Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-09-18 · Civilinė byla Nr. 2-1425/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-09-18
Bylos Nr.
2-1425/2014
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00218-2013-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Alvydas Poškus
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Tiltų ekspertų centras“, „BTA Insurance Company“ SE
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „LEMMINKAINEN LIETUVA“
Trečiasis asmuo
Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Plentprojektas“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1425/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00218-2013-2Procesinio sprendimo kategorija: 110.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugsėjo 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Tiltų ekspertų centras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-2431-431/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „LEMMINKAINEN LIETUVA“ ieškinį atsakovams „BTA Insurance Company“ SE, uždarajai akcinei bendrovei „Tiltų ekspertų centras“ dėl draudimo išmokos priteisimo ir nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Plentprojektas“.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „LEMMINKAINEN LIETUVA“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams „BTA Insurance Company“ SE ir UAB „Tiltų ekspertų centras“, kuriuo prašo priteisti solidariai iš atsakovų ieškovo naudai 161 410,06 Lt nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti bendrai 161 410,06 Lt sumai atsakovui UAB „Tiltų ekspertų centras“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ir/arba trečiuosius asmenis (t. 6, b.l. 125-128). Nurodė, kad pareikšto turtinio reikalavimo suma laikytina didele, todėl egzistuoja galimo būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Ieškovo duomenimis, UAB „Tiltų ekspertų centras“ nekilnojamojo turto neturi, jo įstatinis kapitalas yra 10 000 Lt, todėl šiam asmeniui 161 410,06 Lt suma yra didelė. Be to, atsakovas 2013 m. pabaigoje perleido visą turimą nekilnojamąjį turtą, kas galimai yra susiję su pareikštu ieškiniu ir rodo galimą atsakovo siekį išvengti neigiamo jam teismo sprendimo vykdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 13 d. nutartimi prašymą tenkino. Areštavo atsakovui UAB „Tiltų ekspertų centras“ nuosavybės teise priklausantį 161 410,06 Lt vertės nekilnojamąjį turtą ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, o nesant ar esant nepakankamai atsakovui priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, areštavo atsakovo pinigines lėšas ir turtines teises, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovui atsiskaityti su ieškovu bei atlikti privalomuosius mokėjimus valstybės biudžetui, valstybiniam socialiniam draudimui ir su darbo santykiais susijusius mokėjimus (t. 6, b.l. 142-143). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo prievolės ieškovui įvykdymas nėra užtikrintas, kad ieškovas, reikšdamas reikalavimus atsakovui, nurodė aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, t. y. tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą, teismas sprendė, jog yra teisinis ir faktinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nesiėmus šių priemonių, kai turtinis ginčas kilęs dėl didelės sumos, kai atsakovas yra perleidęs jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą, o atsakovo įstatinis kapitalas yra minimalus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo ir jį argumentai

