Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jarūnės Sedalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laisvutės Kartanaitės ir Arvydo Martinavičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. U. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja pateikė teismui skundą, kuriuo prašo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2019 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. VPA SP5-865 „Dėl V. U. nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. gegužės 28 d. raštą Nr. (11.1)I-3548 „Dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą pripažinimo nedraudžiamuoju įvykiu“, įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrių klausimą dėl pareiškėjai 2019 m. sausio 21 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą pripažinimo draudžiamuoju įvykiu spręsti iš naujo.

Pareiškėja skunde nurodė, kad 2019 m. balandžio 3 d. paštu gavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus (toliau – Mažeikių skyrius) 2019 m. kovo 29 d. raštą Nr. (9.1)DV_S-12035 (toliau – Raštas), kuriuo atsiųstas Mažeikių skyriaus 2019 m. kovo 21 d. sprendimas Nr. VPA_SP5-865 „Dėl V. U. nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą“ (toliau – ir sprendimas). Mažeikių skyriaus 2019 m. kovo 21 d. sprendime nurodyta, kad vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 7 straipsnio 1 dalimi bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Nuostatai), 4 punktu, nuspręsta pareiškėjai 2019 m. sausio 21 d. įvykusį lengvą nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažinti nedraudžiamuoju įvykiu, nes nelaimingas atsitikimas įvyko pareiškėjos gyvenamosios vietos teritorijoje, o ne kelyje tarp darbo vietos ir gyvenamosios vietos. Nurodyta, kad paslydo ir patyrė traumą privataus gyvenamojo namo kieme, esančiame adresu: (duomenys neskelbiami). Nesutikdama su Mažeikių skyriaus 2019 m. kovo 21 d. sprendimu 2019 m. balandžio 26 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba) pateikė skundą „Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2019 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. VPA-SP5-865 panaikinimo. Fondo valdyba 2019 m. gegužės 28 d. raštu Nr. (11.1)I-3548 „Dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą pripažinimo nedraudžiamuoju įvykiu“ pareiškėjos skundo netenkino.

Pareiškėja nurodė, kad gyvena name, esančiame adresu (duomenys neskelbiami). 2019 m. sausio 21 d., pirmadienį, darbo dieną, apie 7 val. 30 min. pakeliui į darbą, išėjusi į gyvenamojo namo kiemą, nulipusi nuo trinkelių ir žengusi ant asfaltuotos kiemo dalies, paėjusi keletą žingsnių paslydo bei apvirto ant šono ir stipriai išsinarino dešinę koją per kelį. Su skaudančia koja išsivarė mašiną iš garažo ir nuvažiavo į darbą. Darbo kabinete bandant atsisėsti pajuto stiprų skausmą dešiniame kelyje, todėl nuvyko į VšĮ Regioninės Telšių ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyrių. Ligoninės priimamajame koją peršvietė ir sudėjo į gipso langetę. Pirminiais duomenimis nustatytas dešinio kelio raiščio plyšimas bei išduotas siuntimas BMR tyrimui. BMR tyrimai parodė, kad ne tik plyšo dešinės kojos kryžminiai raiščiai, bet ir meniskas. Dėl aukščiau nurodyto nelaimingo atsitikimo nuo 2019 m. sausio 21 d. iki 2019 m. gegužės 6 d. turėjo nedarbingumo pažymėjimą. Atkreipia dėmesį, kad 2019 m. sausio 21 d. apie 7 val. 30 min. į gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbiami) kiemą išėjo ne šiaip pasivaikščioti, o su tikslu nuvykti į darbą, t. y. nelaimingas atsitikimas įvyko jau pakeliui į darbą. Iš 2019 m. kovo 21 d. sprendimo dalies, kurioje nurodyti teisės aktai, yra visiškai neaišku, kodėl priimtas sprendimas nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažinti nedraudžiamuoju, nes skundžiamame sprendime nenurodyta jokia 6 straipsnio dalis (ar atitinkamos dalies punktas), kurio pagrindu nelaimingas atsitikimas pripažintas nedraudžiamuoju įvykiu, kai tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį sprendime tai privalėjo būti nurodyta. Vadovavimasis priimant skundžiamą sprendimą blanketinėmis teisės normomis, t. y. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi ir Nuostatų 4 punktu, nelaikytinas tinkamu administravimu, tai apsunkina pareiškėjos teisę reikšti prieštaravimus dėl priimto sprendimo bei yra savarankiškas pagrindas pripažinti sprendimą neteisėtu, kaip neatitinkantį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies. Fondo valdybos 2019 m. gegužės 28 d. sprendime nurodyta, kad 2019 m. kovo 21 d. sprendimu pagrįstai nuspręsta pripažinti 2019 m. sausio 21 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą nedraudžiamuoju įvykiu, kaip neatitinkantį Įstatymo 6 straipsnyje nustatytų sąlygų (6 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Atkreipia teismo dėmesį, kad skundžiamame sprendime nėra nurodyta, kad jai įvykęs nelaimingas atsitikimas nepripažintas nedraudžiamuoju įvykiu, nes neatitinka Įstatymo 6 straipsnio, 5 dalies 2 punkto, todėl mano, kad papildomų teisės normų nurodymas nagrinėjant ikiteismine tvarka Fondo valdybos 2019 m. gegužės 28 d. sprendime nedaro skundžiamo sprendimo teisėtu. Tokie Fondo valdybos veiksmai nesiderina su geru viešuoju administravimu. Skundžiamas sprendimas priimtas 2019 m. kovo 21 d., todėl vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 4 dalimi jis turėjo būti vėliausiai išsiųstas ne vėliau kaip 3 darbo dieną, t. y. 2019 m. kovo 26 d. Sprendimas išsiųstas Raštu tik 2019 m. kovo 29 d., t. y. 6 darbo dieną nuo sprendimo priėmimo, pažeidžiant VAĮ 8 straipsnio 4 dalį.

Pareiškėjos skunde nurodoma, jog tam, kad nelaimingas atsitikimas būtų pripažintas draudžiamuoju įvykiu turi egzistuoti vienu metu 2 privalomos sąlygos: pirma, nelaimingas atsitikimas turi įvykti darbuotojo darbo dieną; antra, nelaimingas atsitikimas turi įvykti kelyje tarp darbuotojo darbo vietos ir gyvenamosios vietos. Dėl pirmosios būtinosios sąlygos ginčo nėra, nelaimingas atsitikimas įvyko 2019 m. sausio 21 d. apie 7 val. 30 min., t. y. pirmadienį, darbo dieną. Pagal 2019 m. kovo 21 d. sprendimą privataus gyvenamojo namo kiemas, kuriame ir įvyko nelaimingas atsitikimas, nelaikytinas keliu tarp darbo vietos ir gyvenamosios vietos, tačiau kodėl taip nuspręsta, neaišku. Nei Įstatyme, nei Nuostatuose nėra jokių normų, pagal kurias nelaimingi atsitikimai draudžiamaisiais įvykiais pripažįstami tik tais atvejais, kai jie įvyksta tik peržengus privataus gyvenamojo namo kiemo ribas, t. y. Įstatymas negali būti suprantamas taip, kad asmuo darbo dieną vykdamas į darbą, iki privataus gyvenamojo namo žemės sklypo dar nevyksta į darbą, o jau peržengęs privataus gyvenamojo kiemo ribas staiga atsiranda tikslas vykti į darbą ir jau atstumas nuo gyvenamosios vietos ribos iki darbo laikytinas kaip atstumas pakeliui į darbą. Sprendime nėra motyvų, kodėl privataus gyvenamojo namo kiemas nelaikytinas keliu tarp darbo vietos ir gyvenamosios vietos. Protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principai neleidžia teigti, kad išėjusi ryte iš gyvenamojo namo į darbą iki privataus kiemo ribos dar neini į darbą, tačiau peržengus privataus kiemo ribas ir įžengusi į šaligatvį ar su mašina įvažiuodama į miesto gatvę staiga pradedi keliauti į darbą.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pagal 2019 m. vasario 28 d. Nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą akte Nr. 1 (toliau vadinama – Aktas) bei paaiškinime nurodytas įvykio aplinkybes, pareiškėja traumą, dėl kurios ji buvo laikinai nedarbinga, patyrė 2019 m. sausio 21 d. apie 7.30 val., kai išėjusi iš namo į kiemą ir eidama link garažo, paslydo. Akto 4 punkte nurodyta, kad nelaimingo atsitikimo vieta – privataus namo (duomenys neskelbiami) kiemas. Pagal Akto 6 punktą, nelaimingo atsitikimo aplinkybės – „išėjo į kiemą ir eidama link garažo paslydo asfaltuotoje kiemo dalyje“. Atsižvelgiant į ginčo santykį reglamentuojančius teisės aktus, kai nelaimingas atsitikimas asmeniui įvyksta pakeliui į darbą ar iš darbo, jis pripažįstamas draudžiamuoju įvykiu tik tuomet, jeigu įvyko kelyje tarp gyvenamosios vietos ir darbovietės. Įvertinus nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo tyrimo dokumentuose nurodytas įvykio aplinkybes, matyti, kad nelaimingas atsitikimas pareiškėjai įvyko ne kelyje tarp gyvenamosios vietos ir darbovietės, bet dar neišvykus iš gyvenamosios vietos –privataus namo kieme, todėl pripažintina, kad šis nelaimingas atsitikimas neatitinka Įstatymo 6 straipsnio nuostatų. Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo paskirtis – drausti asmenį pakeliui į darbą ar iš darbo kelyje tarp darbovietės ir gyvenamosios vietos, o ne gyvenamojoje vietoje, už kurios saugumą yra atsakingas pats asmuo. Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas „Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos“. Fondo valdybos Mažeikių skyriaus sprendime nurodyti teisės aktai, kuriais vadovaujantis nuspręsta pareiškėjai įvykusį 2019 m. sausio 21d. lengvą nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažinti nedraudžiamuoju įvykiu ir aplinkybės, kodėl lengvas nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą pripažintas nedraudžiamuoju įvykiu. Nors Mažeikių skyriaus sprendimas išsiųstas 2019 m. kovo 29 d. (po 5 d. d.), ši aplinkybė neturi jokios įtakos sprendimo pagrįstumui, t. y. nedaro sprendimo nemotyvuotu, nepagrįstu, priimtu nenurodant teisės aktų ir/arba aplinkybių, kodėl įvykusi įvykį nuspręsta pripažinti nedraudžiamuoju įvykiu.

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog tais atvejais, kai nelaimingas atsitikimas asmeniui įvyksta pakeliui į darbą ar iš darbo, jis pripažįstamas draudžiamuoju įvykiu tik tuomet, jeigu įvyko kelyje tarp gyvenamosios vietos ir darbovietės. Įvertinus nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo tyrimo dokumentuose nurodytas įvykio aplinkybes, matyti, kad nelaimingas atsitikimas pareiškėjai įvyko ne kelyje tarp gyvenamosios vietos ir darbovietės, bet jai dar neišvykus iš gyvenamosios vietos – privataus namo kieme, todėl pripažintina, kad šis nelaimingas atsitikimas neatitinka Įstatymo 6 straipsnio nuostatų. Pareiškėja skunde Fondo valdybai teigė, kad nors skundžiamas sprendimas, jos nuomone, nėra pakankamai motyvuotas, iš jo matyti, dėl kokių priežasčių jai įvykęs nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą pripažintas nedraudžiamuoju įvykiu, todėl konstatuotina, kad nepakankama motyvacija sprendimo preambulėje nesutrukdė pareiškėjai suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus ir jo priėmimo motyvus. Taip pat laikytina, kad pareiškėjos teisė į teisminę gynybą nebuvo pažeista, nes ji laiku ir tinkamai pasinaudojo teise ginti galimai pažeistas savo teises ikiteisminio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje ir teisme.

