Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ūkininko V. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutarties, kuria atsisakyta įtraukti į kreditorių sąrašą V. M. , civilinėje byloje Nr. B2-149-280/2007 dėl bankroto bylos iškėlimo žemės ūkio bendrovei „Pajiešmeniai“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ūkininkas V. M. 2007 m. vasario 26 d. kreipėsi į bankrutuojančios žemės ūkio bendrovės „Pajiešmeniai“ administratorių, prašydamas įtraukti jį į bendrovės kreditorių sąrašą su 302 036,79 Lt reikalavimu. Šiam reikalavimui pagrįsti jis pateikė ŽŪB „Pajiešmeniai“ įgaliojimą, išduotą R. Š. 2006 m. balandžio 1 d. pasirašyti sutartis, paimti prekes ŽŪB „Pajiešmeniai“ vardu, 2006 m. balandžio 16 d. paskolos sutartį tarp V. M. ir ŽŪB „Pajiešmeniai“, 2006 m. lapkričio 2 d. V. M. ir ŽŪB „Pajiešmeniai“ pirkimo-pardavimo sutartį bei 2007 m. sausio 5 d. PVM sąskaitas faktūras, pasirašytas paties V. M. .

Administratorius su pareikštu reikalavimu nesutiko ir prašė jį atmesti, teigdamas, kad 302 036,79 Lt bendrovės skola V. M. bendrovėje neapskaitoma, priešingai, apskaitoma V. M. 88610 Lt skola bendrovei.

Teismas nutartyje nurodė, kad kol nenustatyta, kad daiktas tikrai buvo perduotas, negali būti pripažįstama teisė reikalauti už jį apmokėti (CK 6.314 str.), jeigu nebuvo susitarta dėl išankstinio apmokėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad V. M. dirbo ŽŪB „Pajiešmeniai“ vadovu, jam nebuvo jokių kliūčių tinkamai įforminti turtinius santykius su bendrove. Medžiagų panaudojimo faktas ŽŪB „Pajiešmeniai“ pasėliams tiesiogiai įrodinėjamas tik liudytojų paaiškinimais, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl fakto, kad ūkininkas V. M. perdavė trąšas ir chemikalus ŽŪB „Pajiešmeniai“. Byloje nėra tai patvirtinančių tiesioginių rašytinių įrodymų: medžiagų priėmimo-perdavimo aktų, jų apskaitymo ir panaudojimo duomenų, kurių nebuvimas šiuo atveju nepaaiškinamas. Pateikti krovinių važtaraščiai patvirtina ne medžiagų perdavimą bendrovei, bet tai, kad UAB „Kesko Agro Lietuva“ jas perdavė V. M. . Nors V. M. vengia perduoti bendrovės administratoriui visą bendrovės apskaitytą turtą ir dokumentus, bet jis pats ir liudytojai pripažino, kad daugiau dokumentų apie turto perdavimo bendrovei faktą nėra. Visi V. M. pateikti rašytiniai įrodymai liudija apie medžiagų įgijimą jo ūkio vardu, bet ne apie jų naudojimą ir laikymą ŽŪB „Pajiešmeniai“. Pateiktos paskolos ir pirkimo-pardavimo sutartys yra neišsamios, jose nenurodyta medžiagų vertė, pirkimo-pardavimo sutartyje nenurodomas ir kiekis, neaišku, kada sutartys surašytos, nes jos pateiktos tik po bankroto bylos iškėlimo. Iš 2006 m. lapkričio 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu 2007 m. sausio 5 d. išrašytų PVM sąskaitų faktūrų neaišku, kaip ir su kuo suderintos kainos dėl medžiagų, kurių natūroje, pasak V. M. , jau nebebuvo ir pagal norminių aktų reikalavimus nebuvo pagrindo išrašyti PVM sąskaitas faktūras, nes jokia ūkinė operacija po 2006 m. lapkričio 2 d. sutarties surašymo nebevyko, V. M. buvo susigrąžinęs PVM.

