Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

pareiškėjai (nukentėjusiajai) D. P., jos įgaliotajam atstovui advokatui Audriui Juozapavičiui,

asmeniui, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nepradėta E. V., jo įgaliotajai atstovei advokatei Julijai Šlekonytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal pareiškėjos D. P. patikslintą skundą dėl Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 policijos komisariato 2019 m. balandžio 15 d. nutarimo nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną (ROIK 19099910838) panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 policijos komisariato tyrėjas V. S. 2019 m. balandžio 16 d. priėmė nutarimą Nepradėti administracinio nusižengimo bylos teisenos dėl 2019 m. balandžio 4 d., apie 20.30 val., įvykio (duomenys neskelbtini) esančioje šunų vedžiojimo aikštelėje, susipjovus E. V. šuniui su kitu šuniu, kai vaikinas vienam iš gyvūnų koja įspyrė į šoną. Nutarime nurodoma, kad Vilniaus AVPK Vilniaus m. 6 PK gautas D. P. pareiškimas dėl to, kad 2019 m. balandžio 4 d., apie 20.00 val., (duomenys neskelbtini) esančioje šunų vedžiojimo aikštelėje, jai vedžiojant savo šunį, į aikštelę atėjo vaikinas, kuris taip pat paleido savo šunį. Moters teigimu, aikštelėje minėti šunys susipjovė ir vaikinas jos šuniui koja spyrė į šoną. Pareiškime nurodyta, kad dėl patirto spyrio, pareiškėjos nuomone, šuniui galėjo atsirasti tiek fizinių tiek psichologinių padarinių. Pateiktuose medicininiuose dokumentuose nurodyta, kad dėl spyrio, pareiškėjos šuniui, jokių sužalojimų nenustatyta. Tyrimo metu apklaustas E. V. taip pat paaiškino, kad jam su šuniu atėjus į (duomenys neskelbtini) esančią šunų vedžiojimo aikštelę ir jį ten paleidus, šuo susipjovė su kitu aikštelėje buvusiu šuniu. Vaikino teigimu, siekdamas išskirti minėtus gyvūnus, jis kartą koja spyrė ne savo šuniui į šoną. ANK 346 straipsnio 16 dalyje numatyta teisės norma yra blanketinė, nes joje nėra tiesiogiai nurodyta, kokie veiksmai laikomi žiauriu elgesiu su gyvūnu ar jo kankinimu. Todėl konstatuojant E. V. kaltę pagal ANK 346 straipsnio 16 dalį, būtina atsižvelgti į tai, kokie veiksmai pripažįstami žiauriu elgesiu su gyvūnu pagal Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatas. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje išvardinti veiksmai, kurie laikomi žiauriu elgesiu su gyvūnais ir jų kankinimu, o 5 straipsnyje išvardinti tokie veiksmai, kurie žiauriu elgesiu su gyvūnais ir jų kankinimu nelaikomi. Įvertinus tai, kad Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, jog poveikio priemonės, pašalinančios grėsmę, taikymas gyvūnams ar jų nužudymas, kai gresia realus pavojus žmogui ar kitam gyvūnui nėra laikoma žiauriu elgesiu su gyvūnu, todėl nurodytoje situacijoje E. V. veiksmai, spyris šuniui į šoną, siekiant išvengti sužalojimų, gyvūnams ir žmonėms, šunų pjautynių metu negali būti traktuojami kaip žiaurus elgesys su gyvūnu. (b. l. 4)

Pareiškėja (nukentėjusioji) D. P. patikslintu skundu prašė panaikinti VPK Vilniaus miesto 6 policijos komisariato 2019 m. balandžio 15 d. nutarimą ir paskirti E. V. administracinę nuobaudą: už ANK 346 straipsnio 16 dalyje nustatyto pažeidimo padarymą 1000 Eur baudą; už ANK 481 straipsnio 1 dalyje nustatyto pažeidimo padarymą 120 Eur baudą; priteisti pareiškėjai iš E. V. turtinę žalą (pagal pateiktus kvitus), 500 Eur neturtinės žalos, bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas tokiais argumentais: pirma, priešingai nei nurodoma skundžiamame nutarime, iš veterinarijos įstaigos išvadų matyti, kad jos šuo patyrė traumą, t. y. fizinę ir psichologinę. Po įvykio šuo rodė akivaizdžius baimės ženklus vyrų atžvilgiu, nors iki įvykio buvo draugiškas ir smalsus žmonėms. Antra, E. V. ėmėsi smurtinių veiksmų prieš jos šunį, kai abu gyvūnai nebuvo fiziniame kontakte ir jos augintinio judėjimo kryptis buvo priešinga E. V. šuns bei jo paties atžvilgiu, jis spyrė tuomet, kai nekilo grėsmė nei jo augintiniui, nei jam pačiam. Šiuo atveju nebuvo būtinosios gimties sąlygų: realus nepasibaigusio kėsinimosi. Trečia iš nutarimo turinio neaišku, kokias faktines aplinkybes pareigūnas laiko nustatytomis. Nutarime aprašomi du skirtingi – pareiškėjos ir atsakomybėn traukiamo asmens – parodymai, nenurodant, kuriais ir kodėl vadovaujamasi. Tyrimas atliktas neišsamiai, nes policijos pareigūnai neapklausė liudytojos – N. B.. Ketvirta, E. V. užėjo į šunų vedžiojimo aikštelę nepaisydamas prašymo palaukti, kol ji pasiims savo šunį, nes E. V. šuo jau per tvorą ir atstumą rodė agresijos ženklus kitų šunų atžvilgiu, todėl E. V. sukėlė incidentą tyčia. Be to, anot pareiškėjos, po incidento E. V. grasino, siekdamas išvengti policijos iškvietimo, teigė, kad užmigdys pareiškėjos šunį, imsis tokių pat smurtinių veiksmų, jeigu sutiks ją ir jos šunį ateityje. Dėl to, anot pareiškėjos, šiuo atveju E. V. veikoje yra ne tik ANK 346 straipsnio 16 dalyje, bet ir ANK 481 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtis. E. V. viešoje vietoje fizinį smurtą jos šuns atžvilgiu panaudojo atlikdamas tyčinius veiksmus (spyriai į šunį), akivaizdžiai nepaisydamas viešosios tvarkos ir žmonių rimties ir netgi ją sutrikdydamas, kartu buvę šunų vedžiotojai buvo šokiruoti, sutrikdyti, pasijuto nejaukiai ir nesaugiai; konfliktą teko spręsti atvažiavusiai policijai; šuniui buvo padaryti fiziniai sužalojimai, o pareiškėjai turtinė (išlaidos šuns gydymui) ir neturtinė (dėl E. V. padarytų nusižengimų pareiškėja labai stipriai susijaudino, ji buvo šokiruota, dėl ko ilgą laiką negalėjo atsigauti, sutriko miegas (iki šio neatsistatęs), teko gerti raminamuosius (nereceptinius) vaistinius preparatus, iki šiol bijo eiti į viešas vietas, kur yra kitų šunų) žala. (b. l. 19-20)

Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 PK pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuriame prašo jo netenkinti, nes priimtas nutarimas yra teisėtas, o administracinio nusižengimo medžiagoje yra pakankamai įrodymų leidžiančių teigti, kad D. P. šuniui spyrusio vyriškio veiksmai nebuvo nukreipti siekiant sužaloti ar kitaip žiauriai elgtis su gyvūnu, o išspręsti kilusią situaciją, kurios sprendimas kitu būdu, pavyzdžiui, rankomis išskirti besipjaunančius šunis, galėjo sukelti grėsmę paties vyriškio sveikatai. Tai, kad D. P. įvykio metu patyrė turtinę ir neturtinę žalą nėra pagrindas panaikinti nutarimą administracinio nusižengimo byloje, kadangi priimtas sprendimas neužkerta kelio apeliantei ginti savo teises įstatymų numatyta tvarka civilinio proceso tvarka. Anot Institucijos atstovo, E. V. veiksmuose nėra ir administracinio nusižengimo numatyto ANK 481 straipsnyje sudėties, nes E. V. savo veiksmais: spyris į šunį, kurie įvyko viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), esančioje šunų vedžiojimo aikštelėje, jis nesiekė pažeisti viešosios tvarkos, o taip reagavo į susiklosčiusią situaciją, šunų pjautynes. (b. l. 25)

Institucijos, priėmusios nutarimą, Vilniaus apsk. VPK Vilniaus miesto 6 policijos komisariato atstovas prašė netenkinti skundo, kadangi E. V. veiksmuose nebuvo nustatyta ANK 346 straipsnio 16 dalyje ir 481 straipsnio 1 dalyje požymių.

