- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-01-25
- Bylos Nr.
- A-556-285-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Antanas Ablingis
- Pareiškėjas
- M. S.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Milvydas Pūkas
- Kategorijos
- 9.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) 2008 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-232 patvirtino 2008 m. liepos 24 d. patikrinimo akte Nr. (21.26)-04-77-76 M. S. apskaičiuotą 43 511 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio (toliau - ir FAPM) sumą ir 27 288 Lt šio mokesčio delspinigių.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau -VMI prie FM) 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 68-283 „Dėl M. S. skundo“ patvirtino Inspekcijos 2008 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-232.
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (T 1, b. l. 3-8) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti VMI prie FM 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 68-283 „Dėl M. S. skundo“, taip pat iš atsakovo priteisti pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad Inspekcija nustatė, jog 2001 m. birželio 13 d. M. S., atstovaudamas „Westburn Investmens LLC“, su Baltarusijos Respublikos piliečiu D. F., atstovavusiu „Linot Impex LLC“, sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu D. F. buvo perduota 220 000 Lt paskola grynaisiais pinigais. Pinigai buvo perduoti sutarties pasirašymo dieną, perdavimo faktą įforminant atitinkamu pakvitavimu, kuris buvo pateiktas mokesčių administratoriui. Taip pat mokesčių administratoriui buvo pateiktas ir 2002 m. gegužės 8 d. pakvitavimas, kuriuo patvirtintas paskolos grąžinimo faktas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog minėti dokumentai atitinka teisės aktų reikalavimus, nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Taigi laikytina, jog buvo tinkamai pagrįsti teiginiai ir pateikti juridinę galią turintys ir įstatymo nustatytus reikalavimus atitinkantys įrodymai, kad paskalos sutartis buvo sudaryta, pinigai perduoti, tad ginčijamos lėšos negali būti laikomos asmeninėmis pajamomis. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad ne tik jis turėjo įrodyti, jog „Westburn Investmens LLC“ gauta pinigų suma buvo ne jo asmeninės pajamos, bet ir atsakovas privalėjo tinkamai įrodyti, kad minėtos lėšos buvo pareiškėjo pajamos. VMI prie FM savo teiginius pagrindė argumentais, kurie prieštarauja faktinėms aplinkybėms bei dokumentų turiniui, su kuriais atsakovas turėjo galimybę susipažinti, todėl negalima teigti, jog aplinkybė apie pareiškėjo pajamas tinkamai įrodyta. VMI prie FM pareiškėjo asmeninėmis pajamomis pripažino remdamasi tik D. F. parodymais, tačiau nepateikė jokių duomenų, kad šios skolos nepripažintų paskolos gavėjas „Linot Impex LLC“. Taip pat D. F. nepateikė, o ir atsakovas nenustatė, kad „Westburn Investmens LLC“ sąskaitoje buvo padaryta rezervacija paskolai „Linot Impex LLC“ padengti.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 18-23) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui, todėl yra vertinami tik kaip gynybinė pozicija susidedanti iš nieko nenustatančių, neįrodančių ir nepaneigiančių formuluočių visumos, t. y. nesudaro pagrindo naikinti VMI prie FM 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 68-283, kuris yra pagrįstas ir teisingas. Atsiliepime teigė, kad mokestinis ginčas šioje byloje yra kilęs dėl įrodymų vertinimo priskiriant M. S. gautais užsienio kompanijos „Westburn Investmens LLC“ 217 557 Lt sumą pareiškėjo gautoms ir Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo nustatyta tvarka apmokestinamoms pajamoms. Atkreipė dėmesį į tai, jog centrinis mokesčių administratorius pareiškėjo pateiktus dokumentus vertina kritiškai, nes jie savo turiniu prieštarauja užsienio kompanijos „Linot Impex LLC“ atstovo D. F. paaiškinimams bei yra nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. M. S. pateikti dokumentai negali būti pripažinti pakankamais ir nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą. Atsakovas pažymėjo, kad mokesčių administratoriui nereikia ginčyti mokesčių mokėtojo sudarytų sandorių, pakanka jo veiksmuose nustatyti mokesčių vengimo ir (ar) slėpimo požymius. Nustačius, kad mokesčių mokėtojo sudaryto sandorio tikslas buvo tinkamo mokestinių prievolių vykdymo iškraipymas, jam papildomai apskaičiuojami neįvykdyti mokestiniai įsipareigojimai valstybės biudžetui ir netaikomos sandorių negaliojimo teisinės pasekmės.
