Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus, Gintaro Pečiulio ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. J. , A. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria atsisakyta A. J. ir A. J. įtraukti trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, į civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „PGNT“ ieškinį atsakovui V. K. dėl pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė „DNB bankas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir netinkamai įvertino būsimo sprendimo įtaką apeliantų teisėms ir pareigoms. Tenkinus ieškovo reikalavimą ir taikius restituciją, būtų atkurtas ieškovo mokumas ir jis galėtų atsiskaityti su savo kreditoriais, kuo ir yra suinteresuoti apeliantai. Ginčijamos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymui ieškovas paėmė kreditą iš trečiojo asmens AB „DNB bankas“, o kredito sutarties sudarymui apeliantai laidavo bankui už ieškovą. Ieškovas įsipareigojimų nevykdė, todėl bankas pareiškė ieškinį apeliantams, kaip ieškovo laiduotojams. Visų ieškovo kreditorių patvirtintų finansinių reikalavimų suma yra 2 929 141,61 Lt, t. y. mažesnė nei ieškovas gautų jam palankaus teismo sprendimo atveju, todėl taikant restituciją jis galėtų visiškai atsiskaityti su kreditoriais, tarp jų ir banku. Ieškovui atsiskaičiuos su banku baigsis apeliantų užtikrinta prievolė ir jų laidavimas. Apeliantai yra suinteresuoti, jog ieškovas pats atsiskaitytų su banku.Apeliantai yra suinteresuoti ieškovo mokumo atstatymu. Apeliantai, nebūdami įtraukti trečiais asmenimis, neturi jokių garantijų, kad ieškovo administratorius ir trečiasis asmuo AB „DNB bankas“ veiks taip, kad nebūtų pažeisti laiduotojų interesai. Administratorius pakeitė savo pozicija nagrinėjamoje byloje ir siekia atsisakyti reikalavimo dėl restitucijos taikymo, o tai pažeistų ieškovo kreditorių, tarp jų ir apeliantų, teisėtus interesus, nes nebūtų atkurtas ieškovo mokumas.Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo vieningos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos aiškinant laiduotojo suinteresuotumą dėl pagrindinio skolininko mokumo. Ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl apeliantai yra suinteresuoti, jog ieškovo reikalavimai būtų patenkinti kuo didesne apimtimi, nes jie objektyviai nebeturės galimybės įgyvendinti regreso teisės į ieškovą, nes jis bus toks pat nemokus, kaip ir iškeliant bankroto bylą, bei bus likviduotas net neatsiskaičius su apeliantais.

Apeliantų argumentas, kad patenkinus ieškinį ir taikius restituciją bus atkurtas ieškovo mokumas, yra nepagrįstas. Ieškovo kreditorių susirinkimas nutarė kreiptis į teismą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, apeliantai šio nutarimo neginčijo. Teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimas neturi jokios įtakos apeliantų teisių, kylančių iš laidavimo sutarčių, apimčiai, nepablogina jų teisinės padėties, nes bankas bet kuriuo atveju turi teisę reikalauti skolos išieškojimo iš laiduotojų.Pagal kredito ir laidavimo sutartis ieškovas ir apeliantai bankui atsako solidariai. Tokiu atveju laiduotojai nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausiai nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą. Priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, tiek ją visą, tiek jos dalį. Bendraskolis, kuriam pareikštas ieškinys, neturi teisės reikalauti, kad prievolė būtų padalyta, ar kad kreditorius pirma reikštų ieškinį kitam bendraskoliui.Apeliantai nepagrįstai teigia, kad bylos šalys gali veikti priešingai apeliantų interesams. Ieškovo kreditorių susirinkimas nutarė kreiptis į teismą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama, o sprendimo šioje byloje priėmimas neturės jokios įtakos kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumui ir bankrutuojančios įmonės statusui. Ieškovo kreditorių susirinkimo nutarimas įvertinti galimybę keisti ieškinio dalyką nagrinėjamoje civilinėje byloje buvo priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo abejoti jo teisėtumu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta pareiškėjus įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Ginčo teisenoje byloje dalyvaujančiais asmenimis laikomi (ir atitinkamai suteikiamos procesinės teisės) ne tik bylos šalys (ieškovas ir atsakovas), bet ir tretieji asmenys. Esminis trečiųjų asmenų skirtumas nuo bylos šalių tas, kad tretieji asmenys nėra pirminiai ginčo subjektai. Tretieji asmenys byloje dalyvauja dėl to, kad turi pagrįstą suinteresuotumą bylos baigtimi, t. y. bylos baigtis gali tiesiogiai arba netiesiogiai paveikti jų teises. CPK 46 ir 47 straipsniuose tretieji asmenys skirstomi į trečiuosius asmenis, pareiškiančius savarankiškus reikalavimus, ir trečiuosius asmenis, nepareiškiančius savarankiškų reikalavimų. Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, yra ieškovai pirminių šalių (ieškovo ir atsakovo) atžvilgiu. Jie įstoja į jau prasidėjusį procesą pareikšdami savarankišką ieškinį dėl to paties ginčo dalyko, dėl kurio ieškovas su atsakovu jau bylinėjasi. Dėl to CPK 46 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, turi visas ieškovo teises ir pareigas, todėl nagrinėjamos bylos baigtis gali turėti tiesioginį poveikį trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais materialiosioms teisėms ir pareigoms, jų buvimui ir apimčiai.

Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, materialiosioms teisėms ir pareigoms tarp bylos šalių nagrinėjama civilinė byla tiesioginės įtakos neturės. Vis dėl to, CPK 47 straipsnyje įtvirtinta galimybė dalyvauti byloje ir tokiems asmenims. Ši nuostata grindžiama tuo, kad bylos baigtis gali turėti netiesioginės, bet svarbios įtakos asmens teisinei padėčiai, pavyzdžiui, atsakovas, kurio pusėje buvo trečiasis asmuo, pralaimėjęs bylą, gali nukreipti regresinį reikalavimą trečiajam asmeniui. Tai, kad bylos baigtis turės tik netiesioginę įtaką trečiojo asmens teisinei padėčiai, lemia, kad trečiajam asmeniui be savarankiškų reikalavimų CPK nesuteikia teisės disponuoti ginčo dalyku. Antai CPK 47 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises ir pareigas, išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį. Jie taip pat neturi teisės reikalauti, kad teismo sprendimas būtų priverstinai įvykdytas. Taigi trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nors ir nėra tiesioginis ginčo dalyvis, yra suinteresuotas konkrečia bylos baigtimi ir jam procesinių įstatymų suteikiamos visos procesinės teisės, išskyrus tas, kurios susijusios su galimybe disponuoti ginčo dalyku. Tai trečiajam asmeniui leidžia dalyvauti procese taip, kad šis pats galėtų užtikrinti savo teises ir teisėtus interesus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog asmuo galėtų įstoti į bylą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, būtinas pakankamas (glaudus) nagrinėjamos bylos teisinis ryšys su trečiojo asmens materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Šis ryšys nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju teismui įvertinus susiklosčiusius teisinius santykius ir faktines bylos aplinkybes, kurių gali būti pačių įvairiausių. Jei bylos ir trečiojo asmens materialiųjų teisių ir pareigų teisinis ryšys nepakankamas, teismas, atsižvelgdamas į CPK 7 straipsnį, turėtų atsisakyti priimti tokį asmenį dalyvauti byloje. Kita vertus, spręsdamas tokio asmens įtraukimo klausimą, teismas negali reikalauti, kad asmuo pagrįstų savo dalyvavimą byloje tuo, kad byla turės tiesioginės įtakos jo materialiosioms teisėms ir pareigoms, nes tokie padariniai būdingi tik bylos šaliai arba trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus..

