Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gedimino Užubalio,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. (T. O.) skundą atsakovei Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Vilniaus rajono savivaldybės administracija (toliau – Vilniaus RSA) 2019 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. A33(1)-3711-(25.31) „Dėl planavimo sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti“ (toliau – Sprendimas) atsisakė pareiškėjui išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti ūkininko sodybos vietai parinkti žemės sklype.

2. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4) ir prašo: 1) panaikinti Vilniaus RSA Sprendimą; 2) įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. gegužės 22 d. prašymą Nr. R-1003, registruotą ŽPDRIS sistemoje, bylos Nr. KPZP-57859; 3) priteisti pareiškėjo naudai 500 Eur dydžio atstovavimo išlaidas bei 22,50 Eur žyminio mokesčio.

2.1. Skunde paaiškina, kad per ŽPDRIS sistemą padavė prašymą priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų (bylos Nr. KPZP-57859). Tenkindamas pareiškėjo prašymą, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2019 m. gegužės 2 d. priėmė įsakymą (toliau – Įsakymas) dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų nustatymo Nr. 48KPĮ-148-(14.48.124.), kuriuo nustatė kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžią pareiškėjui priklausančiame 0,5169 ha žemės ūkio paskirties žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), su tikslu parinkti ūkininko sodybos vietą. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus RSA turėjo išduoti planavimo sąlygas, todėl jis ŽPDRIS priemonėmis 2019 m. gegužės 22 d. pateikė Planavimo darbų programą, kurioje nurodė, kad planavimo tikslas ir uždaviniai – parinkti ūkininko sodybos vietą, nustatyti ūkininko sodybos statinių statybos zoną. Planavimo pagrindas – NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo Įsakymas.

2.2. Akcentuoja, kad atsakovė Sprendime nurodė, kad vadovaujantis Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, 11 straipsnio 1 dalimi žemės ūkio paskirties žemės sklype ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą, pagalbinio ūkio ir kitos paskirties pastatus, reikalingus ūkininko veiklai vykdyti, nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 0,5 ha ir kad pareiškėjas šia teise jau pasinaudojo. Todėl norėdamas rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą jam priklausančiame žemės sklype pareiškėjas prašymo tikslą turėtų nurodyti tik žemės ūkio veiklai reikalingų statinių statybos vietai parinkti. Todėl pareiškėjas turėtų patikslinti prašymo tikslą ir iš naujo teikti prašymą per ŽPDRIS.

2.3. Pareiškėjas nesutinka su nurodytu faktu, kadangi minėtame žemės sklype jis nėra gavęs jokio statybą leidžiančio dokumento. Pareiškėjas apskritai neturi ūkininko ūkio sodybos ir jokių ūkininko ūkio sodybos statinių – nei gyvenamų, nei ūkio paskirties. Sklypas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame pareiškėjas ketina statyti ūkininko ūkio sodybą yra visiškai tuščias, ką patvirtina pridėtas Nekilnojamojo turto registro išrašas, todėl Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklių 58 punktas, nustatantis, kad viename žemės sklype gali būti planuojama viena ūkininko sodyba, kuri turi būti planuojama vientisa, nepažeidžiamas. Daro išvadą, kad atsakovė neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti ūkininko sodybos vietai parinkti pareiškėjo žemės sklype.

2.4. Teigia, kad atsakovė neteisėtai ir nepagrįstai plečiamai aiškina Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, nurodydama, jog ši teisės normas nustato išimtį, pagal kurią ūkininkas apskritai per visą gyvenimą gali pasistatyti vieną ūkininko ūkio sodybą. Toks aiškinimas akivaizdžiai yra plečiamasis ir netinkamas, nes tokio apribojimo nėra. Pagal pareiškėją, ši norma aiškintina taip, kad ūkį turintis ūkininkas tame ūkyje gali turėti vieną ūkininko ūkio sodybą, tačiau jeigu ūkį turintis ūkininkas tame ūkyje apskritai neturi jokios sodybos, jokie apribojimai netaikomi. Šiuo metu pareiškėjo vardu yra registruotas vienas ūkis, ūkyje pareiškėjas neturi jokios ūkininko ūkio sodybos, todėl, mano, kad atsakovės sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Tokios nuostatos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje.

3. Atsakovė Vilniaus RSA pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 24–30), kuriame prašo skundą atmesti. Paaiškina, kad pareiškėjas nesilaikė privalomos išankstinio bylos nagrinėjimo ne teisme tvarkos, įtvirtintos Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklių 93 punkte, t. y. prieš kreipiantis į teismą turėjo kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą, todėl byla turi būti nutraukiama. Be to, mano, kad pareiškėjo ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nurodytus reikalavimus: yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, aiškiai suformuluotos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, jis yra pasirašytas jį priėmusio pareigūno.

3.1. Teigia, kad pareiškėjas jau pasinaudojo lengvata, numatyta Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi – 2011 m. vasario 4 d. žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas 158) M. O. gavo statybos leidimą Nr. 063 statyti ūkininko sodybą, pritaikytą kaimo turizmui (iki 20 vietų). 2012 m. birželio 27 d. gautas pareiškėjo prašymas perregistruoti šį statybos leidimą jo vardu. Po statybos leidimo perregistravimo pareiškėjas pastatė ūkininko sodybą: vienbutį gyvenamąją namą, ūkio pastatą ir pirtį, pastatus įregistravo savo vardu, tuomet Žemės sklypą 158 su pastatyta ir įregistruota ūkininko sodyba bei kitais pastatais padovanojo M. O. (2019 m. sausio 28 d.). Daro išvadą, kad pareiškėjas siekia būti nekilnojamojo turto vystytoju ir pasinaudojęs numatyta lengvata gauti pelno arba asmeninės naudos.

3.2. Pabrėžia, kad Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies išimtis labai aiškiai nurodo, kad nerengiant detaliųjų planų žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą. Ši išimtis buvo lengvata ūkininkui, paskata užsiimti žemės ūkio veikla. Ši nuostata atsirado tik nuo 2008 m. kovo 1 d., priėmus Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 1, 2, 9 straipsnių pakeitimo ir papildymo, ketvirtojo skirsnio pavadinimo pakeitimo bei Įstatymo papildymo 8-1,11 straipsniais įstatymą. Iš įstatymo projektą lydinčių dokumentų yra aišku, kad naująja lengvata buvo siekiama sudaryti palankias sąlygas žemės ūkio plėtrai, ES struktūrinių fondų lėšų efektyviam panaudojimui, darbo vietų kaime sukūrimui.

3.3. Mano, kad pareiškėjas piktnaudžiauja nustatyta lengvata, įgydamas ūkininko statusą tik formaliai, realiai jokia žemės ūkio veikla nesiverčiant, o iš tikrųjų tampa nekilnojamojo turto vystytojų – stato ir parduoda sodybas. Tai prieštarauja ne tik Ūkininko ūkio įstatymo įtvirtintai išimčiai, bet ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo nuostatoms – fizinis asmuo, įregistravęs žemės ūkio valdą, gali užsiimti žemės ūkio veikla nesteigdamas įmonės (11 straipsnio 3 dalis), o žemės ūkio veikla – tai veikla, apimanti žemės ūkio produktų gamybą, savos gamybos žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą, taip pat paslaugų žemės ūkiui teikimą ir (arba) geros agrarinės bei aplinkosaugos žemės būklės palaikymą, žemės ūkio kooperatinėmis bendrovėmis (kooperatyvais) pripažintų kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) žemės ūkio produktų supirkimą iš savo kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) narių, jų realizavimą, iš savo narių supirktų žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ir ne maisto produktų realizavimą (2 straipsnio 22 dalis).

3.4. Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti teisėtumo ir pagrįstumo.

5.1 Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2005 m. spalio 10 d. yra ūkininkas ir yra įregistravęs ūkininko ūkį (Ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas ŪP Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodytu adresu pareiškėjui priklauso 0,5169 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). ŽPDRIS priemonėmis 2019 m. gegužės 22 d. pareiškėjas pateikė planavimo darbų programą, kurioje nurodė, kad planavimo tikslas ir uždaviniai – parinkti ūkininko sodybos vietą, nustatyti ūkininko sodybos statinių statybos zoną. Planavimo pagrindas – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2019 m. gegužės 2 d. įsakymas 48KPĮ-148-( 14.48.124.) „Dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų nustatymo“. Atsakovė, apsvarsčiusi pareiškėjo pateiktą planavimo darbų programą, priėmė skundžiamą 2019 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. A33(1)-3711-( 25.31) „Dėl planavimo sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti“, kuriame atsakovė nurodė, kad išnagrinėjusi pareiškėjo 2019 m. gegužės 22 d. prašymą Nr. R-1003, registruotą ŽPDRIS sistemoje, bylos Nr. KPZP-57859, atsisako išduoti planavimo sąlygas. Nurodė, kad vadovaujantis Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, 11 straipsnio 1 dalimi žemės ūkio paskirties žemės sklype ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą, pagalbinio ūkio ir kitos paskirties pastatus, reikalingus ūkininko veiklai vykdyti, nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 0,5 ha ir kad pareiškėjas šia teise jau pasinaudojo.

