Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Teresėlė Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-792/2010

2.4.2.1., 2.4.7., 2.4.8.

2010 m. liepos 22 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Teresėlės Kazlauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 7 d. nuosprendžio, kuriuo G. P., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 242 str. ir nuteistas 1 (vieneriems) metams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d. ir 3 d., šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis pridėta prie Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės neatliktos dalies ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2010 m. gegužės 7 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. P. nuteistas už tai, kad vengė atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, o būtent: jis, 2008-12-22 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 2 d. ir nuteistas 2 metams 6 mėnesiams laisvės atėmimo bausme, nuosprendžiui įsiteisėjus, be svarbios priežasties vengė atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Šiais savo veiksmais G. P. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 242 str.

Nuteistojo nuomone, pagal Lietuvos Respublikos BK 66 str. teismas, skirdamas bausmę, privalėjo įskaityti jo laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo laiką į paskirtą bausmę. Tokia nuostata taikoma nepriklausomai, ar teismo nuosprendis buvo priimtas pirmosios, apeliacinės ar kasacinės instancijos teismuose. Analogiškus reikalavimus pripažino dėl kardomojo kalinimo įskaitymo į paskirtą bausmę ir Europos Žmogaus teisių komisija, nagrinėdama skundus. Kardomajam kalinimui turi būti prilygintas ir į paskirtą bausmę įskaitomas dėl padarytos nusikalstamos veikos paskirto laikinojo sulaikymo laikas (LR BPK 140 str.). Tačiau teismas 2010 m. gegužės 7 d. nuosprendyje to nepadarė. Dėl šių priežasčių apeliantas prašo pakeisti skundžiamą teismo nuosprendį.

Teismo posėdžio metu nuteistojo G. P. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti.

Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo G. P. apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 7 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, tinkamai G. P. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 242 str. bei pagrįstai paskyrė jam straipsnio sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, nustatydamas laisvės atėmimo bausmės terminą, artimą straipsnio sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Pirmosios instancijos teismas, subendrindamas G. P. už Lietuvos Respublikos BK 242 str. numatyto nusikaltimo padarymą paskirtą laisvės atėmimo bausmę su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalimi, bausmės skyrimo taisyklių, nustatytų Lietuvos Respublikos BK 64 str., nepažeidė.

Nuteistasis G. P. apeliaciniu skundu prašo paskirti jam mažesnę bausmę negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė, sulaikymo ir kardomojo kalinimo laiką įskaityti į bausmės laiką ir bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2010 m. kovo 1 d.

Kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, G. P. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 242 str. padarymą, pirmosios instancijos teismas paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. P. paskyrė pačią griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kadangi G. P. padarė tyčinę nusikalstamą veiką būdamas anksčiau teistas už tyčinius nusikaltimus, kas rodo jo polinkį nusikalsti, o Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d. numatyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistasis G. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi, papasakojo teismui visas aplinkybes, paskatinusias padaryti nusikaltimą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir įvertinęs šios aplinkybės reikšmę, motyvuotai paskirti bausmės dydį, skaičiuojant nuo jos vidurkio. Tačiau teismas nuosprendyje nors ir nurodo, kad skiria jam mažesnę bausmę, nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, tačiau paskiria vienerius metus laisvės atėmimo.

Kolegija nelaiko pagrįstais tokius nuteistojo skundo argumentus, kad būtų pagrindas nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo G. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nes jis ikiteisminio tyrimo metu pirmos apklausos metu iš viso atsisakė bendrauti su bylos tyrėja, nedavė parodymų, atsisakė pasirašyti procesiniuose dokumentuose (b.l. 34-35, 36). Antros apklausos metu dokumentus pasirašė, kaltu prisipažino, tačiau parodymus duoti atsisakė (b.l. 38-39, 40). Taigi, ši aplinkybė, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, o vėliau prisipažinęs padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjęsis, negali būti laikoma atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi, kolegijos nuomone, nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką tik surinkus byloje pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę, o jo gailėjimasis padarius nusikalstamą veiką, negali būti laikomas nuoširdžiu, nes nuteistasis menkino savo nusikalstamos veikos pobūdį, nepripažino vienos esminės įstatyme ir kaltinime nurodytos aplinkybės – bausmės vengimo be svarbios priežasties.

Nuteistojo skundo argumentas, kad teismas nuosprendyje nors ir nurodo, kad skiria jam mažesnę bausmę, nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, tačiau paskiria vienerius metus laisvės atėmimo, nelaikytinas pagrįstu, kadangi pirmosios instancijos teismas jam paskyrė mažesnę laisvės atėmimo bausmę, nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, nes pagal Lietuvos Respublikos BK 242 str. laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 1 metai 1 mėnuo 15 dienų. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodydamas, kad skiria bausmę mažesnę, nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, teisėtai ir pagrįstai nuteistajam paskyrė 1 metų laisvės atėmimo bausmę.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuteistajam G. P. paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, todėl švelninti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, skirdamas jam bausmę, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį pridėjo prie Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalies bei nuosprendžio pradžią skaičiavo nuo nuosprendžio paskelbimo dienos 2010 m. gegužės 7 d. Skaičiuodamas nuosprendžio pradžią nuo 2010 m. gegužės 7 d., teismas neįskaitė į paskirtą bausmę jo sulaikymo ir kardomojo kalinimo laiko, nors jis buvo sulaikytas 2010 m. kovo 1 d.

Kolegija sprendžia, kad nuteistasis G. P. nepagrįstai prašo į paskirtą bausmę įskaityti jo sulaikymo ir kalinimo laiką nuo 2010 m. kovo 1 d.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu buvo nuteistas 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimu. Kadangi nuteistasis vengė atlikti šią bausmę ir slapstėsi, jam buvo paskelbta paieška, o 2010 m. kovo 1 d. jis buvo sulaikytas ir laikomas suėmime (b.l. 25). Taigi, 2010 m. kovo 1 d. sulaikius G. P., jis pradėjo atlikinėti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu jam paskirtą 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl nuteistojo G. P. vengimo atlikti bausmę pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendį, jam šioje naujoje baudžiamojoje byloje jokia kardomoji priemonė paskirta nebuvo. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d. ir 3 d., pagrįstai nuosprendžiu paskirtos 1 metų laisvės atėmimo bausmės dalį pridėjo prie Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu paskirtos 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės neatliktos dalies, tokiu būdu šias bausmes subendrindamas ir paskirdamas galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 9 mėnesiams. Todėl G. P. skunde nurodytos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, privalėjo įskaityti jo laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo laiką į paskirtą bausmę, nelaikytinos pagrįstomis, kadangi nuteistasis nuo 2010 m. kovo 1 d. pradėjo atlikinėti bausmę pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendį, o ne buvo jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas naujoje baudžiamojoje byloje.

Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo G. P. laikymą suėmime nuo 2010 m. kovo 1 d. įskaityti į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu paskirtą 2 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 7 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, tenkinti G. P. apeliacinį skundą jo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu paskirtos subendrintos 2 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pradžia skaičiuotina nuo 2010 m. gegužės 7 d.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo G. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo.