- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-18
- Bylos Nr.
- 1A-218-309-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Vidmantas Mylė
- Nuteistasis
- T. M., G. D.
- Nukentėjusysis
- T. A.
- Advokatai
- Vytautas Blažaitis
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
nukentėjusiajam T. A.
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. M. ir G. D. apeliacinius skundus dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:
T. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį tuo laikotarpiu būti savo namuose nuo 24 val. iki 6 val.
G. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį tuo laikotarpiu būti savo namuose nuo 24 val. iki 6 val.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė visiško bausmių sudėjimo principu subendrinta su 2007 m. sausio 24 d. Joniškio rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme – 15 MGL (1875 litų) bauda ir paskirta galutinė bausmė laisvės apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį tuo laikotarpiu būti savo namuose nuo 24 val. iki 6 val. ir 15 MGL (1875 litų) bauda.
Priteista solidariai iš nuteistųjų T. M. ir G. D. 2000,00 litų neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajam T. A..
Priteista iš nuteistųjų T. M. ir G. D. po 605,00 litus iš kiekvieno advokatės atstovavimo išlaidų nukentėjusiajam T. A..
Priteista iš nuteistųjų T. M. ir G. D. po 115,75 litų iš kiekvieno proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
T. M. ir G. D. nuteisti už tai, kad 2009 m. balandžio 25 d., apie 18 val., veikdami bendrininkų grupėje, viešoje vietoje – daugiabučio namo laiptinėje, esančioje Joniškio mieste, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), pašalinių asmenų akivaizdoje, G. D. sugriebus už megztinio ir prievarta ištempus T. A. iš buto koridoriaus į laiptinę, taip pastarajam suplėšydamas megztinį, T. M. smogus T. A. vieną kartą kumščiu į smilkinio sritį, ko pasekmėje šis trenkėsi galva į durų staktą, ir kumščiu smogus vieną kartą į nugaros sritį, po to G. D. ir T. M. sudavus rankomis tiksliai nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau trijų smūgių T. A. į įvairias kūno vietas, tokiais savo bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam T. A. poodines kraujosruvas dešiniame smilkinyje, abiejuose žastuose ir nugaroje, ir tokiais įžūliais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, bei sutrikdė visuomenės rimtį.
Šalies argumentai
Apeliantas T. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 13 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti.
Skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai ir neteisingai jo ir G. D. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis aiškino, kad 2009-04-25 apie 18 val. laiptinės antrame aukšte susitiko G. D., kuris pasakė, kad eina aukštyn, pasikalbėti su kaimynais, iš kurių buto balkono kažkas spjaudosi ir mėto nuorūkas. Toliau apeliantas nurodo, kad besišnekėdami jie užlipo į ketvirto aukšto laiptinės aikštelę, kur G. D. paskambino į vieno buto duris, kurias atidarė T. A. patėvis J. G.. G. D. jo paklausė, kodėl kažkas iš jų buto balkono spjaudosi ir mėto nuorūkas. G. atsakė, kad nėra kam čia spjaudyti ir mėtyti nuorūkų. G. D. mandagiai atsiprašė, kad sumaišė aukštus ir tada G. uždarė duris. Bet staiga, pasak nuteistojo, vėl atsidarė to paties buto durys ir į laiptinę išbėgo girtas T. A., kuris sušukęs „kuriam čia“, be jokios priežasties smogė jam kumščiu į kairį skruostą. Tada jis, apelianto teigimu, nesuprasdamas už ką gavo smūgį, suveikus savisaugai, gindamasis su kumščiu trenkė T. A. atgal, abu susikibo už drabužių. Taip stumdydamiesi bei atsitrenkdami į turėklus ir sieną abu atsidūrė laiptų aikštelėje tarp trečio ir