Teismo posėdyje D. P. palaikė savo skundą, paaiškino, kad vakare, apie 20 val., ji su savo šunimi ir dar trys žmonės (vieno asmens kontaktus ji nurodė, kitas N. B. vyras ir trečio vyro ji nepažįsta), t. y. viso keturi žmonės ir trys šunys, buvo šunų vedžiojimo aikštelėje. Kaip įprastai šunys žaidė. Tada maždaug po pusvalandžio atėjo vaikinas – E. V. – su šuneliu, kuris jau per tvorą matėsi, kad nenusiteikęs draugiškai, ji paprašė jo palaukti, kol pasiims savo šunį ir prisegs prie pavadžio, jis nusijuokė, sakė draugaus ir įsivedė šunį. Jos šuo tuo metu stovėjo prie vartelių, o ji stovėjo už metro nuo jo. Jos šuo aikštelėje buvo palaidas, ji nespėjo prisirišti. Jo šuo puolė jau būdamas su pavadžiu, kiti žmonės pasiėmė savo šunis, tada jis atsegė pavadį, jo šuo vijosi jos šunį, jie šiek tiek susipešė, tada išsiskyrė, jos šuo bėgo link jos, tarp šunų buvo tarpas, vaikinas pribėgo ir pradėjo spardyti jos šunį, pataikė bent vieną kartą. Po spyrio šuo pribėgo prie jos ir pasislėpė už kojų, susigūžė, E. V. atsisėdo su savo šunimi ant suoliuko. Šuniui buvo padaryta stipri trauma, pas veterinarus nepavyko šuns atlenkti ant rentgeno stalo. Jam išsiliejo kraujas akyje, jis šlapinosi, bijojo žmonių. Paskui kreipėsi vėl į veterinarijos gydyklą, kur pasakė, kad šuniui yra stiprus sumušimas. Po poros savaičių dalyvavo varžybose, bet šuo nebėgo, nes dar jautė skausmą. Jos šuo yra socialus ir negalėjo sukelti konflikto. Pirmame išraše iš veterinarijos gydyklos yra nurodyta, kad šuo patyrė traumą. Pas veterinarą šuo gūžosi, cypė, norėjo pabėgti, šiaip įprastai čia tas šuo, kurį galima apčiupinėti, nes prieš varžybas jį apžiūri, bet tada šuo matėsi, kad jaučia skausmą. Veterinaras sakė, kad tiesiog nepavyko atlikti rentgeno nuotraukos, nes šuniui labai skaudėjo, sakė žiūrėkit, kaip šuo jausis, ir kreiptis jei kažką matysim nebūdingo jo elgesiui. Iš ryto šuo apsišlapino, gal dėl psichologinio streso, gal dėl skausmo, vaistų, buvo kreiptasi į veterinarijos gydyklą, nes jis rodė ženklus, kad jam blogai. Patikslino, kad E. V. įėjus į aikštelę, dar šuniui būnant su pavadžiu, E. V. šuo puolė pareiškėjos šunį, jie pasiurzgė, buvo kontaktas, tada jos šuo nubėgo toliau, o E. V. atsegė savo šunį nuo pavadžio ir jis pradėjo vaikyti jos šunį, jos šuo ir suurzgė, jie pradėjo peštis, tai buvo antras kontaktas. Po to jos šuo nubėgo, o pribėgo E. V. ir pradėjo spardyti pareiškėjos šunį. E. V. vieną kartą pataikė stipriai jos šuniui į šoną, jis mosavo koja aplink šunį gal kokius septynis kartus, nes jis bėgo paskui šunį ir norėjo jam įspirti. Kiti žmonės laikė savo šunis rankose. Jos šuo buvo apdraskytas, dėl to į veterinarą nesikreipė. Pareiškėja paaiškino, kad kadangi buvo pradžioje E. V. prašoma, kad neitų į aikštelę ir lukteltų, kol ji prisegs savo šunį prie pavadžio, nes tokios šunų vedžiojimo taisyklės, atėjęs turi atsiklausti. E. V. to nepaisė, nusijuokė ir, jos manymu, jis pradėjo spardyti jos šunį, todėl, kad šis užurzgė ant jo šuns. Po spyrio E. V. jai grasino, kad užmigdys jos šunį, kad jis tą patį padarytų ir sekantį kartą ir dar lavina buvo visokių necenzūrinių žodžių ir grasinimų. Pareiškėja teigia buvusi šoke ir jai sunku buvo suformuluoti ir parašyti pareiškimą, todėl nenurodė to. Pareigūnams atvykus, kiti liudytojai laukė, kol atvažiavo pareigūnai. Po įvykio buvo daug streso, ilgą laiką praleido veterinarijoje, todėl negalėjo kitą dieną dirbti, nes reikėjo vėl važiuoti į veterinarijos gydyklą, buvo susiplanavę dalyvauti varžybose, bet kadangi vienose jau sudalyvavo ir pamatė, kad šuo turi skausmus, nusprendė netęsti sezono varžybose. Šiai dienai šuo šiek tiek atsigavo, daug padėjo draugai. Šuns dabar geresnė psichologinė būklė. Viskas tvarkoje su požiūriu į kitus šunis.