1. Kad trąšos ir pesticidai buvo perduoti bendrovei ir panaudoti bendrovės reikmėms patvirtino visi byloje apklausti liudytojai. Tai patvirtina ir faktas, kad be trąšų ir pesticidų bendrovė negalėjo užauginti derliaus, o iš kitur trąšų ir pesticidų 2006 m. bendrovė negavo. Jam priklausančias trąšas ir pesticidus iš UAB „Kesko Agro Lietuva“ į bendrovę vežė bendrovės darbuotojai bendrovės transportu, ką patvirtino ir liudytojai bei krovinių važtaraščiai. Kad į bendrovę buvo atvežtos trąšos ir pesticidai, buhalterė žinojo, tačiau jų į apskaitą įtraukti negalėjo, nes nepriėmė (,,išmetinėjo“) buhalterinė programa. Trąšos ir pesticidai iš pradžių bendrovei buvo paskolinti, o vėliau perrašyti bendrovei.

2. Atsakovui ŽŪB „Pajiešmeniai“ iškėlus bankroto bylą, visi įmonės buhalteriniai dokumentai liko bendrovės kontoroje, tik nebuvo pasirašytas buhalterinių dokumentų perdavimo-priėmimo aktas. Po skundžiamos nutarties priėmimo, perduodant administratoriui surašytus bendrovės dokumentus pagal perdavimo-priėmimo aktą, kartu su kitais bendrovės kontoroje buvusiais dokumentais atsakovo administratoriui buvo perduotas 2006 m. birželio 21 d. trąšų ir pesticidų perdavimo-priėmimo aktas, pagal kurį laikotarpyje nuo 2006 m. balandžio 27 d. iki 2006 m. birželio 21 d. ŽŪB „Pajiešmeniai“ sandėlininkei L. D. jis perdavė trąšų ir pesticidų už 302 036,79 Lt sumą. Tarp perduodamų dokumentų buvo ir žiniaraštis, patvirtinantis, kad iš jo gautos trąšos ir pesticidai buvo sunaudoti bendrovės dirbamuose laukuose. Už trąšų išbarstymą ir pesticidų išpurškimą bendrovės darbuotojai gavo darbo užmokestį.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Pagrindai panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (nutartį) yra procesinės ar materialinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų taikymas, t. y. civilinio proceso kodekso 329, 330 straipsniuose nurodyti pagrindai. Išnagrinėjusi V. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutarties, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinamas atskirajame skunde nurodytais motyvais, taip pat ir CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nėra.

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu yra nustatyta, kad, iškėlus teisme bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą. Kaip matyti iš bankrutuojančios žemės ūkio bendrovės „Pajiešmeniai“ administratoriaus 2007 m. balandžio 12 d. rašto (t. 2 b.l. 1-2) ir kitų byloje esančių rašytinių duomenų, savo kreditoriniam reikalavimui pagrįsti ūkininkas V. M. pateikė ŽŪB „Pajiešmeniai“ įgaliojimą, išduotą 2006 m. balandžio 1 d. R. Š. , 2006 m. balandžio 16 d. data V. M. ir ŽŪB „Pajiešmeniai“ pasirašytą paskolos sutartį, 2006 m. lapkričio 2 d. data V. M. ir ŽŪB „Pajiešmeniai“ pasirašytą pirkimo-pardavimo sutartį bei 2007 m. sausio 5 d. PVM sąskaitas faktūras, pasirašytas paties V. M. . Iš šių duomenų bei paties apelianto atskirojo skundo teiginių sektų, kad V. M. žemės ūkio bendrovei ,,Pajiešmeniai“ paskolino, o vėliau perdavė nuosavybėn (pardavė) jam nuosavybės teise priklausiusias trąšas ir pesticidus, tačiau bendrovė už juos neapmokėjo. Taigi savo finansinį reikalavimą bendrovei apeliantas kildina iš pirkimo - pardavimo sutarties, pagal kurią bendrovė, kaip pirkėja, privalėtų atsiskaityti už jai nuosavybėn perduotus daiktus (prekes (CK 6.305 str. 1 d.).

