Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. Š. bei R. Z. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

I. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 30 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir I. Š. paskiriant galutinę subendrintą 30 parų arešto bausmę ir 30 MGL (1 500 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtos arešto bausmės laiką įskaitytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu įskaitytas laikino sulaikymo laikas.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, 66 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnio 13 dalimi, į paskirtą arešto bausmę įskaitytas I. Š. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2023 m. gegužės 26 d. 13.20 val. iki 2023 m. gegužės 27 d. 12.01 val. (viena diena), vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai arešto parai.

R. Z. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 30 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos arešto bausmės vykdymas buvo atidėtas 3 mėnesiams, paskiriant intensyvią priežiūrą – buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, nustatant, kad R. Z. arešto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu privalo būti savo gyvenamojoje vietoje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 5 dalies 5 ir 10 punktais, R. Z. įpareigota arešto bausmės atidėjimo laikotarpiu pradėti dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, 66 straipsnio 2 dalimi, BPK 140 straipsnio 13 dalimi, į paskirtą arešto bausmę įskaitytas R. Z. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2023 m. gegužės 26 d. 13.20 val. iki 2023 m. gegužės 27 d. 11.46 val. (viena diena), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai arešto parai.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas J. J., tačiau apeliacinių skundų dėl jo paduota nebuvo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl nuteistojo I. Š. apeliacinio skundo

8. Teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, privalo įvertinti BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus bei atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Pažymėtina, kad pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą teismų praktiką, individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms privalo būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020).

9. Teismas, įvertinęs aplinkybių, reikšmingų skiriant bausmę, visumą, atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalies 1-5 punktuose numatytus bausmės tikslus: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti arba apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, t. y., bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę.

10. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam I. Š. bausmę, atsižvelgė į tai, kad I. Š. tyčia padarė vieną baigtą tyčinį nesunkų nusikaltimą, kuris numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje, ir kurį nuteistasis padarė veikdamas su kitu asmeniu. Be to, skundžiamame nuosprendyje nuspręsta nepripažinti I. Š. kaltę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kadangi apeliantas nežinojo, kaip vertinti savo poelgį, neigė narkotines medžiagas įsigijęs kartu su R. Z. Be to, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistojo asmenybę – oficialiai nedirbantis; turintis nustatytą 35 proc. dalyvumo (darbingumo) lygį (3 t., b. l. 70); yra nevedęs; nesigydo nuo priklausomybės nuo psichiką veikiančių medžiagų; praeityje buvo teistas už analogiškų nusikalstamų veikų darymą (2 t., b. l. 161–166); baustas administracine tvarka, jam paskirtos baudos yra sumokėtos (2 t., b. l. 158–160). Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad I. Š. rūpinasi sergančia motina bei tai patvirtinančius duomenis (past. – skundžiamo nuosprendžio 45-a pastraipa), tačiau vertino, jog vien tik tai nepanaikina būtinybės nuteistajam paskirti su laisvės atėmimu susijusią bausmę. Teisėjų kolegijai pirmosios instancijos teismo išvados nekelia jokių abejonių. Nors sutiktina su apelianto motyvais, kad realus arešto bausmės atlikimas sudarytų tam tikrus nepatogumus rūpintis motina, tačiau pastebėtina, jog motinos sveikata ir žemas dalyvumo (darbingumo) lygis jai buvo nustatytas dar prieš I. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą (3 t., b. l. 71–75), taigi neatsirado staiga ar iš niekur bei nebuvo pakankamas sustabdyti apelianto nuo nusikaltimo padarymo ar priversti jį daryti atitinkamas išvadas dėl jo pasirinkto elgesio modelio. Dėl to nėra ir pagrindo teigti, kad vien tik ši aplinkybė suponuoja būtinybę švelninti paskirtą bausmę.

11. BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatytos alternatyvios baudos arba arešto, arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmės. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatavo, kad I. Š. skirtina sankcijoje numatyta griežtesnė, su laisvės atėmimu susijusi bausmė – areštas, kurio trukmė, vadovaujantis BK 49 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nustatyta mažesnė nei šios bausmės rūšies vidurkis – 30 parų. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog švelnesnės bausmės paskyrimas, įvertinus tai, jog nuteistajam ne pirmą kartą skiriama su laisvės atėmimu susijusi bausmė, tačiau I. Š. ir toliau nedaro išvadų dėl savo pasirinkto elgesio modelio bei pakartotinai nusikalsta, iš esmės padarytų bausmę per švelnia bei neatitinkančia nei padaryto nusikaltimo pavojingumo, nei apelianto asmenybės. Šioje dalyje spręstina, kad pirmosios instancijos teismo I. Š. paskirta bausmė yra adekvati ir proporcinga, paskirta įvertinus visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas aplinkybes, taigi nėra objektyvaus pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir paskirtą bausmę švelninti.

12. Apeliantas taip pat prašė išdėstyti jam paskirtos 30 MGL (1 500 Eur) dydžio baudos, kuri paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu, mokėjimą kuo ilgesniam laikotarpiui. Pažymėtina, kad minėtame nuosprendyje nurodyta, jog I. Š. paskirta bauda turi būti sumokėta per 18 mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (past. – Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, šis nuosprendis įsiteisėjo 2024 m. gegužės 10 d.), taigi pirmosios instancijos teismo nustatytas terminas sumokėti baudai šiuo metu dar nėra suėjęs, dėl ko nėra pagrindo spręsti dėl mokėjimo termino pratęsimo iš anksto. Tuo atveju, jeigu apeliantas negalėtų sumokėti jam paskirtos baudos nustatytame 18 mėnesių laikotarpyje, jis turės teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą dėl nurodyto termino pratęsimo. Dėl šių aplinkybių I. Š. prašymas pratęsti paskirtos baudos mokėjimą terminą yra netenkinamas.

13. Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 17 d. nuosprendis dalyje dėl I. Š. paskirtos bausmės yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl nuteistosios R. Z. apeliacinio skundo

15.2. Nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais ir dalyje dėl to, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeista jos teisė į gynybą dėl to, kad R. Z. apklausų ikiteisminio tyrimo metu nebuvo teikiamos vertėjo ar advokato paslaugos. Kaip matyti iš 2023 m. gegužės 27 d. ir 2023 m. lapkričio 16 d. įtariamojo apklausos protokolų, per abi šias apklausas R. Z. nurodė, kad lietuvių kalbą moka ir nors teisė dėl gynėjo jai buvo išaiškinta, bet gynėjo dalyvavimo nepageidauja. Nors sutiktina, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme naudotasi vertėjo paslaugomis, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 17 d. nuosprendis apeliantei pateiktas išverstas į rusų kalbą, tai vis tiek nepanaikina aplinkybės, jog ikiteisminio tyrimo metu atliktose apklausose R. Z. aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog lietuvių kalbą ji moka ir sutiko, kad apklausa būtų atlikta lietuvių kalba. Be to, abejones dėl apeliacinio skundo argumentų sutvirtina ir tai, jog R. Z. apeliacinis skundas Vilniaus apygardos teismui buvo pateiktas lietuvių kalba (3 t., b. l. 157–160) ir surašytas pačios apeliantės. Akcentuotina ir tai, jog teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokoluose (2 t., b. l. 22–23, 44–45) yra R. Z. parašas, kuris atitinka kituose dokumentuose esantį jos parašą. Vien tai, kad apeliantė nusprendė būti apklausta ikiteisminio tyrimo metu be gynėjo ir nepageidavo apklausą atlikti dalyvaujant advokatui, savaime nėra pakankamas pagrindas vertinti, jog šiuo atveju buvo pažeista jos teisė į gynybą. Įvertinus šias aplinkybes spręstina, kad baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti apeliacinio skundo teiginius dėl teisės į gynybą pažeidimo.

15.3. Apeliantė taip pat teigia, jog sulaikymo ir apklausų metu jautė policijos pareigūnų daromą spaudimą. Teisėjų kolegija, peržiūrėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Kaip matyti iš R. Z. teisiamajame posėdyje duotų parodymų (3 t., b. l. 16–17), apeliantė teigė, kad sulaikymo metu policijos pareigūnai sumušė I. Š., o ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai duoti būtent dėl liudytojo R. J. gąsdinimo, kad jis pakenks nuteistosios draugams ir šeimai. Taip pat nurodė, kad liudytojas A. S. jai sakė, kad jeigu ji nesakys to, ką jis nori girdėti, jai bus blogai. Šioje dalyje pažymėtina, kad liudytojai R. J. ir A. S. neigė R. Z. teiginius, kad sulaikymo ir apklausų metu darė jai spaudimą, vartojo perteklinę prievartą ar kaip kitaip darė įtaką jos duotiems paaiškinimams (3 t., b. l. 79–84, 106), be to, bylos medžiagoje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti nuteistosios teiginius. Nesutiktina su R. Z. pozicija, jog policijos pareigūnų parodymai, vien dėl jų užimamų pareigų, turi būti vertinami kritiškai – nenustatytos jokios aplinkybės, patvirtinančios jų suinteresuotumą šia byla ar poreikį apkalbėti apeliantę. Priešingai, pažymėtina, kad R. Z. laikytina suinteresuotu bylos baigtimi asmeniu, dėl to jos paaiškinimai yra vertinami kitų surinktų duomenų visumoje ir, atsižvelgiant į tai, kad baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių jos teiginius, jie laikytini apeliantės gynybine versija.

16. BK 259 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. Šio straipsnio dispozicija yra aprašyta alternatyviais požymiais, dėl to tam, kad asmeniui būtų galima inkriminuoti šio straipsnio 1 dalį, pakanka nustatyti bent vieną iš jų.

17. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, R. Z. nuteista už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, neturint tikslo jas platinti, t. y., už tai, kad, veikdama kartu su I. Š., iš J. J. neteisėtai už 24 Eur bendram vartojimui įsigijo 0,00007 g narkotinės medžiagos – karfentanilio, kuri buvo rasta ir paimta pas I. Š. Siekiant įrodyti apeliantės kaltę būtina nustatyti jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo faktą, jį pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais bei teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina R. Z. kaltę, priešingai nei teigiama skunde.

18. Pažymėtina, jog R. Z. dalyvavimą aptariamoje nusikalstamoje veikoje patvirtina ne tik policijos pareigūnų R. J. ir A. B. parodymai, tačiau ir kitų nuteistųjų – I. Š. ir J. J. duoti paaiškinimai. Ikiteisminio tyrimo metu I. Š. paaiškino, kad įsigyti narkotinių medžiagų atvyko kartu su R. Z., kuri iš anksto buvo susitarusi su pardavėju dėl narkotikų pirkimo (2 t., b. l. 132–133, 149–151), tačiau teisiamajame posėdyje jau teigė, kad R. Z. kartu su juo vyko tik dėl kompanijos ir teigė, jog tada narkotinių medžiagų nevartojo (3 t., b. l. 17–18). Nuteistasis J. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad įvykio dieną su juo susisiekė R. Z., kuri teiravosi dėl galimybės įsigyti narkotinių medžiagų, o susitikus su R. Z. ir I. Š., jis (J. J.) 4 vnt. folijos lankstinukų perdavė R. Z. (1 t., b. l. 135–137, 158–160). Teisiamajame posėdyje J. J. taip pat iš esmės patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kadangi nurodė, jog su juo susisiekė R. Z., ir kuriai galimai susitikus perdavė 4 vnt. folijos lankstinukų (3 t., b. l. 15–16). Pastebėtina tai, jog abu nuteistieji pirminius parodymus patvirtino papildomose apklausose ikiteisminio tyrimo metu bei teigė, kad pirminiai parodymai yra teisingi ir jais yra galima vadovautis (1 t., b. l. 158–60; 2 t., b. l. 149–151). Nors nuteistojo I. Š. parodymai teisiamojo posėdžio metu pakito ir šis teigė, kad R. Z. nevyko kartu su juo įsigyti narkotinių medžiagų, nurodytas nenuoseklumas verčia abejoti I. Š. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje. Papildomai pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje detaliai bei išsamiai aptarė nuteistųjų parodymų dinamiką ir kaitą, jų tarpusavio prieštaringumą, taip pat pasisakė dėl kokių priežasčių tam tikrais paaiškinimais tiki, o kitais – ne (past. – skundžiamo nuosprendžio 34–36 pastraipos). Teisėjų kolegijai šie argumentai nekelia jokių abejonių, todėl šioje nutartyje dėl nuteistųjų parodymų nenuoseklumo papildomai plačiau nepasisakoma.

19. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai R. J. bei A. B. nuosekliai tvirtino R. Z. inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtinančias aplinkybes, jog J. J. narkotines medžiagas perdavė būtent R. Z. (1 t., b. l. 20–22; 3 t., b. l. 79–84) bei paneigė apeliantės nurodytas aplinkybes, kad įvykio metu ji buvo išėjusi ar bendravo su pašaliniu asmeniu. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad policijos pareigūnų duoti parodymai turi būti vertinami kritiškai, kadangi šie asmenys yra akivaizdžiai suinteresuoti bylos baigtimi, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais skundo argumentais. Kaip minėta anksčiau, nenustatytas joks pagrindas manyti, kad minėti asmenys turi priežastį apkalbėti R. Z. ar kitus nuteistuosius, o, kaip yra paminėta ir skundžiamame nuosprendyje, abejonių liudytojų parodymų patikimumu nekyla, kadangi nenustatyta, jog policijos pareigūnai būtų suinteresuoti bloginti R. Z. padėtį. Be to, jokių naujų aplinkybių, apie kurias nebūtų pasisakęs pirmosios instancijos teismas (past. – skundžiamo nuosprendžio 35-a pastraipa), ir kurios lemtų liudytojų parodymų kritinį vertinimą, apeliantė skunde nenurodė. Dėl to vertintina, kad šie apeliacinio skundo argumentai yra tik R. Z. pasirinkta gynybinė versija, kuri yra nepatvirtinta, todėl atmetama.

20. Nors iš dalies sutiktina su pozicija, kad tiesioginių įrodymų dėl to, kad J. J. R. Z. perdavė 0,00007 g narkotinės medžiagos – karfentanilio, šioje byloje nenustatyta, bet tarpusavyje sugretinus J. J. ir I. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei liudytojų R. J. ir A. B. paaiškinimus, darytina išvada, kad surinkti netiesioginiai įrodymai yra iš esmės pakankami, siekiant įrodyti apeliantės kaltę. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl įrodymų pakankamumo ir jų patikimumo. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Patikimi parodymai turi būti neprieštaringi, nuoseklūs ir tarpusavyje susiję bei iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, o visi kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-719/2019). Teismų praktikoje pripažįstama, kad tiesioginiai įrodymai neturi jokio pranašumo prieš netiesioginius – tiek vieni, tiek kiti pripažįstami įrodinėjimo proceso elementu. Nors įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, tačiau tokiu atveju šiais įrodymais turi būti nustatyti tarpiniai faktai ir išvados, kurie tarpusavyje susiję nuoseklia ir logiška grandine (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-719/2018, 2K-220-628/2019, 2K-7-174-303/2019).

21. Įvertinus tai, jog apeliacinis skundas paduotas prašant nuteistosios atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai pasisako ir dėl R. Z. paskirtos bausmės. Vertintina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino R. Z. bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tai, jog ji padarė vieną baigtą nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje; veikė kartu su kitu asmeniu; nenustatyta jos atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių; R. Z. praeityje teista vieną kartą, teistumas šiuo metu išnykęs; daug kartų bausta administracine tvarka, paskirtų baudų nesumokėjusi; nuteistoji neištekėjusi; nedirba ir nėra registruota Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Įvertinęs visus šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai ir teisingai sprendė, jog nuteistajai paskirti baudą nėra galimybės, kadangi tokio pobūdžio bausmės ji objektyviai negalėtų atlikti, kadangi neturi legalaus pajamų šaltinio. Be to, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nusprendė atidėti apeliantei paskirtos bausmės vykdymą 3 mėnesiams ir paskirti jai intensyvią priežiūrą su įpareigojimais. Iš pirmiau aptartų aplinkybių matyti, kad bausmė R. Z. parinkta įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, yra tinkamai individualizuota bei atitinka padarytą nusikalstamą veiką.

22. Įvertinus aukščiau išdėstytą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad baudžiamosios bylos medžiagoje esantys duomenys įrodo R. Z. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Darytina išvada, kad skundžiamas procesinis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra jokio pagrindo jį keisti ar naikinti.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

23. Vilniaus apygardos teisme 2024 m. spalio 10 d. ir 2024 m. spalio 15 d. gautos pirminės Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2024-10040 ir Nr. APD-2024-10201 už suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistiesiems I. Š. ir R. Z. Pažymose nurodyta, jog valstybės naudai priteistinos sumos atitinkamai sudaro 18,75 Eur ir 197,92 Eur dydžio sumas.

24. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios taikomos ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, numato, jog iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į asmens turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodytus atvejus. Išlaidų advokato paslaugoms apmokėti klausimą sprendžiant apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat ir į tai, ar nuteistasis informuotas apie tokių išlaidų išieškojimo iš jo galimybę.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi tai, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu I. Š. ir R. Z. buvo nuteisti, o apeliacinės instancijos teisme nagrinėti šių asmenų apeliaciniai skundai, kurie atmetami. Būtinybę apeliantams paskirti gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis, kas reiškia tai, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Dėl to Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš I. Š. ir R. Z. nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų I. Š. ir R. Z. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų 18,75 Eur dydžio sumai iš I. Š. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų 197,92 Eur dydžio sumai iš R. Z. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.