Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Viktoro Preikšo,

asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, I. J. gynėjui advokatui Vladislovui Milukui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, I. J. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. lapkričio 2 d. nutarties, kuria I. J. pripažinta nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje, padariusi būdama nepakaltinama. Nustatyta, kad dėl psichikos sutrikimo, atsiradusio prieš baudžiamuoju įstatymu uždraustų veikų padarymą, I. J. negalėjo suprasti savo veiksmų bei jų valdyti.

I. J., nepakaltinamumo būsenoje padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, stacionarinis stebėjimas bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė.

Iki nutarties pradėjimo vykdyti I. J. taikyta procesinė prievartos priemonė – atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą, t. y. į VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę, pradėjus vykdyti nutartį, procesinę prievartos priemonę nuspręsta panaikinti.

Nutarties dalį dėl procesinės prievartos priemonės – atidavimo į sveikatos priežiūros įstaigą – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę pavesta skubiai vykdyti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnams.

Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos 38,55 Eur civilinis ieškinys dėl L. D. gydymo išlaidų atlyginimo paliktas nenagrinėtu, paliekant civiliniam ieškovui teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. I. J. priverčiamoji medicinos priemonė paskirta už tai, kad ji sukėlė fizinį skausmą, tai yra 2018 m. kovo 9 d., apie 15.00 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini), būdama neblaivi, nustatytas 2,70 promilių girtumas, tyčia rankomis sugriebė I. E. D. už plaukų, juos pešė ir vieną kartą ranka sudavė jai į veidą, tokiu būdu nukentėjusiajai Irmai E. D. sukeldama fizinį skausmą.

2. Be to, I. J. nežymiai sutrikdė sveikatą bei sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, tai yra 2018 m. gegužės 7 d., apie 23 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia verdančiu vandeniu apliejo savo tėvui L. D. veidą ir krūtinės sritį, bei su metaliniu kastuvėliu tyčia sudavė ne mažiau aštuoniolikos smūgių savo tėvui L. D. į galvos sritį, padarydama muštines žaizdas galvos ir kairio antakio srityse, veido, krūtinės ir abiejų plaštakų nudegimą I-II AB, apie 19 %, o taip pat nubrozdinimus viršugalvio, kairio momens, kairio skruosto ir kairio dilbio srityse, odos nudeginimus veido, krūtinės, pilvo ir kairės plaštakos srityse, tokiu būdu padarydama nukentėjusiajam L. D. nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukeldama jam fizinį skausmą.

4. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje I. J. gynėjas advokatas prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, I. J. apeliacinis skundas atmetamas.

6. BK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. BPK 400 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisiamajame posėdyje dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Pagal BPK 401 straipsnio 2 dalies nuostatas, priimdamas nutartį, teismas turi išspręsti šiuos klausimus: 1) nustatyti, ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia.

9. Apeliaciniame skunde I. J. neigia smurtavusi ir savo tėvo L. D. atžvilgiu, teigia, kad nukentėjusysis nėra jos šeimos narys, tačiau ištirti įrodymai liudija priešingai. Nors byloje esančiuose I. J. anketiniuose duomenyse (2 t., b. l. 1-2) nurodyta tik jos motina L. B., o tėvo grafa tuščia, tačiau nukentėjusysis L. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad I. J. jo dukra. Pati I. J. ikiteisminio tyrimo metu taip pat neneigė, jog L. D. yra jos tėvas, versija, kad šis asmuo jai svetimas, iškelta tik apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija pažymi, kad L. D. su L. B. gyveno nesudarę santuokos, tačiau vedė bendrą šeimos ūkį, t. y. buvo sugyventiniai. Jiems gyvenant kartu, gimė dukra I. K. (šiuo metu J.). Nors L. D. savo pavardės dukrai nesuteikė ir po kurio laiko su dukros motina šeiminius santykius nutraukė, tačiau vėliau jis atnaujino ryšius su dukra, su apeliante dažnai bendraudavo, leisdavo jai gyventi savo namuose (ir paskutinius tris mėnesius iki sužalojimo nukentėjusiajam padarymo I. J. gyveno būtent su tėvu), ja rūpindavosi, taigi, juos siejo glaudus emocinis ryšys, todėl teigti, kad L. D. nėra I. J. šeimos narys (BK 248 straipsnio 2 dalis), nėra pagrindo.