Pareiškėjos V. U. skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2019 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. VPA_SP5-865 „Dėl V. U. nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. gegužės 28 d. rašto Nr. (11.1)I-3548 „Dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą pripažinimo nedraudžiamuoju įvykiu“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje pateiktame 2019 m. vasario 28 d. Nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą akte Nr. 1 nurodyta, kad 2019 m. sausio 21 d., 7.30 val., prieš prasidedant darbo dienai V. U. išėjo į kiemą ir eidama link garažo paslydo asfaltuotoje kiemo dalyje, apvirto ir susižalojo dešinės kojos kelį. VšĮ Regioninės Telšių ligoninės priėmimo skyriuje pareiškėjai buvo nustatytas dešinio kelio medialinio šalutinio raiščio plyšimas. Nurodyta, kad nelaimingas atsitikimas įvyko vykstant į darbą, privataus namo (duomenys neskelbiami) kieme. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius 2019 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. VPA_SP5-865 „Dėl V. U. nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą“ 2019 m. sausio 21 d. įvykusį lengvą nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažino nedraudiminiu įvykiu, nes nelaimingas atsitikimas įvyko apdraustosios gyvenamosios vietos teritorijoje, o ne kelyje tarp darbo vietos ir gyvenamosios vietos. Pareiškėja, nesutikdama su atsakovo sprendimu, apskundė jį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, kuri 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3548 pareiškėjos skundo netenkino.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas (toliau ir – Įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtinti Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą (tarnybą) ar iš darbo (tarnybos) (toliau – nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą ar iš darbo) – įvykis, įskaitant eismo įvykį, darbuotojui vykstant į darbą (tarnybą) ar iš darbo (tarnybos) darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbo vietos ir: 1) gyvenamosios vietos; 2) ne darbovietėje esančios vietos, kurioje darbuotojui išmokamas darbo užmokestis; 3) vietos ne darbovietės teritorijoje, kurioje darbuotojas gali būti pertraukos pailsėti ar pavalgyti metu; 4) kitos darbovietės. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie neatitinka Įstatymo 6 straipsnyje nustatytų sąlygų. Pagal Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies 2 punktą, 3 straipsnio 11 dalies 1 punktą bei Nuostatų 4 punktą, draudiminiais įvykiais pripažįstami nelaimingi atsitikimai, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie įvyko pakeliui į darbą ar iš darbo, t. y. kai nelaimingas atsitikimas įvyksta pakeliui į darbą ar iš darbo darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbo vietos ir gyvenamosios vietos. Taigi iš nurodyto teisinio reglamentavimo galima spręsti, jog nelaimingo atsitikimo pripažinimui draudiminiu įvykiu be kita ko būtina, jog jis būtų įvykęs: 1) darbuotojo darbo dieną; 2) kelyje tarp darbuotojo darbo vietos ir (nagrinėjamu atveju) gyvenamosios vietos.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nelaimingas atsitikimas, kurio metu pareiškėja paslydo ir susižalojo dešinės kojos kelį, įvyko 2019 m. sausio 21 d. 7.30 val., t. y. pirmadienį. Pareiškėja dirba Telšių rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir turizmo skyriaus vyriausiąja specialiste, tad ginčo dėl to, jog pareiškėja pirmadienio rytą vyko į darbą, nėra. Ginčas kilo dėl to, ar pareiškėja susižalojo kelyje tarp darbo vietos ir gyvenamosios vietos ir ar šį įvykį galima laikyti draudžiamuoju.