Pareiškėjos/nukentėjusiosios D. P. atstovas advokatas Audrius Juozapavičius savo atstovaujamosios skundą palaikė, prašė tenkinti visiškai, nes E. V. veiksmai atitinka ANK 346 straipsnio 16 dalyje, 481 straipsnio 1 dalyje, čia būtinosios ginties nėra. Asmuo dėl kurio nutrauktas procesas iš esmės sukūrė tokią situaciją, nepalaukęs įėjo į gardą, neužtikrino tinkamai prilaikydamas šunį, kad jis nekonfliktuotų su kitais, todėl kalbėti apie būtinąją gintį nebūtų galima. Šunys buvo tik suėję į kontaktą, todėl protingas, rūpestingas, atsakingas šeimininkas turėjo šunį tiesiog nutraukti nuo savęs, jei jau nepavyksta to padaryti, tada galbūt kažkokių gynybos priemonių imtis, bet šiuo atveju buvo viskas priešingai. E. V. šuo šoko ant pareiškėjos šuns ir jis tiesiog priėjęs pradėjo spardyti tą šunį, pataikė mažiausiai vieną smūgį į šuns korpusą, tokie veiksmai gali būti vertinami kaip siekis saugoti savo daiktą, savo turtą. Tai agresija kito šuns žalojimas. Tai žiaurus elgesys su gyvūnu, nepaisoma viešos tvarkos, buvo sutrikdyta viešoji rimtis.

Asmuo, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nepradėta E. V. teismo posėdyje, su skundu nesutiko, nes kaltė buvo abipusė, abu nesiėmė veiksmų, kad išvengtų tokios situacijos. E. V. paaiškino, kad 2019 m. balandžio 4 d., vakare išėjo pasivaikščioti su šuniuku. Priėjo prie taip vadinamo „gardo“, ten buvo dar žmonių su trimis šuniukais, visi šunys džiaugsmingai žaidė, jis įėjo į „gardą“ laikydamas savo šunį su pavadžiu. Pareiškėja nelaikė savo šuns, nors turėjo tokią galimybę, matydama, kad jis priėjo prie „gardo“. Praėjus pro vartelius dar buvo jo šuo su pavadžiu. Paskui šunys pradėjo susitikę uostytis ir jis paleido savo šunį. Laikui bėgant pamatė, kad susikonfliktavo jo ir pareiškėjos šunys – haskiai tarpusavyje. Kad juos išskirti jis atliko vieną spyrį pareiškėjos šuniui, nes nerado kito būdo tuo momentu, kaip juos išskirti, dėl to labai apgailestauja. Jo šuo nepiktybinis, nes atvykęs vienas pareigūnas laikė jo šunį kol jis rašė pasiaiškinimą. Jo šuo nerodė agresijos kitam šuniui. Jis pats nevengė nieko, laukė policijos, nurodė teisingus savo asmens duomenis. Apibendrino, kad šunys šiek tiek žaidimo formoje susipjovė ir jis juos išskyrė. E. V. teigimu, iš toli buvo matyti, kad jis eina link gardo. Jo pavadis yra penkių metrų, jis laisvai laikė, kad šuo galėtų lakstyti, per tvorą vienas su kitu šunys pasisveikino. Jis priėjo ir pareiškėja turėjo laiko sulaikyti savo šunį. Negirdėjo, kad ji prašė sulaikyti šunį, vyriškis esantis ten pasakė, kad draugaus šunys, tada ir įėjo. Traktavo, kad tie žmonės aptvare yra kaip kompanija, draugai ir atsakė tas vyras už visus. Tarp šunų buvo pirmas fizinis kontaktas vos įėjus į aptvarą, jie visi keturi pasimalė ir po to atkabinus pavadą jie nubėgo į šoną. Tada jis pamatė, kad iš pareiškėjos šuns agresija kyla, patelės nepasidalino teritorijos, konfliktas įvyko tik tarp jo ir pareiškėjos šuns, šunys bandė vienas kitam įkąsti, ar įkando nematė per kailį, ir jis tuos šunis išskyrė, o pareiškėja nepriėjo jų išskirti. Jis buvo pirmas žmogus atsiradęs prie šunų, pareiškėjai sakė, kad pasiimtų savo šunį, pareiškėja nesureagavo ir nepasiėmė šuns. Buvo fizinis kontaktas, jis negalėjo prognozuoti tolimesnių veiksmų, todėl įspyrė, norėdamas apsaugoti tiek save, tiek savo šunį. Spyrio momentu šunys buvo vienas šalia kito, apie 10 cm atstumu, piktybiškai nusiteikę, nepatiko vienas kitam, tai buvo teritorijos gynybos būsena. Po to jis pasiėmė savo šunį ir laikė jį ant suoliuko, paskui užėjo už vartelių ir laukė kol atvyks policijos pareigūnai. Pareiškėjos šuo džiaugėsi, šokinėjo. Vienas policijos pareigūnas buvo priėjęs prie pareiškėjos šuns, jam šuo palaižė ranką. Šunys pjaunasi, konfliktuoja, jie vienas kitą bando įkąsti, pastumti ir tas mušimasis tokiu būdu ir vyksta. E. V. nurodė, kad atsiprašo D. P., sutinka sumokėti visas išlaidas, teigia nenorėjęs padaryti žalos, sutrikdyti rimties.

