

Sprendžiant klausimą dėl EAO vykdymo ir asmens perdavimo baudžiamajam persekiojimui už nusikalstamą veiką, nėra pagrindo iš anksto teigti, jog baudžiamasis procesas Estijos Respublikoje bus nepateisinamai ilgas ir pažeis L. M. teises.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartį palikti galioti.

Nutartis yra galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama.