Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. P. bei nuteistųjų D. G. ir Ž. L. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo

D. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu devyneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 14 d. nuosprendžiu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikius ir suėmus nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2007 m. lapkričio 16 d.

Ž. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu septyneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikius ir suėmus nuo 2007 m. liepos 29 d. iki 2007 m. lapkričio 16 d.

Iš D. G. ir Ž. L. priteista solidariai nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. P. 5628,95 Lt turtinei žalai atlyginti ir po 500 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. P. civilinis ieškinys 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. G. ir Ž. L. nuteisti už tai, kad 2006 m. sausio 29 d., nuo 9 val. iki 15 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, S. M. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, matydami ir suvokdami, kad nukentėjusysis S. S. dėl girtumo griuvinėdamas susižalojo, D. G. sudavė jam du smūgius kumščiu į galvą, o Ž. L. spyrė koja vieną smūgį nukentėjusiajam į galvos sritį, tuo padarė S. S. veido ir galvos sužalojimus, lydimus galvos smegenų sumušimo ir kraujo išsiliejimo po voratinkliniu galvos smegenų dangalu dėl kurių 2006 m. vasario 15 d. S. S. mirė, t. y. tyčia nužudė nukentėjusįjį S. S.

Nuteistasis D. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Apeliantas teigia, kad nuosprendis nepagrįstas, nes jis nukentėjusiajam smūgių nesudavė ir jo nenužudė. Liudytojai T. S. ir I. Š. apeliantą apkalba, nes palaiko artimus tarpusavio santykius. Liudytoja I. Š. siekia padėti T. S. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, nuteistasis Ž. L. nematė, kad jis sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą. Apeliantas mano, kad nukentėjusysis mirė nuo sužalojimų, kuriuos jis patyrė girtas griuvinėdamas S. M. bute. Tai patvirtina ir teismo medicinos ekspertizės išvados. Todėl apeliantas teigia, kad nukentėjusiojo niekas nenužudė, o jo mirties priežastis - nelaimingas atsitikimas.

Nuteistasis Ž. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Apeliantas teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas dėl nukentėjusiojo S. S. nužudymo. Jis nesipyko su nukentėjusiuoju ir neturėjo jokio pagrindo jį nužudyti. Įvykio dieną nukentėjusysis buvo susižalojęs koją, sunkiai vaikščiojo, griuvinėjo S. M. bute. Apeliantui einant pro gulintį nukentėjusįjį, šis jį sugriebė ir pargriovė ant lovos, dėl ko apelianto kojos atsidūrė prie nukentėjusiojo galvos. Kadangi jis norėjo ištrūkti, atsistūmė koja nuo S. S. , tačiau, kojai slystelėjus, pataikė nukentėjusiajam į veidą. Apeliantas teigia, kad toks prisilietimas prie nukentėjusiojo veido negalėjo sukelti žmogaus mirties. Be to, nukentėjusysis buvo sužalotas dar iki jam susitinkant su apeliantu. Teismas nepagrįstai patikėjo liudytojo T. S. parodymais, nes šis liudytojas siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės ir yra suinteresuotas bylos baigtimi.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė R. P. apeliaciniu skundu prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio ir priteisti jos naudai iš nuteistųjų D. G. ir Ž. L. 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Apeliantė nurodo, kad po jos brolio mirties ji patyrė didelį stresą, dvasinius išgyvenimus. Apeliantė, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 2 d., Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 28 ir 110 str. nuostatomis, teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė jos pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, nepalikdamas teisės ieškinį dėl šios žalos pareikšti civilinio proceso tvarka. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai vadovavosi CK 6.284 str. 1 d. nuostatomis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti, o nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės – atmesti. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė prašo jos apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistųjų – atmesti. Prokurorė prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, o nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės – patenkinti iš dalies.

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami, o nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai Ž. L. ir D. G. pripažino kaltais bei nuteisė už tyčinį S. S. nužudymą.

Nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai apygardos teismo išvadų dėl Ž. L. ir D. G. kaltės, veikos juridinio įvertinimo bei nusikalstamų veiksmų apimties nepaneigia.

Nuteistasis D. G. savo kaltę neigia teigdamas, kad nenaudojo jokio smurto prieš nukentėjusįjį. Ž. L. tai daro akcentuodamas netyčinį ir nestiprų smūgio koja sudavimą nukentėjusiajam į galvą. Abu apeliantai apeliuoja į, jų nuomone, suinteresuotų bylos baigtimi ir todėl nepatikimus liudytojų I. Š. ir T. S. parodymus. Šie nuteistųjų skundų argumentai neatitinka tikrovės.