ketvirto aukšto. Netrukus iš to paties buto išbėgo T. A. brolis M. A., prie jų nusileido ir M., kuris bandė laikyti T. A., nes šis, pasak apelianto, vis bandė pulti muštis. Toliau, plėtodamas savo argumentus, nuteistasis nurodo, kad iš to paties buto išėjo T. A. žmona, motina ir patėvis G.. Laiptinėje buvo triukšmas. Tuo metu kai M. laikydamas T. A. tempė link ketvirto aukšto, šis išsisuko ir šokęs prie G. D. smogė jam kumščiu į veidą. D. nuo smūgio susmuko ir jam iš burnos pasirodė kraujas. Po to, dar T. A. bandė susmukusiam D. įspirti su koja. Tai pamatę T. A. motina, patėvis, žmona, brolis greitai pagriebę T. A. nusivedė į butą ir uždarė duris. Jie, pasak apelianto, iš karto po šio įvykio G. D. nuvežė į ligoninę. Iš Joniškio ligoninės G. D. buvo išvežtas į Kauno ligoninę, po ko, G. D. parašė pareiškimą policijai ir buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, kur T. A. yra pateiktas kaltinimas pagal BK 284 straipsnio l dalį. Nuteistojo teigimu, T. A. įvykio dieną buvo girtas ir labai agresyvus, o jis ir A. A., pasak apelianto, iki tol visai nepažinojo T. A. ir ten papuolė atsitiktinai, visi buvo blaivūs, todėl teigia, kad jiems nebuvo jokio tikslo konfliktuoti ir muštis su T. A.. Nurodo, kad jo kaltė, padarius nusikalstamą veiką, grindžiama – T. A., M. A., J. G., G. A., duotais parodymais, nors jie, pasak apelianto, yra susiję giminystės ryšiais (tai motina, patėvis, sūnūs ir žmona) todėl teigia, kad jie visi suinteresuoti padėti T. A. išvengti atsakomybės. Be to, pasak nuteistojo, jų duoti parodymai ne tik kad nenuoseklūs ir prieštaringi, bet ir aiškiai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms (jų parodymai aiškiai nenuoseklūs ir prieštaringi dėl jų girtumo, dėl motyvų atidarant duris, dėl incidento pradžios, dėl sudavimo T. M., G. D. ir dėl eigos įvykių pačioje laiptinėje). Nurodo, kad net paties T. A. aiškinimas dėl įvykio sekos ir eigos yra prieštaringas ir nesuprantamas ir teigia, kad iš T. A. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų matyti, kad jie nenuoseklūs ir prieštaringi (dėl įvykio sekos, susistumdymo eigos, sudavimo smūgių ir padarytų sužalojimų G. D.). Mano, kad iš T. A. parodymų negalima nustatyti, koks buvo susistumdymas su D. ar jis stumdymo metu buvo nuvirtęs, ar nuvirto tik G. D. ir kas sužalojo D., ir teigia, kad teismas tų prieštaravimų nepanaikino ir apie juos nutylėjo. Toliau savo skunde nuteistasis nurodo, kad iš L. M., K. D. duotų parodymų yra nustatyta, kad T. A. staiga išbėgęs į laiptinę, būdamas girtas, be jokios priežasties pirmas trenkė ten stovinčiam kartu su kitais, T. M., po ko, pastarasis besigindamas ir gindamas savo sugyventinę A. A. bei savo mažametį sūnų N., sudavė atgal. Po to, abu susikibę už drabužių, besistumdydami ir atsitrenkdami į laiptinės turėklus ir sieną, atsidūrė laiptų aikštelėje, kur M. raminant ir laikant T. A., pastarasis sudavė su kumščiu G. D. į veidą ir jį sužalojo. Taigi teigia, kad ši konflikto seka ir eiga atitinka faktines aplinkybes bei padarytus sužalojimus tiek T. A., tiek G. D.. Apeliantas atkreipia dėmesį į J. G. parodymus, kur jis parodė, kad jam atidarius duris iš buto išėjo T. A. ir laiptinėje pradėjo stumdytis su tais vyriškiais. Minėti parodymai, nuteistojo nuomone, patvirtina, kad T. A. niekas iš buto koridoriaus neištraukė, o jis pats išbėgęs į laiptinę, pirmas sudavė T. M.. Teigia, kad tokie J. G. parodymai aiškiai prieštarauja teismo padarytai išvadai, kad T. A. buvo G. D. ištrauktas iš buto koridoriaus į laiptinę, ką, be kita ko, nurodė ir pats T. A. rašydamas nuoširdų prisipažinimą (1 t., 114 b. l.). Mano, jog teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodo, kad kaltinamųjų parodymai yra nepagrįsti, nes jie yra paneigti kitų byloje ištirtų įrodymų, tai – T. A., G. A., G. A., M. A. duotais parodymais bei specialisto išvada, kadangi, nuteistojo teigimu, tiek abi G. A., tiek M. A. ir J. G., visos įvykio sekos ir eigos bei sužalojimo mechanizmo nematė ir nieko apie tai negalėjo pasakyti, todėl teigia, kad teismas jų parodymais remtis negalėjo. Ir priešingai, nuteistojo manymu, liudytojai – M., A., V., K. davė teisingus ir nuoseklius parodymus apie įvykį, bet teismas, be jokios motyvacijos jų parodymus atmetė, nors nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių jie galėtų apkalbėti T. A.. Be kita ko, apeliantas nurodo ir tai, kad niekas iš A. tuoj po įvykio nesikreipė į policiją ir teigia, jog T. A. su pareiškimu į policiją kreipėsi tik 2009 m. rugpjūčio 20 d., t. y. tik po to, kai 2009-08-13 jam buvo įtektas pranešimas apie įtarimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo dėl G. D. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, nors pas teismo medicinos specialistą dėl išvados apie sveikatos sutrikdymą kreipėsi dar 2009-04-28, o galimai įvykio metu suplėšytą megztinį jis pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnams tik 2009-11-03. Nuteistojo nuomone, šios aplinkybės aiškiai parodo, kad T. A. sekančią dieną iš M. sužinojęs, kad suduodamas smūgį G. D., sulaužė žandikaulį, nuvyko pas teismo medicinos specialistą dėl jam padaryto sveikatos sutrikdymo mąsto nustatymo ir ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Be to, nuteistasis mano ir tai, kad jo padaryta veika – sudavimas vieną kartą besiginant nuo T. A., atitinka visas būtinosios ginties teisėtumo sąlygas ir turėtų būti vertinama kaip būtinoji gintis, kuri yra viena iš baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių. Grįsdamas savo teiginį, apeliantas nurodo, kad T. A. sudavė jam be jokio priežasties, nes buvo girtas ir agresyvus, tas pavojus buvo realus, akivaizdus ir pavojingas, prasidėjęs, todėl teigia, kad atsižvelgiant į visas įvykio aplinkybes, jis turėjo teisę gintis. Remdamasis išdėstytu, nuteistasis daro išvadą, kad teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas yra paviršutiniškas, vienpusis, logiškai nepaaiškinantis teismo padarytų išvadų, o nuosprendyje suformuluotos išvados neparemtos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu – teismo ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad buvo nustatytos visos baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o toks pažeidimas laikytinas esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu, nes jis sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Nuteistasis G. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 13 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.
Skunde nurodo, kad 2009 m. balandžio 25 d. apie 18 val. jis ėjo pas kaimynus, gyvenančius 4 aukšte, ne dėl to, kad įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais pažeistų viešąją tvarką, o dėl to, kad sudrausmintų juos žodžiu, jog nedera iš balkono mėtyti nuorūkas ir pelenus, ir apie jokį fizinį susidorojimą su kaimynais neturėjo net galvoje. Toliau, plėtodamas savo argumentus apeliantas nurodo, kad jis, pradariusį duris G. tik paklausė, kodėl mėtomos iš jo balkono cigaretės ir kai jis atsakė, kad iš jų balkono niekas nemėto, jis pasakė, kad tikriausiai apsiriko ir atsiprašęs pasisuko lipti žemyn. Buto durys užsidarė. Tačiau, pasak apelianto, netrukus jos vėl su trenksmu atsidarė, išpuolė į laiptinę visiškai girtas T. A. ir pasakęs „kuriam čia?