5.2 Iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad Žemės sklypas 158 nuo 1999 m. liepos 27 d. iki 2007 m. vasario 21 d. priklausė A. D., nuo 2007 m. vasario 21 d. iki 2012 m. gegužės 28 d. priklausė M. O.. Tuomet Žemės sklypas 158 dovanojimo sutarties pagrindu perleistas pareiškėjui. Pareiškėjas perregistravo statybos leidimą savo vardu, pastatė ūkininko sodybą: vienbutį gyvenamąją namą, ūkio pastatą ir pirtį ir įregistravo juos savo vardu (išrašo 4.2. punktas). Tuomet Žemės sklypas 158 su pastatyta ir įregistruota ūkininko sodyba bei kitais pastatais dovanojimo sutarties pagrindu vėl perleidžiamas M. O. (2019 m. sausio 28 d.).

6.1 Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 7 dalis nustato, kad ginčus, kilusius tarp planavimo sąlygas išdavusių institucijų ir (ar) planavimo organizatoriaus, taip pat derinimo ir svarstymo procedūros metu kilusius ginčus nagrinėja ir sprendimus priima teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos. Iš esmės analogiška nuostata yra numatyta ir specialiajame poįstatyminiame akte – Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-476/D1-429, 93 punkte.

6.2. Atsakovė teigia, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teritorijų planavimo procese dalyvaujantys asmenys privalo kreiptis į ikiteismines ginčų nagrinėjimo institucijas dėl sprendimų, priimtų teritorijų planavimo proceso stadijose nuo planavimo sąlygų išdavimo momento iki valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančių institucijų išvados dėl parengtų teritorijos planavimo dokumentų pateikimo momento (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas, publikuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 7(17), 2009, P. 431).

6.3. Pareiškėjas į teismą kreipėsi, prašydamas įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. gegužės 22 d. prašymą Nr. R-1003 dėl planavimo sąlygų išdavimo, kadangi jos jam nebuvo išduotos. Vadinasi planavimo procesas nebuvo prasidėjęs, tad pagrindo kreiptis į ikiteisminę ginčų nagrinėjimo instituciją, nebuvo. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas neprivalėjo naudotis ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka.

7.1. Sprendžiant ginčą dėl planavimo sąlygų išdavimo kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti pareiškėjo sklype, pažymėtina, kad pagal bendrąją taisyklę siekiant statyti statinius tikslinės žemės ūkio paskirties žemėje, pirmiausia turi būti rengiami detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį (Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalis). Tačiau įstatymuose yra numatytos išimtys, kada reikalavimas rengti detalųjį planą netaikomas.

7.2. Detalieji planai nerengiami: 1) neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose. Tokiose teritorijose, vadovaujantis bendraisiais planais ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentais, pagal poreikį rengiami žemėtvarkos planavimo dokumentai (specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentai arba žemės valdos projektai), miškotvarkos projektai, žemės gelmių naudojimo planai ar kiti specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kurie nustato viešųjų ir privačių subjektų ūkinės veiklos galimybes; 2) jeigu vietovės lygmens bendruosiuose planuose nustatyti visi detaliesiems planams privalomo teritorijos naudojimo reglamento reikalavimai; 3) teritorijose, kurioms parengti ir patvirtinti valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentai, o jų sprendiniai yra pakankami statinių projektavimui Statybos įstatymo nustatyta tvarka arba juose nustatyti visi detaliesiems planams privalomo teritorijos naudojimo reglamento reikalavimai; 4) Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas) nustatytais atvejais; 5) Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo nustatytais atvejais statant statinius mėgėjų sodo teritorijose; 6) neurbanizuotose teritorijose, kuriose numatomas žemės ūkio veiklos plėtojimas.

8. Ūkininko ūkio įstatymo (bylai aktuali redakcija, galiojanti nuo 2018 m. sausio 1 d.) 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nerengiant detaliųjų planų žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą, išskyrus miestams po 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Ūkininko sodyba ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatai statomi nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 0,5 hektaro. Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 4 dalis apibrėžia, kad ūkininko sodyba – nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatytas vienas gyvenamosios paskirties pastatas su pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatais, reikalingais ūkininko veiklai vykdyti.

9. Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta lengvata, išimtis iš bendros taisyklės, pagal kurią prieš vykdant statybą teritorijai turi būti rengiamas detalusis planas, lengvata nustatyta ūkininkui, ja yra supaprastinamas teritorijos planavimo procesas, tuo pačiu supaprastinamas ir ūkininko, kaip statytojo, teisių įgyvendinimas, tačiau yra nustatytos šios lengvatos įgyvendinimo sąlygos, t. y. šia lengvata galima pasinaudoti statant vieną ūkininko sodybą, žemės sklype ne mažesniame kaip 0,5 hektaro.