Apygardos teismas, nepažeisdamas BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų, pakankamai argumentuotai aptarė kokiais įrodymais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir kokius įrodymus atmetė.

Skundžiamame nuosprendyje išdėstyta įrodymų analizė ir jų vertinimas atitinka BPK 20 str. 5 d. nuostatas. Byloje nustatyta, kad I. Š. ir T. S. ikiteisminio tyrimo pradžioje neigė tikrąsias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tvirtindami, kad S. S. griuvinėdamas mirtinai susižalojo pats. Kad toks susitarimas buvo, neneigia ir D.G.. Jį patvirtina ir D. G. laiškas T. S. (t. 1, b. l. 79). Vėlesnėse apklausose ir apygardos teisme paminėti liudytojai jau kategoriškai tvirtino, kad smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo abu nuteistieji. Tiesa, liudytojos I. Š. parodymuose dėl smurto pobūdžio ir intensyvumo yra tam tikrų prieštaravimų (t. 1, b. l. 87-88, 89-94, 97-101, 102-103; t. 4, b. l. 134-135), kuriuos pirmosios instancijos teismas bandė pašalinti, tačiau to visiškai padaryti nepavyko. Todėl, vertindama šios liudytojos parodymus, kolegija jais remiasi tiek, kiek jie atitinka kitiems savarankiškiems įrodymų šaltiniams, t. y. teismo medicinos specialisto išvadoms ir paaiškinimams, įvykio vietos apžiūros duomenims, liudytojo T. S. ir nuteistojo D. G. parodymams.

Visi paminėti asmenys (liudytojai I. Š. , T. S. ir nuteistasis D. G. ) patvirtino, kad vieną kartą į galvą nukentėjusiajam spyrė Ž.L.. Tokį sužalojimo, kuris galėjo būti priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais, padarymo mechanizmą, patvirtino ir teismo medicinos specialistas. Taigi, abejonių dėl Ž. L. nusikalstamų veiksmų apimties byloje nėra. Kolegija netiki ir atmeta Ž. L. aiškinimus, kad nukentėjusiajam įspyrė netyčia, gulėdamas ant lovos. Šie paaiškinimai paneigiami jau aptartais liudytojų I. Š. ir T. S. parodymais. I. Š. ir T. S. nurodė, kad D. G. vieną kartą, kumščiu smogė S. S. į veidą. Šioje dalyje liudytojų parodymai taip pat sutampa. Jie neprieštarauja ir paminėtai specialisto išvadai.

Iš liudytojos I. Š. parodymų seka, kad D. G. sudavė dar vieną smūgį S. S. ranka į nosies sritį. Po šio smūgio nukentėjusiajam iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Paminėto smūgio sudavimo ir sužalojimo lokalizacija (lūpos viršutinė dalis), pasak specialisto, yra artimos viena kitai sritis. Ši aplinkybė, o taip pat sužalojimų nosyje nebuvimas leidžia teigti, kad ir šioje dalyje I. Š. parodymus patvirtino teismo medicinos specialistas. I. Š. teisme paneigė, kad D. G. vieną kartą spyrė S. S. į veidą, nors tokius parodymus buvo davusi ikiteisminio tyrimo metu. Todėl šio smūgio sudavimo apygardos teismas D. G. pagrįstai neinkriminavo. Byloje nėra jokių patikimų duomenų, kad I. Š. ir T. S. turi pagrindą apkalbėti ir todėl apkalba nuteistuosius. Priešingai, visi šie asmenys buvo geruose santykiuose, nesipykdavo, o kai kurie iš jų netgi buvo klasės draugais ir bendravo šeimomis. Neatitinka tikrovės ir apeliantų teiginiai, jog T. S. ir I. Š. juos apkalba norėdami, kad T.S. išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Kolegijos nuomone, to siekti paminėti liudytojai ir nuteistieji galėjo neapkalbėdami savo draugų, o toliau tvirtindami, kad nukentėjusysis susižalojo pats. T. S. paaiškino, kodėl slapstėsi nuo teisėsaugos pareigūnų. Šie jo paaiškinimai yra pakankamai įtikinami. Pažymėtina ir tai, kad nuo teisėsaugos institucijų slapstėsi ir Ž. L., kuris taip pat tvirtina nepadaręs jokio nusikaltimo, nors tai yra paneigta skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartais įrodymais.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad S.S. buvo girtas, griuvinėjo ir dalį jam nustatytų sužalojimų, tarp jų ir kaktos-dešinės akies srityje, galėjo pasidaryti pats. Tai neprieštarauja specialisto išvadoms ir pastarojo paaiškinimams teisme. Iš paminėtų išvadų ir paaiškinimų seka, kad S. S. mirties priežastimi tapusį galvos smegenų sumušimą lėmė mažiausiai keturių trauminių poveikių į galvą ir veidą visuma. Specialistas išskyrė šiuos keturis trauminius poveikius: 1) į dešinę momens-kaktos ribą; 2) dešinę kaktos-dešinės akies ribą (sritį); 3) į dešinio žando apatinę dalį; 4) į viršutinės lūpos kairę pusę. Jis (specialistas), papildomai įvertinęs jam pateiktą medžiagą ir objektus, į kuriuos galėjo atsitrenkti griūdamas S. S., nurodė, kad paminėti sužalojimai, išskyrus kaktos-dešinės akies sritį, labiausiai būdingi sužalojimams, padarytiems smūgiuojant, o ne krentant ir atsitrenkiant į riboto paviršiaus daiktus su išreikštomis pailgomis briaunomis arba ant plokštumos – grindų.