“, smogė arčiausiai jo buvusiam, visiškai atsitiktinai prie jo durų atsiradusiam ir ketinančiam lipti į penktą aukštą T. M., taip išprovokuodamas abipusį konfliktą. Taigi teigia, kad viešąją tvarką pažeidė ne jis ir M., bet nukentėjusysis T. A., ką, nuteistojo manymu, patvirtina liudytojų – A. A., J. D., L. M., I. V. parodymai. Nurodo, kad jis neatliko jokių smurtinių veiksmų T. A. atžvilgiu – jo iš buto neištempė, megztinio jam nesuplėšė, nesudavė jam nė vieno smūgio, nebuvo net prie jo prisilietęs. Tai, nuteistojo nuomone, įrodo: nukentėjusiojo, tuojau po nusikaltimo, 2009-04-27 rašytas nuoširdus prisipažinimas, kur jis savo ranka rašo „...Aš nuėjau į tualetą, išėjus iš tualeto išgirdau riksmus laiptinėje. Išėjus į laiptinę ....“; liudytojo J. G. parodymai, kur jis parodė, kad buto duris atidarė jis, laiptinėje matė 3 vaikinus, iš kurių vienas pasakė, kad ne čia pataikė, tuo metu iš buto išėjo T. A. ir pradėjo stumdytis su ten buvusiais vyrais; liudytojo A. K. parodymai, kur jis pirmasis pareigūnas apklausęs T. A., taip pat nemini, kad T. A. būtų sakęs, kad jis buvo ištrauktas iš buto į koridorių, o nurodė, kad „..išėjus į laiptinę, tarp jo ir vaikinų įvyko susistumdymas“. Taip pat nurodo, jog tą aplinkybę, kad jis neištraukė T. A. į laiptinę, o į ją išėjo jis pats, patvirtina liudytojai – A. A., L. M., I. V., J. D., nuteistasis T. M.. O tai, kad jis nesudavė T. A. nė vieno smūgio, patvirtina – visi įvykyje dalyvavę ir jį matę asmenys, liudytojai – A. A., L. M., I. V., J. D., konflikto dalyviai – T. M. ir net T. A., kuris, nors ir iškreiptai ir melagingai nurodo konflikto eigą, tačiau smūgių sudavimu jo nekaltina, neduoda parodymų, kad jis būtų sudavęs nors vieną smūgį T. A. ir jo giminaičiai – G. A., G. A., J. G.. Dėl T. A., G. A., G. A., M. A. ir J. G. parodymų vertinimo nurodo, kad teismas, pažeisdamas BPK 241 straipsnio 2 dalies nuostatas, neišsamiai ir visiškai neobjektyviai ištyrė bylos aplinkybes, todėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Mano, kad teismas ignoravo tą aplinkybę, kad dėl jo sužalojimo baudžiamoji byla nukentėjusiojo T. A. atžvilgiu buvo iškelta tuoj po 2009-04-25 įvykio. Taigi teigia, kad T. A. iš liudytojo L. M. sužinojus apie jam padaryto sužalojimo rimtumą, atsirado būtinybė ir jam imtis gynybos – susimokius su giminaičiais iškraipyti įvykio faktus ir jį su M. apkalbėti, ir taip „sumenkinti“ T. A. vaidmenį šiame konflikte. Nuteistojo teigimu, T. A. ir jo artimųjų buvo prasimanyta, kad jis 2009-04-25 išprovokavo konfliktą, ištraukė T. A. paėmęs už megztinio iš buto į laiptinės aikštelę, jog ne pats visiškai girtas T. A. išpuolęs iš buto į laiptinę smogė T. M., kad ne jis pirmas smogė M., o jam M. pirmas sudavė, jog jis M. nesudavė nė karto; jog ne jis smogė kumščiu jam į žandikaulį, o tik gavęs smūgį į nugarą, netyčia jį nustūmė nuo laiptų, ko pasėkoje, jis griūdamas ir susižalojo. Teigia, kad teismas tiki įvykyje dalyvavusių ir jį mačiusių – girtų asmenų duotais parodymais, vadina juos nuosekliais, vienas kitą papildančiais, tačiau, pasak nuteistojo, šių asmenų duoti parodymai yra vieningi tik tuo, kad jie yra tarpusavyje susimokę, kad jis, neva, ištempė iš tualeto išėjusį T. A. į laiptinę – tačiau toliau, pasak apelianto, įvykių eigą liudytojai apibūdina skirtingai, kiekvienas jų parodymus keičia. Tai liudytojai – G. A., G. A., M. A., nukentėjusysis T. A.. Tačiau, apelianto teigimu, šiuos nukentėjusiojo T. A. ir jo liudytojų parodymus paneigia kitų, šį įvykį mačiusių liudytojų parodymai, kurie yra visiškai identiški, apklausų ir akistatų metu nekeičiami ir nuoseklūs. Tai liudytojų – L. M., I. V., A. A., J. D. parodymai. Be kita ko apeliantas nurodo ir tai, kad šių liudytojų duotus parodymus patvirtina, o T. A. ir jo artimųjų parodymus, kad jis T. A. pastumtas griuvo nuo laiptų ir griūdamas galėjo taip susižaloti – paneigia objektyvi bylos medžiaga – M. Riomerio universiteto Teismo medicinos