Asmens, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nebuvo pradėta E. V. atstovė advokatė Julija Šlekonytė prašė skundo netenkinti, nes E. V. veiksmuose nėra administracinių nusižengimų sudėties: tyčios, pasekmių, siekio žiauriai elgtis su gyvūnu ar jo žaloti, nei pažeisti viešąją rimtį ar tvarką. Įvyko gyvenimiška situacija, šunų vedžiojimo aikštelėje susikibo šunys ir žmonės ne visada žino, kaip atitinkamai reaguoti ir kaip juos išskirti. E. V. taip pat sutriko ir pasielgė taip, bet tyčios pareiškėjos šunį žaloti ir sukelti jam skausmus ar ilgalaikius padarinius, traumą, nebuvo. Spyris buvo vienas, siekiant išskirti šunis, o ne bandyti šunį sužaloti. Pareiškėja nenuosekli, veterinarijos klinikoje nurodė, kad neblaivus vyriškis spardė šunį, skambinant policijai irgi atsirado tokie žodžiai kaip „įėjo, spardė, agresyvus“, apie grasinimus nurodė tik skunde. Šuniui tik pirminė diagnozė – trauma, ištyrus nenustatyta sužalojimų, po dešimties dienų po šio įvykio pareiškėja dalyvavo šunų varžybose, šuo bėgo, po mėnesio laiko – antrose varžybose, nors buvo pasakyta, kad varžybų buvo nuspręsta nebetęsti. Kitos varžybos numatytos rugsėjo mėnesį. Atitinkamai nebuvo ir tyčios sutrikdyti viešąja rimtį, tvarką, tiesiog buvo situacija kuomet susikibo šunys ir kažkaip sužeisti ar nepadoriai elgtis šiuo atveju E. V. tikrai neturėjo tikslo.

Liudytoja N. B. teismo posėdyje nurodė, kad aikštelėje buvo trys šunys ir keturi žmonės, jų šeimininkai. Šunys žaidė, tada atėjo E. V. su savo šunimi haskiu, jis priėjo prie vartelių ir paklausė, ar gali įeiti, jam pasakė palaukti kol pasiims savo šunis ir tada galės bandyti įeiti, nes nežinai, kaip šunys gali sureaguoti, ne kiekvieną juk gali priimti. Jos vyras jos šunį paėmė greitai, o D. P. buvo toliau ir ji nespėjo pasiimti savo šuns. E. V. šunį į teritoriją įsivedė su pavadžiu, bet laikė jį toliau nuo savęs. Po to matė, kaip šuo prabėgo, gal atsegė E. V. jį. E. V. šuo puolė D. P. šunį. Šoko šuo ant kito šuns, tarp šunų buvo fizinis kontaktas. D. P. pradėjo rėkti ir gelbėti savo šunį, o E. V. gaudė ir spardė D. P. šunį. Patikslino, kad matė, kaip E. V. vieną kartą įspyrė koja šuniui stipriai per šonkaulius, šuo susirietė, išsigando, sustojo, po to baigėsi konfliktas. Paskui jie pagavos savo šunis ir laukė kol D. P. iškvies policiją ir kol policijos pareigūnai atvažiuos. E. V. kažkiek laiko pabuvo aikštelėje su pririštu šunimi, paskui kuomet iškvietė policiją, jis laukė jau už aikštelės. Viskas įvyko labai greitai, kontaktas tarp šunų buvo, kandimas. Labai greitai viskas truko, gal minutę laiko tarp šunų susikibimo ir fizinio kontakto.

Skundas netenkintinas.

Pagal ANK 641 straipsnį, teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

ANK 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad asmuo atsako pagal ANK tik tuo atveju, jei yra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo; kai jo padaryta įstatymo uždrausta veika atitinka ANK nustatytus administracinio nusižengimo požymius (4 dalis).