Tretysis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į skundą (T 1, b. 1. 17) palaikė atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 2 d. sprendimu (T 3, b. l. 13-16) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 1999-02-10 iki 2000-11-06 iš AB Vilniaus bankas (nuo 2007 m. kovo mėn. AB SEB bankas) sąskaitų, priklausančių ribotos turtinės atsakomybės bendrovei „Westburn Investmens LLC“, išėmė 1 167 557 Lt. Pagal 1999-01-08 ribotos turtinės atsakomybės bendrovės „Westburn Investmens LLC“ direktorių G. Ch. G. ir A. P. suteiktą bendrąjį įgaliojimą bei pagal 1999-12-02 tos pačios bendrovės nario S. S. pasirašytą generalinį įgaliojimą M. S. turėjo teisę disponuoti minėtos užsienio bendrovės sąskaitomis. Atlikto pakartotinio patikrinimo metu pareiškėjas pateikė dokumentus, patvirtinančius 950 000 Lt panaudojimą. Likusios sumos (1 167 557 - 950 000 = 217 557 Lt) panaudojimą M. S. grindžia 2001-06-13 tarp JAV bendrovės „Westburn Investmens LLC“ (buveinė 12260 Willow Grove Road, Bldg. 2, Camden, Delware 19934, USA), atstovaujamos įgalioto atstovo M. S. (gyv. (duomenys neskelbtini)), ir JAV bendrovės „Linot Impex LLC“ (buveinė 12260 Willow Grove Road, Bldg, Camden, Delware 19934, USA), atstovaujamos D. F. ((duomenys neskelbtini)), sudaryta paskolos sutartimi, pagal kurią paskolos davėjas neatlygintinai perduoda paskolos gavėjo nuosavybėn 220 000 Lt. Šia sutartimi paskolos davėjas įsipareigojo paskolos gavėjui anksčiau nurodytą sumą perduoti grynais pinigais sutarties pasirašymo momentu, paskolos gavėjas taip pat įsipareigojo grąžinti paskolos davėjui 220 000 Lt per tris mėnesius nuo paskolos davėjo raštiško pareikalavimo, tačiau ne anksčiau kaip per 2 (du) metus nuo šios sutarties sudarymo. Tos pačios datos pakvitavimu pinigai buvo perduoti D. F. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo iš mokestinių teisinių santykių, o būtent dėl fizinių asmenų gautų pajamų apmokestinimo. 1999-2002 metų laikotarpiu fizinių asmenų gautų pajamų apmokestinimą Lietuvos Respublikoje reglamentavo Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo (toliau - FAPMLĮ) (1990 m. spalio 5 d. įstatymo Nr. I-641 redakcija) nuostatos. Teismas, vadovaudamasis FAPMLĮ 1 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 33 straipsnio 1 dalimi, padarė išvadą, kad kiekvienam Lietuvos Respublikos gyventojui yra nustatyta pareiga mokėti fizinių asmenų pajamų mokestį, jei yra gaunamos su darbo santykiais nesusijusios pajamos už turto nuomą bei kitos pajamos. Teismas konstatavo, kad aplinkybės patvirtina, jog 2001-06-13 paskolos sutartis nepatvirtina 217 551 Lt pinigų sumos kaip paskolos suteikimo fakto. Visų pirma, paskolos sutartyje tiek paskolos davėjo, tiek ir paskolos gavėjo įsipareigojimų vykdymas laike nėra apibrėžtas tiksliomis kalendorinėmis datomis, kas nebūdinga tokio pobūdžio sutartims. Antra, iš sutarties turinio darytina išvada, kad paskolos sutartis buvo suteikta neatlygintinai, kas taip pat nebūdinga tokio tipo sutartims. Trečia, Baltarusijos Respublikos mokesčių ir rinkliavų ministerija 2008-02-15 rašte Nr. 4-1-12/3392 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė, kad D. F. paaiškino, jog paskolos sutartis buvo sudaryta su „Westburn Investmens LLC“, o M. S. buvo jos atstovas. Paskolos sutarties tikslas - atidaryti firmą Baltarusijos Respublikoje. Faktiškai piniginės lėšos tiek sudarant paskolos sutartį, tiek sudarant raštelį dėl grąžinimo nebuvo perduotos, nes pagal paskolos sąlygas buvo nustatyta, kad piniginės lėšos bus rezervuotos kompanijos „Westburn Investmens LLC“ sąskaitoje, o reikalui esant bus pervestos pagal paskolos sutartį. Kadangi D. F. firmos Baltarusijos Respublikoje neatidarė, ryšium su tuo paskola nebuvo panaudota. Ketvirta, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008-07-15 raštu Nr. 3B-20.2/16-6573 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo Inspekciją, kad Lietuvos Respublikos duomenų bazėse informacijos apie asmenų M. S. ir JAV „Linot Impex LLC“ atstovo D. F., vykusių per Lietuvos Respublikos valstybės sieną laikotarpiu nuo 2001-01-01 iki 2006-12-31, deklaruotas grynųjų pinigų sumas (išvykstant iš Lietuvos Respublikos ir atvykstant į Lietuvos Respubliką) nėra. Penkta, nagrinėjamu atveju reikšminga ir ta aplinkybė, jog aptariamoje paskolos sutartyje tiek paskolos davėjo, tiek ir paskolos gavėjo buveinių adresai sutampa. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad D. F. 2004-05-21 raštu informavo M. S., kad nori grąžinti pagal 2001-06-13 paskolos sutartį gautą 220 000 Lt pinigų sumą. Pareiškėjas 2004-06-19 rašte, adresuotame D. F., nurodo, kad nuo 2002 m. pabaigos jis nebėra „Westburn Investmens LLC“ įgaliotas atstovas, todėl pasiūlė kreiptis tiesiogiai į šią JAV kompaniją arba į kitą jos įgaliotą atstovą. Tuo tarpu byloje esantis 2002-05-08 pakvitavimas, pasirašytas „Linot Impex LLC“ įgalioto atstovo D. F. ir „Westburn Investmens LLC“ įgaliotos atstovės I. K., leidžia daryti išvadą, kad pagal 2001-06-13 paskolos sutartį gauta 220 000 Lt buvo grąžinta būtent pakvitavime nurodyta data, t. y. 2002-05-08. Jeigu paskola pagal minėtą pakvitavimą buvo grąžinta 2002-05-08, tai visiškai neaišku, kodėl D. F. 2004-05-21 dar kartą kreipėsi dėl tos pačios pinigų sumos, gautos pagal tą pačią paskolos sutartį, grąžinimo. Dėl šių aplinkybių 2001-06-13 paskolos sutartis, taip pat 2002-05-08 pakvitavimas vertintini kritiškai - kaip nepatvirtinantys paskolos suteikimo ir grąžinimo fakto, o traktuotina kaip pareiškėjo bandymas išvengti pajamų apmokestinimo. Pareiškėjas dėl paskolos suteikimo ir grąžinimo daugiau nepateikė jokių dokumentų, kuriais vadovaujantis būtų galima konstatuoti, kad pinigai perduoti ir grąžinti 2001-06-19 paskolos sutarties pagrindu. Taigi šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog 2001-06-13 paskolos sutartis vykdoma nebuvo, todėl atsakovas teisingai konstatavo, kad 217 551 Lt suma pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus perduota nebuvo, ji pripažintina iš užsienio valstybės gautomis (darbo santykių esmės neatitinkančioms) pajamomis, kurios vadovaujantis FAPMLĮ 20 straipsnio nuostatomis, apmokestinamos 20 procentų dydžio pajamų mokesčio tarifu. Kita vertus, nors M. S. turėjo leidimą disponuoti šios kompanijos banko sąskaitų lėšomis pagal jam išduotus įgaliojimus, tačiau šiuose įgaliojimuose nėra įpareigojimo perduoti pinigus kitos užsienio kompanijos įgaliotam atstovui, o tai reiškia, kad pareiškėjas iš sąskaitų paimtas lėšas galėjo panaudoti savo nuožiūra, t. y. asmeninėms reikmėms. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratoriaus 217 557 Lt sumą pagrįstai pripažino M. S. gautomis pajamomis ir apmokestino FAPM. Teismas konstatavo, kad Inspekcijos 2008 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Nr. (21.26)-256-232 ir VMI prie FM 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimas Nr. 68-283 yra teisėti ir pagrįsti. Teismas nepatenkino pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, kadangi sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d.).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 3, b. l. 19-23) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 2 d. sprendimą bei panaikinti VMI prie FM 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 68-283 ir papildomai priskaičiuotus: 43 511 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio ir 27 228 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio delspinigių; priteisti iš VMI prie FM pareiškėjo naudai 50 Lt žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai nurodė, jog paskolos sutartyje tiek paskolos davėjo, tiek ir paskolos gavėjo įsipareigojimų vykdymas nėra tiksliai apibrėžtas laike, nėra apibrėžtas datomis. Sutarties 2 punkte aiškiai apibrėžta, jog paskolos davėjas savo pareigas vykdo iš karto, sutarties pasirašymo metu grynais pinigais