Taigi nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl to, kad, ūkininko V. M. teigimu, bendrovė neatsiskaitė su juo už pateiktas prekes ir liko skolinga, o bankrutuojančios bendrovės teigimu, bendrovei prekės nebuvo perduotos ir ji neprivalo atsiskaityti. Taigi šiame ginče esminę reikšmę turi pateikiamų įrodymų, pagrindžiančių ar paneigiančių tam tikras aplinkybes, vertinimas. Toks įrodymų vertinimas vyksta pagal tam tikras įstatyme nustatytas taisykles.

Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos CPK 185 straipsnyje. Šioje teisės normoje nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę, nes, kaip žinoma, civiliniame procese galioja tikėtinumo ir įrodymų pakankamumo taisyklės. Šios taisyklės yra grindžiamos tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvada apie fakto buvimą civiliniame procese gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog šis faktas buvo, nei, kad jo nebuvo. Taigi teismas sprendimą byloje priima įvertinęs pateiktų argumentų ir nustatytų aplinkybių visumą (CPK 185 str.).

Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, teisė reikalauti sumokėti kainą pagal pirkimo-pardavimo sutartį atsiranda tik tuomet, kai pardavėjas perduoda pirkėjui daiktus ar disponavimo jais dokumentus, išskyrus atvejus, kai pirkėjas įpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku. V. M. pateiktos 2006 m. lapkričio 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties 2 punktu nustatyta, kad pirkėjas (bendrovė) išrašytą sąskaitą faktūrą ir nupirktą produkciją išsiveža savo transportu. Pagal šios sutarties 4 punktą pirkėjas už produkciją atsiskaito grynais pinigais arba bankiniu pavedimu per 30 d. nuo PVM sąskaitų faktūrų išrašymo dienos. Taigi sutartimi nustatytas produkcijos perdavimo momentas, kuris turi sutapti su sąskaitų faktūrų išrašymo ir perdavimo pirkėjui (bendrovei) momentu, o pirkėjo pareiga sumokėti kainą – 30 dienų po produkcijos perdavimo ir sąskaitų išrašymo dienos. Tačiau V. M. , reikšdamas kreditorinį reikalavimą ir teigdamas, kad bendrovei prekės buvo perduotos ir jai atsirado pareiga atsiskaityti, pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad prekės bendrovei iš tiesų buvo perduotos. Pagal CPK 177 straipsnio 4 dalies nuostatą bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Kadangi finansinis reikalavimas bendrovei yra grindžiamas pirkimo-pardavimo sutartimi, sudaryta tarp dviejų ūkio subjektų, t.y. bendrovės ir ūkininko ūkio, tai tokios sutarties vykdymas gali būti patvirtintas tik apskaitos dokumentais, pagrindžiančiais tokią ūkinę operaciją (Buhalterinės apskaitos įstatymo 1 str. 1 d., 2 str. 21 d., 12 str. 1 d.). Todėl apelianto teiginiai, kad prekių perdavimo faktą patvirtino byloje apklausti liudytojai, nesant byloje tai patvirtinančių apskaitos dokumentų, negali būti pagrindas pripažinti prekių perdavimo faktą.

Byloje yra nustatyta ir neginčijama aplinkybė, kad bendrovės įsiskolinimas ūkininkui V. M. nebuvo apskaitytas jokiuose bendrovės apskaitos dokumentuose. Tai patvirtina ir byloje esantys dokumentai - žemės ūkio bendrovės ,,Pajiešmeniai“ periodinė tiekėjų suvestinė už laikotarpį nuo 2007.01.01 iki 2007.01.11 (t. 2, b.l. 11) bei 2007 m. sausio 21 d. balansas (t. 2, b.l. 16), iš kurių matyti, kad ūkininkas V. M. nebuvo įtrauktas į tiekėjų-kreditorių sąrašą, o finansinių skolų balanse skola V. M. nebuvo apskaitoma, nors PVM sąskaitos faktūros, kaip pagrindas apmokėti už pateiktas prekes, surašytos 2007 m. sausio 5 d. data (t. 1, b.l. b.l. 178-187).

