Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio (pranešėjas), teisėjų Vytauto Norkūno ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. V., išteisintosios J. S. ir civilinio atsakovo UAB ,,Telerena” apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. išteisinta pagal BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d., nenustačius jos dalyvavimo šių nusikalstamų veikų padaryme.

A. V. civilinis ieškinys, pareikštas J. S., atmestas, civilinis ieškinys, pareikštas UAB ,,Telerena” paliktas nenagrinėtu.

Priteista iš A. V.: UAB ,,Telerena” - 1200 Lt ir J. S. - 3027 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

J. S. buvo kaltinama tuo, kad dirbdama savaitraščio „Šiauliai plius” vyriausiąja redaktore tyčia viešai raštu per visuomenės informavimo priemonę - savaitraštį „Šiauliai plius” užgauliai pažemino nukentėjusį A. V., t. y. 2006 m. kovo 3 d. savaitraščio „Šiauliai plius” Nr. 93, 18 puslapyje straipsnyje „P. M. proto užtemimas” parašydama „<...> Lengvai ir pigiai tapęs „Šiaulių ražienų" savininku Mainridas taip susijaudino, kad jam net protas aptemo ir apėmė haliucinacijos. Kol šykštumu garsėjantis M. V. apsalęs porino supirksiąs naujausią leidybos techniką, jo bendražygiai tyliai kikeno į kumščius. Tačiau kai Mainridas ėmė nusikalbėti pasamdysiąs pačius geriausius miesto žurnalistus, verslininko bičiuliai nusigando - gal Mainridui šizofrenija? A. M. įrodė, jog proto priepuolis tebuvo laikinas ir dosnumas iš tikro jam nebūdingas <...>” (straipsnio 4 skiltis, 1-7 eil. nuo apačios, 5 skiltis, 1-7 eil. nuo viršaus, 10-13 eil. nuo viršaus); 2006m. kovo 31d. savaitraščio „Šiauliai plius” Nr. 97, 18 puslapyje straipsnyje „Mainridą nuspriegia likimo kumštis” parašydama: „ <...> vyrai dažnai mąsto apatinėmis, žemiau bambos tabaluojančiomis, smegenėlėmis. Ne išimtis ir M. V.. Jo ir blaivioje kaukolėje tetelpa tik pykčio, keršto ir šykštumo centrai, o pagrindinis mąstymo procesorius, jeigu jis iš vis dar veikia, įsikūręs didžiuosiuose pusrutuliuose žemiau nugaros. Taigi įsijungus Mainrido tabaluojančioms smegenėlėms, verslininkui prasidėjo seilėtekis, jis užmiršo, net ko atvykęs <...>” (straipsnio 2 skiltis, 3-15 eil. nuo viršaus); „<...> Ligoninės priėmimo skyriuje - konfūzas. Niekas nežino, į kokį skyrių Mainridą vežti. Įtardami smegenų sukrėtimą, norėjo guldyti į Neurochirurgijos skyrių bet pažvelgęs į rentgeno nuotrauką skyriaus vedėjas I. S. užprotestavo — argi ligoniui galima sukrėsti organą, kurio jis neturi <...>” (straipsnio 4 skiltis, 22-31 eil. nuo apačios); „<...> Kai suadytu lyg sena kojinė veidu, ištinusiu veidu M. V. pagaliau vakarop namo grįžo ir durų skambuti paspaudė, atsitiko naujas nesusipratimas - žmona už durų tik mirksi, bet paauksuotą spyną atrakinti bijo. „Išgirdusi skambutį pamaniau, kad tai tu, brangiausiasis, ir pripuoliau atidaryti, - vėliau teisinosi moteris, - bet žvelgiu pro mūsų paauksuotų durų paauksuotus stiklus ir nieko nesuprantu - žinau, kad ant mūsų namo marmurinių laiptų turi stovėti dvi nuo ausies iki ausies išsiviepusios beždžionėlių skulptūros. Vis dairausi, bet kas atėjo - nematau. Suskaičiuoju, kad ant laiptų vietoj dviejų net trys nuo ausies iki ausies išsiviepusios beždžionės stovi, ir nesuprantu, kuri tikra <...>” (straipsnio 4 skiltis, 1-16 eil. nuo apačios, 5 skiltis, 1-6 eil. nuo viršaus);

