Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-02-14 · Administracinė byla Nr. eA-2510-756/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2015-02-25Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-02-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-10-04Regionų apygardos administracinis teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2017-02-14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-02-14
Bylos Nr.
eA-2510-756/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04914-2014-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Arūnas Dirvonas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Audrius Bakaveckas
Pareiškėjas
R. V.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija
Administracinė byla Nr. eA-2510-756/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04914-2014-8Procesinio sprendimo kategorija 41 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. V. 2014 m. lapkričio 10 d. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. spalio 7 d. įsakymą Nr. 7P-90 „Dėl antstolio R. V. įgaliojimų pasibaigimo“.

Nurodė, kad skundžiamu įsakymu buvo nepagrįstai nuspręsta atleisti jį iš antstolių. Įsakymas buvo priimtas, vadovaujantis Antstolių garbės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu, kuris buvo apskųstas teismui. Pareiškėjo manymu, tokie veiksmai nėra suderinami su gero (atsakingo) administravimo principu, inter alia užtikrinančiu tinkamą viešojo administravimo procedūrų vykdymą bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinto imperatyvo, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, įgyvendinimą.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Ministerija) su skundu nesutiko ir atsiliepime prašė pareiškėjo skundo netenkinti arba sustabdyti bylą iki Vilniaus apygardos teismas išnagrinės civilinę bylą dėl Antstolių garbės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo panaikinimo.

Nurodė, kad skundžiamas įsakymas priimtas praėjus 46 dienoms nuo Antstolių garbės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo priėmimo dienos iki pareiškėjo ieškinio gavimo Vilniaus apygardos teisme, o įsakymo derinimo metu informacijos apie pareiškėjo teismui pateiktą ieškinį dėl Antstolių garbės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo drausmės byloje Nr. 112/14 Ministerija neturėjo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo R. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – skundžiamo Ministerijos įsakymo, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš antstolių, teisėtumas ir pagrįstumas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Minėtas teismo sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2016 m. vasario 11 d. nutartimi buvo panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo.

Pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo (toliau – Antstolių įstatymas) 12 straipsnio 2 dalies 5 punktą, asmuo atleidžiamas iš antstolių paskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Pagal Antstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalį, antstolis atleidžiamas teisingumo ministro įsakymu, pasibaigus antstolio įgaliojimams, asmuo išbraukiamas iš Lietuvos antstolių sąrašo. Antstolių įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad antstolių drausmės bylas nagrinėja Antstolių garbės teismas. Pagal Antstolių įstatymo 14 ir 15 straipsnių nuostatas, Antstolių garbės teismas antstoliui gali skirti drausminę nuobaudą, inter alia – atleidimą iš pareigų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Antstolių garbės teismas 2014 m. rugpjūčio 22 d. skyrė pareiškėjui drausminę nuobaudą – atleidimą iš antstolių, kadangi pareiškėjas 2014 m. birželio 4 d. neatvyko į Antstolių atestavimo komisijos posėdį bei nesilaikė Antstolių įstatymo 21 straipsnio 7 dalyje ir Antstolio gautų pajamų ir patirtų išlaidų atliekant antstolio funkcijas ir teikiant paslaugas ataskaitos pateikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 1R-200, 2 ir 11 punktuose nustatytos tvarkos kiekvienais metais iki gegužės 1 dienos Ministerijai pateikti užpildytą antstolio gautų pajamų ir patirtų išlaidų atliekant antstolio funkcijas ir teikiant paslaugas ataskaitą už praėjusius kalendorinius metus. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad minėtą drausminę nuobaudą pareiškėjas ginčijo Vilniaus apygardos teisme, kuris 2015 m. gegužės 14 d. civilinėje byloje Nr. 2-1245-590/2015 priėmė sprendimą pareiškėjo ieškinį atmesti. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad Antstolių garbės teismo sprendimas skirti pareiškėjui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – yra teisėtas, pagrįstas ir teisingas. Dėl šio teismo sprendimo pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą Lietuvos apeliaciniam teismui, kuris 2016 m. kovo 31 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Kaip konstatavo LVAT 2016 m. vasario 11 d. nutartyje, Antstolių garbės teismo sprendimas paskirti antstoliui drausminę nuobaudą – atleidimą iš pareigų – yra pagrindas teisingumo ministrui priimti įsakymą dėl antstolio atleidimo. Šiuo aspektu Antstolių garbės teismo sprendimas yra neatsiejama teisingumo ministro įsakymo dėl antstolio atleidimo dalis, konkrečiau – teisingumo ministro įsakymas yra tik formalus antstolio atleidimo iš pareigų aktas, kurio esminiu teisiniu ir faktiniu pagrindu yra būtent Antstolių garbės teismo sprendimas. Atsižvelgdama į šiuos LVAT nutarties motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad minėtoje civilinėje byloje konstatuotas Antstolių garbės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo teisėtumas turi prejudicinę reikšmę šioje byloje, sprendžiant apie ginčijamo įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą. Teismas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo ginčijamo įsakymo panaikinimui.