10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje konstatavo, kad minėtas teisės aktų reikalavimų aiškinimas negali būti vertinamas kaip ribojantis nuosavybės teises, būtent ribojantis teisę statyti pastatus kitame žemės sklype, minėtu reglamentavimu ūkininkams nėra taikoma Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta lengvata, pagal kurią prieš statant ūkininko sodybą nėra reikalaujama parengti detalųjį planą. Minėtas reglamentavimas neužkerta kelio ūkininkui planuoti teritoriją ir vykdyti statybos procesą vadovaujantis bendromis taisyklėmis (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A- 1876-602/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas be kita ko (lot. inter alia) pabrėžė, kad lengvatos ūkininkams statyti ūkininko sodybą nerengiant detaliojo plano tikslas yra tam tikras ūkininkavimo palengvinimas ir skatinimas, tačiau ne statybos proceso skatinimas. Taigi aktualios įstatymų normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į minėtą tikslą. Be to, įstatymuose nustatytos išimtys turi būti aiškinamos siaurai (lot. exceptiones non sunt extendae).

11. Pažymėtina, kad tokią išvadą pagrindžia ir įstatymų leidėjo atliktas reguliavimo pakeitimas. Dėl statybų žemės ūkio pagrindinės tikslinės paskirties žemėje paminėtina, kad iki 2008 m. kovo 1 d. pagrindinės tokių statybų nuostatos buvo įtvirtintos Statybų privačioje žemėje reglamente, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 (Žin., 1995, Nr. 106-2379) (toliau – ir Reglamente). Reglamento 1.5 punkte buvo numatyta bendra taisyklė, kad vykdyti statybą privačios žemės ūkio paskirties žemės sklypuose galima tik pagal patvirtintus detaliuosius planus ir nustatyta tvarka pakeitus pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, o Reglamento 1.1–1.4 punktai numatė išimtis, kada minėtos taisyklės galima nesilaikyti – išimtys buvo susijusios su nustatyta tvarka įregistruoto ūkininko ūkio sodybų statybomis. Reglamento 1.4 punktas nustatė, kad privačios žemės ūkininkų ūkiai gali būti skaidomi į du ar daugiau sklypų (išskyrus įstatymų numatytus atvejus), o atidalytą žemės sklypą nustatytąja tvarka įregistravus kaip ūkininko ūkio žemėnaudą, jame nustatytąja tvarka gali būti kuriama nauja ūkininko ūkio sodyba. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas buvo konstatavęs, kad teisės aktai neįtvirtina aiškaus draudimo ūkininkui kurti ne vieną naują ūkininko ūkio sodybą skirtinguose žemės sklypuose, kurie yra įregistruoti kaip ūkininko ūkio žemėnauda (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-685-5/2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-964-5/2007). Minėtas Reglamentas neteko galios 2008 m. birželio 25 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 616 nuo 2008 m. liepos 4 d. 2008 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 1, 2, 9 straipsnių pakeitimo ir papildymo, ketvirtojo skirsnio pavadinimo pakeitimo bei Įstatymo papildymo 8-1, 11 straipsniais įstatymu (Žin., 2008, Nr. 10-336) Ūkininko ūkio įstatymas buvo papildytas naujomis sąvokomis (apibrėžta, kas yra ūkininko sodyba) bei įstatymas papildytas 11 straipsniu, kuriame įtvirtintos ūkininko sodybos statybos sąlygos. Šiais pakeitimais buvo aiškiai įtvirtinta, kad ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą taip pakeičiant iki tol galiojusį neaiškumą.

12. Kaip jau buvo minėta ir byloje nustatyta, kad pareiškėjas jau pasinaudojo Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta lengvata statyti vieną ūkininko sodybą nerengiant detaliųjų planų, todėl atsakovė pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti.

13. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjas šiuo konkrečiu metu neturi ūkininko sodybos, kurią dovanojimo sutarties pagrindu perleido M. O., nesuteikia jam teisės išimties tvarka statytis dar vieną ūkininko sodybą, nes šia lengvata jis jau pasinaudojo.

14. LVAT laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėja ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

15. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Vilniaus RSA iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Vilniaus RSA 2019 m. birželio 5 d. sprendimas Nr. A33(1)-3711-(25.31) „Dėl planavimo sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti“ paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis).

16. Teismui pripažinus, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas nėra pagrindo tenkinti antrojo pareiškėjo reikalavimo dėl įpareigojimo iš naujo išnagrinėti jo prašymą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas visa apimtimi.

17. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3555-261/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

18. Teismui atmetus pareiškėjo skundą, nėra pagrindo priteisti teismo išlaidų, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo T. O. (T. O.) skundą atmesti.

Netenkinti pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.