- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-04-25
- Bylos Nr.
- 1A-338-116-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-86-1-00630-2012-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vaclovas Iždonas (pirm.), Bronius Zalaga, Gražvydas Poškus
- Kaltinamasis
- A. A.
- Advokatai
- Algirdas Zakrasas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės Laisvidos Sabaliauskienės apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. A. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. liepos 10 d. apie 18 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, namuose adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) rajonas, virtuvėje, laikydamas rankoje peilį ir jį demonstruodamas bei sakydamas, kad „visus išpjaus“, grasino nužudyti O. A., esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
Žemesnės instancijos teismas
Telšių rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 30 d. nuosprendžiu A. A. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorė L. Sabaliauskienė prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 30 d. nuosprendį ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį:
Žemesnės instancijos teismas
pripažinti A. A. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK145 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 60 parų areštą. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, paskirtą bausmę subendrinti su Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, jas visiškai sudedant, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje numatytomis taisyklėmis, keičiant arešto bausmę į laisvės atėmimo bausmę, ir galutinę subendrintą bausmę A. A. paskirti laisvės atėmimą 7 mėnesiams ir 60 dienų, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką A. A. įskaityti nuo 2012 m. liepos 10 d. iki 2012 m. liepos 12 d. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką. Taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 6 punktą, ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 metams, įpareigojant A. A. iki 2013 m. gegužės 20 d. dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, jog kaltinamojo A. A. nukentėjusiajai O. A. pasakytas grasinimas papjauti nebuvo realus ir kad nukentėjusioji neturėjo pagrindo manyti, kad šis grasinimas gali būti įvykdytas. Apeliantės teigimu, iš byloje surinktų duomenų matyti, kad konflikto metu A. A. staiga paėmė peilį ir jį atvirai demonstruodamas pagrasino nukentėjusiajai O. A., jog „visus išpjaus“. Po šių A. A. veiksmų išsigandusi O. A. išbėgo iš namų kviestis pagalbos. Įvertinus byloje surinktų faktinių duomenų visumą, kaltinamojo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykius, kurie jau iki šio įvykio buvo priešiški (tai matyti iš nevienkartinių O. A. kreipimųsi į Telšių apskrities VPK dėl kaltinamojo jos ir kitų šeimos narių atžvilgiu vykdomų neteisėtų veiksmų), kaltinamojo A. A. konflikto metu buvusį girtumą, jo neprognozuojamą būdą ir agresyvų elgesį bei atvirą peilio demonstravimą, prokurorės įsitikinimu, darytina išvada, kad O. A. pareikštas grasinimas buvo realus. Apeliantė pažymi, kad vertinant grasinimo realumą, esminės reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Prokurorės vertinimu, šiuo atveju, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, t. y. į aiškų ir akivaizdų A. A. grasinimą, atvirą peilio konflikto metu demonstravimą, stovint nuo nukentėjusiosios O. A. 1,5 metrų atstumu, bei iš karto po to sekusius nukentėjusiosios veiksmus – išbėgimą iš namų, baimę į juos sugrįžti bei kreipimąsi pagalbos į Telšių apskrities VPK pareigūnus, yra pagrindas išvadai, jog nukentėjusioji O. A. patyrė psichologinį diskomfortą, baimę, nervinę įtampą, nerimą, stresą ir turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė yra ta, kad grasinantysis supranta, jog pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų keldamas jam baimę, ir nori taip elgtis. Tai bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas (kasacinė nutartis Nr. 2K-26/2010). Apeliantės teigimu, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. A., atvirai demonstruodamas rankoje laikomą peilį bei juo grasindamas nukentėjusiajai „visus papjauti“, suvokė tokio savo elgesio bauginamąjį pobūdį ir norėjo nukentėjusiajai sukelti mirties baimės jausmą. Taip pat jis suprato, kad šie jo grasinančio pobūdžio veiksmai paveikė O. A. psichinę būseną, t. y. sukėlė jai baimę ir kitus neigiamus išgyvenimus. Šias aplinkybes teisiamajame posėdyje apklausiamas kaip kaltinamasis patvirtino ir pats A. A., nurodydamas, kad jis suvokė, jog O. A. galėjo išsigąsti tokių jo veiksmų ir grasinimų. Esant tokioms aplinkybėms, prokurorės įsitikinimu, yra pagrindas konstatuoti, kad teismas neišsamiai ir šališkai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, jog A. A. veikoje nenustatyta BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, bei nepagrįstai išteisino A. A..
Prokurorė atkreipia dėmesį, kad teismas, vertindamas byloje surinktus duomenis ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nurodė, jog kaltinamojo A. A. ir nukentėjusiosios O. A. tarpusavio konfliktas prasidėjo ne kaltinamojo iniciatyva, liudytojas R. A. matė, kaip konflikto metu kaltinamasis A. A. paėmė į rankas peilį, tačiau neišsigando šių jo veiksmų ir nematė reikalo ateiti nukentėjusiajai į pagalbą, konflikto metu kaltinamasis A. A. fizinio smurto nenaudojo, daiktų nemėtė ir nedaužė, bei, kad nesurinkta duomenų, jog nukentėjusiajai grasinimas būtų buvęs pakartotas kelis kartus ir kad A. A. anksčiau, t. y. iki įvykio prieš nukentėjusiąją būtų naudojęs fizinį smurtą. Anot apeliantės, visiškai nesuprantama, dėl kokios priežasties teismas savo nuosprendyje vertino šias aplinkybes, nes minėtos aplinkybės yra neesminės ir neturi jokios reikšmės šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos vertinimui ir kvalifikavimui. Kadangi A. A. negrasino R. A., nei R. A., nei O. A. atžvilgiu nenaudojo fizinio smurto, neatliko jokių konkrečių veiksmų, turint tikslą sunaikinti ar sugadinti svetimą turtą, sistemingai nebaugino O. A. naudodamas psichinę prievartą, todėl jam atskiros arba papildomos veikos pagal BK 145, 140 ir 187 straipsnius nebuvo inkriminuotos.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, prokurorės vertinimu, pažeidė BPK 20 straipsnyje numatytus įrodinėjimo tvarkos principus, buvo šališkas, rėmėsi nepatikimais įrodymais, neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, todėl motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas. Teismas ištyrė ir įvertino ne visus byloje esančius įrodymus, vertindamas bylos aplinkybes ir priimdamas nuosprendį, rėmėsi tik nukentėjusiosios O. A. teisiamojo posėdžio metu, liudytojo R. A. ikiteisminio tyrimo metu bei kaltinamojo A. A. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais. Tačiau teismas nepadarė jokių išvadų dėl nepilnametės liudytojos E. A. iš esmės skirtingų ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų ir, spręsdamas A. A. kaltės klausimą, visiškai jų nevertino. Be to, teismas, vertindamas teisiamajame posėdyje liudytojais apklaustų Telšių apskrities VPK pareigūnų A. M. ir V. V. duotus parodymus, padarė visiškai nesuprantamas išvadas, nurodydamas, jog „teisiamajame posėdyje apklausti į įvykio vietą vykęs policijos pareigūnas ir ikiteisminį tyrimą atlikusi policijos pareigūnė, nukentėjusiosios vardu surašė ikiteisminio tyrimo metus duotus parodymus, todėl natūraliai ir neišvengiamai atitinkamuose dokumentuose – skunde, pagal kurį pradėtas ikiteisminis tyrimas, bei apklausos protokoluose atspindėjo ir tai, kaip patys suprato ir vertino situaciją iš nukentėjusiosios žodžių. Todėl jų teisiamajame posėdyje duoti parodymai negali būti vertinami kitaip nei teismas vertina nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus“.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad, priešingai nei nurodė teismas, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji O. A. apie A. A. įvykdytos nusikalstamos veikos aplinkybes davė nuoseklius ir išsamius parodymus, kuriuos patvirtina ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai: įtariamojo A. A., liudytojo R. A., nepilnametės liudytojos E. A. parodymai, 2012 m. liepos 10 d. įvykio vietos apžiūros protokolas bei papildomai teisiamojo posėdžio metu gauti įrodymai – liudytojų A. M. ir V. V. parodymai. Visi šie ikiteisminio tyrimo bei papildomai teisiamojo posėdžio metu surinkti įrodymai atitinka faktines bylos aplinkybes ir jų tikrumas nekelia jokių abejonių. Prokurorės teigimu, vertindamas byloje surinktus įrodymus teismas neatsižvelgė į svarbią aplinkybę, t. y. į tai, kad tiesioginiai įvykį matę asmenys – nukentėjusioji O. A., liudytojas R. A. ir nepilnametė liudytoja E. A. – su kaltinamuoju A. A. yra artimi giminės ir kad tokių asmenų parodymai yra priskiriami prie subjektyviosios kilmės duomenų. Esant tokioms aplinkybėms, teismas minėtų asmenų teisiamajame posėdyje duotus parodymus turėjo patikrinti visais aspektais (patikimumo, tikrumo ir kt.) ir vertinti atsargiai, tačiau to nepadarė, todėl priėmė neteisingą bei nepagrįstą nuosprendį.