ANK 346 straipsnio 16 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už žiaurų elgesį su gyvūnu, gyvūno kankinimą, tai užtraukia baudą nuo penkiasdešimt iki vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų. Ši teisės norma yra blanketinė, todėl būtina vadovautis 1997 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo Nr. VIII-500 (nauja redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.; aktuali redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 5 d.) nuostatomis. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudžiama žiauriai elgtis su gyvūnais ir juos kankinti, bet kokiomis priemonėmis tiesiogiai ar netiesiogiai propaguoti ir skatinti žiaurų elgesį su gyvūnais, jų kankinimą, kurstyti smurtą prieš gyvūnus. Šio straipsnio 2 dalyje apibrėžiama, kokie veiksmai laikomi žiauriu elgesiu su gyvūnais, jų kankinimu: tai, be kita ko, ir gyvūnų gąsdinimas, sužeidimas ar nužudymas, išskyrus teisės aktuose numatytus atvejus (3 punktas); kiti veiksmai, sukeliantys gyvūnų žūtį, skausmą, kančią, pavojų gyvūnų sveikatai ar gyvybei, išskyrus teisės aktuose nustatytus atvejus (24 punktas). Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad už žiaurų elgesį su gyvūnais ir gyvūnų kankinimą asmenys traukiami administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta, kad žiauriu elgesiu su gyvūnais, jų kankinimu nelaikomi, be kita ko, šie veiksmai: netyčinis gyvūno sužeidimas ar nužudymas (5 punktas); kitų poveikio priemonių, pašalinančių grėsmę, taikymas gyvūnams ar jų nužudymas, kai gresia realus pavojus žmogui ar kitam gyvūnui (8 punktas).

Paminėtina, kad baudžiamoji atsakomybė už žiaurų elgesį su gyvūnais nuo administracinės atsakomybės atribojama pagal padarinius, taigi veiksmai, nesukėlę BK 310 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių (gyvūno žūtis ar suluošinimas), gali būti vertinami kaip administracinis nusižengimas.

ANK 7 straipsnyje nurodyta, kad asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Kaltė yra vienas iš įstatyme numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymių, todėl jos turinio atskleidimas yra svarbus pagrindžiant administracinės atsakomybės taikymą, atitinkamo administracinio nusižengimo, numatyto ANK, požymių buvimą. Administracinio nusižengimo požymiai, apibūdinantys jo išorinę (objektyvieji požymiai) bei vidinę (subjektyvieji požymiai) puses, sudaro bendrą visumą. ANK 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Tiesioginė tyčia yra tyčinės kaltės rūšis. ANK 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: 1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; 2) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatytų padarinių, ir jų norėjo. Valinis tyčinės kaltės elementas ANK 8 straipsnyje apibūdinamas atsižvelgiant į tyčios rūšis ir administracinio nusižengimo, kurio tyčinė kaltė konstatuojama, sudėties ypatumus (formalioji ar materialioji sudėtis). Veikų, ANK aprašytų materialiosiomis sudėtimis, tyčią (ANK 8 straipsnio 2 dalies 2 punktas), valinis elementas reiškia ne tik kaltininko psichinį santykį su padaryta veika, bet ir jo psichinį santykį su ANK numatyto nusižengimo padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-41-699/2018).

ANK 346 straipsnio 16 dalyje numatytas administracinis pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia, t. y. asmuo supranta, kad žiauriai elgiasi su gyvūnu, jį kankina, numato, kad dėl to gali būti sukeliamas gyvūno skausmas, kančia, pavojus gyvūno sveikatai ar gyvybei, ir šių padarinių nori, arba kad ir jų nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Šioje byloje, įvertinus teismo posėdyje apklaustų E. V., D. P., N. B. parodymus ginčo nekyla dėl tokių faktinių aplinkybių, kad 2019 m. balandžio 4 d., apie 20.30 val., D. P. ir N. B. bei dviems kitiems asmenims būnant šunų vedžiojimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), aptvaro viduje, su savo šunimis, prie jos priėjo ir netrukus įėjo E. V. su savo pririštu šunimi. Ant šios šunų vedžiojimo aikštelės aptvaro, jos prieigose jokių naudojimosi ja taisyklių iškabinta ir paskelbta nėra. E. V. įėjus vidun, D. P. šuniui esant palaidam, E. V. ir D. P. šunys fiziškai sukontaktavo, pasiurzgė, po to E. V. paleido savo šunį nuo pavadžio ir jo bei D. P. šunys antrą kartą fiziškai sukontaktavo, kaip skirtingai įvardijo proceso dalyviai: susipjovė, susipešė, urzgė, kando.