Byloje nėra jokių duomenų, kad mirties priežastimi tapusius sužalojimus S. S. patyrė iki susitikimo su nuteistaisiais. Iš specialisto išvadų matyti, kad visi konstatuoti sužalojimai padaryti artimu pirmam kreipimuisi į medikus metu, t. y. 2006 m. sausio 29 d. Paminėtos specialisto išvados ir paaiškinimai yra aiškūs, motyvuoti, papildantys vienas kitą. Jų laikyti prieštaringais negalima.

Įvertinus šiuos savarankiškus įrodymus kartu su liudytojų I. Š., T. S. bei nuteistojo D. G. parodymais galima daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistųjų kaltės ir jų veiksmų apimties yra teisingos.

Kartu apygardos teismas teisingai išsprendė civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo klausimus bei teisingai aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. įtvirtintą neturtinės žalos sampratą. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad R. P. negali būti taikomos CK 284 str. 1 d. nuostatos, nes ji nebuvo žuvusio brolio išlaikoma, kartu su juo negyveno. Šie teismo argumentai yra nepagrįsti ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jau suformuotai teismų praktikai. Šio teismo 2007 m. gruodžio 27 d. kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-853/2007 konstatuojama, kad ,,teismų praktikoje teisė į nusikaltimu dėl gyvybės atėmimo padarytos neturtinės žalos atlyginimą pripažįstama ir asmenims, kurie nebuvo žuvusiųjų išlaikomi, kartu negyveno, tačiau, atsižvelgiant į šių asmenų ir žuvusiojo tarpusavio santykių pobūdį, pripažįstama, kad jiems nukentėjusiojo mirtis sukėlė padarinius, numatytus CK 6.250 str. 1 d. Kasacinės instancijos teismo priimtose nutartyse pripažinta, kad CK 6.284 str. 1 d. nurodytų asmenų ar jiems taikomų kriterijų išvardijimas neturi būti suprantamas kaip kitų asmenų teisės į neturtinės žalos atlyginimą apribojimas, nes joje nesuformuluotas aiškus asmenų, nenurodytų šioje normoje, teisės gauti neturtinės žalos atlyginimą ribojimas. Be to, atsižvelgtina į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1975 m. gegužės 15 d. rezoliucijos Nr. (75) 7 19 punkte suformuluotą teisės į neturtinės žalos atlyginimą kriterijų – neturtinės žalos reikalaujančių asmenų santykių pobūdį, kad santykiai turi būti draugiški iki mirties, pasižymėti nuolatiniu pobūdžiu, emociniu tvirtumu, nuoširdumu, artumu (kasacinės nutartys Nr. 2K-151/2006, 3K-3-351/2007).“

Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji ir jos žuvusysis brolis S. S. buvo susiję artimų giminaičių ryšiais. Tie ryšiai buvo draugiški ir nuolatiniai iki pat nukentėjusiojo mirties bei pasižymėjo abipuse pagalba sunkiais gyvenimo momentais. Iš to seka, kad nukentėjusioji turi teisę reikalauti piniginės satisfakcijos tam, kad būtų bent iš dalies kompensuoti jos patirti dvasiniai išgyvenimai. Todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas.

Atsižvelgiant į CK 6.250 str. 2 d. numatytas neturtinės žalos kriterijus bei teismų praktiką, nukentėjusiosios apeliaciniame skunde nurodytas šios žalos dydis mažintinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2007 m. lapkričio 16 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria atmestas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. P. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo.

R. P. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkinti iš dalies.

Priteisti iš D. G. ir Ž. L. solidariai R. P. 70000 Lt (septyniasdešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti.

Nuteistųjų D. G. ir Ž. L. apeliacinius skundus atmesti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.