Be to, pasak apeliantės, teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 280 straipsnyje numatytų nuostatų pažeidimą, sukliudžiusį teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Prokurorė pažymi, kad teisiamajame posėdyje, atliekant nepilnametės liudytojos E. A. apklausą, teismas valstybinį kaltinimą palaikiusiam prokurorui ir kitiems proceso dalyviams nepagrįstai neleido nepilnametei liudytojai užduoti tiesioginių su bylos aplinkybėmis susijusių klausimų, nurodydamas, jog tiesioginius klausimus šiai liudytojai gali užduoti tik teisėjas. Dėl to buvo suvaržytos valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro ir kitų proceso dalyvių Baudžiamojo proceso įstatyme numatytos procesinės teisės, t. y. buvo atimta galimybė užduodant nepilnametei liudytojai klausimus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir padaryti teisingas išvadas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti. Išteisintasis A. A. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas). Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Dėl A. A. kaltės padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą
Pažymima, kad pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti išreikštas žodžiu, raštu, telefonu ir pan., gali būti išsakytas tiek nukentėjusiajam tiesiogiai, tiek ir per kitus asmenis ar viešus pasisakymus. Svarbu yra tai, jog grasinimas būtų realus, duodantis pagrindą manyti, kad jis gali būti realizuotas. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010).
Kaip matyti iš nukentėjusiosios O. A. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme – 85, 100 b. l.), ji nuosekliai nurodė esmines įvykio aplinkybes. Apklausiama iš karto po įvykio, A. A. nurodė, kad 2012 m. liepos 10 d., apie 18 val., į namus, esančius (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini), grįžęs jos anūkas A. A. jai pagarsino susidorojimu, paėmęs virtuvinį peilį, pasakė, kad visus išpjaus. Ji labai išsigando ir išbėgo į kiemą kviesti policijos. Iš namo išsigandusi išbėgo ir jos anūkė E. A.. Apklausos metu O. A. taip pat pažymėjo, kad A. A. nuolat prieš ją ir kitus šeimos narius naudoja fizinį ir psichinį smurtą, puola ir muša jos sūnų R. A.. Nurodė, kad bijo sugrįžtant anūko, sužalojimų jai pavyko išvengti, nes spėjo išbėgti iš namo į lauką (14 b. l.). Papildomos apklausos metu O. A. parodė, kad 2012 m. liepos 10 d,. apie 18 val., į namus grįžus neblaiviam jos anūkui A. A., kilo konfliktas dėl to, kad pastarasis be savo dėdės R. A. žinios paėmė jo benzopjūklą. Ji papriekaištavo A. A., kad šis be leidimo ima ne savo daiktus. Konflikto metu ji A. A. rankoje pamatė peilį, pastarasis jį laikė rankoje, peilio ašmenys buvo nukreipti į viršų. Tuo metu A. A. stovėjo apie 1, 5 m atstumu nuo jos. Ji labai išsigando ir puolė bėgti iš virtuvės. Bėgdama išgirdo A. A. sakant, kad „visus išpjaus“. Konflikto metu A. A. ant jos šaukė, vadino necenzūriniais žodžiais. Apklausos metu O. A. paaiškino, kad visų aplinkybių nuosekliai nurodyti negali, nes buvo labai išsigandusi, A. A. elgesys yra neprognozuojamas. Taip pat parodė, kad jos anūkas A. išgėręs būna labai agresyvus, todėl jai tenka bėgti iš namų. Aplinkybės, ar įvykio dieną ji davė A. A. pinigų, tiksliai nurodyti negali, nes pastarasis pinigų jos prašo pastoviai, tarp jų nuolat kyla konfliktai (15-16 b. l.). Iš esmės analogiškos aplinkybės, t. y. tai, kad A. A. 2012 m. liepos 10 d., apie 18 val., grįžęs į namus pradėjo grasinti susidorojimu jai ir jos sūnui, paėmęs virtuvinį peilį pasakė, jog visus juos išpjaus, kad A. A. pastoviai terorizuoja ir grasina visiems šeimos nariams, naudoja fizinį ir psichinį smurtą, nurodytos ir O. A. skunde policijos įstaigai (5 b. l.).