perduodamas paskolos sumą. Sutarties 4 punkte aptartas paskolos grąžinimo terminas - per 3 mėnesius paskolos davėjo raštiško reikalavimo, tačiau ne anksčiau kaip per 2 metus nuo sutarties pasirašymo dienos. Civilinio kodekso (toliau - ir CK) 6.870 straipsnio 2 dalis numato, jog paskolos sutartis laikomas sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento, taigi pareiškėjas įvykdė savo prievolę perduoti pinigus teisės aktų ir sutarties nustatytais terminais, todėl negalima laikyti, kad pareiškėjo kaip paskolos davėjo pareigos sutartyje nebuvo aiškiai apibrėžtos. CK 6.873 straipsnio 2 dalis numato, jog jeigu paskolos sumos grąžinimo terminas sutartyje nenustatytas arba paskola turi būti grąžinta pagal pareikalavimą, tai paskolos sumą paskolos gavėjas privalo grąžinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį, jeigu sutartis nenustato ko kita. Ši nuostata leidžia daryti išvadą, jog paskolos grąžinimo terminas gali būti aiškiai apibrėžtas (terminuota paskolos sutartis) arba nustatomas remiantis tam tikromis sąlygomis (neterminuota paskolos sutartis), taigi paskolos sutartyje nustatytas paskolos grąžinimo terminas atitiko galiojančius teisės aktų reikalavimus, todėl negalima teigti, kad sutartyje apibrėžtos šalių prievolės ir jų vykdymas nėra būdingas paskolos sutartims.
2. Teismas argumentuodamas, kad pareiškėjo ir D. F. sudaryta sutartis turi sąlygų, nebūdingų paskolos sutarčiai, aiškiai nenurodė, kokios sąlygos paskolos sutarčiai yra būdingos ir kokiais pagrindais remiantis jos pripažįstamomis būdingomis. Šiuo atveju reikėtų laikyti, jog bet kokia sąlyga, kuri įtvirtinta CK 6.870-6.880 straipsniuose, reglamentuojančiuose paskolos sutarties teisinius santykius, laikytina būdinga paskolos sutarčiai, kadangi, ji remiantis teisiniu reguliavimu bei konkrečios sutarties sąlygomis ją leidžia identifikuoti būtent kaip paskolos sutartį.
3. Teismas taip pat nurodė, jog iš sutarties turinio darytina išvada, kad paskola suteikta neatlygintinai, kas taip pat nebūdinga tokio tipo sutartims, tačiau remiantis CK 6.870 straipsnyje įtvirtinta paskolos sutarties sąvoka, paskolos sutartis gali būti tiek atlygintinė, tiek neatlygintinė. Remiantis CK 6.156 straipsnyje įtvirtintu sutarties laisvės principu, šalys gali laisvai susitarti dėl atitinkamų sutarties sąlygų, jei toks susitarimas neprieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms. Kadangi CK 6.870-6.880 straipsniai neįtvirtina imperatyvo, jog paskolos sutartis būtinai turi būti atlygintinė, o, priešingai, paskolos sutartį laiko tiek atlygintine, tiek neatlygintine sutartimi, taigi paskolos sutarties neatlygintinumo negalima laikyti paskolos sutarčiai nebūdinga sąlyga, kadangi paskolos sutarties šalys teisės aktų nustatyta tvarka pasirinko vieną iš dispozityvių CK nuostatų siūlomų paskolos sutarties rūšių.
4. Teismas taip pat rėmėsi Baltarusijos Respublikos mokesčių ir rinkliavų ministerijos 2008-02-15 rašte Nr. 4-1-12/3392 „Dėl informacijos pateikimo“ išdėstytais D. F. parodymais, kad faktiškai piniginės lėšos tiek sudarant paskolos sutartį, tiek surašant paskolos raštelį perduotos nebuvo, o jos buvo rezervuotos kompanijos „Westburn Investmens LLC“ sąskaitoje. Tačiau toks D. F. teiginys prieštarauja tikrovei, nes aplinkybė, kad šalys susitarė dėl lėšų rezervavimo „Westburn Investmens LLC“ sąskaitose, yra nurodyta tik D. F. paaiškinimuose, tuo tarpu šalių sudarytoje paskolos sutartyje tokios nuostatos iš viso nėra, atvirkščiai - iš paskolos sutarties aiškiai matyti, jog sutarties sąlygose joks paskolos sutarties tikslas ar lėšų rezervavimas nėra numatyti. Pareiškėjas jau savo teiktame skunde nurodė, kad CK 6.875 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog paskolos gavėjas, ginčydamas paskolos sutartį, turi įrodyti, kad jis pinigų (daiktų) faktiškai negavo. Baltarusijos pilietis jokių įrodymų, išskyrus paaiškinimą, apie paskolos faktinį neperdavimą nepateikė.