Nagrinėjamu atveju apeliantai savo prašymą įtraukti juos į nagrinėjamą civilinę bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, ir suinteresuotumą bylos baigtimi grindžia tuo, kad jie yra laidavę už ieškovo kreditą, paimtą ginčijamos sutarties sudarymui, trečiajam asmeniui. Ieškinio patenkinimo atveju bus atkurtas ieškovo mokumas, jis galės asmeniškai atsiskaityti su kreditoriumi trečiuoju asmeniu, ir dėl šios priežasties pasibaigs apeliantų laidavimas. Pirmosios instancijos teismas atsisakymą įtraukti apeliantus į bylą trečiais asmenimis grindė tuo, kad ieškinio patenkinimo atveju apeliantų prievolės trečiajam asmeniui nebūtų sumažintos, o atkurtas ieškovo mokumas savaime nepanaikintų trečiojo asmens teisės reikalauti prievolių įvykdymo tiek iš pagrindinio skolininko – ieškovo, tiek iš laiduotojų – apeliantų. Laidavimas pasibaigtų arba apeliantų teisės ir pareigos pagal laidavimo sutartį pasikeistų ne teismo sprendimo pagrindu, o ieškovo veiksmų – savo prievolių įvykdymo pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad laidavimo atveju laiduotojas, kaip ir pagrindinis skolininkas, yra bendraskolis ir turi solidariąją prievolę kreditoriui (CK 6.81 str. 4 d.). Laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, kad, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas (CK 6.76 str. 1 d.). Esant solidariai skolininkų pareigai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą prievolę, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d., 6.76 str. 1 d.). Nurodyta materialiosios teisės norma suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo (CPK 5 str., CK 6.6 str. 4 d.).

Nagrinėjamu atveju, teismui priėmus ieškovui palankų sprendimą ir taikius restituciją, galimai būtų atkurtas ieškovo mokumas. Tačiau vien ieškovo mokumo atkūrimas nereikš apeliantų prievolių pagal laidavimo sutartį pasibaigimą ar pasikeitimą. Ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl lėšomis, kurios galimai bus ieškovo gautos patenkinus jo ieškinį, bus tenkinami visų jo kreditorių finansiniai reikalavimai Įmonių bankroto įstatymo nustatyta eilės tvarka. Todėl vien ieškovo mokumo atkūrimas nereiškia, kad ieškovas įvykdys prievoles trečiajam asmeniui pagal kredito sutartį visa apimtimi ir taip pasibaigs apeliantų laidavimas už ieškovą. Be to, kaip minėta, trečiasis asmuo, esant solidariai apeliantų prievolei, turi teisę reikalavimus reikšti tiek ieškovui, tiek tiesiogiai apeliantams. Iš atskirojo skundo ir trečiojo asmens atsiliepimo matyti, kad trečiasis asmuo šia savo teise pasinaudojo, pareikšdamas ieškinį dėl skolos priteisimo tiesiogiai apeliantams, o ieškinys buvo pareikštas dar prieš bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Apeliantai neturi teisės reikalauti, kad trečiasis asmuo iš pradžių reikštų reikalavimą dėl kredito grąžinimo ieškovui.

Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje būsimas galimai ieškovui palankus teismo sprendimas neturės įtakos apeliantų teisinei padėčiai, nepakeis jų teisių ir pareigų pagal laidavimo sutartį.

Apeliantų atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo vieningos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos aiškinant laiduotojo suinteresuotumą dėl pagrindinio skolininko mokumo, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai gali vadovautis tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuri yra suformuota tokio paties pobūdžio, analogiškose bylose. Tokio paties pobūdžio byla neturi būti suprantama kaip pasisakymas dėl tos pat teisės normos ar jos nuostatos aiškinimo, vertinimo ar taikymo. Tos pačios normos taikymo aplinkybės taip pat turi būti analogiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. gruodžio mėn. 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007). Apeliantų nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2010 kasacinis teismas pasisakė dėl laiduotojų suinteresuotumo dalyvauti bankroto byloje atkuriant bankrutuojančios įmonės mokumą ir jų teisės būtų įtrauktais trečiaisiais asmenimis į bankrutuojančios įmonės bankroto bylą, o ne atskirą civilinė bylą, kurioje bankrutuojančios įmonės administratorius, vykdydamas jam Įmonių bankroto įstatymo pavestas funkcijas, ginčija bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius.

Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartį nepakeistą.