Apklausiama teisiamajame posėdyje nukentėjusioji O. A. parodė, kad įvykio dieną jai būnant prie to paties stalo, prie kurio A. A. valgė ir „kraipėsi su tuo peiliu“, ir paprašius parnešti jos sūnui R. A. priklausantį pjūklą, A. A., laikydamas peilį, pasakė „nutilk, sene, nelok“, taip pat pasakė, kad „man atrodo, kad reiks, žalty, visus išpjauti, bus be klapato“. Kai A. A. sėdėdamas už stalo mojavo tuo peiliu, ji išsigando, nes „ką gali žinoti“. Po šių žodžių ji išėjo pas kaimynę. Kviesdama policiją ji gelbėjosi nuo A. A. grasinimų, galvojo, juk ir tos mergelės (bylos duomenimis – anūkės) pareis, ką čia gali žinoti. O. A. teigimu, tąkart „A. A. pasiuto, duodas po tą trobą, po visus pašalius eina“. Pagarsinus O. A. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pastaroji, atsakydama į teisėjos klausimą, nurodė, kad „iš tikrųjų, ką ten gali žinot, kai yra išgėręs“. Atsakydama į prokurorės klausimą, O. A. paaiškino, kad ji nuėjo pas kaimynę, tačiau nieko nerado namuose. Policijos pareigūnams skambino iš savo telefono (84-85, 94 b. l.).
Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiosios O. A. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pripažino nenuosekliais ir prieštaringais. Iš bylos medžiagos matyti, kad minėtus nukentėjusiosios parodymus taip pat patvirtina ir kiti byloje surinkti bei ištirti įrodymai.
Žemesnės instancijos teismas
Iš teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų išteisintojo A. A. parodymų matyti, kad jis prisipažino kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir parodė, jog tąkart jis su močiute (O. A.) susipyko dėl benzininio pjūklo. Konflikto metu jis sėdėjo prie stalo ir valgė, naudojosi peiliu. Įvykus barniui, jis pradėjo peiliu mosikuoti, pasakė grasinančius žodžius „papjausiu“ ir dar kažką. Grasinančius žodžius jis pasakė stovėdamas, neneigia, jog nukentėjusioji galėjo pagalvoti, kad jo išsakyti grasinimai yra realūs. Tai galėjo būti 2012 m. liepos 10 d. apie 18 val. Jis buvo išgėręs, namuose buvo ir jo dėdė R. A.. Įvykus konfliktui dėl R. A. priklausančio benzininio pjūklo, jis išvadino savo močiutę O. A. necenzūriniais žodžiais, ją iškeikė. Peiliu mosikavo sėdėdamas už stalo. Mano, kad jo močiutė policijos išėjo kviesti todėl, kad jis pradėjo „per daug karščiuotis“. Peilį jis O. A. demonstravo tuo metu, kai jie konflikto metu „dar labiau“ susipyko. Jis galėjo pasakyti žodžius „visus išpjausiu“, taip galėjo būti. Į prokurorės klausimą A. A. atsakė, jog jis suvokė, kad jo močiutė O. A. gali išsigąsti jo veiksmų. Patvirtino, kad konfliktų tarp jo ir močiutės buvo ir anksčiau (84 b. l.). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (parodymai ištirti apylinkės teisme, 100 b. l.) A. A. taip pat nurodė, kad jis konflikto su O. A. metu rankoje laikė peilį ir susinervinęs galėjo pasakyti „visus išpjausiu“. Taip pat nurodė pamenantis, kad močiutė konflikto metu išbėgo iš virtuvės išmanantis, kad ji išbėgo dėl to, kad toks jo elgesys pastarąją išgąsdino ir dėl tokio jo elgesio ji norėjo iškviesti policijos pareigūnus (33-34 b. l.).
Nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir liudytojo R. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu pastarasis nurodė, kad įvykio dieną jam grįžus į namus įvyko konfliktas dėl to, kad A. A. buvo paėmęs jo (R. A.) benzopjūklą. Su A. A. dėl minėto pjūklo jis kalbėjo lauke. Jam įėjus į namo vidų, virtuvėje tuo metu buvo jo mama O. A. ir dukterėčia E. A.. Į virtuvę įėjo ir A. A.. Tuo metu jo mama pasakė A. eiti valgyti, o jis (R. A.) nuėjo į savo kambarį, iš kurio matyti virtuvėje esantis stalas. Jis matė ir girdėjo, kaip A. A. valgydamas ėmė ginčytis su jo mama, kuri pastarajam priekaištavo dėl paimto benzininio pjūklo. A. A. liepė jam nenurodinėti, neaiškinti, keikėsi. Jis (R. A.) matė, kaip konflikto metu A. pakilo nuo stalo, po kelių sekundžių jo rankose pamatė peilį. A. laikė peilį ašmenimis į priekį, po to jį padėjo virtuvėje ant spintelės (21-22 b. l., šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme, 94 b. l.).
Nors teisiamajame posėdyje savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas R. A. nepatvirtino, atkreipiamas dėmesys, kad jis taip padarė siekdamas padėti išvengti kaltinamajam baudžiamosios atsakomybės. Atsakydamas į prokurorės klausimą, R. A. paaiškino, kad parodymus jis pakeitė todėl, kad su A. A. susitaikė ir nenori, kad jo sūnėnas būtų griežtai nubaustas (94 b. l.).
Nukentėjusiosios O. A. ir liudytojo R. A. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtina ne tik paties A. A., bet ir liudytojos E. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (19-20 b. l., parodymai ištirti teisiamajame posėdyje). Liudytoja E. A. parodė, kad 2012 m. liepos mėnesį, kai į namus grįžo jos brolis A., ji buvo namuose. Tuo metu jos dėdė R. A. buvo kambaryje, gulėjo lovoje, močiutė buvo virtuvėje. A. atsisėdęs prie stalo tepėsi sumuštinius, turėjo peilį. Buvo matyti, kad jis neblaivus. Kadangi ji žinojo, jog A. būdamas neblaivus namuose pradeda šūkauti, triukšmauti, paprašė močiutės, kad leistų jai eiti pas draugę. Išeidama ji girdėjo A. šaukiant, tačiau jo žodžių nesiklausė. Praėjus pusei valandos ar ilgesniam laiko tarpui, jai telefonu paskambinusi močiutė paklausė, kur ji yra, pasakė, kad ateis jos pasitikti. Eidama link namų, ji pamatė policijos automobilį. Susitikus su močiute, pastaroji jai pasakė, kad A. pabėgo iš namų, užsiminė, kad jis kažką darė su peiliu, sakė, kad A. grasino pasiėmęs peilį.
Kaip liudytojas pirmosios instancijos teisme apklaustas policijos pareigūnas A. M. parodė, kad 2012 m. liepos 10 d., apie 18 val., gavus iškvietimą ir nuvykus į įvykio vietą, jį su kolega pasitikusi moteris, kuri šioje byloje yra nukentėjusioji, papasakojo, kad jos anūkas reikalavo pinigų, grasino peiliu, šį peilį parodė. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad anūkas ją pastoviai terorizuoja, grasina nužudyti. Nukentėjusioji buvo labai susijaudinusi, išsigandusi (99 b. l.). Kaip liudytoja teisme apklausta tyrėja V. V. parodė (99-100 b. l.), kad atlikdama ikiteisminio tyrimo veiksmus su moterimi, kuri šioje byloje pripažinta nukentėjusiąja, ji susitinka nebe pirmą kartą, ji yra atlikusi ikiteisminį tyrimą ir anksčiau. Liudytoja patvirtino, kad apklausiant nukentėjusiąją, buvo matyti, kad ji įbauginta, nukentėjusioji sakė, kad ji bijo dėl visko – ir dėl triukšmo, ir dėl mirties. Nukentėjusioji pasakė, kad „ne vieną kartą esu iš namų bėgusi, anūkas namuose pastoviai kelia triukšmą“, nurodė, kad čia jau ne pirmas kartas, kai vyksta konfliktas, tačiau ji anksčiau ne vieną kartą policijos nekvietė. Liudytoja V. V. taip pat nurodė, kad anksčiau buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, kur įtariamasis buvo A. A., o nukentėjusioji – jo mažametė sesuo. Šią aplinkybę patvirtina byloje esanti Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kopija (53-54 b. l.).
Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad policijos pareigūnai A. M. ir V. V. nukentėjusiosios skunde ir jos apklausos protokoluose būtų surašę ne pastarosios duotus parodymus ir ne jos nurodytas, o pačių sugalvotas aplinkybes, todėl visiškai nesuprantama ir logiškai nepaaiškinamas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad minėtuose pareigūnų surašytuose dokumentuose „<...> atsispindėjo ir tai, kaip patys suprato ir vertino situaciją iš nukentėjusiosios žodžių“. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad atsakydama į prokurorės klausimą liudytoja V. V. nurodė, kad nukentėjusiosios parodymus fiksavo pagal pastarosios žodžius (99-100 b. l.). Be to, iš bylos duomenų matyti, kad policijos pareigūnai parodymus davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, duomenų, kad jie būtų suinteresuoti bylos baigtimi, nėra.
Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad nukentėjusioji O. A. pateikė iš virtuvinės spintelės išimtą peilį, apžiūrint įvykio vietą, esančią (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini), miegamajame kambaryje esančios spintos durys rastos su sutrūkinėjusiu veidrodžiu, įėjus į kitą kambarį pastebėta, kad vienas lango stiklo paketas išdaužtas (7-13 b. l.).
Byloje esanti pažyma apie asmens baustumą liudija, kad A. A. buvo nubaustas administracine tvarka už tai, kad 2011 m. balandžio 12 d. (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini), tyčia kumščiu išdaužė O. A. priklausančios lauko virtuvės lango stiklą (59-62 b. l.).
Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad A. A., būdamas neblaivus, dėl menkavertės priežasties kilusio konflikto metu plūdo nukentėjusiąją O. A., demonstruodamas peilį – stovėdamas apie 1,5 m atstumu nuo nukentėjusiosios ir laikydamas jį rankoje ašmenimis į viršų, juo mojuodamas, sakydamas, kad „visus išpjaus“, grasino nukentėjusiajai ją nužudyti ir pastaroji turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad šis grasinimas gali būti realiai įvykdytas. Tai, kad nukentėjusioji turėjo realų pagrindą bijoti A. A. grasinimų, patvirtina jos veiksmai įvykio metu: A. A. pradėjus grasinti peiliu, O. A. išbėgo iš namo virtuvės į lauką, pagalbos ji bėgo ieškoti pas kaimynę, tačiau jos neradusi, telefonu policijos pareigūnams paskambino pati. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad prasidėjus konfliktui, nukentėjusioji savo anūkę E. A. išleido pas draugę, o po to skambino jai, sakė, kad A. A. pabėgo, ėjo jos pasitikti, pasakė, kad A. jai grasino peiliu. Tai rodo, kad nukentėjusioji O. A. bijojo ne tik dėl savo, bet ir kitų šeimos narių saugumo, žinodama, kad A. A. kažkur išėjo, pati ėjo pasitikti anūkės, kurią prieš tai saugumo sumetimais buvo išleidusi iš namų. Nors, kaip nurodyta skundžiame nuosprendyje, byloje nėra duomenų, kad A. A. konflikto metu būtų naudojęs fizinį smurtą, mėtęs ir daužęs daiktus, tai nepaneigia, kad jis grasino nukentėjusiajai. Be to, kaip teisingai savo skunde pažymėjo prokurorė, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 145 straipsnio 1 dalį kilti minėti veiksmai nėra būtini. Nukentėjusiosios parodymus, kad konfliktas tarp jos ir A. A. kyla nebe pirmą kartą patvirtina ne tik liudytojos V. V. parodymai, bet ir anksčiau minėtame apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendyje esantys duomenys, pažyma apie A. A. baustumą administracine tvarka, taip pat prie prokuratūros apeliacinio skundo pridėta Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pažyma dėl O. A. rašytų pareiškimų, teikimas dėl O. A. skundo, nutarimas dėl administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos nepradėjimo (116, 117, 118 b. l.). Kadangi byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad O. A. labai išsigando savo anūko A. A. grasinimo visus išpjauti ir šį grasinimą laikė realiu, teismo išvada, jog tai, ką nukentėjusioji ir liudytojais apklausti policijos pareigūnai įvardijo kaip didelį išgąstį, „greičiau buvo pyktis, nuoskauda, nuovargis, beviltiškumas ar kitas panašus skaudus išgyvenimas dėl A. A. nuolatinio girtavimo, triukšmavimo, koliojimosi ir ramybės trikdymo bei galimybių tai nutraukti paieška“, vertintina kaip subjektyvus, jokiais duomenimis nepagrįstas teismo pamąstymas, jokiais įrodymais neparemta prielaida. Darydamas tokią išvadą, teismas neįvertino liudytojos, tyrėjos V. V. parodymų, kad nukentėjusioji jai sakė, jog anūkas labai dažnai namuose kelia triukšmą, „blūdija“, ji ne kartą, bijodama ne tik triukšmo, bet ir mirties, yra bėgusi iš namų, tačiau anksčiau ji nekviesdavo policijos. Akivaizdu, kad įvykio dieną situacija buvo tokia, jog nukentėjusioji O. A. jau neabejojo, kad be kitų asmenų pagalbos gali kilti neatstatomos pasekmės ir todėl bėgo pagalbos ieškoti pas kaimynę ir skambino policijos pareigūnams. Kritiškai vertintina ir teismo išvada, kad tai, jog A. A. prieš dvejus metus sudavė jaunesnei seseriai kumščiu vieną smūgį, sukeldamas jai fizinį skausmą, ir už tai buvo nuteistas 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu, nesudarė pagrindo bijoti, kad abipusio konflikto metu A. A. išsakytas abstraktus grasinimas „visus išpjausiu“ gali būti įvykdytas. Kolegijos nuomone tai, kad A. A. buvo nuteistas už tai, kad savo seseriai sukėlė fizinį skausmą, esant byloje nustatytoms aplinkybėms nėra pagrindas išvadai, kad jo grasinimas močiutei, šį grasinimą sustiprinant peilio demonstravimu stovint nedideliu atstumu nuo nukentėjusiosios ir sakant žodžius „visus išpjausiu“, yra „abstraktus grasinimas“. Be to, kaip teisingai skunde pastebėjo prokurorė, teismas, vertindamas nukentėjusiosios, liudytojo R. A. ir liudytojos E. A. parodymus, nevertino to, kad šie asmenys yra A. A. artimieji, taigi, jie yra suinteresuoti padėti pastarajam išvengti gresiančios atsakomybės. Dar kartą atkreipiamas dėmesys, kad liudytojas R. A. teismui nedviprasmiškai, o aiškiai ir konkrečiai nurodė „<...> aš pakeičiau parodymus sūnėno A. A. naudai, kad jis nebūtų smarkiai nubaustas. Aš jį gerbiu, jis yra beveik užaugintas mano“ (94 b. l.). Iš nukentėjusiosios parodymų teisme matyti, kad ji su A. A. nebesusitinka, jis pas ją nebeateina, todėl ji yra linkusi pastarajam atleisti, kaip nukentėjusioji atsakė į kaltinamojo A. A. klausimą, „Dabar esi laimingas ir būk laimingas, nei tu pas mane ateini, nei aš pas tave. Susitaikome ir viskas“.
Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti prokurorės skundo argumentui, kad pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir nepagrįstai A. A. priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
Įvertinusi visus byloje esančius ir teismo ištirtus įrodymus kolegija daro išvadą, kad:
A. A. 2012 m. liepos 10 d. apie 18 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, namų esančių adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) rajonas, virtuvėje, laikydamas rankoje peilį, jį demonstruodamas bei sakydamas, kad „visus išpjaus“, grasino nužudyti O. A., esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
Kadangi byloje nustatyta, kad A. A. grasino nužudyti O. A. ir pastaroji turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, konstatuojama, kad A. A. veika atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymius.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 30 d. nuosprendis naikinamas ir A. A. priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis, pripažįstant A. A. kaltu padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą (BPK 329 straipsnio 2 punktas).