be to, J. S. buvo kaltinama tuo, kad būdama savaitraščio „Šiauliai plius” vyriausiąja redaktore, tyčia per visuomenės informavimo priemonę paskleidė apie nukentėjusį A. V. tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri paniekino ir pažemino nukentėjusį A. V. ir pakirto pasitikėjimą juo, t. y. savaitraščio „Šiauliai plius” Nr. 97, 18 puslapyje straipsnių cikle pavadinimu „Aštuoni nuopuolio ratai” straipsnyje „Mainridą nuspriegia likimo kumštis" rašydama : „ <...> Mainridą iš vėžių išmušė kavą su brendžiu patiekusi ilgakojė sekretorė. Tądien M. V. buvo nemažai išgėręs<...>” (straipsnio 1 skiltis, 7-10 eil. nuo apačios); „<...> Neblaivus M. V. elgiasi kaip dauguma tikrų vyrų - mėgsta pakabinti gražias moteris <...>” (straipsnio 1 skiltis, 2-4 eil. nuo apačios); „<...>Be ceremonijų truktelėjęs gražuolę už rankos, M. V. ėmė jai kuždėti subtilius meilius žodelius kaip galantiškas kavalierius: „Žertva, ar tu žinai, kad dabar su manimi važiuosi į numerį mano viešbutyje” <...> (straipsnio 2 skiltis, 15-21 eil. nuo viršaus). „<...> A. M. apie jokias mergas viešbutyje nė pasvajoti nebenorėjo <...>” (straipsnio 4 skiltis, 19-21 eil. nuo viršaus) „<...> prišokęs ir atsivadėjęs jo žaliūkas kad trauks ponui M. V. į dantis. Mainridui skrendant koridoriumi, anot klasikės Žemaitės, net kojos pakėžėjo. Dabar įsivaizduokite tokį vaizdelį: turtingiausias apygardos verslininkas lyg valkata ant grindų voliojasi, anot klasiko P. C., su ponu dievu derasi, žodžius „dangus”, „angelai” bei „nuolaida” minavoja <...>" (straipsnio 3 skiltis, 1-9 eil. nuo apačios, 4 skiltis, 1-4 eil. nuo viršaus) „<...> A. M. ... asmeniniam vairuotojui kuo skubiau liepė į ligoninę sukti” <...> (straipsnio 4 skiltis, 19-23 eil. nuo viršaus). „<...> nuvežė į Chirurgijos skyrių. Ten medikai nustatė, kad Did. R. M. dantų neišmušė, bet lūpą teko lopyti net šešiais dygsniais <...>” (straipsnio 4 skiltis, 17-21 eil. nuo apačios), „<...> per valdybos posėdį, būdamas blogai nusiteikęs, M. V. kad plieks per veidą „Šiaudų ražienų” direktoriui V. S., jog šiam iš akių išlėkusios kibirkštys vos kontoroje gaisro nesukėlė <...>” (straipsnio 5 pastraipa, 9-15 eil. nuo apačios); savaitraščio „Šiauliai plius” Nr. 98, 18 puslapyje straipsnių cikle pavadinimu „Aštuoni nuopuolio ratai” straipsnyje „Aukščiausiame teisme Mainridas prisipažįsta turįs bendravimo problemų” parašydama „Kada nors koks nors talentingas žurnalistas parašys knygą nu tikrai parašys, kaip M. V. iš kuklaus Vykdomojo komiteto Anallytinio skyriaus vedėjo tapo iškiliausiu apskrities verslininku. Tiesa, sako jau bandė rašyti Socialistinės nuosavybės grobstymo skyriaus operatyviniai darbuotojai. Bet juk žinot tuos neraštingus mentus, anokie iš jų rašytojai, pakeverzoja pirmą skyrių pavadinimu „Vedėjas už kooperatyvo užregistravimą 500 rublių kyšiuką ima” ir numetė rankraštį dulkėti į archyvą (kažkas stipriai paprašė), knygos taip ir neišleido” (straipsnio 1 skiltis, 1-2 eil. nuo apačios, 2 skiltis, 1-16 eil. nuo viršaus).

Nukentėjusysis A. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo J. S. nuteisti : pagal BK 154 str. 2 d. - 100 MGL dydžio bauda; pagal BK 155 str. 1 d. - 100 MGL dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 3 d., paskirti subendrintą bausmę - 200 MGL dydžio baudą. Priteisti A. V. : iš UAB ,,Telerena” - 156490 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, iš J. S. - išlaidas nukentėjusiojo advokato paslaugoms apmokėti ir 342 Lt kitų bylinėjimosi išlaidų.