Dėl tolimesnės įvykių eigos E. V. ir D. P. parodymai išsiskyrė. D. P. teigimu, po to šunys išsiskyrė, jos šuo bėgo link jos, tarp šunų buvo tarpas, E. V. pribėgo ir pradėjo spardyti jos šunį, jis mosavo koja aplink šunį gal kokius septynis kartus, pataikė bent vieną kartą. E. V. teigimu, jis šunis išskyrė atlikdamas vieną spyrį pareiškėjos šuniui, nes buvo pirmas žmogus atsiradęs prie šunų, pareiškėjai sakė, kad pasiimtų savo šunį, tačiau pareiškėja nesureagavo ir nepasiėmė šuns. E. V. nurodė, kad šunims susikibus negalėjo prognozuoti tolimesnių jų veiksmų, todėl įspyrė, norėdamas apsaugoti tiek save, tiek savo šunį; spyrio momentu šunys buvo vienas šalia kito, apie 10 cm atstumu, piktybiškai nusiteikę, nepatiko vienas kitam, tai buvo teritorijos gynybos būsena. Po to jis pasiėmė savo šunį ir laikė jį ant suoliuko, paskui užėjo už vartelių ir laukė kol atvyks policijos pareigūnai. Liudytoja teisme apklausta N. B. nurodė, kad E. V. šuo puolė D. P. šunį, tarp šunų buvo fizinis kontaktas, šunys susikibo, viskas įvyko labai greitai, buvo kandimas, D. P. pradėjo rėkti ir gelbėti savo šunį, o E. V. gaudė ir spardė D. P. šunį; atsakydama į klausimus patikslino, kad matė tik, kaip E. V. vieną kartą įspyrė koja šuniui stipriai per šonkaulius, šuo susirietė, išsigando, sustojo, po to baigėsi konfliktas. Anot liudytojos, paskui jie pagavo savo šunis ir laukė kol D. P. iškvies policiją ir kol policijos pareigūnai atvažiuos. E. V. kažkiek laiko pabuvo aikštelėje su pririštu šunimi, paskui kuomet iškvietė policiją, jis laukė jau už aikštelės.

Taigi, teismo vertinimu, antrasis D. P. ir E. V. šunų fizinis kontaktas neabejotinai buvo, viskas, kaip nurodė ir liudytoja N. B., įvyko labai greitai, iš esmės šio fizinio kontakto ar kelios sekundės po jo, šunims dar esant itin arti ir agresyviems vienas kito atžvilgiu, E. V. įspyrė D. P. šuniui vieną kartą į krūtinės sritį. Pagal Liudytojos N. B. ir E. V. parodymus, būtent po šio spyrio D. P. šuo susirietė, išsigando, šunų konfliktas baigėsi, abu susipešusių šunų šeimininkai pasiėmė savo augintinius. Taigi, D. P. nurodomų aplinkybių apie E. V. veiksmus vejantis jos šunį jau po jų fizinio kontakto ir apie septynis spyrius koja, nenustatyta. Liudytojos N. B. nurodyta aplinkybė, kad E. V. gaudė ir spardė D. P. šunį, prieštarauja jos pačios parodymams, atsakant į teismo ir proceso dalyvių klausimus, nes ji patvirtino, kad viskas vyko labai greitai, tarp šunų susikibimo ir būtent matyto vieno E. V. spyrio, praėjo labai trumpas laiko tarpas. Šunis D. P. ir E. V. pasigavo po spyrio, kai baigėsi konfliktas. Po minėtų įvykių tiek D. P., tiek E. V., liudytoja N. B. iš įvykio vietos nepasišalino, laukė policijos pareigūnų, kuriems atvykus teikė paaiškinimus.

Įvertinus tokias faktines aplinkybes, teismas konstatuoja, kad neabejotinai nenustatyta, jog E. V. veiksmai – vienas spyris iš kojos pareiškėjos D. P. šuniui vykstant antrajam jų fiziniam kontaktui – šunims urzgiant, kandžiojantis, būnant agresijos būsenoje, būtent dėl susidariusios situacijos: kad tai buvo antrasis šunų susikibimas, buvo padaryti tyčia. Teismui, minėtomis aplinkybėmis, kyla abejonių, ar E. V. suvokė savo veiksmų vieno spyrio D. P. šuniui į krūtinės sritį pavojingą pobūdį, nes kaip pats nurodė, taip norėjo užbaigti šunų konfliktą. Taip pat nenustatyta, kad atliekant minėtą veiksmą, E. V. valia buvo nukreipta sukelti D. P. šuniui fizinį skausmą, kančias, jį sužaloti, t. y. elgtis su jos gyvūnų žiauriai, ar jį kankinti, ir kad jis norėjo taip veikti, t. y. padaryti pavojingą veiką, uždraustą ANK 346 straipsnio 16 dalyje. Atsižvelgiant į tai, kad šioje administracinio nusižengimo skundo byloje nėra kitų objektyvių duomenų (įvykio vaizdo įrašo ir pan.), galinčių paneigti E. V. nurodytas įvykio aplinkybes, jog spyris buvo siekiant išskirti susipykusius šunis, užbaigti jų konfliktą, kad ir liudytoja N. B. nurodė, jog viskas įvyko labai greitai, šunys būtent po spyrio sustojo, konfliktas tarp jų baigėsi ir jie buvo paimti šeimininkų. Vadovaujantis in dubio pro reo principu, kuris reiškia, kad visos kilusios abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, teismas daro išvadą, kad E. V. veiksmuose nenustatyti visi būtinieji administracinio nusižengimo, numatyto ANK 346 straipsnio 16 dalyje požymiai, o būtent tiesioginė ar netiesioginė tyčia (ANK 591 straipsnio 1 punktas). Paminėtina, kad galimai netinkamai pasirinkta priemonė – spyris – numalšinti šunų konfliktą, kad esama kitų priemonių – pasiimti šunis, tai, kad buvo spirta būtent D. P. šuniui, E. V. neginčijant šio fakto, o ne paties E. V. šuniui, įvertinus visą situaciją, nėra pagrindas E. V. administracinei atsakomybei pagal ANK 346 straipsnio 16 dalį, nesant jo veiksmuose tyčios.

