- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-10
- Bylos Nr.
- 2K-83/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-14-1-01210-2010-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Tomas Šeškauskas (pirm.), Viktoras Aidukas, Aldona Rakauskienė (pran.)
- Nuteistasis
- J. Ž.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 4 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 9 d. nutarties.
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 4 d. nuosprendžiu J. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant J. Ž. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 9 d. nutartimi nuteistojo J. Ž. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. Ž. nuteistas už tai, kad, 2010 m. liepos 4 d., apie 6.00 val., Vilniuje, Didžiojoje g. 19, esančioje kavinėje „Amatininkų užeiga“ iš chuliganiškų paskatų, kilus asmeniniam konfliktui, sudavė A. D. kumščiu vieną smūgį į veidą, po to du kartus smūgiavo nuo primojo smūgio į veidą ant grindų nukritusiam nukentėjusiajam į galvos bei krūtinės sritį. Antrąjį smūgį kėde nukentėjusysis atrėmė rankomis ir kojomis bei įsikibęs į kaltinamojo laikomą baro kėdę pakilo. Šiais tyčiniais smurtiniais veiksmais J. Ž. sužalojo A. D. , padarydamas jam nosies kaulų lūžį su nosies deformacija, dešinės plaštakos sumušimą, odos nubrozdinimą krūtinėje, dešiniajame dilbyje, kairėje blauzdoje bei kraujosruvą kairės pėdos antrame ir trečiame pirštuose, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis J. Ž. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 4 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 9 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatoriaus teigia, kad abiejų instancijų teismai neteisingai aiškino materialinės ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, todėl priėmė neteisingus ir nepagrįstus sprendimus.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, dar kartą nagrinėdamas bylą, nepaisė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, t. y. bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma. Teigia, kad duomenys, kuriais teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį, neatitinka BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, kad iš esmės pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik kaltinimui palankiais įrodymais, ignoravo jo kaltę paneigiančius įrodymus, o tai rodo, jog įrodymų vertinimas buvo neatitinkantis įstatymų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas skundą išnagrinėjo formaliai, daugumą apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pripažino neesminėmis aplinkybėmis, visapusiškai nepatikrino byloje esančių duomenų, atmesdamas jo skundą, nepateikė jokių motyvuotų ir pagrįstų argumentų, o tai laikytina apeliacinio skundo neišnagrinėjimu ir esminiu BPK pažeidimu. Apeliaciniame skunde buvo atkreipiamas dėmesys į netinkamą įrodymų vertinimą, apkaltinamojo nuosprendžio grindimą prielaidomis, prieštaringais proceso dalyvių parodymais (nepašalinant prieštaravimų tarp nukentėjusiojo A. D. , liudytojų A. Š. , R. K. R. bei L. S. parodymų), vertinant tik tą liudytojų R. K. R. ir E. M. parodymų dalį, kuri palanki kaltinimui, ignoruojant parodymų dalį, patvirtinančią jo nekaltumą dėl inkriminuojamo įvykio, bei neatsižvelgiant į esminę aplinkybę, kad pats nukentėjusysis A. D. nematė, kas jam sudavė smūgį į veidą. Skunde nurodoma, kad teismai nevertino A. D. provokuojamo ir agresyvaus elgesio, ignoravo aplinkybę, kad dėl smurtinių A. D. veiksmų kasatoriui buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir kad jo veiksmai prieš A. D. , turėtų būti vertintini kaip gynimasis, t. y. būtinoji gintis. Apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliekamas įrodymų tyrimas, dėl to liko nepašalinti proceso dalyvių parodymuose esantys prieštaravimai, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Nepašalinus abejonių, nuosprendis liko grįstas prielaidomis, todėl šioje byloje paneigtas vienas kertinių baudžiamojo proceso principų - in dubio pro reo principas, teigiantis, kad visos nepašalintos abejonės yra aiškinamos kaltinamojo naudai. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad nėra jokių patikimų ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, jog nukentėjusiojo A. D. sveikatos sutrikdymas buvo sukeltas būtent jo veiksmais.