Nukentėjusysis nurodo, kad teismo išvada, jog išteisintoji, išspausdindama straipsnių ciklą savaitraštyje ,,Šiauliai plius”, nežinojo ir neprivalėjo žinoti, kad straipsniuose išdėstyti teiginiai gali būti apie kokį nors konkretų asmenį, kurie gali jį apšmeižti arba įžeisti, todėl jos veikoje nėra tyčios, yra nepagrįsta. Nors išteisintoji asmeniškai nepasirašė kaip straipsnių ,,P. M. proto užtemimas”, ,,Mainridą nuspriegia likimo kumštis” ir ,,Aukščiausiame teisme Mainridas prisipažįsta turįs bendravimo problemų” autorė, t. y. straipsniai yra anoniminiai, tačiau būtent J. S. yra asmeniškai atsakinga už laikraščio ,,Šiauliai plius” 2006 m. kovo 3 d., 2006 m. kovo 31 d. ir 2006 m. balandžio 7 d. su minėtais straipsniais išleidimą. Išteisintosios versija, esą ciklo ,,Aštuoni nuopuolio ratai” straipsnius parašė asmuo, prisistatęs P. G., vertintina kritiškai. Gyventojų registro tarnyba ir Šiaulių m. VPK nurodė, kad šių institucijų duomenų bazėse nėra duomenų apie P. G.. UAB ,,Telerena” nepateikė jokių duomenų apie apmokėjimą P. G. pagal autorinę sutartį ir sutartyje minimų darbų priėmimo aktų. J. S. nurodė su P. G. nuolat bendravusi elektroniniu paštu, tačiau nei ji, nei UAB ,,Telerena” nepateikė tai patvirtinančių duomenų. J. S. ir liudytojas A. K. skirtingai apibūdino minėtą asmenį : išteisintoji nurodė jo veide buvus randą, o liudytojas jokio rando neminėjo. Apelianto nuomone, šie duomenys rodo, kad išteisintosios nurodytas straipsnių autorius P. G. yra realiai neegzistuojantis asmuo.

Apeliantas teigia, kad netgi jeigu ciklo ,,Aštuoni nuopuolio ratai” straipsnius parašė ne pati išteisintoji, o kitas asmuo, būtent J. S. yra jai inkriminuotų nusikaltimų subjektu. Visuomenės informavimo įstatymo (2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymo Nr. VIII-1905 redakcija) 23 str. 8 d. nustatyta, kad kiekvienas viešosios informacijos rengėjas ar jo dalyvis turi paskirti asmenį (vyriausiąjį redaktorių, redaktorių, laidos vedėją), kuris atsako už visuomenės informavimo priemonės turinį. Tokiu asmeniu, atsakingu už laikraščio ,,Šiauliai plius” turinį, yra laikraščio redaktorė J. S.. Tokią išvadą patvirtina laikraščio ,,Šiauliai plius” vyriausiojo redaktoriaus pareiginiai nuostatai, kurių 2.1.1. p. nurodyta, kad laikraščio vyriausiasis redaktorius privalo organizuoti ir kontroliuoti laikraščio redakcijos darbą ir užtikrinti svarbiausių įvykių atspindėjimą laikraštyje, ir 4.2. p., kuriame nurodyta, kad laikraščio vyriausiasis redaktorius privalo kontroliuoti, kad informacija laikraštyje būtų pateikta teisingai, tiksliai ir nešališkai bei liudytojo A. K. parodymai, kad už laikraščio turinį pagal pareiginius nuostatus atsako J. S..

Apelianto nuomone, išteisintoji neabejotinai suvokė, jog nurodytuose straipsniuose paskleista informacija neišvengiamai paniekina ir pažemina bet kurį asmenį ir veikė tiesiogine tyčia. Todėl teismo išvada, kad išteisintoji, spausdindama ciklo ,,Aštuoni nuopuolio ratai” straipsnius, nesuvokė, kad šiuose straipsniuose pateikiami teiginiai gali įžeisti nukentėjusįjį ar juose esanti neatitinkanti tikrovės informacija gali jį paniekinti ar pažeminti, yra nepagrįsta.

Teismo išvada, jog J. S. baudžiamąją atsakomybę šalina tai, kad ji negalėjo išspausdinti straipsnių ciklo iš asmeninių paskatų, taip pat nepagrįsta, nes asmeninės ar kitokios paskatos nėra įžeidimo ar šmeižimo sudėties elementas ir neturi reikšmės šių veikų kvalifikavimui. Apeliantas pažymi, jog išteisintoji turėjo paskatų įžeisti ir apšmeižti nukentėjusįjį, nes tarp išteisintosios darbdavio - civilinio atsakovo UAB ,,Telerena” ir UAB Šiaulių naujienos”, kurios kontrolinį akcijų paketą turinčios bendrovės administracijos vadovu yra nukentėjusysis, susidariusi konfliktinė situacija.