Atsakovas UAB „Tiltų ekspertų centras“ (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutartį panaikinti ir klausimą išnagrinėti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti (t. 6, b.l. 149-154). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovas pareiškė solidarų 161 410,06 Lt reikalavimą atsakovams „BTA Insurance Company“ SE ir UAB „Tiltų ekspertų centras“ (apeliantui), tačiau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašė tik vienam iš jų. Sprendžiant klausimą dėl realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo, turi būti įvertinta bendrai visų solidarių atsakovų galimybė įvykdyti galimai ieškovui palankų teismo sprendimą. Nustačius, kad bent vienas iš solidariųjų atsakovų yra pajėgus įvykdyti tokį teismo sprendimą, konstatuojama, kad realios grėsmės jo įvykdymui nėra. Su atskiruoju skundu pateikta finansinė atskaitomybė patvirtina, jog apelianto finansinė padėtis nėra bloga ir sąlygojanti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo galimybę. Nepagrįstas ieškovo argumentas, kad apelianto 2013 m. pabaigoje perleistas turtas yra susijęs su pareikštu ieškiniu. Apeliantas nurodo, kad turtas perleistas nusprendus paskirstyti veiklos sritis ir užsiimti tiesiogiai tik apelianto vykdoma veikla – projektavimu, kam turtas yra visiškai nebūtinas. Priešingai, jis reikalauja papildomų išlaidų, kurios pajamų neatneša. Apeliantas ir toliau vykdo visus savo įsipareigojimus, yra pelningai veikianti įmonė, todėl turto perleidimas negali nulemti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės.Apeliantas yra sudaręs su kitais ūkio subjektais sutartis, kurios patvirtina, jog apelianto finansinė padėtis nėra bloga, nes šias sutartis įvykdžius, bus gauta nemaža nauda. Pagal pateiktas sutartis apeliantas dar nėra gavęs jam priklausančių piniginių sumų iš užsakovų, tačiau gautinos sumos yra pakankamai ženklios. Pagal sutarčių sąlygas apeliantas turi investuoti savo lėšas, samdyti geodezines, geologines, ekspertines paslaugas teikiančius ūkio subjektus, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neišvengiamai paralyžiuoja ar labai apsunkina apelianto veiklą ir yra neproporcingas siekiamiems tikslams. Tiek atsakovo „BTA Insurance Company“ SE, tiek apelianto turtinė padėtis paneigia prezumpciją, jog solidarių atsakovų turtinė padėtis yra bloga ir ieškinio suma jų atžvilgiu laikytina didele bei sukeliančia ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Todėl nėra pagrindo šioje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones vieno iš solidarių atsakovų – apelianto atžvilgiu.

Atsiliepimas

Ieškovas UAB „LEMMINKAINEN LIETUVA“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą (t. 6, b.l. 165-168). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Nepagrįstas apelianto argumentas, kad pareiškus ieškinį solidariems atsakovams, vieno iš jų gera finansinė padėtis yra pagrindas netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių kito atsakovo atžvilgiu. Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vertina tų atsakovų turtinę padėtį, kurių turtą ieškovas prašo areštuoti. Todėl teismas pagrįstai vertino tik apelianto turtinę padėtį.Byloje labai svarbi ir atsakovo „BTA Insurance Company“ SE pozicija dėl ieškinio pagrįstumo. Minėtas atsakovas ne tik įrodinėja, jog pareiga mokėti draudimo įmoką neatsiranda dėl to, kad pareigos atlyginti žalą draudėjas neturi, bet ir teigia, kad netgi ieškinio patenkinimo atveju ieškinys draudikui negali būti tenkinamas, nes ieškovo reikalavimas priskiriamas prie nedraudžiamųjų įvykių. Taigi, egzistuoja tikimybė, jog ieškinys bus patenkintas tik apelianto atžvilgiu, todėl sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gera atsakovo „BTA Insurance Company“ SE finansinė padėtis negali turėti reikšmės. Iš apelianto 2013 m. balanso matyti, jog turimą ilgalaikį turtą didžiąja dalimi sudaro transporto priemonės, kurių vertė yra mažesnė nei arešto mastas bei nuolat mažėja. Ilgalaikio turto balansinė vertė tik 3000 litų viršija arešto mastą. Apelianto trumpalaikio turto didžiąją dalį sudaro pirkėjų įsiskolinimas ir kitos gautinos sumos. Be to, apelianto ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertė palyginus su 2012 metais ženkliai sumažėjo. Apelianto skolos tiekėjams 2013 m. pabaigoje sudarė 824 665 Lt, kas jau liudija apie blogą apelianto finansinę padėtį. Didžiąją dalį perleisto turto sudarė administracinės patalpos. Apeliantas nurodo, kad veikia būtent šiose patalpose. Todėl jo teiginys apie neva tai veikloje nenaudojamą ir nereikalingą turtą yra akivaizdžiai klaidinantis ir neatitinka tikrovės. Patalpų perleidimas vertintinas kaip siekis išvengti galimo išieškojimo nukreipimo į šį turtą, kas liudija apie galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui tuo atveju, jeigu laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikintos. Apelianto pateiktos sutartys, ieškovo manymu, galėtų pagrįsti tik tą aplinkybę, jog apeliantas toliau vykdo savo veiklą, tačiau ne būsimą šios veiklos pelningumą ir įtaką jo finansinei padėčiai, nes nėra žinomos sąnaudos, reikalingos šių sutarčių įvykdymui. Be to, egzistuoja tikimybė, kad sutartys bus vykdomos netinkamai, dėl ko jos taps apeliantui nuostolingos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apelianto atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tačiau ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovų atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o, kaip minėta, jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Ieškovas pareiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones vieno iš solidarių atsakovų, t.y. apelianto, atžvilgiu. Todėl nagrinėtina, ar pastarojo atžvilgiu yra pagrindas taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą.

Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Nors atsakovai ir ginčija reiškiamo reikalavimo pagrįstumą, tačiau pažymėtina, kad tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir dėl to tai negali būti sprendžiama ir vertinama nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Šių aplinkybių pagrįstumą pirmosios instancijos teismas ištirs bei įvertins nagrinėdamas bylą iš esmės. Ieškovas ieškinyje nurodė savo argumentus, pateikė ieškinį pagrindžiančius rašytinius įrodymus, kurie, jo manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus. Taip pat ir apeliacinės instancijos teismo vertinimu šioje proceso stadijoje konstatuoti, jog ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas, nėra pagrindo. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad nors ieškovas ir reiškia solidarų reikalavimą abiems atsakovams, tačiau egzistuoja tikimybė, kad ieškinys gali būti patenkintas tik vieno iš jų atžvilgiu - atsakovui „BTA Insurance Company“ SE teigiant, kad ieškovo reikalavimas priskiriamas prie nedraudžiamųjų įvykių, neatmestina ieškinio tenkinimo tikimybė ir vieno atsakovo (apelianto) atžvilgiu.

Konstatavus, jog preliminarus bylos duomenų vertinimas neleidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, spręstina, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra teisinis ir faktinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes turtinis ginčas kilęs dėl didelės sumos, apeliantas yra perleidęs jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, įstatinis kapitalas yra minimalus, todėl teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Su šiais teismo argumentais apeliacinės instancijos teismas sutinka.

Nesutiktina su apelianto argumentu, kad atsakovo „BTA Insurance Company“ SE gera finansinė padėtis yra pagrindas apelianto atžvilgiu netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Visų pirma, kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju egzistuoja tikimybė, kad ieškinys gali būti patenkintas ir vieno iš atsakovo atžvilgiu. Tokiu atveju gera vieno atsakovo finansinė padėtis negali būti priežastimi netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių kito atsakovo atžvilgiu. Antra, esant solidariai skolininkų pareigai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, taip pat tiek visą prievolę, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d., 6.76 str. 1 d.). Ši materialiosios teisės norma suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo (CPK 5 str., 13 str., CK 6.6 str. 4 d.). Net ieškinį patenkinus visiškai (solidariai), jis turėtų teisę pasirinkti, iš kurio atsakovo išieškoti priteistą pinigų sumą. Be to, ieškovas laikinąsias apsaugos priemonės prašo taikyti tik apelianto atžvilgiu, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tik apelianto turtinę padėtį.

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Ši prezumpcija nėra absoliuti, todėl teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgti į konkretaus atsakovo finansines galimybes. Šiuo atveju ieškovas reiškia reikalavimą 161 410,06 Lt sumai, todėl vertintina, ar ši reikalavimo suma laikytina didele apelianto atžvilgiu, t.y. ar apelianto turtinė padėtis yra tokia gera, kad teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių.