Kasatorius pažymi, kad teismui perduotas kaltinamasis aktas surašytas nesilaikant BPK 219 straipsnio reikalavimų. Kaltinamajame akte nėra detalizuota inkriminuota nusikalstama veika, t. y. apsiribojama šablonišku duomenų išdėstymu, nurodant, kad buvo suduoti smūgiai (ranka ir kėde), kuriais nukentėjusiajam A. D. padaryti tam tikri sužalojimai, tačiau konkrečių tiriamo įvykio aplinkybių nepateikiama ir tai leidžia daryti išvadą, jog nepateikus visų pagrindinių duomenų, kuriais yra grindžiamas kaltinimas, padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimas. Skunde tvirtinama, kad, be nurodytų kaltinamojo akto trūkumų, jame yra pateikti ir tikrovės neatitinkantys duomenys, t. y. teigiama, jog J. Ž. dėl jam pareikšto įtarimo prisipažino kaltas. Kasatorius pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai neigė kaltę ir kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos neprisipažino. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų nėra aišku, ar aptariamas apeliacinio skundo pagrindas teismo buvo patikrintas, nes apeliacinės instancijos teismas vertina inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymo detalumą nuosprendyje, bet ne kaltinamajame akte, tuo tarpu skundu siekta atkreipti dėmesį į kaltinamojo akto neatitikimą baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimams.
Apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis, o ne patikimais įrodymais, įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl, kasatoriaus nuomone, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos.
Nukentėjusiojo A. D. parodymai (dėl įvykio aplinkybių, t. y. jo sumušimo ir tai padariusių asmenų skaičiaus), duoti teisminio nagrinėjimo metu, kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo, tą patvirtina ir specialisto išvada Nr. G 2157/10 (01). Jam inkriminuotas smurtinis veiksmas - smūgis kumščiu į nukentėjusiojo veidą - nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Pats tariamai nukentėjęs A. D. , duodamas parodymus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, parodė, kad nematė, kas jam sudavė smūgį. Tariamo smūgio niekas nematė, išskyrus liudytoją A. Š. , kurio parodymais teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad ir pats liudytojas A. Š. proceso metu niekada kategoriškai nepatvirtino, jog matė, kaip buvo suduotas smūgis į veidą. Pasisakant apie kitus inkriminuotus smurtinius veiksmus - smūgius kėde, pastebėtina, kad nė vienas liudytojas, išskyrus A. Š. , to nepatvirtino. Be to, šio liudytojo parodymai prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, kad jis aktyviai gynėsi ir kėde jam nebuvo suduota. Gynyba, siekdama išsiaiškinti, ar liudytojo A. Š. parodymai patvirtina ar paneigia minėtas aplinkybes dėl smūgių, reiškė prašymą atlikti tyrimo veiksmą - parodymų patikrinimą įvykio vietoje, tačiau prašymas nebuvo tenkintas nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas nevertino paties nukentėjusiojo A. D. veiksmų, t. y. to, kad jis buvo neblaivus, elgėsi agresyviai, trukdė kitų kavinės „Amatininkų užeiga" lankytojų poilsiui priekabiaudamas prie jų, trukdydamas jiems pasinaudoti kavinės tualetu, savo elgesiu provokavo konfliktines situacijas, vartojo necenzūrinius žodžius. Šias aplinkybes patvirtino keletas apklaustų liudytojų (L. S. , E. M. ). Tokios aplinkybės net ir pripažinimo kaltu atveju privalėjo būti vertinamos kaip lengvinančios jo atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas „provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys"). Skunde teigiama, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas atitinkamai neįvertino to, jog dėl nukentėjusiojo A. D. smurtinių veiksmų jam (kasatoriui) buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (tai patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. liepos 14 d. specialisto išvada Nr. G 2203/10 (01)). Net ir sutikus su išvada, kad neva jis sužalojo nukentėjusįjį, manytina, jog jo veiksmai laikytini būtinąja gintimi ar bent veika, padaryta peržengus būtinosios ginties ribas (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad byloje neįrodyta, jog būtent jis prieš nukentėjusįjį A. D. panaudojo fizinį smurtą suduodamas jam kumščiu smūgį į veidą ir padarydamas jam nosies kaulų lūžį su nosies deformacija, t. y. kad būtent jo veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, todėl, nenustačius tarp veikos ir kilusių padarinių priežastinio ryšio, negalima ir baudžiamoji atsakomybė. BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas apima tik tokius padarinius, kurie įvertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šiuo atveju jis nuteistas už tai, kad neva sužalojo A. D. padarydamas jam nosies kaulų lūžį su nosies deformacija, dešinės plaštakos sumušimą, odos nubrozdinimą krūtinėje, dešiniajame dilbyje, kairėje blauzdoje bei kraujosruvą kairės pėdos antrame ir trečiame pirštuose. Tačiau tik nosies kaulų lūžis su nosies deformacija buvo įvertintas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, kiti sužalojimai negali sukelti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, todėl, kasatoriaus nuomone, už juos jis nepagrįstai ir neteisėtai nubaustas. Apeliacinės instancijos teismas ne tik kad nepasisakė dėl priežastinio ryšio tarp jam inkriminuotos veikos ir padarinių nebuvimo, bet ir neatkreipė dėmesio į perteklinius jam inkriminuotus padarinius, kurių dalis net nesukelia baudžiamosios atsakomybės.
Be to, kasatorius teigia, kad skiriant bausmę buvo pažeisti BK 55 straipsnio reikalavimai. Jis buvo pirmą kartą teisiamas už apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis), tačiau teismas jam skyrė su laisvės atėmimu susijusią bausmę. Be to, nuspręsdamas skirti laisvės atėmimo bausmę, teismas nemotyvavo šio savo sprendimo, nors baudžiamasis įstatymas jį įpareigoja tai padaryti. Iš apkaltinamojo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas skyrė su laisvės atėmimu susijusią bausmę vien dėl to, jog buvo padarytas smurtinis nusikaltimas viešoje vietoje. Tačiau, kita vertus, teismas nurodė, kad jo asmenybė yra vertintina teigiamai. Atsižvelgiant į tokius teismo nurodytus bausmės skyrimo motyvus, darytina išvada, kad laisvės atėmimo bausmės skyrimas vien dėl to, jog buvo padarytas smurtinis nusikaltimas viešoje vietoje, prasilenkia su teisingumo principo įgyvendinimu. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šias aplinkybes, pažymėjo, jog tai, kad teismas skyrė su laisvės atėmimu susijusią bausmę ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo, neprieštarauja BK 55 str. nuostatoms, nes reali laisvės atėmimo bausmė apeliantui nebuvo paskirta. BK 55 straipsnis nediferencijuoja laisvės atėmimo bausmės į realiai atliekamą laisvės atėmimo bausmę ir ne. Formuluotė „teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes" reiškia, kad teismas paprastai skiria tą iš BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje išvardytų bausmių, kuri nėra susijusi su laisvės atėmimu. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (BK 54 straipsnio 1, 3 dalis), o šiuo atveju tokios atitikties nėra, nes: jis anksčiau nebuvo teistas, dirba, apibūdinamas teigiamai, neturi žalingų įpročių (nepiktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ir (ar) psichotropinėmis medžiagomis), inkriminuota nusikalstama veika yra apysunkis nusikaltimas, sukėlęs tik nesunkų sveikatos sutrikdymą, nėra nustatyta jokių jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Taigi darytina išvada, kad apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirta bausmė yra neteisinga ir turi būti švelninama, t. y. turi būti skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė L. Beinarytė atsiliepime į nuteistojo J. Ž. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Ji nurodo, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog abiejų instancijų teismai, visapusiškai ištyrę byloje surinktus įrodymus ir įvertinę jų visetą, nustatė, jog nuteistasis J. Ž. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, taip pat nesunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, ir tokie J. Ž. veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, sudėtį.
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad jo veiksmai vertintini kaip būtinoji gintis. Pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme pasakyta, jog būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, o byloje nėra duomenų, kad J. Ž. atžvilgiu buvo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis. Nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant įstatymo reikalavimus, pareikštas kaltinimas yra neaiškus ir nesuprantamas, veika nedetalizuota, nėra visų pagrindinių duomenų, kuriais grindžiamas kaltinimas. Šioje byloje kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus, be to, pareikštą kaltinimą visapusiškai patikrina teismas ir kaltinamasis turi galimybę nuo jo gintis, į visus pažeidimus atkreipti teismo dėmesį, ir tik teismas, ištyręs visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, konstatuoja, ar padaryta nusikalstama veika, ar ne. Kasatorius teisingai pastebi, kad kaltinamajame akte klaidingai nurodyta, jog J. Ž. visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, teisminio bylos nagrinėjimo metu J. Ž. neprisipažino dėl nusikalstamos veikos padarymo, taip nurodyta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Teigti, kad dėl to kaltinamasis aktas neatitinka Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo teigti, jog buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo J. Ž. teisės. Priešingai nei teigia kasatorius, pagrįstai teismas kritiškai vertino J. Ž. , liudytojų E. M. , L. S. parodymus, kaip bandymą sušvelninti J. Ž. kaltę. Tiek nuteistojo, tiek minėtų liudytojų parodymus paneigia nuoseklūs nukentėjusiojo A. D. , liudytojų R. K. R., A. Š. parodymai ir byloje esantys rašytiniai įrodymai. Abiejų instancijų teismai bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, todėl, priešingai nei teigia kasatorius, nėra pagrindo pripažinti, jog nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos bei BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimai.
Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą, netyrė apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir formaliais argumentais juos atmetė. Pažymėtina, kad teismas, skirdamas J. Ž. bausmę, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumą, kaltės formą, asmenybę ir paskyrė bausmę, mažesnę nei sankcijos vidurkis. Tai, kad teismas skyrė su laisvės atėmimu susijusią bausmę ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo, neprieštarauja BK 55 straipsnio nuostatoms.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, atidėdamas bausmės vykdymą ir paskirdamas įpareigojimą be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo išvykti (turi būti neišvykti) iš nuolatinės gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms padarė techninę rašybos klaidą, kuri įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturi.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti juos ir bylą nutraukti – nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.
Iš kasacinio skundo turinio (kuriame, pakartojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus bei Baudžiamojo proceso kodekso atitinkamų straipsnių reikalavimus, kurių, kasatoriaus nuomone, nebuvo laikomasi) matyti, kad kasatorius, teigdamas, jog jo kaltumas padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, neįrodytas, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti suvaržiusiais nuteistojo gynybos teises ar kitaip sutrukdžiusiais teismams išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nenustatė. Kasatoriaus teiginiai, kad teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis, kad vertinant įrodymus pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai, prieštarauja priimtų skundžiamų sprendimų turiniui. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti, rungimosi principas (BPK 7 straipsnis) nebuvo pažeistas, visi pateikti prašymai buvo sprendžiami nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Priimtame nuosprendyje įrodymai, tiek kaltinantys, tiek teisinantys, išdėstyti, išanalizuoti bei atitinkamai įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, neturi teisinio pagrindo, todėl kasatoriaus argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimas, atmestini. Kasatoriaus nuorodos, kad kaltinamasis aktas neatitiko BK 219 straipsnyje nurodytų reikalavimų, taip pat yra nepagrįstos. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes būtina nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje. Šioje byloje kaltinamajame akte J. Ž. inkriminuota nusikalstama veika aprašyta, nurodant nusikaltimo padarymo laiką, vietą, būdą, padarinius, kitas aplinkybes bei pagrindinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas. Šis aprašymas atitinka BK normos, pagal kurią nusikalstama veika buvo kvalifikuota, t. y. BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto dispoziciją. Tai, kad kaltinamajame akte buvo klaidingai nurodyta, jog J. Ž. visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nėra pagrindas teigti, jog kaltinamasis aktas neatitinka Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, kad buvo suvaržytos ar pažeistos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir jeigu teismas nusprendžia apeliacinius skundus atmesti, pagal BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus priimamoje nutartyje nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismas šių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius apelianto argumentus, kurie iš esmės pakartoti ir kasaciniame skunde, priimtoje nutartyje yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Kasatoriaus nuorodos, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo svarstyti ar jo veiksmai neturėjo būti vertinami kaip būtinoji gintis, visiškai nepagrįstos, be to, prieštaraujančios paties nuteistojo gynybos pozicijai teigiant, jog jis nukentėjusiojo nesužalojo, nes jokio fizinio smurto prieš jį nenaudojo. Konstatuoti, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo būtina atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo
J. Ž. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų, tyčiniais smurtiniais veiksmais, t. y. suduodamas nukentėjusiajam A. D. kumščiu į veidą, po to dar du kartus smūgiuodamas jam į veidą ir krūtinę parkritusiam ant grindų, sužalojo jį padarydamas jam nosies kaulo lūžį su nosies deformacija, dešinės plaštakos sumušimą, odos nubrozdinimą krūtinėje, dešiniame dilbyje, kairėje blauzdoje bei kraujosruvas kairės antrame ir trečiame pėdos pirštuose. Dėl nosies kaulų lūžio su nosies deformacija nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Pagal nustatytas bylos aplinkybes nukentėjusiajam nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas nuteistojo tyčiniais veiksmais, todėl tenkinti kasatoriaus prašymą, panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti konstatuojant, kad J. Ž. baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, kad jis nepagrįstai pripažintas atsakingu už smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam sukeltus padarinius, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
Netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą kasatorius motyvuoja ir tuo, kad nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlė tik nosies kaulų lūžis su nosies deformacija, todėl jis nepagrįstai pripažintas kaltu ir už kitus sužalojimus, nesukėlusius tokių padarinių, dėl kurių gali būti taikomas BK 138 straipsnis. Šie kasatoriaus argumentai taip pat atmestini. Pagal teismų praktiką tyčiniais veiksmais kitam asmeniui padaryti sveikatos sutrikdymai, sukėlę skirtinguose BK straipsniuose nurodytus padarinius, sunkiausi padariniai, už kuriuos numatyta baudžiamoji atsakomybė atitinkamame Baudžiamojo kodekso straipsnyje, laikomi apimančiais lengvesnius. Todėl tiek kaltinamajame akte, tiek ir nuosprendyje būtina nurodyti visus padarinius, nes tai turi reikšmės bausmės individualizavimui bei žalos atlyginimo klausimams spręsti.
Kasatorius teigia, kad skiriant jam bausmę, susijusią su laisvės atėmimu, teismas netinkamai taikė BK 55 straipsnį, nes jis buvo pirmą kartą teisiamas už apysunkį tyčinį nusikaltimą. Šis argumentas, kuriuo grindžiamas abiejų instancijų teismų netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas, taip pat atmestinas. BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta bausmė yra laisvės atėmimas iki penkerių metų. BK 55 straipsnis gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu straipsnio sankcijoje, pagal kurį asmuo teisiamas, alternatyviai su laisvės atėmimo bausmėmis numatytos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu. Jeigu straipsnio sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę, tai skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, galima tik nustačius švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygas (BK 62 straipsnis) arba kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). J. Ž. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, o pagal šio straipsnio antrosios dalies sankciją jokių alternatyvių bausmių, nesusijusių su laisvės atėmimu, nėra numatyta.
Pirmosios instancijos teismas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą J. Ž. paskyrė vienerius metus laisvės atėmimo, t. y. tokią bausmės rūšį, kokia numatyta minėto straipsnio sankcijoje, bei taikė BK 75 straipsnio 2 dalį, t. y. atidėjo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad nuteistajam bausmė paskirta pažeidžiant BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Bausmės dydžio klausimas buvo apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas ir priimtoje šio teismo nutartyje yra pasisakyta, kad paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta.
Remiantis tuo, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo kasaciniame skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti, jais remiantis naikinti ar keisti teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo J. Ž. kasacinį skundą.