5. CK 6.871 straipsnio 3 dalis numato, jog rašytinės formos reikalavimus, sudarant paskolos sutartį, atitinka paskolos raštelis ar kitas skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šiuo atveju šalys be paskolos sutarties pasirašė ir pinigų perdavimo kvitą. Remiantis CK 6.65 straipsniu, kreditorius, priimdamas prievolės vykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jei sutartis nenumato ko kita. Būtent toks pakvitavimas ir buvo išduotas 2002-05-08. Tuo tarpu nei atsakovas, nei D. F. nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių faktą, kad lėšos buvo rezervuotos „Westburn Investment LLC“. Teismas neatsižvelgė į tai, kad CK 6.871 straipsnio 2 dalis numato, kad kai paskolos davėjas juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą. Vertinant šalių sudarytos paskolos sutarties nuostatas negalima teigti, kad šalys buvo susitarusios dėl tikslinės paskolos (CK 6.877 str.) ar sutarties pasibaigimą (pasikeitimą) susiejusios su tam tikrų papildomų aplinkybių buvimu ar nebuvimu.
6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) apie civilinės teisės normų taikymą sprendžiant mokestinius ginčus yra pasisakęs: sandoriai, jų sudarymas ir galiojimas yra civilinės teisės, o ne viešosios teisės reguliavimo dalykas. Mokesčių teisėje sandorių sudarymo ir jų galiojimo taisyklių negalima vertinti kitaip, nei tą nustato civilinė teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2000, LVAT 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).
7. Teismas taip pat nurodė, kad Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008-07-15 rašto duomenimis nei pareiškėjas, nei D. F. laikotarpiu nuo 2001-01-01 iki 2006-12-31 grynųjų pinigų sumų išvežimo ir įvežimo nėra deklaravę. Pareiškėjas neturėjo pareigos nugabenti paskolos sumos į „Linot Impex LLC“ veiklos vietą. Be to, remiantis CK 6.870 straipsnio 3 dalimi paskolos gavėjas nuo pinigų perdavimo tampa jam perduotų pinigų savininku. Taigi po paskolos sutarties bei pinigų priėmimo pakvitavimo pasirašymo pinigų savininku tapo „Linot Impex LLC“ įgaliotas atstovas D. F. Šis asmuo daug kartų lankėsi Lietuvos Respublikoje, taigi pinigus jis galėjo išgabenti dalimis, sumomis, kurių gabenimo, remiantis Lietuvos Respublikos 1997 m. kovo 6 d. nutarimu Nr. 199 „Dėl muito režimo keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos sieną, nustatymo“ deklaruoti nebuvo būtina arba galėjo išgabenti pinigus jų nedeklaravęs, arba galėjo šių piniginių lėšų iš Lietuvos teritorijos ir visai neišvežti. Byloje nebuvo pateikta jokių duomenų apie tai, ar šios lėšos nebuvo įneštos į „Linot Impex LLC“ banko sąskaitas, taip pat ar jos nebuvo panaudotos Lietuvoje ar jos nebuvo perduotos kitam „Linot Impex LLC“ vardu įgaliotam veikti asmeniui.
8. Pareiškėjas neturi (ir neturėjo) nei teisinės, nei faktinės galimybės patikrinti kitų galimų lėšų panaudojimo ar perdavimo „Linot Impex LLC“ būdų, tuo tarpu atsakovas ar teismas, kaip valstybės institucijos, šias galimybes turėjo, tačiau jomis net nepasinaudojo.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju reikšminga ir ta aplinkybė, jog paskolos davėjo ir paskolos gavėjo buveinių adresai paskolos sutartyje sutampa. Tačiau teismas nepaaiškino, kuo ši aplinkybė reikšminga. Pareiškėjo manymu, ši aplinkybė nėra reikšminga, nes ji nekeičia paskolos sutarties esmės, be to, jei paskolos davėjas ir paskolos gavėjas paskolos sutarties pasirašymo metu buvo kaip nors susiję asmenys, tačiau toks ryšys esminės įtakos nedaro, nes tuo metu galioję teisės aktai nedraudė teikti paskolų susijusiems asmenimis (juolab, kad be adreso, daugiau duomenų apie tai, kad paskolos davėjas ir paskolos gavėjas buvo susiję asmenys, teismas nenustatė).