Apeliantas teigia, kad 2006 m. kovo 3 d. straipsnyje ,,P. M. proto užtemimas” ir 2006 m. kovo 31 d. straipsnyje ,,Mainridą nuspriegia likimo kumštis” apie nukentėjusįjį paskleista informacija, esą jis serga psichikos liga, regi haliucinacijas, neturi smegenų, palyginimas su beždžione neabejotinai jį užgauliai pažemino, nes nukentėjusysis nėra psichikos ligonis, tai patvirtina byloje esantis medicininis pažymėjimas. Šiuose straipsniuose paskleista ne informacija, o žodžiai, įžeidžiantys kitą žmogų, todėl J. S. veikoje yra BK 155 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis.

2006 m. kovo 31 d. straipsnyje ,,Mainridą nuspriegia likimo kumštis” buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, neva nukentėjusysis, būdamas neblaivus, priekabiavo prie moters, naudojo fizinį smurtą, tampydamas ją už rankos, vadino nelietuvišku žodžiu ,,žertva” ir reikalavo, kad ji važiuotų į viešbutį, kad nukentėjusiajam apsaugos darbuotojas sudavė į veidą, nukentėjusysis pargriuvo ir voliojosi ant grindų ,,lyg valkata”, kalbėdamas nesąmoningus žodžius, todėl nukentėjusįjį nuvežė į ligoninę, kad nukentėjusysis valdybos posėdyje sudavė į veidą laikraščio ,,Šiaulių naujienos” direktoriui, 2006 m. balandžio 7 d. straipsnyje ,,Aukščiausiame teisme Mainridas prisipažįsta turįs bendravimo problemų” buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, neva A. V., būdamas savivaldybės tarnautoju, paėmė kyšį už kooperatyvo įregistravimą, dėl to buvo atliekamas tyrimas, kuris dėl galimai neteisėto poveikio buvo nutrauktas. Objektyvioje realybėje tokių faktų nebuvo, tai patvirtina jo (nukentėjusiojo) ir liudytojo V. S. parodymai, VšĮ Šiaulių ligoninės pažyma. Šiuose straipsniuose išteisintoji per visuomenės informavimo priemonę paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią, nukentėjusįjį niekinančią ir žeminančią informaciją, todėl jos veikoje yra BK 154 str. 2 d. numatytos veikos požymiai. Išteisintoji, darydama abi nusikalstamas veikas, veikė tiesiogine tyčia, nes būdama laikraščio ,,Šiauliai plius” redaktore, suvokė, kad nukentėjusįjį įžeidžianti ir šmeižianti informacija bus paskleista per visuomenės informavimo priemonę neapibrėžtam subjektų ratui ir šito sąmoningai siekė.

Apeliantas teigia, kad nors minėtuose trijuose straipsniuose nežymiai iškraipyti jo vardas ir pavardė, nekyla jokių abejonių, kad juose rašoma apie jį – A. V.. Tokią išvadą patvirtina Gyventojų registro tarnybos pažymos, kad asmens straipsniuose nurodytu vardu ir pavarde nėra, taip pat straipsniuose nurodyti duomenys apie nukentėjusiojo darbovietes, pareigas, išsilavinimą, automobilį, liudytojų V. S., I. V., V. S., M. D. parodymai, kad jie vienareikšmiškai supratę, jog straipsniuose rašoma apie nukentėjusįjį, UAB ,,Baltijos tyrimai” atliktos Šiaulių gyventojų apklausos ataskaitos, iš kurių matyti, kad dauguma respondentų nurodė, jog straipsniuose rašoma apie A. V., taip pat faktas, kad J. S. teismui pateikė prašymą išreikalauti įrodymus iš Kultūros ministerijos apie laikraščio ,,Šiaulių naujienos” savininką, kuriuo jis yra. Apeliantas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 ,,Dėl LR CK 7, 7 str. ir LR Visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines byla” 9 p. nurodyta, kad faktui, jog paskleistos žinios apie ieškovą, nustatyti pakanka, kad pagal nurodytus požymius aplinkiniai atpažintų asmenį, apie kurį yra paskleistos žinios.

Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose pripažįstamas asmens saviraiškos laisvės ribojimas, tačiau nustatyti šios laisvės ribojimo kriterijai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. 4 d. nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais. Apeliantas mano, kad išteisintosios straipsniuose pavartoti jo įžeidimai ir šmeižtas yra žymiai stipresni nei tai leidžia Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija ir pažeidžia jo konstitucines teises, todėl tokie išteisintosios veiksmai yra nusikaltimas, už kurio padarymą ji turi būti nubausta kriminaline bausme. Nors jam (nukentėjusiajam) taikytinas viešojo asmens kriterijus, ši aplinkybė a priori nešalina J. S. baudžiamosios atsakomybės, nes ir viešieji asmenys turi teisę nebūti šmeižiami ir įžeidinėjami, o verslininko, kaip viešojo asmens, kritikos ribos yra žymiai siauresnės nei politikų ar oficialių valstybinės valdžios ar savivaldos atstovų. Apeliantas taip pat nurodo, kad išteisintosios paskleista informacija, esą jis neblaivus priekabiavo prie moters, naudojo fizinį smurtą, sumušė laikraščio ,,Šiaulių naujienos” direktorių, dirbdamas Šiaulių miesto savivaldybėje ėmė kyšius, yra ne nuomonė, bet žinia, kuriai, skirtingai nei nuomonei, gali būti taikomas tiesos kriterijus, t. y. galima patikrinti, ar straipsniuose nurodyti faktai realiai egzistavo.

Apelianto teigimu, nors straipsniai išspausdinti feljetono forma, tai nešalina išteisintosios baudžiamosios atsakomybės. Žurnalistų etikos inspektoriaus 2006 m. liepos 4 d. rašte Nr. S-274 nurodyta, kad šio žanro kūriniuose gali būti atvaizduojami konkretūs asmenys, įvykiai, faktai, taip pat feljetone turi būti pateikti tik tikrovę atitinkantys faktai su tam tikra interpretacija, kurioje gali ir nebūti faktų apibūdinimo, tik feljetonisto išmonė, visgi asmenų, apie kuriuos feljetone paskleista tikrovės neatitinkanti ir garbę ir orumą žeminanti informacija, teisės turi būti ginamos; feljetonas negali tapti priedanga garbę ir orumą žeminančios informacijos viešam skelbimui.

Apeliantas nurodo, kad skiriant bausmę J. S., atsižvelgtina į šias aplinkybes : ji įvykdė kelias nusikalstamas veikas, straipsniai laikraštyje buvo spausdinami keletą mėnesių bei skelbiami laikraščio interneto tinklalapyje, taip sudarant galimybę su straipsniais susipažinti kuo didesniam skaitytojų ratui. J. S. dėl padarytų nusikalstamų veikų nesigailėjo ir neatsiprašė nukentėjusiojo, o straipsniai ir toliau buvo skelbiami laikraščio interneto puslapyje.

J. S. laikraščio ,,Šiauliai plius” numerius pasirašė kaip vyr. redaktorė darbo sutarties pagrindu su UAB ,,Telerena”, šios bendrovės nurodymu ir jos kontroliuojama. BPK 111 str. 1 d. nustatyta, kad civiliniais atsakovais gali būti įmonės, kurios pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama kaltinamojo veika padarytą žalą. CK 6.264 str. 1 d. nustatyta, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Pagal to paties straipsnio 2 d. darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia juridinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami. Preziumuojama, kad darbuotojas žalos padarė eidamas darbines (tarnybines) pareigas. Darbdavys gali šią prezumpciją paneigti, tačiau byloje nei UAB ,,Telerena”, nei J. S. nepateikė jokių jų civilinę atsakomybę paneigiančių įrodymų, todėl UAB ,,Telerena” yra civiliniu atsakovu byloje ir privalo atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Turtinę žalą sudaro 6490 Lt, kuriuos UAB ,,Šiaulių naujienos” sumokėjo UAB ,,Baltijos tyrimai” už atliktus visuomenės nuomonės tyrimus. Nukentėjusysis jam padarytą turtinę žalą vertina 150000 Lt ir teigia, kad prieš jį įvykdyti tyčiniai nusikaltimai siekiant savanaudiškų tikslų - didinti laikraščio perkamumą, moralinę žalą patyrė ne tik jis, bet ir jo šeimos nariai ir tėvai, straipsniai pakenkė jo, kaip sąžiningo verslininko, reputacijai, jis turėjo vartoti raminamuosius vaistus.