Pažymėtina, kad V. M. , kaip buvęs dabar bankrutuojančios bendrovės ,,Pajiešmeniai“ vadovas, turėjo galimybę bei privalėjo siekti, kad buhalterinė apskaita bendrovėje būtų vedama laikantis norminių aktų reikalavimų, kad bendrovėje gautos prekės būtų laiku ir tinkamai apskaitytos, kad už gautas prekes būtų laiku atsiskaitoma. Todėl faktas, kad sutartis bei kitus dokumentus, kuriais grindžiamas finansinis reikalavimas, V. M. pateikė tik po bankroto bylos iškėlimo, o sąskaitas faktūras dėl apmokėjimo už bendrovei tariamai parduotas ir perduotas prekes (trąšas ir pesticidus) išrašė tik 2007 m. sausio 5 d., t.y. po to, kai Panevėžio apygardos teisme buvo gautas ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei ir kas V. M. , kaip bendrovės vadovui, privalėjo būti žinoma (t. 1, b.l. 17-20), kelia pagrįstas abejones dėl šių dokumentų surašymo laiko bei įrodomosios vertės ir todėl negali būti laikomi patikimais įrodymais, sprendžiant V. M. finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimą.

Kartu su atskiruoju skundu apeliantas pateikė jo paties ir sandėlininkės L. D. pasirašytą trąšų ir pesticidų perdavimo-priėmimo aktą. Tačiau faktai, kad apie tokio dokumento egzistavimą nei V. M. , nei jį pasirašiusi L. D. , šioje byloje apklausta liudytoja (t. 2 b.l. 43), iki skundžiamos nutarties priėmimo neteigė, taip pat kad šis dokumentas surašytas 2006 m. birželio 21 d. data, tačiau pateiktas tik šiuo metu, kad jame nurodytas prekių perdavimo laikas 2006 m. balandžio 27 d. – 2006 m. birželio 21 d., kai sąskaitos faktūros apmokėjimui už šias prekes surašytos tik 2007 m. sausio 5 d. data, kelia pagrįstas abejones dokumente išdėstytų duomenų atitikimu tikrovei, todėl nepatvirtina prekių perdavimo nuosavybėn fakto.

Byloje esantys duomenys rodo, kad prekes iš UAB ,,Kesko Agro Lietuva“ pirko ir žemės ūkio bendrovė ,,Pajiešmeniai“, kuri šiuo metu turi įsiskolinimą minėtai įmonei (t. 1, b.l 38, 85, 86, 154, 175). Nėra abejonių, kad žemės ūkio bendrovė, kurios tiesioginė veikla susijusi su žemės ūkio produkcijos auginimu, kaip ir ūkininko ūkis, savo veikloje naudoja trąšas ir pesticidus. Todėl apelianto pateikti žiniaraščiai, rodantys, kad ŽŪB ,,Pajiešmeniai“ naudojo augalų apsaugos priemones, negali patvirtinti fakto, jog šias priemones bendrovei perdavė ūkininkas V. M. .

Remdamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ūkininkas V. M. , pateikdamas bankrutuojančios žemės ūkio bendrovės ,,Pajiešmeniai“ administratoriui savo finansinį reikalavimą, tinkamais ir leistinais įrodymais neįrodė šio reikalavimo pagrįstumo, o jo pateikti įrodymai šio reikalavimo pagrįstumo nepatvirtina, nes jų pagrindu negalima padaryti išvados, kad jis perdavė žemės ūkio bendrovės ,,Pajiešmeniai“ nuosavybėn jam nuosavybės teise priklausiusias prekes – trąšas bei chemikalus – ir turi teisę reikalauti sumokėti šių prekių kainą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatenkino V. M. prašymo įtraukti jį į BŽŪB „Pajiešmeniai“ kreditorių sąrašą su 302 036,79 Lt reikalavimu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Palikti Panevėžio apygardos teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartį nepakeistą.