10. Nukentėjusysis paaiškino, kad įvykio metu kambaryje klojo dukrai lovą, o ši, nieko nesakiusi, be jokios priežasties apipylė jį verdančiu vandeniu iš virdulio. Pylė ant veido ir krūtinės, dėl tokių veiksmų juto fizinį skausmą. Tuomet dukra pradėjo jį daužyti su kažkokiu daiktu per galvą, jis gynėsi, dengėsi nuo smūgių rankomis. Išsilaisvinęs, išbėgo į koridorių, beldėsi į kaimynų duris. Kaimynas A. Ž. iškvietė policiją ir medikus. Su dukra jis nekonfliktuodavo, niekada nesipyko, tai pirmas kartas, kai jo atžvilgiu buvo naudojamas fizinis smurtas. Mano, jog dukra yra neprognozuojama. Nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtina specialisto išvada Nr. G 362/2018(09), kurioje L. D. konstatuota muštinės žaizdos galvos ir kairio antakio srityse, veido, krūtinės ir abiejų plaštakų nudeginimas I-II AB, apie 19 %, taip pat nubrozdinimai viršugalvio, kairio momens, kairio skruosto ir kairio dilbio srityse, odos nudeginimai veido, krūtinės, pilvo ir kairės plaštakos srityse. Šie kūno sužalojimai, tiek paėmus kiekvieną jų atskirai, ties visus bendrai, sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. L. D. konstatuoti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti aštuoniolika poveikių (1 t., b. l. 162-163). Nors apeliantė aiškina, kad nukentėjusysis ją taip pat išprovokavo, tačiau tokių duomenų byloje nėra. I. J. teigia, kad įvykio metu L. D. buvo neblaivus, plūdo ją necenzūriniais žodžiais ir vijo nakties metu iš namų, tačiau (1 t., b. l. 110) įvykio metu tiek I. J., tiek L. D. neblaivumas nebuvo nustatytas. Nukentėjusysis atvykusiems policijos pareigūnams paaiškino, kad buvo dukters apipiltas karštu vandeniu, taip pat jam keletą kartų suduoti smūgiai į galvos sritį, dėl ko buvo prakirsta galva. Policijos pareigūno įvykio vietoje filmuotos medžiagos stenograma (1 t., b. l. 109) patvirtina, kad L. D. galvoje matėsi kruvinos žaizdos, paklausus nukentėjusiojo, kas atsitiko, šis atsakė, kad klojo lovą ir be jokios priežasties dukra apipylė jį karštu vandeniu. Taigi, nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi, todėl jais nesivadovauti nėra pagrindo. Duomenų, kad I. J. būtų vejama iš tėvo namų, tarp jų įvykio metu būtų kilęs žodinis konfliktas, bylos medžiagoje nėra. Tai, kad L. D. kaimynas yra Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato vyresnysis tyrėjas A. Ž., kuris ir iškvietė pagalbą nuketėjusiajam, neduoda pagrindo išvadai, jog L. D. sąmoningai su šiuo iš anksto susitarė veikti priešingai I. J. interesams, patalpinti ją į psichiatrijos ligoninę. Ši apeliantės keliama versija tėra subjektyvus jos vertinimas, kuria teismas negali grįsti savo sprendimo.

11. I. J. apeliaciniame skunde pažymi, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nedalyvavo jai paskirtas advokatas D. G., kuris buvo susipažinęs su šia byla ir žinojo, kad ji pati yra nukentėjusioji. Apeliantės teigimu, teisme dalyvavęs kitas advokatas nebuvo susipažinęs su bylos medžiaga, todėl galimai netinkamai atstovavo jos interesus. Bylos medžiaga patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu I. J. iš tiesų gynė advokatas D. G. (1 t., b. l. 71, 73), tačiau Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pirmosios instancijos teisme parinko jos interesus ginti advokatą Vladislovą Miluką (2 t., b. l. 125, 126). Apeliacinės instancijos teisme šis advokatas (Vladislovas Milukas) patvirtino, jog su ginamosios byla buvo susipažinęs, pilnavertiškai dalyvavo bylą nagrinėjant Marijampolės apylinkės teisme. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, neturi pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeista apeliantės I. J. teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą, kad buvo suvaržyta jos teisė į gynybą. Kartu pažymėtina, kad nors teisė turėti gynėją yra absoliuti ir neginčijama, tačiau teisė turėti konkretų gynėją nėra absoliuti.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, spręsdamas I. J. pakaltinamumo klausimą, pagrįstai vadovavosi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno teismo psichiatrijos skyriaus ekspertų pateikto Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos akto Nr. 83TPK-544/2018 išvadomis, pagal kurias I. J. inkriminuotos 2018 m. kovo 9 d. veikos metu savo veiksmų esmės nesuprato ir jų valdyti negalėjo. I. J. serga psichikos sutrikimu – Šizoafektinis sutrikimas, depresijos tipas (F 25.1). Laikinu psichinės veiklos sutrikimu ji neserga. Šiuo metu I. J. savo veiksmų esmės nesupranta ir jų valdyti negali. I. J. pagal patologinę būseną yra pavojinga visuomenei (1 t., b. l. 94-98). Teismas taip pat pagrįstai vadovavosi Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos akto Nr. 83TPK-545/2018 išvadomis, pagal kurias I. J. inkriminuotos 2018 m. gegužės 7 d. veikos metu sirgo ir šiuo metu tebeserga Šizoafektiniu sutrikimu, depresijos tipas (F 25.1), ji yra pavojinga visuomenei ir jai rekomenduojamas priverstinis stacionarinis stebėjimas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis (1 t., b. l. 195-199). Apylinkės teismas vertino ir teismo posėdyje apklaustos ekspertės J. Z. R. paaiškinimus, kuriais ji patvirtino I. J. diagnozuotą psichikos sveikatos sutrikimą. Ekspertė pažymėjo, kad I. J. jau buvo gydyta Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, jai buvo skirtas priverstinis gydymas. Ambulatoriškai skundo autorė nesigydė, piktnaudžiavo alkoholiu, todėl kartojasi visuomenei pavojingos veikos. Ekspertizės metu buvo stebėtas nerimas, susijaudinimas, neadekvačios tiriamosios emocijos, nustatyti lėtiniai psichikos sutrikimai. Ji nesuvokia savo padėties, yra pavojinga visuomenei, todėl rekomenduota skirti priverstinį gydymą Rokiškio ligoninėje priverstinėmis sąlygomis (2 t., b. l. 134-135). Pažymėtina, kad psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas yra pateikiamas ekspertams. Šiuo atveju tyrimą atlikę ekspertai vertino ikiteisminio tyrimo medžiagą, medicininius dokumentus bei pačios tiriamosios I. J. būklę. Apylinkės teismas, įvertinęs pirmiau aptartus objektyvius bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, jog I. J. negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl yra nepakaltinama BK 17 straipsnio nuostatų prasme ir jos atžvilgiu būtina taikyti priverčiamąsias medicinos priemones.

13. BPK 403 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad jei įrodyta, jog baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką asmuo padarė būdamas nepakaltinamas, teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, priima nutartį taikyti asmeniui priverčiamąją medicinos priemonę. BK 98 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Remdamasis Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos aktų išvadomis, ekspertės paaiškinimais, įvertinęs padarytų veikų pobūdį – veikos buvo smurtinės, viena iš jų padaryta prieš savo tėvą, su kuriuo kartu gyveno, be to atsižvelgiant, kad įstatymo draudžiami, smurtiniai veiksmai padaromi jau ne pirmą kartą, teismas padarė teisingą išvadą, kad I. J. yra pavojinga visuomenei, bei vadovaudamasis BPK 403 straipsnio 2 dalies 2 punktu, tinkamai nustatė I. J. skirtinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka I. J. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jos socialinį pavojingumą sau ir visuomenei. Apeliantei paskirta priverčiamoji medicinos priemonė neabejotinai suvaržo jos teises, tačiau toks suvaržymas yra taikomas asmenims, padariusiems baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 7, 11, 44 straipsnių nuostatų. Todėl I. J. apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama galioti be pakeitimų, kaip teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, I. J. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.