10. Teismo sprendime taip pat nurodyta, jog dėl paskolos realaus perdavimo teismas suabejojo ir dėl to, kad 2004-05-21 D. F. kreipėsi į pareiškėją, nurodydamas, jog nori grąžinti paskolą, gautą pagal 2001-06-13 paskolos sutartį. Tuo tarpu pagal pateiktą pakvitavimą paskola pagal šią sutartį buvo grąžinta 2002-05-08, todėl teismas nurodė, kad yra visiškai neaišku kodėl D. F. kreipėsi dėl tos pačios paskolos grąžinimo dar kartą. Teismas net nemėgino aiškintis šios aplinkybės, tačiau pripažino ją aplinkybe įrodančią paskolos sutarties realaus nesudarymo faktą. Pareiškėjas nėra D. F. atstovas, todėl už jį jokių paaiškinimų šiuo klausimu negali duoti, be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad 2004-05-21 raštu D. F. iš esmės dar kartą pripažino paskolos sutarties egzistavimo ir pinigų skolinimo pagal šią sutartį faktą. Šių aplinkybių tiksliam nustatymui teismas pareiškėjo prašymo apklausti liudytojais tiek D. F., tiek I. K. netenkino.
11. Nepagrįsta ir teismo išvada, jog pareiškėjui išduotame įgaliojime neesant įpareigojimo perduoti pinigus kitos kompanijos įgaliotam atstovui pareiškėjas juos galėjo panaudoti ir panaudojo savo reikmėms. Pažymi, jog 2000-12-02 pareiškėjui išduotame įgaliojime jis yra įgaliotas įvairius veiksmus atlikti bendrovės vardu (o kartu ir bendrovės naudai) ir šiame įgaliojime kaip tik nėra numatyta pareiškėjo teisės bendrovės patikėtas lėšas panaudoti savo reikmėms. Todėl teismo sprendime nurodytas argumentas yra visiškai nepagrįstas.
12. Nors pareiškėjas skunde teismui kėlė delspinigių priskaičiavimo teisėtumo klausimą, teismas jo tinkamai netyrė ir nevertino. Nesant pagrindo priskaityti FAPM įmokas, nėra pagrindo ir delspinigių skaičiavimui, todėl 27 288 Lt dydžio FAPM delspinigių suma pareiškėjui priskaityta nepagrįstai.
13. Pareiškėjas, paduodamas šį skundą, sumokėjo 50 Lt dydžio žyminį mokestį, kuris, patenkinus pareiškėjo reikalavimus, turėtų būti priteistas iš atsakovo pareiškėjo naudai. Taip pat pareiškėjo naudai priteistinos jo pirmojoje instancijoje turėtos bylinėjimosi išlaidos.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 3, b. l. 26-31) prašo pareiškėjo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas atsiliepime išdėsto iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Atsakovas taip pat nurodo, kad tiek vietos mokesčių administratorius, tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas.
Tretysis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 3, b. l. 33) palaiko VMI prie FM atsiliepime išdėstytus argumentus, su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Tikrinamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl to, ar ginčo suma gali būti priskiriama pareiškėjo apmokestinamoms pajamoms pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą galiojusį iki 2003 m. sausio 1 d.