instituto Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad jam padarytas apatinio žandikaulio lūžis, dešinio kampo srityje ir tarp pirmųjų dantų, padarytas smūginio kontakto kietu buku daiktu į veido sritį poveikyje ir sužalojimas griuviminei traumai nebūdingas. Taip pat nurodo, kad policijos pareigūnas K. (1 t., 113 b. l.) teigia, kad T. A. paaiškino įvykio aplinkybes ir prisipažino, kad „laiptų apačioje pašokdamas nuo laiptų rankos smūgiu smogė D. į veidą“. Liudytojas L. M. tvirtina, kad po suduoto smūgio kumščiu, T. A. dar spyrė jam gulinčiam į galvos sritį, tačiau nepataikė, nes L. M. laiku jį truktelėjo nuo jo. Taipogi nurodo, jog asmens blaivumo teste Nr. 1005, atlikto 2009 m. balandžio 25 d. 18 val. 38 min. kvite nurodyta, kad jis buvo sužalotas blaivus. Dėl T. A. padarytų sužalojimų nurodo, kad kaltinimas remiasi specialisto išvada Nr. KG (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad T. A. padaryti sužalojimai: poodinės kraujosrūvos dešiniajame smilkinyje, abiejuose žastuose ir nugaroje, kurie padaryti ne mažiau 5 trauminių poveikių pasėkoje kietais bukais daiktais tiesiogiai paveikus dešinį smilkinį, abu žastus ir nugarą, kurie nėra būdingi griuviminei traumai. Tačiau, pasak nuteistojo, visi padaryti sužalojimai lengvai paaiškinami – kraujosrūva dešiniajame smilkinyje – T. M. atsakomojo smūgio kumščiu pasekmė, mėlynė nugaroje – atsitrenkimo į durų staktą nugara (po smūgio) pasekmė, o mėlynės ant rankų žastų – tai besigrumiant T. M. tvirto įsikibimo rankų pirštais už T. A. žastų pasekmė. Mano, kad tokia sužalojimų dislokacija ir pobūdis patvirtina, kad T. A. buvo suduotas tik vienas smūgis – kumščiu į veidą, kitų smūgių suduota jam nebuvo. Be to, nurodo ir tai, kad T. A. padarytus sužalojimus reiktų vertinti kritiškai, nes, pasak nuteistojo, jis į gydytojus tą pačią dieną nesikreipė, o būdamas girtas, galėjo dalyvauti ir būti sužalotas kitų asmenų kituose konfliktuose.
Atsiliepimu į nuteistojo G. D. apeliacinį skundą nukentėjusysis T. A. prašo nuteistojo G. D. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 13 d. nuosprendžio atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodo, kad teismas itin išsamiai ištyrė įvykio aplinkybes, objektyviai įvertino visus byloje esančius įrodymus, patvirtinančius T. M. ir G. D. kaltę. Taip pat nurodo, kad nuteistasis G. D. aiškiai ir logiškai negali paaiškinti, kas suplėšė jo megztinį, negali paaiškinti ir iš kur pas jį atsirado sužalojimai, padaryti ne mažiau 5 trauminių poveikių pasėkoje, kietais bukais daiktais, tiesiogiai paveikus dešinį smilkinį, abu žastus ir nugarą, kurie nėra būdingi griuviminei traumai. Nukentėjusiojo teigimu, jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iki bylos nagrinėjimo pabaigos davė vienodus ir nuoseklius parodymus ir teigia, jog teismas pagrįstai akcentavo, kad kaltinamųjų parodymai yra neteisingi, paneigti kitais byloje ištirtais įrodymais. Todėl nukentėjusysis mano, kad teismas pagrįstai G. D. veiksmus kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Atsiliepimu į nuteistojo T. M. apeliacinį skundą nukentėjusysis T. A. prašo nuteistojo T. M. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 13 d. nuosprendžio atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodo, kad teismas išsamiai ištyrė ir tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus, patvirtinančius T. M. ir G. D. kaltę, aiškiai ir motyvuotai išdėstė, kodėl remiasi vienais įrodymais, o nesiremia kitais. Taip pat nurodo, kad tai, jog teismas, ištyręs įrodymų visumą, nesirėmė nuteistųjų parodymais bei jų poziciją palaikančių liudytojų parodymais, kurie buvo paneigti objektyviais įrodymais, nėra pagrindas teismo nuosprendį laikyti nepagrįstu ir jį naikinti.