Pareiškėja D. P. pateiktu skundu taip pat prašo nagrinėti E. V. veiksmų atitikties ANK 481 straipsnio 1 dalyje numatytam administraciniam nusižengimui klausimą ir jį nubausti. Teismas nurodo, kad, pirmiausia, toks prašymas išeina, pagal ANK 641 straipsnio nuostatas, už šios skundo administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ribų, nes skundžiamas Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 policijos komisariato 2019 m. balandžio 15 d. nutarimas priimtas tik dėl administracinio nusižengimo teisenos pagal ANK 346 straipsnio 16 dalį nutraukimo (nepradėjimo). Antra, teismas nemato pagrindo grąžinti Institucijai medžiagos papildomam tyrimui, nes pirminiame 2019 m. balandžio 9 d. D. P. pareiškime nebuvo nurodyta jokių aplinkybių apie viešąją rimtį trikdžiusį E. V. elgesį, tokių aplinkybių nenurodė ir liudytoja apklausa N. B., priešingai, ji patvirtino, kad po įvykio E. V., pasiėmęs savo šunį laukė policijos pareigūnų. Jokių pareiškėjos D. P. patikslintame skunde ir teismo posėdyje nurodytų aplinkybių, kad E. V. grasino, siekdamas išvengti policijos iškvietimo, teigė, kad užmigdys pareiškėjos šunį, imsis tokių pat smurtinių veiksmų, jeigu sutiks ją ir jos šunį ateityje, N. B. nenurodė ir nepatvirtino, nors buvo ir tiesiogiai dalyvavo įvykyje iki pat policijos pareigūnų atvykimo. Taigi, vadovaujantis ANK 592 straipsnio 2 dalies nuostatomis, administracinio nusižengimo tyrimas vyko pagal pareiškėjos D. P. pateiktą pareiškimą ir jame nurodytas aplinkybes, ir buvo priimtas pagrįstas nutarimas nepradėti administracinio nusižengimo teisenos, esant ANK 591 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytai aplinkybei.

Teismas sutinka su skunde ir teismo posėdyje pareiškėjos bei jos atstovo nurodytomis aplinkybėmis, kad tyrimo metu turėjo būti apklausta liudytoja N. B., tačiau tai buvo padaryta nagrinėjant bylą teisme, siekiant ANK 567 straipsnyje numatytų tikslų visapusiškai ir objektyviai ištirti bylą.

Skundžiamą nutarimą priėmęs pareigūnas pagrįstai konstatavo, kad E. V. veikoje nėra ANK 346 straipsnio 16 dalyje numatyto pažeidimo sudėties, todėl naikinti Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 policijos komisariato tyrėjas V. S. 2019 m. balandžio 15 d. nutarimo Nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teisenos E. V. (ROIK 19099910838) nėra pagrindo.

Teismas pažymi, kad pareiškėja D. P. dėl E. V. veiksmais galimai padarytos žalos turi teisę kreiptis civilinio proceso tvarka.

Pažymėtina, kad 2019 m. liepos 26 d. teismui pateiktas E. V. atstovės advokatės Julijos Šlekonytės prašymas dėl dokumentų – mokėjimo nurodymo apie D. P. apmokėtos turtinės žalos 73,95 Eur atlyginimą prijungimo, nevertintina kaip nauja aplinkybė, turinti esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje, bei, įvertinus jo pateikimo laiką – po įrodymų tyrimo byloje pabaigos, teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, grąžintinas E. V. atstovei advokatei Julijai Šlekonytei.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

netenkinti pareiškėjos D. P. skundo ir palikti galioti Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 policijos komisariato 2019 m. balandžio 15 d. nutarimą Nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teisenos E. V. (ROIK 19099910838).

Grąžinti E. V. įgaliotajai atstovei advokatei Julijai Šlekonytei 2019 m. liepos 26 d. (dokumento numeris DOK-172469) Vilniaus miesto apylinkės teismui paduotą prašymą su priedais.

Nutartis per dvidešimt dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.