III.

Pareiškėjas R. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, priteisti iš atsakovo pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykį, bei priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Visi teismo argumentai, pagrindžiantys teisingumo ministro įsakymo teisėtumą, atsirado tik 2015-2016 metais, o skundžiamas įsakymas buvo priimtas 2014 m. spalio 7 d.

Pareiškėjas pažymi, kad LVAT 2016 m. vasario 11 d. nutartimi padarė savo išvadą šioje byloje, konstatuodamas, kad išdėstytos teisinės nuostatos dėl drausminės nuobaudos antstoliui paskyrimo yra siejamos su sprendimo (Antstolių garbės teismo ar bendrosios kompetencijos teismo) paskirti tokią drausminę nuobaudą įsiteisėjimu. Todėl Antstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisingumo ministro teisė atleisti antstolį iš pareigų gali būti realizuojama tik anksčiau aptartam sprendimui įsiteisėjus – t. y. nelikus abejonių dėl sprendimo skirti drausminę nuobaudą teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi LVAT dar kartą patvirtino, kad skundžiamas Teisingumo ministro įsakymas neturėjo teisinio galiojančio pagrindo iki pat 2016 m. kovo 31 d. (byla dėl drausminės nuobaudos paskyrimo bendrosios kompetencijos teisme išnagrinėta Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2016 m. kovo 31 d. sprendimą). Teisingumo ministerijos prašymas šios bylos nagrinėjimą stabdyti iki apeliacinis teismas išnagrinės bylą dėl drausminės nuobaudos paskyrimo įrodo ir patvirtina aplinkybę, kad atsakovas taip pat suprato savo veiksmų neteisėtumą, nes pats savo 2016 m. vasario 23 d. prašyme teismui patvirtino, kad tik tuomet teismo sprendimas turės pagrindą atleidimui iš pareigų. Tai patvirtina, kad 2014 m. spalio 7 d., kai Teisingumo ministras priėmė įsakymą dėl antstolio R. V. atleidimo iš pareigų, nebuvo įsiteisėjusio sprendimo paskirti drausminę nuobaudą. Be to, pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir nesąžiningas, nes nenagrinėjo pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, o teisėja H. Z. nuo 1993 m. sausio mėn. iki 1995 m. spalio mėn. dirbo Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko Č. J. sekretore, bei Seimo pirmininko pavaduotojo sekretoriate konsultante. Nuo 1993 iki 1996 m. Seimo pirmininko pavaduotoju buvo J. B., t. y. teisingumo ministras, kuris priėmė skundžiamą įsakymą.