Ginčo santykiai susiformavo 2001 m. birželio 13 d., todėl, nagrinėjant šį disputą, taikytina Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo (toliau – ir FAPMLĮ) redakcija galiojusi nuo 2001 m. gegužės 16 d. iki 2001 m. liepos 18 d.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. lapkričio 27 d. skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad ginčo suma pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus perduota nebuvo, todėl ji pripažintina pareiškėjo iš užsienio valstybės gautomis (darbo santykių esmės neatitinkančiomis) pajamomis, kurios, vadovaujantis FAMPLĮ 33 straipsnio nuostatomis, apmokestinamos 20 procentų dydžio pajamų mokesčiu tarifu (T 1, b. l. 12). Viešojo administravimo subjektas padaręs tokią išvadą neįvardijo tikslaus teisinio pagrindo, kuriuo remiantis pareiškėjo ginčo pajamas priskyrė apmokestinamoms pajamoms. Iš centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo turinio vis dėl to nėra pakankamai aišku, pagal kokį FAMPLĮ straipsnį ir jo dalį, papunktį apmokestintos pajamos pateko į pastarąjį sąrašą. Teismas gali daryti tik prielaidas. Matyti, kad mokesčių administratorius aiškino FAMPLĮ 1 straipsnį bei 8¹ straipsnį ir pateikė savo nuomonę. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad FAMPLĮ 1 straipsnis numatė atvejus, kai yra apmokestinamos pajamos susijusios su darbo santykiais, o taip pat ir atvejus, kai apmokestinamos pajamos nesusijusios su darbo santykiais. Formuojant poziciją tai nebuvo akcentuota, kaip nepadaryta ir konkreti nuoroda į teisės akto dalį, punktą, papunktį, kur esanti taisyklė yra aiškinama. Manytina, kad tai buvo susiję su FAMPLĮ 1 straipsnio 2 punkto antra įtrauka (pajamos gautos iš užsienio valstybių įmonių, įstaigų ir organizacijų), nes 8¹ straipsnis buvo nukreiptas į su darbo santykiais susijusias pajamas.
FAMPLĮ 1 straipsnio 2 punkte buvo numatyta, kad fizinių asmenų pajamų mokestį moka:
fiziniai asmenys, įskaitant užsienio valstybių piliečius ir asmenis be pilietybės, gaunantys su darbo santykiais nesusijusias pajamas iš įmonių, įstaigų ir organizacijų, įsteigtų (registruotų) Lietuvos Respublikos teritorijoje, tarp jų iš užsienio valstybių įmonių atstovybių ir nuolatinių buveinių, bei užsienyje įsteigtų (registruotų) Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų ir organizacijų, taip pat pajamas iš Lietuvos Respublikos gyventojų ir iš kitos veiklos Lietuvos Respublikoje;
nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, įskaitant užsienio valstybių piliečius ir asmenis be pilietybės, gaunantys su darbo santykiais nesusijusias pajamas iš užsienio valstybių įmonių, įstaigų ir organizacijų, taip pat pajamas iš užsienio valstybių gyventojų, iš komercinės-ūkinės ir kitos veiklos užsienio valstybėse.
Pareiškėjas pagal tame pačiame straipsnyje pateiktą nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo apibrėžimą, sprendžiant pagal bylos medžiagą, pateko į šią sąvoką ir turėjo mokėti fizinių asmenų pajamų mokestį, jei būtų gavęs su darbo santykiais nesusijusias pajamas iš užsienio valstybių įmonių, įstaigų ir organizacijų, taip pat pajamas iš užsienio valstybių gyventojų.
Kadangi mokesčių administratorius nebuvo pakankamai konkretus pateikdamas teisinį įvertinimą ir taip pažeidė galimybę mokesčių mokėtojui apsiginti tiksliai žinant teisės aktams prieštaraujančios veikos ribas, o teismui tinkamai išspręsti mokestinį ginčą, šis trūkumas, nagrinėtinu atveju, pripažintinas teisiškai reikšmingu pareiškėjo apeliacinio skundo tenkinimo plotmėje. Juk Mokesčių administravimo įstatymo 6 straipsnyje (redakcija nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. gruodžio 28 d.) pasisakyta, kad apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo pagrindiniai principai yra šie: mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo, apmokestinimo aiškumo (ko šioje byloje ir nesilaikyta), turinio viršenybės prieš formą.
Administracinėje byloje mokesčių administratorius, kaip jau buvo minėta, užėmė tą poziciją, kad pareiškėjo gautos ir apmokestintos pajamos priskirtinos su darbo santykiais nesusijusiomis pajamomis, kad gautos pajamos priskirtinos pareiškėjo gautoms pajamoms. Mokesčių administratorius teigė, jog pareiškėjas, veikdamas bendrovės vardu, realiai nepaskolino pinigų kitai bendrovei, todėl tos pajamos priskirtinos pareiškėjo su darbo santykiais nesusijusiomis pajamomis ir yra apmokestintos.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ar pareiškėjas pinigus, kurie buvo apmokestinti fizinių asmenų pajamų mokesčiu, gavo kaip kitas su darbo santykiais nesusijusias pajamas, paprastai turėtų būti įrodinėjama tiesioginiais įrodymais, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką (pinigų gavimo arba negavimo faktą) sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų gavimą bei judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad sumokėta už atliktas paslaugas ar kitokio pobūdžio veiklą, ar kita; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti pinigų sumokėjimą už vienkartinio pobūdžio darbą (ne darbo santykių pagrindu atliekamą darbą) ar paslaugas, ar kita, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis. Bet vien netiesioginių įrodymų pagrindu kategoriška išvada neturėtų būti daroma. Tačiau bet kokiu atveju teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d.), o netiesioginiai įrodymai gali būti naudingi patvirtinant ar paneigiant tiesioginių įrodymų pagrindu formuluojamas išvadas.