Dėl nurodyto Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo
Skunde prokurorė nurodė, kad teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminį BPK 280 straipsnyje numatytų nuostatų pažeidimą, nes atliekant nepilnametės liudytojos E. A. apklausą, kaltinimą palaikiusiam prokurorui ir kitiems proceso dalyviams nepagrįstai neleido nepilnametei liudytojai užduoti tiesioginių su bylos aplinkybėmis susijusių klausimų, nurodydamas, jog tiesioginius klausimus šiai liudytojai gali užduoti tik teisėjas.
Atsakant į minėtą skundo argumentą, atkreipiamas dėmesys, kad klausimų uždavimo teisiamajame posėdyje tvarką reglamentuoja BPK 275 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jaunesniems kaip aštuoniolikos metų nukentėjusiesiems ir liudytojams klausimai užduodami tik per teisiamojo posėdžio pirmininką, o prireikus – per atstovą. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad teismas pažeidė įstatymą ir taip suvaržė valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro bei kitų proceso dalyvių procesines teises, t. y. atėmė jiems galimybę užduodant nepilnametei liudytojai klausimus išsamiai ištirti bylos aplinkybes. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad liudytoja E. A. teisiamajame posėdyje atsakė į prokurorės klausimus (94 b. l.).
Dėl bausmės skyrimo
Nustačius, kad A. A. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, spręstinas bausmės skyrimo pastarajam klausimas.
Kadangi bylos duomenys liudija, kad A. A. ir ikiteisminio tyrimo metu (33-34 b. l.) ir teisme pripažino savo kaltę, nurodė esmines įvykio aplinkybes, gailėjosi nusikaltęs, jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). A. A. atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (23 b. l.) ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Skirdama A. A. bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, teisėjų kolegija vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, atsižvelgia į tai, kad A. A. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, yra jauno amžiaus, bylos duomenys liudija, kad jis anksčiau teistas tris kartus ir vieną kartą buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 straipsnio pagrindu, (41-44, 45-52, 53-54, 55-56, 57-58 b. l.), naują nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, yra baustas administracine tvarka (59-62 b. l.), ir tai rodo, kad jis yra linkęs nusikalsti, nepaiso visuomenės elgesio taisyklių, nesilaiko įstatymų ir išvadų dėl netinkamo savo elgesio nedaro, jam nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas (63 b. l.), A. A. skirti ir atlikti teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga (64 b. l.), kolegija taip pat atsižvelgia ir į tai, kad jis dirba R. A. firmoje „(duomenys neskelbtini)“ pagalbiniu darbuotoju (81 b. l.), kaip nurodė teisiamajame posėdyje, gyvena su sugyventine, rūpinasi bendru ūkiu.
Įvertinusi minėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus A. A. už padarytą nusikaltimą ne pačią griežčiausią BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, o švelnesnę alternatyvią bausmę – areštą, savo dydžiu artimą šios bausmės vidurkiui. Kadangi, kaip jau minėta, A. A. šią nusikalstamą veiką padarė neatlikęs ankstesniu – Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu (53-54 b. l.) paskirtos bausmės, jam nauju ir minėtu ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintinos vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, bausmes iš dalies sudedant, prieš tai vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, vieną arešto parą prilyginus vienai laisvės atėmimo dienai. Į bausmės laiką A. A. įskaitytinas sulaikymo laikas nuo 2012 m. liepos 10 d. iki 2012 m. liepos 12 d. ir bausmė, atlikta pagal Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 22 d. nuosprendį. A. A. taikytinas BK 75 straipsnis ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas dvejiems metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojant iki 2013 m. birželio 30 d. dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje (BK 75 straipsnio 2 dalis, BK 72² straipsnis).
A. A. Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartimi paskirta kardomoji priemonė įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios (37 b. l.), panaikintina.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,
nusprendž i a:
Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
A. A. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį ir nuteisti jį areštu 50 (penkiasdešimčiai) parų.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, šiuo nuosprendžiu ir Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu A. A. paskirtas bausmes subendrinti iš dalies sudedant, prieš tai vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, vieną arešto parą prilyginus vienai laisvės atėmimo dienai, ir galutinę subendrintą bausmę A. A. paskirti laisvės atėmimą 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsniu, A. A. paskirtos bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojant iki 2013 m. birželio 30 d. dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.
Į paskirtą bausmę įskaityti sulaikymo laikas nuo 2012 m. liepos 10 d. iki 2012 m. liepos 12 d. ir bausmę, atliktą pagal Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 22 d. nuosprendį.
Panaikinti A. A. kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios.