Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Ąžuolui Čekanavičiui ir atsakovo atstovei J. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Alfa Media“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Inspektoriaus tyrimo objektas buvo A. R. parengtoje publikacijoje „Etika ir Kaunas“ (www.alfa.lt, 2015-11-10) paskelbta ši informacija: „mane įskundė vienas nudrožtas post-žurnalistas, obuolmušis savo lavondėmėm“, „Piktas nelaimėlis tamsiai ochriniais atsistatydinusios raganos dantim pasipiktino mano straipsniu apie dainų šventes ir liaudies „muzikos“ ydingumą“, „Iš pagarbos žmonėms, kurie turėjo nagrinėti tą beprasmį, silpnaprotiškai surašytą skundą, aš atvykau į posėdį, puikiai suprasdamas kad tai tik laiko gaišimas“.

Skunde teigiama, kad Sprendimas priimtas nesiremiant objektyviais faktais, o Inspektoriaus surinktų įrodymų visuma nėra pakankama Ssprendimui pagrįsti. Inspektorius nepagrįstai suvaržė žodžio laisvę. Jo nurodytos atitinkamų VIĮ straipsnių nuostatos, kurių pagrindu buvo paskirta administracinio poveikio priemonė, yra labai bendro pobūdžio, nustatančios pagrindinius principus, bendrus draudimus. Pareiškėjo nuomone, vien tokių normų pagrindu Inspektorius nepagrįstai skyrė administracines poveikio priemones. Be to, Inspektorius nepagrįstai Sprendime citavo Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso normas bei jas taikė, kadangi teisę spręsti dėl Visuomenės informavimo etikos kodekso (anksčiau – Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso) pažeidimų kompetenciją turi Visuomenės informavimo etikos komisija, bet ne Inspektorius.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad informacijos rengėjai turi teisę vartoti pasirinktas literatūrines ir lingvistines išraiškos priemones. Interneto erdvė yra specifinė informavimo priemonė, kur asmenys itin dažnai pareiškia savo nuomonę, nevengdami ir „labai aštrios“ leksikos. Šiuo atveju A. R. straipsnis yra necenzūruota ir netaisyta kalba parašytas aiškus autoriaus požiūris ir pastabos apie tam tikrus dalykus. Autorius pakomentavo savo jausmus dėl jo ankstesnio straipsnio svarstymo Visuomenės informavimo etikos komisijoje ir pateikė pakankamai aštrius komentarus apie tai, ką jis mano apie nagrinėto skundo autorių, tačiau ginčo publikacijoje autorius nenurodė jokių asmens, kuriam adresavo savo žodžius, duomenų, net ir vardo ar pavardės inicialų.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas skundą palaikė iš esmės jame išdėstytų argumentų pagrindu. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovas atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimą, kad pasiekusi tam tikrą „sunkumo“ lygį saviraiškos laisvė ir jos įgyvendinimo priemonės nėra ginamos kaip konvencijos vertybės. Jei saviraiškos laisvės įgyvendinimu siekiama nepagrįstai pulti asmenį turint tikslą jį įžeisti, paniekinti, tai nėra suderinama su teise naudotis saviraiškos laisve. Atsakovo teigimu, interneto erdvė negali būti pretekstu piktnaudžiauti teise skleisti visuomenei informaciją. Tokiai visuomenės informavimo priemonei taip pat yra taikomos VIĮ nuostatos, numatančios viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų teises ir atsakomybę.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pašalino ginčo publikaciją iš jo valdomo internetinio tinklalapio www.alfa.lt, todėl laiko, kad Sprendimas yra įvykdytas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas

A. R. publikacija “Etika ir Kaunas” 2015-11-10 buvo paskelbta interneto svetainėje www.alfa.lt.

2015-11-16 skundu A. R. kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą prašydamas įpareigoti naujienų portalo alfa.lt redakciją pašalinti jo garbę ir orumą žeminančią informaciją ir paskelbti skunde nurodyto turinio paneigimą.

2016-02-19 sprendimu Nr. (SK-199)SPR-19 Inspektorius nusprendė pripažinti A. R. skundą dėl publikacijos „Etika ir Kaunas“ (www.alfa.lt 2015-11-10) paskelbtos informacijos pagrįstu ir įspėjo viešosios informacijos skleidėją – UAB „Alfa Media“ – dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 19 straipsnio 2 dalies pažeidimų publikacijoje paskelbus „Etika ir Kaunas“ (www.alfa.lt 2015-11-10) bei pareikalavo juos pašalinti, t.y. pašalinti A. R. įžeidžiančią informaciją.

Nagrinėjamoje byloje nagrinėtinas ginčas dėl Inspektoriaus Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Sprendimas priimtas Inspektoriui vadovaujantis VIĮ 3 straipsnio 2 dalies, 19 straipsnio 2 dalies bei 50 straipsnio 3 dalies 1 ir 3 punktų nuostatomis.

VIĮ nustato viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę (1 str. 1 d.).

VIĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. VIĮ 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.

VIĮ 50 straipsnio, reglamentuojančio Inspektoriaus kompetenciją, 1 dalyje nustatyta, kad Inspektorius, be kita ko, atlieka ir šias funkcijas: 1) nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo (1 p.); vertina, kaip informuojant visuomenę laikomasi šiame ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų (5 p.). To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, Inspektorius gali priimti sprendimą: įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti (1p.); reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją (2 p.).

Šis reglamentavimas ir byloje nustatytos aplinkybės leidžia atmesti, kaip nepagrįstus, pareiškėjo argumentus, kad nagrinėjamu atveju Inspektorius viršijo savo kompetenciją ir sprendė dėl Visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimų, kas yra Visuomenės informavimo etikos komisijos kompetencija. Pažymėtina, kad ginčijamu Sprendimu yra konstatuoti būtent VIĮ nuostatų pažeidimai ir juos konstatuoti bei skirti sankcijas Inspektorius neabejotinai turi VIĮ įtvirtintą kompetenciją.

Ginčijamame Sprendime nurodyta, kad asmens garbė ir orumas konstatuojamosios informacijos (žinių) skleidimo atveju ginami, kai nustatoma šių faktinių aplinkybių visuma: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, jog paskleistos žinios yra apie pareiškėją; 3) faktas, kad duomenys yra žeminančio pobūdžio; 4) faktas, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Nuomonės reiškimo atveju asmens garbė ir orumas gali būti pažeisti, kai pareikšta nuomonė neatitinka jai keliamų sąžiningumo ir etiškumo reikalavimų, menkina asmenį ar užgauliai jį žemina, t.y. peržengia leistinas saviraiškos laisvės ir asmens kritikos ribas.

Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti, kad nėra ginčo tarp proceso šalių dėl to, kad paskleistos publikacijos sakiniai: „Mane įskundė vienas nudrožtas post-žurnalistas, obuolmušis savo lavondėmėm“, „Piktas nelaimėlis tamsiai ochriniais atsistatydinusios raganos dantim pasipiktino mano straipsniu apie dainų šventes ir liaudies „muzikos“ ydingumą“, „Iš pagarbos žmonėms, kurie turėjo nagrinėti tą beprasmį, silpnaprotiškai surašytą skundą, aš atvykau į posėdį, puikiai suprasdamas, kad tai tik laiko gaišimas“ yra jais apibūdinamą asmenį žeminančio pobūdžio.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjant A. R. skundą Inspektoriaus tarnyboje, pareiškėjas, 2015-12-07 teikdamas paaiškinimus, rėmėsi ir vadovavosi išskirtinai teismų išaiškinimais dėl nuomonės ir informacijos atskyrimo. Tuo tarpu skundu teismui pareiškėjas nesutikimą su ginčijamu Sprendimu grindžia aplinkybe, jog iš ginčo publikacijos turinio negalima identifikuoti asmens, apie kurį paskleista informacija, tapatybės. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad publikacijoje nebuvo paskleista jokios informacijos, konkrečiai identifikuojančios skundą Inspektoriui pateikusį asmenį. Nurodo, kad vien skundo padavimo ir svarstymo Visuomenės informavimo etikos komisijoje faktas, nenurodant netgi asmens inicialų, negali būti laikomas pakankamais duomenimis identifikuoti konkretaus asmens tapatybę.

Teismas, vertindamas ginčijamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą šiuo aspektu, t.y. dėl publikacijoje apibūdinamo asmens tapatybės identifikavimo galimybės, pažymi, kad Inspektorius pagrįstai ginčijamą Sprendimą pagrindė, be kita ko, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išaiškinimais, jog tokiais atvejais svarbu nustatyti, ar pakanka duomenų, kuriais remdamiesi tiek aprašomi, tiek pašaliniai asmenys be papildomos informacijos galėjo atpažinti, jog rašoma būtent apie juos. Asmenų, supratusių, kad pateiktos žinios liečia aprašomuosius asmenis, skaičius visiškai nėra svarbus. Inspektorius, įvertinęs ginčo publikacijoje pateiktą kitą informaciją – „Vakar buvau nagrinėjamas atitikimo etikai požiūriu“, nuoroda į straipsnį „Mirtis „liaudies muzikai““ (www.alfa.lt, 2015-08-04), kurios pagalba remiantis viešai paskelbtais duomenimis (Visuomenės informavimo etikos komisijos interneto svetainėje www.etikoskomisija.lt paskelbtu pranešimu) apie posėdį dėl straipsnyje paskelbtos informacijos ir ginčo šalis (A.R. ir A. R.), padarė išvadą, kad galima susieti (atpažinti), jog ginčo publikacijoje pateikta informacija apie A. R.. Tokią Inspektoriaus išvadą patvirtina ir nustatyta faktinė aplinkybė, jog iš publikacijos turinio (ne iš apibūdinimų, kaip teismo posėdžio metu teigė pareiškėjo atstovas) A. R. suprato, jog rašoma apie jį. Tai įrodo ir jo Inspektoriui pateiktas skundas. Pagal anksčiau šiame teismo sprendime cituotą LAT suformuotą praktiką (2002-01-30 nutartis Nr. 3K-3-189/2002) nustačius, kad aprašomas asmuo be papildomos informacijos galėjo atpažinti, jog rašoma apie jį (nagrinėjamu atveju A. R. atpažino, kad rašoma apie jį, o atsakovas, beje, ir nepaneigė, jog rašoma buvo būtent apie A. R.), atsiranda teisinis pagrindas ginti šio asmens garbę ir orumą.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes ir remdamasis anksčiau išdėstytais motyvais teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog nagrinėjamu atveju nebuvo galimybės identifikuoti asmens, apie kurį paskleista informacija, tapatybės.

Dar vienas pareiškėjo skundo argumentas, jo vertinimu sąlygojantis Sprendimo neteisėtumą, yra tai, kad šiuo Sprendimu Inspektorius nepagrįstai suvaržė teisę laisvai skleisti nuomonę (žodžio laisvę). Pareiškėjas pažymėjo, kad A. R. straipsnis yra necenzūruota ir netaisyta kalba parašytas aiškus autoriaus požiūris ir pastabos apie tam tikrus dalykus. Autorius, be kita ko, pakomentavo ir savo jausmus dėl įvykusio konkretaus įvykio – jo ankstesnio straipsnio svarstymo Visuomenės informavimo etikos komisijoje. Autorius pateikė ir pakankamai aštrius komentarus apie tai, ką jis mano apie nagrinėto skundo autorių. Informacijos rengėjai turi teisę vartoti pasirinktas literatūrines ir lingvistines išraiškos priemones. Pareiškėjas pažymėjo, kad interneto erdvė yra specifinė informavimo priemonė, kur asmenys itin dažnai pareiškia savo nuomonę, nevengdami ir „labai aštrios“ leksikos. Pareiškėjo vertinimu, ginčo publikacijoje nebuvo peržengtos nuomonės laisvės ribos.

Teismas, vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus, sutinka su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, kad VIĮ reikalavimus kelia ne tik žinių, bet ir nuomonių (vertinimų) skleidimui. VIĮ nustatyta, kad nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, o VIĮ 19 straipsnio 2 dalis draudžia skleisti žmogų įžeidžiančią informaciją. Kaip teisingai pažymėjo atsakovas, asmens garbę ir orumą gali pažeisti ne vien tikrovės neatitinkančių žinių, bet ir įžeidžiančių, paniekinančių nuomonių (vertinimų), patyčių ir kitokios asmenį menkinančios informacijos skleidimas.

Teismo vertinimu, ginčo publikacijoje žmogaus apibūdinimui pavartotos literatūrinės priemonės, tokie įsireiškimai kaip: „<...> nudrožtas post-žurnalistas, obuolmušis savo lavondėmėm <...>“, „<...> nelaimėlis tamsiai ochriniais atsistatydinusios raganos dantim <...>“, „<...> silpnaprotiškai surašytą skundą <...>“ negali būti vertinami kaip, pareiškėjo teigimu, pakankamai aštrus komentaras apie asmenį, nes toks apibūdinimas yra akivaizdžiai niekinančio, žeminančio pobūdžio ir neabejotinai skirtas ne aštriai kritikai, o atviram pasityčiojimui iš apibūdinamo asmens.

Apibendrinant pasakytina, kad nagrinėjamu atveju Inspektorius tinkamai įvertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė aktualias teisės aktų nuostatas ir pagrįstai rėmėsi teismų praktikoje suformuluotais išaiškinimais, t.y. ginčijamas Sprendimas atitinka ne tik VIĮ nuostatas, bet ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Byloje nustatytos objektyvios aplinkybės (ginčo publikacijos turinys, A. R. skundas atsakovui) leidžia daryti išvadą, kad Inspektorius turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą konstatuoti VIĮ 3 straipsnio 2 dalies ir 19 straipsnio 2 dalies pažeidimus ir skirti VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintą sankciją - įspėti viešosios informacijos rengėją ir skleidėją, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo UAB „Alfa Media“ skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.