Atsižvelgiant į šias teisės aiškinimo taisykles turėtų būti vertinami įrodymai bei nustatinėjamos faktinės aplinkybės ir šioje byloje.
Pareiškėjo turėtų pinigų ryšys su ne darbo santykiais grįstas tuo, kad sudaryta paskolos sutartis nerealizuota. Pinigai buvę pareiškėjo žinioje nepasiekė kitų asmenų, o tai reiškia pareiškėjas turimas lėšas galėjo panaudoti savo nuožiūra. Mokesčių administratoriaus daroma išvada nėra patvirtinta surinktų ir esančių byloje faktinių duomenų visuma, leidžiančia neabejotinai priimti šį teiginį. Administracinėje byloje yra duomenų, kurie byloja pareiškėjo naudai, o galimai kylančios abejonės taip pat. Pagal įrodymų visumą labiau galima daryti išvadą, jog paskolos sutartis vis dėl to buvo reali. Ir tai įrodo: 2001 m. birželio 13 d. sudaryta paskolos sutartis (T 1, b. l. 42), Pakvitavimas apie perduotus pinigus (T 1, b. l. 43), Pakvitavimas, patvirtinantis apie ginčo pinigų grąžinimą, pasirašytas ne pareiškėjo, o kito asmens, veikusio kreditoriaus atstovu (T 1, b. l. 89), pranešimas apie nesuteikimą jokiam Lietuvos Respublikos gyventojui pajamų iš bendrovės „Westburn Investments LLC“ (T 1, b. l. 117), patvirtinimas apie tai, kad „Westburn Investments LLC“ yra veikianti kompanija nuo 1995 m. spalio 24 d. (T 2, b. l. 67).
Tuo tarpu D. F. parodymai, kuriais rėmėsi mokesčių administratorius, buvo paneigti jo paties. 2009 m. vasario 16 d. paaiškinime D. F. nurodė, jog realiai gavo pinigus, kaip jo atstovaujamos bendrovės atstovas, ir vėliau juos grąžino (T 3, b. l. 6). Teismas neturi pagrindo nesiremti paskutiniais D. F. paaiškinimais, kuriais neleidžia abejoti ir kiti įrodymai. Pateiktas tvirtinimas dėl D. F. pirminių paaiškinimų neatitikimo tiesai siekiant saugumo užtikrinimo D. F. turtui ar jo asmeniui nėra paneigtas, kas taip pat šalina dvejones dėl 2009 m. vasario 16 d. paaiškinimo turinio patikimumo.
Muitinės departamento raštas nei paneigia, nei patvirtina apie ūkinę operaciją – paskolos suteikimą. Juk pinigai iš Lietuvos Respublikos nebūtinai galėjo būti išgabenti paties D. F. ar pareiškėjo (T 1, b. l. 61).
Net ir laikantis mokesčių administratoriaus pozicijos dėl realaus paskolos nesuteikimo, vien pinigų iš sąskaitų išėmimo faktas negali būti prilyginamas fizinio asmens pajamų gavimui. Tokią išvadą yra padaręs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 19 d. nutartyje, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A10- 291/2007 (procesinio sprendimo kategorija 9.1. (S)).
Kitoje administracinėje byloje Nr. A10-780-2005 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. birželio 29 d. nutartyje nurodė, jog “vien informacijos, kad į pareiškėjo sąskaitą buvo pervesta atitinkama pinigų suma, nepakanka padaryti išvadai, kad pareiškėjas gavo apmokestinamųjų pajamų”.
Taigi vien šis, ką tik aptartas aspektas (dėl paskolos suteikimo fakto), net be pirmiau paminėto apeliacinio skundo tenkinimo argumento, tarnauja kaip savarankiškas pagrindas apeliaciniam skundui tenkinti.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad mokesčių administratorius, tikrinamoje administracinėje byloje, neturėjo pagrindo taikyti Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą ir apskaičiuoti pareiškėjui fizinių asmenų pajamų mokestį bei su juos susijusias sumas.
Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
M. S. apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 68-283 „Dėl M. S. skundo“.
Sprendimas neskundžiamas.