Apeliacinio proceso metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, nukentėjusysis ir prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinius skundus (Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 13 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistųjų nusikalstamas veikas ir paskyrė jiems tinkamas bausmes.
Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.
Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų.
Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų reikalavimų laikymosi
Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtinti būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai, kurie privalo būti įrodyti bei pagrįsti bylos duomenimis, – tai veikos padarymo vieta, padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai.
Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, svarbu nustatyti, kad neteisėti kaltininko veiksmai buvo atlikti būtent viešoje vietoje. Viešoji vieta yra vieša erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Byloje nustatyta, kad nusikalstamus veiksmus nuteistieji atliko gyvenamojo namo laiptinėje, kurios priskyrimas viešajai vietai abejonių nekelia.
Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Bet kuris šių veiksmų, sukėlęs baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, yra pakankamas pagrindas kvalifikuoti veiką kaip viešosios tvarkos sutrikdymą.
Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra padariniai, t. y. BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010, 2K-229/2011, Nr. 2K-410/2011 ir kt.).
Byloje nustatyta, jog 2009 m. balandžio 25 d., apie 18 val., viešoje vietoje – daugiabučio namo laiptinėje, esančioje Joniškio mieste, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), pašalinių asmenų akivaizdoje, tarp nuteistųjų G. D. ir T. M. bei nukentėjusiojo T. A. kilo konfliktas, kurio metu buvo panaudotas fizinis smurtas, sukeltas triukšmas, sutrikdyta visuomenės rimtis.
Nuteistieji G. D. ir T. M. apeliaciniuose skunduose iš esmės neigia savo tyčią dėl konflikto sukėlimo, smūgių sudavimą T. A., tikina, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, kritikuoja nukentėjusiojo bei liudytojų – nukentėjusiojo giminaičių – G. A., G. A., J. G., M. A. parodymus, tvirtina, kad jie nenuoseklūs, prieštaringi, todėl mano, jog teismas negalėjo jais vadovautis, taip pat nesutinka su juos teisinančių įrodymų (liudytojų A. A., L. M., I. V., J. D., A. K. parodymų) vertinimu, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad T. A. padaryti sužalojimai: poodinės kraujosrūvos dešiniajame smilkinyje, abiejuose žastuose ir nugaroje, kurie padaryti ne mažiau 5 trauminių poveikių pasėkoje kietais bukais daiktais tiesiogiai paveikus dešinį smilkinį, abu žastus ir nugarą, kurie nėra būdingi griuviminei traumai. Tačiau, pasak nuteistųjų, visi padaryti sužalojimai lengvai paaiškinami – kraujosrūva dešiniajame smilkinyje – T. M. atsakomojo smūgio kumščiu pasekmė, mėlynė nugaroje – atsitrenkimo į durų staktą nugara (po smūgio) pasekmė, o mėlynės ant rankų žastų – tai besigrumiant T. M. tvirto įsikibimo rankų pirštais už T. A. žastų pasekmė. Mano, kad tokia sužalojimų dislokacija ir pobūdis patvirtina, kad T. A. buvo suduotas tik vienas smūgis – kumščiu į veidą, kitų smūgių suduota jam nebuvo. Be to, nurodo ir tai, kad T. A. padarytus sužalojimus reiktų vertinti kritiškai, nes, pasak nuteistojo, jis į gydytojus tą pačią dieną nesikreipė, o būdamas girtas, galėjo dalyvauti ir būti sužalotas kitų asmenų kituose konfliktuose, t. y. ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes bei išvadas dėl įrodymų vertinimo.
BPK normos įpareigoja teismą išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, teisingai įvertinti įrodymus, pagrįsti savo išvadas byloje ištirtais, patikimais, neginčijamais įrodymais bei visa tai tinkamai aprašyti nuosprendyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog teisėjas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos išvados, ar jie atmestini. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Be to, įstatymas reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 3 dalis). Visos byloje įrodinėtinos aplinkybės turi būti nustatytos taip, kad nekiltų jokių bent kiek pagrįstų abejonių dėl įrodinėjamų faktų buvimo.