I. J. S. apeliaciniu skundu prašo pakeisti apylinkės teismo nuosprendžio rezoliucinę dalį ir išteisinti ją nenustačius, jog padarytos veikos, numatytos BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. Nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog buvo padarytos jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, nes nuosprendyje nenurodyti jokie įrodymai ir motyvai, pagrindžiantys tokią išvadą. Be to, teismas nustatė, kad jos veikoje nėra tyčios, kuri yra būtinas įžeidimo ir šmeižimo sudėčių požymis. Išteisintoji daro išvadą, kad, nenustačius būtino nusikalstamų veikų požymio ir nusikalstamų veikų padarymo fakto, teismas turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį kitu, t. y. 303 str. 5 d. 1 p. nurodytu pagrindu – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinis atsakovas UAB ,,Telerena” apeliaciniu skundu prašo apylinkės teismo nuosprendį pakeisti ir atmesti nukentėjusiojo A. V. civilinį ieškinį atsakovui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Nurodo, kad teismas neteisingai taikė BPK normas, reglamentuojančias civilinio ieškinio išsprendimą. Pagal BPK 115 str. 3 d. 1 p., priimant išteisinamąjį nuosprendį dėl to, kad neįrodytas kaltinamojo dalyvavimas nusikalstamos veikos padaryme, civilinis ieškinys atmetamas, o ne paliekamas nenagrinėtu. Kadangi J. S. išteisinta neįrodžius jos dalyvavimo nusikalstamose veikose, teismas turėjo A. V. civilinį ieškinį UAB ,,Telerena” atmesti.

Teismo posėdyje nukentėjusysis A. V. ir jo atstovas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintosios apeliacinį skundą atmesti, išteisintoji J. S. ir jos gynėjas prašė išteisintosios apeliacinį skundą tenkinti, civilinio atsakovo atstovė prašė civilinio atsakovo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.

BK 154 str. 2 d. numato atsakomybę asmens, kuris šmeižė kitą asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba šmeižė per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidė žinomai melagingus prasimanymus, suvokdamas, kad paskleistos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę.

Pagal BK 155 str. 1 d. atsako tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Šia veika kaltininkas tyčia, suvokdamas žeminantį ir užgaulų savo veikos pobūdį, neigiamai, nepadoriai atsiliepdamas apie kitą žmogų, jo asmenines savybes, būdą, siekia jį šitaip pažeminti, užgauti.

Tiek vienu, tiek kitu atveju baudžiamasis įstatymas numato tik fizinio asmens baudžiamąją atsakomybę. Baudžiamosios bylos dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 ir 155 str., priskiriamos prie privataus kaltinimo bylų kategorijos ir jose paprastai ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus išimtis, numatytas BPK 409 str.

Nukentėjusysis A. V. skundu prašė J. S. nubausti pagal BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. Šiaulių miesto apylinkės teismas taikinamajame posėdyje 2006 m. birželio 9 d., nukentėjusiajam A. V. ir nusikalstamų veikų padarymu kaltinamai J. S. nesusitaikius, priėmė nutartį skundą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje, pripažino A. V. civiliniu ieškovu. A. V. pateikus patikslintą civilinį ieškinį, civiliniu atsakovu byloje įtraukta ir UAB „Telerena“. Vėlesniu papildytu skundu nukentėjusysis A. V. prašė kaltinamaisiais šioje byloje patraukti P. G. ir A. K.. Teismui atsisakius patenkinti pastarąjį prašymą, baudžiamasis procesas buvo tęsiamas tik kaltinamosios J. S. atžvilgiu.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2004 m. birželio 15 d. buvo sudaryta darbo sutartis, kuria UAB „Telerena“ direktorius A. K. priėmė į darbą UAB „Telerena“ vyriausia redaktore J. S. ( 1 t., 226 – 227 b. l. ). Nors darbo sutartimi, kaip jau minėta, J. S. buvo priimta UAB „Telerena“ vyriausia redaktore, tačiau realiai ji dirbo UAB „Telerana“ leidžiamo savaitraščio „Šiauliai plius“ vyriausiąja redaktore. 2005 m. kovo 31 d. ji buvo supažindinta su pareigybiniais nuostatais. Juose numatyta, kad laikraščio vyr. redaktorius atsako už tinkamą pavestų užduočių atlikimą ir laikraščio redakcijos darbą, kontroliuoja, kad informacija laikraštyje būtų pateikta teisingai, tiksliai ir nešališkai; vyr. redaktorius už darbo drausmės pažeidimus gali būti traukiamas drausminėn atsakomybėn ( 1 t., 228 – 229 b. l. ).

Nuo 2006 m. kovo 3 d. iki 2006 m. balandžio 21 d. savaitraštyje „Šiauliai plius“ buvo išspausdintas aštuonių feljetonų ciklas „Aštuoni nuopuolio ratai“, kurie pasirašyti slapyvardžiais „Pirmasis“, „Antrasis“... „Aštuntasis“. Iš išteisintosios J. S. parodymų pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje matyti, kad šių kūrinių autorius yra ne J. S., kuri tik priėmė paruoštus spausdinimui feljetonus iš asmens, pasivadinusio P. G. ( 2 t. 198 – 199 b. l. ). Tą aplinkybę, kad asmuo, prisistatęs P. G., buvo atvykęs tartis dėl straipsnių spausdinimo laikraštyje „Šiauliai plius“ patvirtino ir UAB „Telerena“ direktorius liudytojas A. K. ( 2 t., 55 – 56 b. l. ). Jokių esminių J. S. ir A. K. parodymų prieštaringumo, kas duotų pagrindą kritiškai vertinti jų parodymus, nėra. Byloje esanti autorinė sutartis, kurią pasirašė A. K. iš vienos pusės ir asmuo, pasivadinęs P. G., iš kitos pusės, taip pat patvirtina J. S. tvirtinimą, kad feljetonus, kuriuose, kaip nurodo nukentėjusysis A. V., paskleista tikrovės neatitinkanti informacija bei kuriuose jis buvo užgauliai pažemintas, parašė ne ji ( 1 t. 120 – 121 b. l. ). Nors apylinkės teismas apie galimai suklastotą minėtą sutartį pranešė prokurorui ( 2 t. 114 b. l. ), tačiau tai nepaneigia J. S. aiškinimo, kad feljetonus parašė kitas asmuo. Faktą, kad feljetonus parašė ne J. S., beje, pripažįsta ir apeliantas A. V., tačiau jis mano, kad bet kokiu atveju už laikraščio išleidimą, jo turinį atsakinga asmeniškai išteisintoji. Iš tikrųjų, Visuomenės informavimo įstatymo 23 str. 8 d. nustato, kad viešosios informacijos rengėjas ar jo savininkas privalo parengti ir patvirtinti vidaus tvarkos taisykles, kuriose turi būti nustatyti viešosios informacijos rengėjų ir samdomų darbuotojų tarnybiniai santykiai, pareigos, atsakomybė. Kaip jau minėta aukščiau, J. S. buvo supažindinta su savo pareigybiniais nuostatais, kuriuose nustatytos jos teisės, pareigos ir atsakomybė. Tačiau nei minėtas įstatymas, nei pareigybiniai nuostatai nenustato baudžiamosios atsakomybės už šmeižimą ir įžeidimą. J. S., dirbdama savaitraščio „Šiauliai plius“ vyr. redaktore darbo sutarties pagrindu, ir padariusi darbo drausmės pažeidimą, t. y. nekontroliavusi ( tuo atveju, jeigu būtų buvę nustatyta, kad išspausdinta laikraštyje informacija neteisinga, klaidinanti, šmeižikiška, įžeidžianti ar pan. ), jog informacija laikraštyje buvo pateikta teisingai, tiksliai ir nešališkai, būtų galėjusi atsakyti tik drausmine tvarka ( DK 232, 236 str. ), jeigu nebūtų buvę nepraleisti patraukimo drausminėn atsakomybėn terminai.

Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių apelianto A. V. teiginius, kad J. S. neabejotinai suvokė, jog straipsnių ciklo „Aštuoni nuopuolio ratai“ straipsniuose paskleista informacija neatitinka tikrovės ir paniekina, pažemina jį bei pakerta pasitikėjimą juo ir užgauliai jį pažemina, t. y. kad ji veikė tiesiogine tyčia.

Teiginiai, kad J. S. turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kad tarp laikraščio „Šiaulių naujienos“, kurio valdybos pirmininkas buvo A. V., ir J. S. darbdavio UAB „Telerena“ buvo kilusi konfliktinė situacija, kad straipsnių cikle „Aštuoni nuopuolio ratai“ minimo M. V. vardas ir pavardė nežymiai skiriasi nuo nukentėjusiojo A. V. vardo ir pavardės, nežymiai skiriasi vairuojamų automobilių pavadinimai, jų vardiniai numeriai, panašūs kiti duomenys, kad atliktuose visuomenės nuomonės tyrimuose dalis apklaustų asmenų straipsniuose minimą M. V. siejo su Vinklerio pavarde, yra tik prielaidos, kuriomis grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima, jeigu teismo išvadų negalima pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką; abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai ( LAT Senato nutarimo Nr. 40 3.1.8 str. ). Nukentėjusysis A. V., kuris kartu yra ir privatus kaltintojas, palaiko ne tik kaltinimą, tačiau turi pateikti ir įrodymus, jį patvirtinančius, kadangi prokuroras šioje privataus kaltinimo byloje atleistas nuo pareigos kaltinti. Neginčijamų įrodymų, kurie būtų pagrindu priimti apkaltinamąjį nuosprendį J. S. atžvilgiu, privatus kaltintojas nepateikė nei pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad J. S. žinojo, jog straipsnių cikle „Aštuoni nuopuolio ratai“ išdėstyti teiginiai yra apie konkretų asmenį – nukentėjusįjį A. V. ir tuo sąmoningai siekė šmeižti ir įžeisti jį. Nepaneigtas J. S. aiškinimas, kad ji, duodama nurodymą spausdinti straipsnių ciklą „Aštuoni nuopuolio ratai“, nepažinojo nukentėjusiojo A. V., kadangi niekada nėra su juo bendravusi, nežinojo jo biografijos faktų, asmeninių savybių, gyvenimo būdo ir pan.. A. V. taip pat pripažino, kad jis su J. S. nebuvo pažįstamas. Kaip teisingai pažymėta apylinkės teismo nuosprendyje, nėra jokių duomenų, kad J. S. būtų turėjusi suinteresuotumą šmeižti ir įžeisti A. V..

Esant tokioms aplinkybėms, apylinkės teismas, nenustačius J. S. dalyvavimo, padarant nusikalstamas veikas, pagrįstai ją išteisino.

Apylinkės teismas nurodė tinkamą J. S. išteisinimo pagrindą, numatytą BPK 303 str. 5 d. 2 p. Nukentėjusiojo A. V. manymu, jo skunde teismui ( 1 t., 1 – 8 b. l. ) nurodytuose straipsniuose, išspausdintuose savaitraštyje „Šiauliai plius“, buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri paniekino ir pažemino jį ir pakirto pasitikėjimą juo bei užgauliai jį pažemino. Apylinkės teismas neturėjo galimybės įvertinti straipsniuose nurodytų teiginių pagrįstumo, nes nebuvo nustatytas šių straipsnių autorius, todėl nebuvo galima išsiaiškinti jo poziciją, straipsnių sukūrimo ir siekio juos spausdinti motyvų, straipsniuose išdėstytos informacijos atitikimo tikrovei, todėl iš esmės teismas negalėjo pagal pateiktus duomenis spręsti, ar paskleista informacija yra apie A. V., ar ji atitinka tikrovę, ar ji paniekina, pažemina jį, pakerta pasitikėjimą juo, ar tokia informacija užgauliai pažeminamas nukentėjusysis, t. y. teismas negalėjo nustatyti veikų – šmeižimo ir įžeidimo – objektyviųjų požymių.

Teismas teisingai išsprendė civilinio ieškinio, pareikšto civiliniam atsakovui UAB „Telerena“, klausimą.

BPK 115 str. 3 d. 1 p. nurodyta, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį tuo pagrindu, kad nėra įrodytas kaltinamojo dalyvavimas darant nusikalstamą veiką, atmeta civilinį ieškinį. Tą teismas padarė, išspręsdamas civilinį ieškinį, pareikštą kaltinamajai J. S.. Tačiau UAB „Telerena“ šioje byloje kaltinamąja įtraukta nebuvo, nes pagal BK 154 ir 155 str. juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė įstatymo leidėjo nenumatyta. Todėl teismas nukentėjusiojo civilinį ieškinį minėtai bendrovei spręsti BPK 115 str. 3 d. 1 p. numatytu pagrindu negalėjo. Teismas visiškai pagrįstai civilinį ieškinį savaitraščio „Šiauliai plius“ leidėjos UAB „Telerena“ atžvilgiu paliko nenagrinėtu, tuo pačiu neužkirsdamas nukentėjusiajam A. V. kelio šį klausimą spręsti civilinio proceso tvarka, ginant savo garbę ir orumą.

Kadangi apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais keisti apylinkės teismo nuosprendį nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami.

Iš nukentėjusiojo A. V. J. S. išieškotinos proceso išlaidos apeliacinės instancijos teismo posėdyje ( BPK 105 str. 6 d. ).

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Nukentėjusiojo A. V., išteisintosios J. S. ir civilinio atsakovo UAB ,,Telerena” apeliacinius skundus atmesti.

Išieškoti iš A. V. J. S. 1500 Lt išlaidoms advokato pagalbai apmokėti atlyginti.

Ši nutartis kasacine tvarka neskundžiama.