Iš apelianto pateikto balanso už 2013 metus matyti, kad įmonės turtas sudarė 4 169 574 Lt (ilgalaikis turtas 164 223 Lt, trumpalaikis turtas 4 005 351 Lt), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 890 381 Lt. Pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad apeliantas 2013 m. dirbo pelningai – grynasis pelnas sudarė 1 334 620 Lt. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors šie apelianto finansiniai rodikliai ir patvirtina, kad jis turi nemažos vertės turto bei 2013 metais vykdė pelningą ūkinę – komercinę veiklą, vien jie nėra pakankami patikimai išvadai, jog ieškovo pareikšti reikalavimai nėra apeliantui dideli, t.y. šių finansinių rodiklių nepakanka norint nustatyti tikrąją apelianto finansinę padėtį bei įvertinti jo tikruosius pajėgumus kaip pakankamus įvykdyti galimai palankų ieškovui teismo sprendimą.

Visų pirma, apelianto didžiąją dalį turto sudaro trumpalaikis turtas. Trumpalaikio turto balansinė vertė siekia 4 mln. litų, tačiau net tris ketvirtadalius jo sudaro pirkėjų įsiskolinimas ir kitos gautinos sumos (3 009 072 Lt), tokių sumų gavimas visa apimtimi paprastai abejotinas. Trumpalaikiam turtui priskiriamas per vieną ataskaitinį laikotarpį (vienerius finansinius metus) pajamoms uždirbti sunaudojamas turtas. Todėl net ir realiai šiuo metu egzistuojantis jis iš esmės pagal savo pobūdį gali keistis, dėl ko negali patikimai garantuoti pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimo ilgesnėje perspektyvoje. Antra, atsakovo ilgalaikio turto vertė - 164 223 Lt iš esmės sudaro ir reiškiamo ieškinio reikalavimo sumą. Be to, apelianto turimą ilgalaikį turtą didžiąja dalimi (109 662 Lt) sudaro transporto priemonės, beje, kurios laikui einant dėvisi. Lyginant apelianto finansinius duomenis su praėjusiais finansiniais metais (2012 m.), matyti, kad per 2013 metus apelianto turtas sumažėjo dvigubai, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai išaugo iki 890 381 Lt sumos. Taip pat sutiktina su ieškovo argumentais, kad apelianto pateiktos teismui Projektavimo darbų sutartys tik patvirtina aplinkybę apie apelianto vykdomą ūkinę – komercinę veiklą, o ne apie gerą jo finansinę padėtį, nes pats apeliantas teigia, kad tik įvykdžius sutartis bus gautos jam priklausančios piniginės sumos. Taigi, dar esant neįvykdytiems sutartiniams įsipareigojimams, spręsti apie neabejotinai gautinas pajamas, kurios, be kita ko, dar ir gali būti greitai sunaudojamos (paslepiamos), negalima. Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad VĮ Registrų centras duomenimis apeliantas jau bylos nagrinėjimo metu, t. y. 2013 metų pabaigoje, perleido visą jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, kuris 2012 metais buvo įvertintas 1 247 333 Lt suma. Nors apeliantas ir teigia, kad jam priklausantis nekilnojamasis turtas (administracinės patalpos, butas, žemės sklypas) perleisti nusprendus paskirstyti veiklos sritis, tačiau sutiktina tiek su pirmosios instancijos teismo, tiek su ieškovo argumentais, kad vien jau nekilnojamojo turto perleidimo faktas liudija, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių kyla grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aukščiau išdėstyti argumentai neleidžia daryti išvados, kad apelianto finansinė padėtis nesudaro jokios rizikos, jog galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju sprendimo vykdymas nebus apsunkintas ir įmanomas, atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 12 str., 144 str. 1 d., 178 str.). Šiame kontekste pastebėtina, kad apeliantas, jei jo finansinė padėtis yra gera, gali be itin ženklių nuostolių pasinaudoti įstatymo suteikta teise sumokėti iš turimų lėšų ar iš sutarčių įvykdymo pagrindu gaunamų lėšų reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą ir tokiu būdu apskritai išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 148 str. 2 d.). Tuo gi atveju, jei areštuotas turtas neproporcingai suvaržo apelianto ūkinę - komercinę veiklą, apeliantas turi teisę prašyti jį pakeisti kitu turtu (CPK 148 str. 1 d.).

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nutartį. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Alvydas Poškus