Ginčo teisinius santykius reguliuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtintos asmens gyvenamosios vietos ar momento, nuo kurio yra laikoma, kad kelias iš gyvenamosios vietos į darbą jau laikomas prasidėjusiu, sąvokų. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog Įstatymas apibrėžia, kad nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą yra įvykis, įskaitant eismo įvykį, darbuotojui vykstant į darbą ar iš darbo darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbo vietos ir gyvenamosios vietos, spręstina, jog tam, kad nelaimingas atsitikimas būtų pripažintas įvykusiu kelyje, asmuo turi būti išvykęs iš savo gyvenamosios vietos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.16 straipsnyje nustatyta, kad fizinio asmens gyvenamąją vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena, arba vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs, jei gyvena keliose vietose. Duomenys apie fizinio asmens gyvenamąją vietą kaupiami viešame Gyventojų registre ir yra išreiškiami per šios vietos adresą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad gyvenamąja vieta gali būti tiek gyvenamoji patalpa (pvz. butas daugiabučiame name), tiek ir namas su privačia namų valda (kaip nagrinėjamu atveju), kuri apimtų tiek gyvenamąjį patalpą ir kitas valdoje esančias patalpas, tiek privačią namų valdos teritoriją. Už gyvenamosios vietos saugumą atsako pats valdos savininkas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja paslydo ir susižalojo privataus namo kieme, t. y. dar neišvykusi iš savo gyvenamosios vietos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovas 2019 m. kovo 21 d. sprendime Nr. VPA_SP5-865 pagrįstai nustatė, jog nelaimingas atsitikimas įvyko pareiškėjos gyvenamosios vietos teritorijoje, o ne kelyje tarp gyvenamosios vietos ir darbo vietos, dėl ko įvykusį nelaimingą atsitikimą pripažino nedraudžiamuoju įvykiu.

Pareiškėja skunde nurodo, jog atsakovo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, dėl ko turi būti pripažintas neteisėtu bei panaikintas. Pareiškėja argumentuoja, jog skundžiamame sprendime nenurodytas Įstatymo 6 straipsnis, kuriuo remiantis atsakovas pripažino nelaimingą atsitikimą nedraudžiamuoju įvykiu, bei nurodo, jog skundžiamas sprendimas jai buvo išsiųstas praleidus įstatymuose nustatytą trijų dienų terminą.

Pažymėtina, kad teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimus); <...> sąvokos (formuluotės), susijusios su konstitucinių žmogaus teisių įgyvendinimu, jų ribojimu, turi būti itin aiškios, apibrėžtos ir suprantamos (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimą). Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (liet. esant konkrečiai situacijai; tik šiuo atveju; tik šį kartą) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

Teisėjų kolegija pažymi, kad priimant 2019 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. VPA_SP5-865 reikalavimų, nurodytų VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje, laikytasi: nurodytas teisinis pagrindas – Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo toliau 7 straipsnio 1 dalis bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“, 4 punktas, kurie pagrindžia priimtą sprendimą – nelaimingą atsitikimą pripažinti nedraudžiamuoju įvykiu; nurodyti pagrindiniai faktai – konkretus nelaimingas atsitikimas bei argumentai, kodėl jis nepripažįstamas draudžiamuoju įvykiu; aiškiai nurodyta apskundimo tvarka bei laikas. Teismas nesutinka su pareiškėjos argumentais, jog priimant sprendimą nelaimingą atsitikimą pripažinti nedraudžiamuoju įvykiu, atsakovas privalo nurodyti teisės normas, apibrėžiančias, kas yra laikoma draudžiamaisiais įvykiais.

Teismas sutinka su pareiškėjos nurodyta aplinkybe, jog skundžiamas sprendimas pareiškėjai buvo išsiųstas vėliau nei per tris darbo dienas nuo jo priėmimo, to neginčija ir atsakovas. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog ši aplinkybė nesukliudė pareiškėjai apskųsti sprendimo kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją bei į teismą, spręstina, kad toks Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies pažeidimas negali būti pakankamu pagrindu sprendimą pripažinti neteisėtu.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines ir teisines aplinkybes teismas konstatuoja, kad Mažeikių skyriaus 2019 m. kovo 21 d. sprendimas Nr. VPA_SP5-865 „Dėl V. U. nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą“ yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo nėra teisinio pagrindo. Kartu konstatuotina, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3548 išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos V. U. skundą ir pagrįstai nusprendė jo netenkinti, todėl pareiškėjos skundas likusioje dalyje, kuria prašoma panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3548 bei įpareigoti Mažeikių skyrių klausimą dėl pareiškėjai 2019 m. sausio 21 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą pripažinimo draudžiamuoju įvykių spręsti iš naujo, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos V. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.