Atsiliepimas

Atsakovas Teisingumo ministerija su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas pažymėjo, kad LVAT 2016 m. vasario 11 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Minėtoje nutartyje LVAT konstatavo, kad Antstolio garbės teismo sprendimas paskirti antstoliui drausminę nuobaudą – atleidimą iš pareigų – yra pagrindas teisingumo ministrui priimti 2014 m. spalio 7 d. įsakymą dėl antstolio atleidimo. Įsakymas yra tik formalus antstolio atleidimo iš pareigų aktas. Taip pat LVAT pažymėjo, kad teisingumo ministro 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 1R-295 patvirtintų Antstolių (antstolių padėjėjų) drausmės bylų iškėlimo ir nagrinėjimo taisyklių 31 punkte įtvirtinta, kad asmuo, kurio drausmės byla buvo nagrinėjama Antstolių garbės teisme, turi pareigą, apskundęs Antstolių garbės teismo sprendimą, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo apskundimo dienos raštu informuoti teismą. Minėtu atveju apeliantas tokios savo pareigos nevykdė. Tačiau pareiškėjas turėjo suprasti, kad siųsdamas procesinius dokumentus iš užsienio valstybės tradiciniu paštu paskutinę skundo pateikimo dieną, teisingumo ministras, nežinantis apie tokį pareiškėjo pateiktą skundą dėl Antstolio garbės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo, gali priimti įsakymą dėl jo atleidimo iš antstolio pareigų. Pažymėtina, kad minėtas Įsakymas buvo priimtas po 46 dienų nuo Lietuvos antstolių rūmų Garbės teismo sprendimo priėmimo dienos. Skundžiamo įsakymo derinimo procedūra buvo pradėta 2014 m. spalio 1 d. (įsakymo antras puslapis), t. y. iki pareiškėjo ieškinio gavimo Vilniaus apygardos teisme, o informacijos įsakymo derinimo metu apie pareiškėjo teismui pateiktą ieškinį dėl Lietuvos antstolių rūmų Garbės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo drausmės byloje Nr. 112/14 Teisingumo ministerija neturėjo. Kadangi duomenų apie apskųstą Antstolių garbės teismo sprendimą nebuvo, teisingumo ministras privalėjo priimti įsakymą, kuriuo buvo įformintas Antstolių garbės teismo sprendimas paskirti antstoliui drausminę nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Jokio pagrindo laukti ir nepriimti Įsakymo nebuvo. Be to, Įsakymo nepriėmimas, esant Antstolių garbės teismo sprendimui, tačiau neturint duomenų apie tai, jog sprendimas yra apskųstas, gali reikšti nepagrįstą vilkinimą atlikti veiksmus įforminant Apelianto atleidimą iš pareigų.

Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Antstolių garbės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas yra neatsiejama teisingumo ministro įsakymo dėl antstolio atleidimo dalis, konkrečiau – teisingumo ministro įsakymas yra tik formalus antstolio atleidimo iš pareigų aktas, kurio esminiu teisiniu ir faktiniu pagrindu yra Antstolių garbės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas. Šio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas turi prejudicinę reikšmę, sprendžiant ginčijamojo įsakymo pagrįstumą ir teisėtumą. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas Antstolių garbės teismo sprendimas buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu, Vilniaus apygardos administracinis teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo naikinti ginčijamą teisingumo ministro įsakymą, kuriuo buvo įformintas apelianto atleidimas iš antstolio pareigų.

Atkreiptinas dėmesys, kad nuo apelianto veiklos pradžios Antstolių garbės teisme buvo nagrinėta trylika drausmės bylų dėl jo veiksmų. Apeliaciniame skunde nurodyta apie apelianto verslo nusavinimą, tačiau šios bylos nagrinėjimo dalyku buvo reikalavimas panaikinti ginčijamą teisingumo ministro įsakymą. Be to, pats apeliantas. dar iki ginčijamo teisingumo ministro įsakymo priėmimo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, nes buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai jo padarytų nusikalstamų veikų. Teisingumo ministro 2014 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 7P-83 apelianto įgaliojimai buvo sustabdyti, nes jis buvo pripažintas įtariamuoju baudžiamojoje byloje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 7P-90 ,,Dėl antstolio R. V. įgaliojimų pasibaigimo“ buvo atleistas iš antstolių, išbrauktas iš Lietuvos antstolių sąrašo ir įpareigotas perduoti liudijimą, patvirtinantį teisę vykdyti antstolio veiklą, antstolio pažymėjimą ir antstolio ženklą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento Teisinės veiklos koordinavimo skyriui. Įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 3 dalimi ir atsižvelgiant į Antstolių garbės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą.

Pareiškėjas nurodė su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 7P-90 nesutinkantis ir prašė jį panaikinti.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Sprendime teismas konstatavo, kad pareiškėjui R. V. 2014 m. rugpjūčio 22 d. Antstolių garbės teismas skyrė drausminę nuobaudą – atleidimą iš antstolių, kaip numatyta Antstolių įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Pareiškėjas Antstolių garbės teismo sprendimą ginčijo Vilniaus apygardos teisme, kuris 2015 m. gegužės 14 d. sprendimu R. V. ieškinį atmetė (civilinė byla Nr. 2-1245-590/2015). Pareiškėjo apeliacinis dėl minėto sprendimo Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartimi taip pat atmestas, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 14 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nurodydamas, kad teismas neteisingai vertino suriktus byloje įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinį santykį reglamentuojančias materialinės teisės normas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais teismo išvados yra grindžiamos. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Todėl apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.

Apeliantas tvirtina, kad skundžiamas teisingumo ministro įsakymas neturėjo teisinio pagrindo iki 2016 m. kovo 31 d., ką, anot pareiškėjo, patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 11 d. nutartimi.

Teisėjų kolegija pažymi, jog iš tiesų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje (administracinė byla Nr. eA-2367-438/2016) atlikęs Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 13-15 straipsniuose įtvirtintų nuostatų sisteminę analizę, padarė išvadą, kad Antstolių garbės teismo sprendimas paskirti antstoliui drausminę nuobaudą – atleidimą iš pareigų – yra pagrindas teisingumo ministrui priimti įsakymą dėl antstolio atleidimo. Šiuo aspektu Antstolių garbės teismo sprendimas yra neatsiejama teisingumo ministro įsakymo dėl antstolio atleidimo dalis. Konkrečiau – teisingumo ministro įsakymas yra tik formalus antstolio atleidimo iš pareigų aktas, kurio esminiu teisiniu ir faktiniu pagrindu yra būtent Antstolių garbės teismo sprendimas. Kadangi Antstolių įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje numatyta asmens teisė per 30 dienų apskųsti Antstolių garbės teismo sprendimą Vilniaus apygardos teismui, teisingumo ministro Antstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisė gali būti realizuojama tik įsiteisėjus Antstolių garbės teismo sprendimui. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjo ieškinys dėl Antstolių garbės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo panaikinimo Vilniaus apygardos teisme jau buvo išnagrinėtas ir priimtas neigiamas pareiškėjui sprendimas, tačiau dar nebuvo priimtas procesinis sprendimas Lietuvos apeliaciniame teisme pagal R. V. apeliacinį skundą civilinėje byloje Nr. e2A-186-/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavusi, jog tarp nagrinėjamos administracinės bylos ir civilinės bylos pagal pareiškėjo ieškinį dėl Antstolių garbės teismo sprendimo yra prejudicinis ryšys, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki įsiteisės Lietuvos Vilniaus apygardos teismo sprendimas minėtoje civilinėje byloje. Kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas to nepadarė, apeliacinės instancijos teismas bylą grąžino iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tačiau, minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentavo ir tą aplinkybę, kad pareiškėjas neįvykdė savo pareigos (nustatytos 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 1R-295 patvirtintų Antstolių (antstolių padėjėjų) drausmės bylų iškėlimo ir nagrinėjimo taisyklių 31 punkte) apskundus Antstolių garbės teismo sprendimą, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo apskundimo raštu apie tai informuoti teismą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. spalio 7 d. įsakymas Nr. 7P-90 ,,Dėl antstolio R. V. įgaliojimų pasibaigimo“ LVAT nutartimi panaikintas nebuvo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo ir atsižvelgdamas į anksčiau minėtos LVAT nutarties argumentus, 2016 m. kovo 24 d. nutartimi sustabdė administracinę bylą kol įsiteisės Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1245-590/2015 (civilinės bylos Lietuvos apeliaciniame teisme Nr. e2A-186/2016).

Vilniaus apygardos administraciniam teismui išnagrinėjus bylą antrą kartą ir priimant apelianto ginčijamą sprendimą, Antstolių garbės teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas jau buvo galutinai patikrintas Lietuvos apeliaciniame teisme, kuris Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 14 d. sprendimą paliko nepakeistą. Tad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs visas faktines aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, nagrinėjamoje byloje pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti ginčijamą įsakymą.

Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir nesąžiningas, nes jam abejones kelia vienos iš teisėjų kolegijos narių – teisėjos H. Z. tam tikru metu (1993-1996 metais) eitos pareigos. Pažymėtina, kad ABTĮ 44 straipsnio nuostatos bylos šalims numato teisę pareikšti teisėjui motyvuotą nušalinimą, jeigu turi objektyvių duomenų, kad teisėjas tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu. Pareiškėjas šia teise nepasinaudojo ir teisėjai H. Z. nušalinimo nereiškė. Ši aplinkybė vertintina, kad dėl teisėjos nešališkumo prieš pradedant bylą nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teisme pareiškėjui abejonių nekilo. Tai, kad teismas nepatenkina asmens skundo ir jį išsprendžia ne taip, kaip to norėtų pareiškėjas, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas, nes administraciniame teisminiame ginče, jei šalys nesudaro taikos sutarties, kurią patvirtina teismas, visada yra bylą laimėjusi ir pralaimėjusi šalis. Taigi byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti asmens (šiuo atveju apelianto) teisės į nešališką teismą pažeidimą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, materialinės ir procesinės teisės normas taikė iš esmės tinkamai, tad priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas DirvonasVaida Urmonaitė-Maculevičienė