Šioje byloje pagrindiniai įrodymai yra prieštaringi dviejų skirtingų suinteresuotų liudytojų grupių parodymai. Esant tokiai situacijai, būtina itin atidžiai vertinti visų liudytojų parodymus, tikrinti, kurie iš jų yra nuoseklūs, patikimi, patvirtinti kita bylos medžiaga, o kurie – atmestini. Priešingai nei nurodo nuteistieji, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visą bylos medžiagą ir pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo T. A., bei liudytojų G. A., G. A., J. G., M. A. parodymai yra patikimi, juos pagrindžia kita byloje esanti medžiaga – specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog nukentėjusiajam padaryti kūno sužalojimai, nėra būdingi griuviminei traumai, o padaryti tiesiogiai paveikus dešinį smilkinį, abu žastus ir nugarą, todėl nėra pagrindo jais abejoti ir nesiremti. Nuteistųjų ir jų apeliaciniuose skunduose nurodytų liudytojų parodymai nėra nuoseklūs ir vieni kitiems neprieštaraujantys bei pagrįsti kita byloje esančia medžiaga. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog konfliktą 2009-04-25 išprovokavo T. ir M. A. spjaudydami ir mėtydami nuorūkas ant kieme stovinčių žmonių (1 t., 25 b. l.), G. D. pareiškime nurodyta, jog jis nuėjo su draugu aiškintis, kodėl iš balkono mėto nuorūkas ir spjaudosi, išbėgo iš buto T. ir trenkė jam ir jo draugui (1 t., 71 b. l.), J. D. paaiškino, kad T. A. priėjęs trenkė T. M., po to išėjo dar vienas, juos stumdė (1 t., 87-90 b. l.), A. A. paaiškino, kad išėjęs jaunuolis trenkė T. M. (1 t., 91-93 b. l.), L. M. parodė, jog nukentėjusysis išėjo iš buto ir smogė T. M. į žandiklaulį, tas jam atgal, prasidėjo grumtynės, išėjo į laiptinę daugiau žmonių, ramino, išgirdo duslų smūgį, pamatė G. D. iš burnos bėgantį kraują (1 t., 94-96 b. l.), I. V. parodė, jog išėjęs iš buto T. A. trenkė T. M. į veidą, tas atgal, po to išėjo į laiptinę žmonės, kaip buvo sužalotas G. D. nematė (1 t., 98-99 b. l. ). Vėliau apklausose nuteistasis G. D. nurodė, jog aiškintis, kas mėto nuorūkas ėjo vienas, nuteistąjį T. M. sutiko atsitiktinai, o tai iš esmės keičia pirminius parodymus, kurie buvo duoti iškarto po įvykio, todėl pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog nuteistųjų ir jų nurodytų liudytojų parodymai nėra nuoseklūs, prieštarauja vieni kitiems ir neparemti kita bylos medžiaga. Pasakymai, kad nukentėjusysis būdamas neblaivus galėjo susižaloti pats ar būti sužalotas kitų asmenų tėra prielaida, kuria negalima pagrįsti ar paneigti kitų byloje esančių įrodymų.
Svarbu tai, kad nuteistieji patys atėjo prie buto, kuriame buvo nukentėjusysis ir kiti asmenys. Nors, kaip patys nurodo, bute buvę asmenys buvo apsvaigę nuo alkoholio, tačiau sukėlė konfliktinę situaciją, kuri peraugo į tarpusavio fizinio smurto naudojimą, laiptinėje kilo triukšmas. Tai, kad buvo naudojamas fizinis smurtas parodė byloje apklausti liudytojai ir specialisto išvada. Nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir tais atvejais, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo sutrikdo visuomenės rimtį, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Manydami, kad pažeidžiama jų teisė į ramų poilsį, nuteistieji, turėjo kreiptis į policiją, o ne eiti patys daryti tvarką. Kadangi jie tokiais savo veiksmais išprovokavo konfliktą viešoje vietoje, sutrikė sutrikdė visuomenės rimtį, todėl pirmosios instancijos teismas jų veiksmus teisėtai ir pagrįstai kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Byloje nenustatyta, jog nuteistuosius būtų be jokios priežasties užpuolęs nukentėjusysis T. A., o jie buvo priversti gintis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė liudytojų A. A., J. D., L. M., I. V. parodymais, jog smurtą nuteistųjų atžvilgiu vartojo tik nukentėjusysis T. A. be jokios priežasties juos užpuolęs, nes tai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Tai, kad nukentėjusiajam T. A. buvo iškelta baudžiamoji byla už viešosios tvarkos pažeidimą ir nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir šiuo metu baudžiamoji byla nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės nešalina.
Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė išsamiai ir nešališkai ištyręs byloje surinktus tiek kaltinančius, tiek teisinančius duomenis, įvertindamas jų visumą. Nepažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė išvadas dėl nuteistųjų kaltės, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.
Pirmosios instancijos teismas laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, nuosprendyje išdėstė veikos kvalifikavimo motyvus. Konstatuota, kad nuteistieji G. D. ir T. M. viešoje vietoje, kitų žmonių akivaizdoje, įžūliai elgdamiesi, t. y. be priežasties panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį T. A. ir taip padarydami šiam nežymų sveikatos sutrikdymą, rodė nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį, tokie jo veiksmai atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Teismas teisingai nusprendė, kad nuteistieji nusikalstamą veiką padarė dėl chuliganiškų paskatų, nes iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog tokiam nusikalstamam poelgiui nebuvo jokių priežasčių. Taip pat padaryta teisinga išvada, kad nuteistieji veikė tyčia. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltinamojo prisipažinimu, padarius nusikalstamą veiką, bet jis nustatomas tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą ir pan. Pabrėžtina, kad viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-131/2010). Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad T. M. ir G. D., viešoje vietoje kitų žmonių akivaizdoje suduodami smūgius nukentėjusiajam, bendrais bruožais numatė, jog tokiais veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis, ir tokių padarinių norėjo. Pagal nustatytas veikos padarymo aplinkybes nuteistųjų T. M. ir G. D. veiksmai tinkamai kvalifikuoti kaip viešosios tvarkos pažeidimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Apeliaciniuose skunduose yra išdėstytos atskiros apklaustų asmenų parodymų ištraukos kaip neginčijamai įrodančios nuteistųjų nekaltumą.
Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas BPK normų nepažeidė, tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistieji, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų, byloje sprendžiamais klausimais, darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.
Dėl paskirtų bausmių nuteistiesiems G. D. ir T. M. ir neturtinės žalos
Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bausmėmis siekiama nuteistuosius ne tik nubausti. Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.
Prielaidų išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiams G. D. ir T. M. bausmę pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra.
Už Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą įstatymo sankcijoje numatytos penkių rūšių bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas. Iš to, kas paminėta, matyti, kad laisvės apribojimas – nėra pati griežčiausia iš Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių. Be to, kaip matyti iš nuteistiesiems paskirto laivės apribojimo bausmės dydžio (už Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą jie skirtas laisvės apribojimas šešiems mėnesiams), paskirto laisvės apribojimo dydis taip pat nelaikytinas per dideliu, kadangi jis yra mažesnis negu laisvės apribojimo už nesunkaus nusikaltimo padarymą vidurkį (laisvės apribojimo už nesunkaus nusikaltimo padarymą vidurkis yra 1 metai 1 mėnuo 15 dienų).
Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio dėl nukentėjusiajam T. A. padarytos neturtinės žalos klausimą išsprendė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio ir CK 6.250 straipsnio reikalavimų, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė) ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis).
Vadovaujantis CK 6.250 straipsniu – neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismas yra įpareigotas nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio pažeidimus (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, kurių sąrašas nėra baigtinis. Pagal minėtą normą teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Teismas privalo argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėms, vertinti jų visumą. Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams; žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos 10.1, 10.3 punktai).
Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis T. A. dėl nuteistųjų G. D. ir T. M. neteisėtų veiksmų patyrė tiek fizinį skausmą, tiek dvasinius išgyvenimus, tiek sukrėtimus ir nepatogumus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsiradusios pasekmės ir žalą padariusio asmens kaltė yra svarbiausi kriterijai, ir mažiau svarbus kaltininko turtinės padėties kriterijus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatant neturtinės žalos dydį ir jo priteisimą nukentėjusiajam, teismas pakankamai atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikšmingus kriterijus, CK 6.282 straipsnio 3 dalies reikalavimus, atsižvelgė ne tik į nusikaltimą padariusio asmens bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, bet ir į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, vertino aplinkybių visumą. Todėl kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įstatymų reikalavimų bei teismų praktikos šios kategorijos bylose nepažeidė, todėl keisti nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajam nustatyto atlygintino neturtinės žalos dydžio nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Nuteistųjų G. D. ir T. M. apeliacinius skundus atmesti.