Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. F. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 15 d. nutarties.

Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu R. F. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams.

Priteista iš R. F. 40 000 Lt turtinės ir neturtinės žalos M. N. bei 3875 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 15 d. nutartimi panaikinta Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio dalis, kuria priteistas civilinis ieškinys M. N. M. N. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiojo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. F. nuteistas už tai, kad 2005 m. spalio 3 d., apie 11 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), tyčia ne mažiau kaip tris kartus sudavė M. N. į įvairias kūno vietas, padarydamas jam muštinę žaizdą dešinio antakio srityje, krūtinės ląstos sumušimą, dešinio skruostikaulio, viršutinio žandikaulio kompleksinį lūžimą, dešinės akies sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies vokuose, akies tinklainės sukrėtimą su tinklainės atšokimu, t. y. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl akies tinklainės atšokimo nukentėjusysis M. N. neteko 35 procentų bendro pastovaus darbingumo.

Anot kasatoriaus, nukentėjusysis pirmas jį užsipuolė, vartojo necenzūrinius žodžius („gaidys“ ir pan.) ir sudavė jam smūgį į veidą. Šie neteisėti nukentėjusiojo veiksmai kasatoriui sukėlė didelį susijaudinimą, todėl jis taip pat sudavė smūgius nukentėjusiajam. Kadangi teismo išvados dėl kasatoriaus veikos kvalifikavimo neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos panašios kategorijos bylose (Nr. 2K-275/1999), kasatoriaus veika iš BK 135 straipsnio 1 dalies turi būti perkvalifikuota į BK 136 straipsnį.

Kasatoriaus manymu, teismas nepagrįstai nesivadovavo konfliktą tiesiogiai mačiusių liudytojų K. B. ir R. J. parodymais, paneigiančiais nukentėjusiojo versiją, kad kasatorius pirmas pradėjo muštynes. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė dar kartą apklausti liudytoją R. J., motyvuodamas tuo, kad šis liudytojas jau buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti baudžiamosios bylos, kurioje ikiteisminis tyrimas dėl liudytojo R. J. melagingų parodymų davimo Kauno miesto apylinkės teisme nutrauktas, medžiagą, ir neprijungė 2004 m. sausio 8 d. bendradarbiavimo bei 2004 m. sausio 20 d. tarpusavio bendradarbiavimo sutarčių, kas būtų neginčijamai patvirtinę, kad R. J. buvo įvykio vietoje ir tiesiogiai matė konfliktą tarp kasatoriaus ir nukentėjusiojo.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 247, 266 ir 324 straipsnių reikalavimus, nes bylą išnagrinėjo kasatoriui nedalyvaujant, nors kasatorius 2007 m. birželio 15 d. prašė atidėti teismo posėdį dėl ligos. Taip buvo suvaržyta kasatoriaus teisė į gynybą, atimta galimybė teikti paaiškinimus, todėl jo apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas neišsamiai ir šališkai.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. F. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl R. F. veikos kvalifikavimo

Veika kvalifikuojama pagal BK 136 straipsnį tik nustačius visus šio straipsnio dispozicijoje aprašytus nusikaltimo sudėties požymius. Kaltininko veiksmų priežastis turi būti nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis, dėl kurio jis labai susijaudino. Be to, sunkus sveikatos sutrikdymas pripažįstamas padarytu staiga labai susijaudinus, jeigu jis įvyko iš karto po nukentėjusiojo asmens neteisėto ar įžeidžiančio poelgio kaip greitas atsakas į tai. Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė.

Kasatorius skunde nurodo, kad jis buvo labai susijaudinęs dėl pavartoto prieš jį nukentėjusiojo M. N. smurto, nes pastarasis jį įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais (pavadino „gaidžiu“) ir pirmas sudavė jam smūgį į veidą. Tik po to nuteistasis R. F. ėmėsi atsakomųjų fizinių veiksmų – sudavė keletą smūgių rankomis nukentėjusiajam į veido sritį. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu kasatorius parodė, kad po to, kai nukentėjusysis paprašė jo „nelįsti“ prie liudytojos K. K., jie apsistumdė, ir tik jiems besistumdant nukentėjusysis sudavė nuteistajam smūgį į veidą, o apie tai, kad nukentėjusysis jį išvadino necenzūriniais žodžiais, nuteistasis neužsiminė. Tuo tarpu nukentėjusysis parodė, kad paprašytas liudytojos K. K., jis norėjo tik pasikalbėti su nuteistuoju ir paprašyti, kad pastarasis prie jos „nelįstų“, tačiau nuteistasis pirmas sudavė jam smūgius rankomis į veidą.

Net jeigu pripažinti, kad nukentėjusysis ir pavadino nuteistąjį „gaidžiu“, kolegija laiko, kad tai nebuvo rimta priežastis tokio pobūdžio smurtiniams veiksmams, kokius atliko nuteistasis. Žodis „gaidys“ bendrinėje kalboje neturi jokios neigiamos potekstės, todėl negali būti vertintinas kaip sunkus įžeidimas.

Teismas pagrįstai kritiškai vertino liudytojų K. B. ir R. J. parodymus ir pripažino juos neobjektyviais, kadangi K. B. yra nuteistojo draugė, o R. J. parodymus teisme davė tik paprašytas nuteistojo. Teismai taip pat pagrįstai neprijungė prie bylos 2004 m. sausio 8 d. bendradarbiavimo bei 2004 m. sausio 20 d. tarpusavio bendradarbiavimo sutarčių, nes jose nėra duomenų, patvirtinančių bylai reikšmingas konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo aplinkybes.

Kolegija laiko, kad nėra pagrindo išvadai, kad kasatoriaus veika padaryta esant didelio susijaudinimo būsenai dėl neteisėtų ar įžeidžiančių nukentėjusiojo veiksmų, todėl baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai ir nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. BK 61 straipsnio 2 dalyje pažymėta, kad teismas, skirdamas bausmę, turi įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, ir motyvuotai parinkti švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Skirdamas bausmę R. F., teismas įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių reikšmę ir atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, kurio padarinius nukentėjusysis jaučia iki šiol, nes dėl prarastos didelės dalies regėjimo, jis neteko 35 procentų bendro darbingumo. Be to, nuteistasis savo poelgį vertina nekritiškai, nukentėjusiojo neatsiprašė. Nors du jo ankstesni teistumai išnykę ir jis laikomas neteistu, tačiau yra eilę kartų baustas administracine tvarka už žmogaus gyvybei pavojų keliančius kelių eismo taisyklių pažeidimus (vairavimą esant neblaiviam ir atėmus vairuotojo pažymėjimą, eismo įvykio sukėlimą ir pan.), kas neigiamai charakterizuoja nuteistojo asmenybę.

BK 62 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš šio straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose įvardytų aplinkybių. Kolegija laiko, kad teismas pagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai nustatytas tiek kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, tiek nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką turi būti savanoriškas, duotas laisva valia. Tais atvejais, kai kaltininkas keičia parodymus, duoda tik iš dalies teisingus parodymus ar prisipažįsta tik dėl byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas nėra savanoriškas ir nelaikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nors nuteistasis R. F. ikiteisminio tyrimo metu jam pateikus pranešimą apie įtarimą visiškai prisipažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam M. N., toks nuteistojo prisipažinimas negali būti laikomas savanorišku, nes jis prisipažino ne laisva valia, o dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų akivaizdžių jo kaltę patvirtinančių parodymų, t. y. nukentėjusiojo ir liudytojos K. K. duotų parodymų, iš kurių matyti, kad nukentėjusįjį sumušė iš matymo pažįstamas vyriškis, gyvenantis Kaune, (duomenys neskelbtini), todėl nuteistojo parodymai niekuo neprisidėjo prie bylos aplinkybių ištyrimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo, atsiprašė nukentėjusiojo, stengėsi sušvelninti padarytos veikos pasekmes, atlygino nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą ar pan.

Taip pat byloje nenustatyta, kad nuteistasis R. F. materialiai išlaiko du savo nepilnamečius vaikus iš ankstesnės santuokos ar rūpinasi sunkia liga sergančia G. G., kuriuos dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės nebūtų kam prižiūrėti. Byloje esanti Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento socialinių reikalų skyriaus išvada dėl R. F. skyrimo G. G. rūpintoju yra tik rekomendacinio pobūdžio, tačiau Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo dėl R. F. paskyrimo G. G. rūpintoju byloje nėra, taip pat byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis tikrai rūpinasi G. G. ir, išskyrus jį, jos nebus kam prižiūrėti. Esant šioms aplinkybėms, nėra BK 62 straipsnio 2 dalies 1 ar 2 punktuose nustatytų pagrindų nuteistajam skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Taip pat kolegija laiko, kad nuteistajam nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jei nėra BK 62 straipsnyje numatytų pagrindų. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį teismas turi nurodyti, kokios išimtinės aplinkybės leidžia manyti, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šios aplinkybės gali būti susiję su padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo ir kaltininko asmenybės įvertinimu. Kadangi teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių manyti, kad paskyrus sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę ji bus aiškiai neteisinga, todėl paskyrė BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkiui artimą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu atitinka padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybę.

Dėl BPK 332 straipsnio

Pagal BPK 332 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Jeigu apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra motyvuotų išvadų dėl bent dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 15 d. nutarties motyvuojamoji dalis atitinka BPK 332 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus. Priešingai nei teigia kasatorius, nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės ir nurodyta, kodėl apelianto skundas atmetamas, o nusikalstamos veikos kvalifikacija paliekama nepakeista. Apeliacinės instancijos teismas, bylą iš naujo nagrinėdamas apeliacine tvarka, ištyrė apeliaciniame skunde buvusius argumentus, o juos palyginęs su byloje surinkta medžiaga, pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Teismas ne tik išdėstė nuteistojo R. F. kaltę patvirtinančius įrodymus, bet ir juos išanalizavo, atskleidė jų tarpusavio ryšį, nurodė, kokias aplinkybes patvirtina ar paneigia surinkti įrodymai.

Apeliacinės instancijos teismas 2007 m. birželio 15 d. nutartyje motyvuotai nurodė, kodėl nesivadovavo liudytojų K. B. ir R. J. parodymais, o įvertinęs nukentėjusiojo M. N., liudytojų K. K., R. P. parodymus, kuriuose teigiama, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. N. pirmas pradėjo vartoti kasatorius, taip pat teismo medicinos specialisto išvadą, konstatavo, kad kasatoriaus veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir dėl kitų nuteistojo apeliacinio skundo argumentų bei pripažino, kad kasatoriui baudžiamasis įstatymas skiriant bausmę pritaikytas tinkamai, o jam paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį ir savo dydžiu nėra per griežta. Taip pat teismas motyvuotai pasisakė dėl civilinio ieškinio klausimo išsprendimo, o konstatavęs, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neaišku, kiek nukentėjusiajam priteista turtinės ir kiek neturtinės žalos, pripažino jam teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, civilinio ieškinio dydžio klausimą perduodant spręsti civilinio proceso tvarka.

Kolegija laiko, kad nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK reikalavimus, reglamentuojančius bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka.

Dėl bylos nagrinėjimo nedalyvaujant apeliantui

BPK 322 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas, o to paties BPK straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šiame posėdyje, be kitų išvardytų asmenų, turi teisę dalyvauti nuteistasis, o šių asmenų, jeigu jiems laiku pranešta apie bylos nagrinėjimą, neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad be 2007 m. sausio 10 d. pranešimo nuteistajam apie 2007 m. vasario 15 d. vyksiantį teismo posėdį, kuris buvo atidėtas iki bus atlikta medicininė teismo ekspertizė, jam 2007 m. birželio 5 d. taip pat buvo pranešta apie 2007 m. birželio 15 d. vyksiantį teismo posėdį, tačiau nuteistasis 2007 m. birželio 14 d. pateikė rašytinį prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl ligos bei tai patvirtinančius dokumentus. Vadovaujantis BPK 324 straipsnio 1 dalimi apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, ar galima nagrinėti bylą, jei kas nors iš proceso dalyvių neatvyko. Šis sprendimas priimamas vadovaujantis šio Kodekso 266 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis. Kadangi teisėjų kolegija nusprendė, kad nuteistajam diagnozuota liga (ūminis bronchitas) nėra tokia sunki, kad neleistų atvykti į teismo posėdį, ir bylos nagrinėjimo neatidėjo. Esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. F. kasacinį skundą atmesti.