- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-01-26
- Bylos Nr.
- A-63-128-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- A. R.
- Atsakovas
- Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui dėl oficialaus perspėjimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. R. (toliau – pareiškėjas) skundu (b. l. 8 – 9) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti jam taikytą prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą, nes jis pareikštas neteisėtai ir nepagrįstai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatytus šios priemonės taikymo principus.
Pareiškėjas nurodė, kad jam 2007 m. lapkričio 30 d. įteiktas Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – atsakovas) oficialus perspėjimas Nr. 30-OB-80. Pabrėžė, kad jam taikyta prevencinio poveikio priemonė varžo jo asmens teises ir laisves, todėl šios priemonės taikymas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priemonė turi būti taikoma laikantis teisėtumo, asmens teisių ir laisvių apsaugos, humaniškumo principų, taip pat įtikinėjimo bei prievartos derinimo principo. Teigė, kad pareikšto oficialaus perspėjimo neteisėtumas ir nepagrįstumas pasireiškia tuo, jog oficialaus perspėjimo tekste nėra jokio konkretumo, nenurodyti, kokie konkrečiai jo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, kokie veiksmai sudaro palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms, kokių asmenų jis turėtų vengti, kas iš jų yra nusikaltėliai ir su kuo jis neturėtų bendrauti. Pareiškėjas patvirtino, kad nėra atlikęs ir neketina atlikti veiksmų, kurie išdėstyti oficialiame perspėjime, todėl oficialų perspėjimą surašiusio pareigūno teiginiai bei vertinimai yra visiškai nepagrįsti. Paaiškino, kad oficialiame perspėjime nurodyta, kad jam bus taikomos įstatymo numatytos teisinio poveikio priemonės, taip pat įstatymo nustatyta tvarka jis bus traukiamas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nepraneš teisėsaugos institucijoms apie šiuos nusikaltimus ir kokią organizuotos grupės, grupės, nusikalstamo susivienijimo neteisėtą veiklą, tačiau iš oficialaus perspėjimo teksto neįmanoma suprasti, dėl ko yra perspėjimas ir apie ką jis turi pranešti, neaišku, kokie asmenys yra laikomi organizuotos grupės nariais ar nusikalstamu susivienijimu.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 16 – 17) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatyti prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindai, t. y. prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Pažymėjo, kad Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos 3-iojo poskyrio vyriausiasis tyrėjas įstatymų nustatyta tvarka gavo duomenų, jog pareiškėjas gali būti susijęs su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis ar jų nariais, kurie galimai užsiima narkotinių medžiagų platinimu, prekyba žmonėmis, kontrabanda, turto prievartavimu, papirkinėjimu, todėl yra pagrindo manyti, kad pareiškėjas gali vykdyti sunkius nusikaltimus, nuo ko gali nukentėti valstybės interesai, visuomenės nariai bei gali būti pažeistos jų teisės ir laisvės. Teigė, kad siekiant užtikrinti valstybės, visuomenės ir jos atskirų narių teisėtus interesus bei saugumą, vadovaujantis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymu, pareiškėjui taikyta prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas. Įgaliotas policijos pareigūnas oficialų perspėjimą pareiškė laikydamasis įstatymu nustatytos formos ir nustatytos oficialaus perspėjimo pareiškimo tvarkos ir patikrino, ar yra visi Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatyti prevencinės poveikio priemonės taikymo pagrindai. Pažymėjo, kad ypatingą pavojų asmeniui, jo teisėms ir laisvėms, visuomenei, valstybei kelia organizuotos nusikalstamos grupės (susivienijimai), jų daromi nusikaltimai arba tai, kad tokius nusikaltimus ketina daryti. Dauguma ypač pavojingų nusikaltimų dažniausiai padaromi būtent organizuotų nusikalstamų grupių (susivienijimų), todėl jeigu nebūtų užkertamas kelias organizuotam nusikalstamumui, jeigu organizuotos grupės (susivienijimai) nebūtų persekiojamos, iškiltų grėsmė konstitucinėms vertybėms, asmens teisėms ir laisvėms, visai visuomenei. Akcentavo, kad surinktų duomenų visuma pagrįstai liudija, kad siekiant garantuoti visuomenės, valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves, pareiškėjui būtina taikyti prevencinę poveikio priemonę. Oficialus perspėjimas nėra bausmė, o tik prevencinio poveikio priemonė, taikoma siekiant riboti ir mažinti organizuotą nusikalstamumą, ji neriboja jokių asmens teisių.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 21 d. sprendimu (b. l. 48 – 52) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves gali būti taikomos prevencinės poveikio priemonės: 1) oficialus perspėjimas arba 2) teismo įpareigojimai (Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3, 4 str.). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo pagrįstumo vertinimas neišvengiamai susijęs su įrodymų leistinumo ir pakankamumo klausimo sprendimu šioje byloje dėl Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme nustatytų prevencinių priemonių taikymo. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A14-741/07 suformuota praktika. Nurodė, kad bylose, kuriose nagrinėjami asmenų skundai dėl Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme nustatytų prevencinių poveikio priemonių taikymo, turi būti atsižvelgiama į Konstitucinio teismo suformuluotų įstatymo normų, reglamentuojančių įrodinėjimo taisykles, aiškinimo taisykles ir į administracinių teismų praktikos nuostatas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija), 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai suformulavo aktualias šių klausimų sprendimo nuostatas. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad : „visais atvejais būtina paisyti valstybės paslapties, kaip neskelbtinos, neatskleistinos informacijos, kurios atskleidimas padarytų žalos valstybei, kaip bendram visos visuomenės gėriui, visuomenės politinei organizacijai, turinčiai užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą, konstitucinės sampratos“. Konstitucinis Teismas spręsdamas, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai, pažymėjo, jog ypač svarbi yra šios dalies formuluotė „paprastai“. Šioje dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Atkreipė dėmesį, kad toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Šiame kontekste Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad valstybės institucijoms sprendžiant, ar asmuo turi teisę dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, būtina paisyti imperatyvo, jog tam, kad asmuo turėtų tokią teisę, valstybė turi besąlygiškai pasitikėti juo, taigi ir kad asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, minėta teisė turi būti atimama. Pažymėjo, jog iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) negalima daryti išvados, kad kriterijai, kuriais vadovaudamasis bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti įrodymai toje byloje, gali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas teismui traktuoti bylos šalis kaip nelygias, todėl padaryta išvada, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Teismas, įvertinęs teismui atsakovo pateiktą medžiagą, susijusią su pareiškėju, bei pateiktą valstybės paslaptį sudarančią informaciją, pripažino, kad byloje esantys įrodymai leistinumo ir pakankamumo prasme atitinka nurodytas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuluotas, įstatymo normų, reglamentuojančių įrodinėjimo ir aiškinimo taisykles. Teismas pripažino pagrįstais atsakovo išdėstytus argumentus dėl atsisakymo išslaptinti valstybės paslaptį sudarančią informaciją arba jos dalį ir pateikti ją kaip įrodymą šioje byloje, nes negalima nepaisyti galimų pasekmių, susijusių su žalos padarymu valstybei, žmogaus teisėms ir laisvėms, pažeidimu viešojo intereso ir pačios konstitucinės sampratos. Teismas, susipažinęs su įslaptinta informacija, konstatavo, kad ji tikrai pagrįstai neskelbtina, tačiau pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies nuostatas ir aptartas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nuostatas faktiniai duomenys, sudarantys valstybės paslaptį, šioje administracinėje byloje laikytini įrodymais. Pažymėjo, jog atsakovo pareigūnai įstatymų nustatyta tvarka gavo ir turi duomenų, jog pareiškėjas gali būti susijęs su organizuota nusikalstama grupe ar jų nariais, kurie galimai užsiima narkotinių medžiagų platinimu, turto prievartavimu, sukčiavimais ir yra pagrindo manyti, kad jis gali daryti sunkius nusikaltimus, nuo ko gali nukentėti valstybės interesai, visuomenės nariai bei gali būti pažeistos jų teisės ir laisvės. Pabrėžė, kad nepagrįstas, nesavalaikis šių duomenų išslaptinimas gali sukelti realią grėsmę operatyvinės veiklos subjektams, gali būti paviešintas operatyvinės veiklos subjektų operatyvinės veiklos organizavimas ir eiga, priemonių bei metodų naudojimas, užduotys, operacijos, parengta analitinė-informacinė medžiaga ir tokiais veiksmais būtų padaryta žala teisėtiems visuomenės ir valstybės institucijų interesams. Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus faktinius duomenis, pripažino pakankamais konstatavimui, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti: 2004 m. gegužės 21 d. pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, 2003 m. liepos 23 d. Raseinių rajono policijos komisariatas buvo pradėjęs ikiteisminį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu dėl turto sugadinimo pagal Baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 2 dalį, tačiau 2003 m. gruodžio 24 d. ikiteisminį tyrimą nutraukė, 1999 m. liepos 30 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjo atžvilgiu pagal Baudžiamojo kodekso 116 straipsnio 1 dalį (tyčinis lengvas kūno sužalojimas) nutraukta baudžiamoji byla, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 5 straipsnio 6 punktu, 126 straipsniu, 276 straipsniu, susitaikius. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pokalbio metu pripažino, jog jis pažįsta daug su nusikalstamomis grupuotėmis susijusių asmenų, po prevencinės poveikio priemonės taikymo pareiškėjas pažadėjo nutraukti ryšius su dauguma asmenų ir nesilankyti naktiniuose klubuose, kur renkasi įvairūs įtartini, pasitikėjimo nekeliantys asmenys. Teismas pažymėjo, kad iš įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenų apie fizinius asmenis matyti, jog pareiškėjo pažįstamas A. P. yra policijos įskaitoje, H. D. ne kartą įsiteisėjusiais teismo nuosprendžiais buvo pripažintas kaltu ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė už vagystę, turto sunaikinimą tyčia, turto prievartavimą, kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimą ir kt. Teismas konstatavo, kad įstatymu nustatyta tvarka gauti duomenys leidžia manyti, jog pareiškėjas gali būti susijęs su nusikalstamo susivienijimo veikla arba priklausyti nusikalstamam susivienijimui. Pabrėžė, kad pareiškėjui pareikštas oficialus perspėjimas pagal turinį atitinka Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 5 straipsnio reikalavimus, jo skyrimo tvarka, numatyta 6 straipsnyje, nepažeista. Teigė, kad siekiant garantuoti visuomenės, valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves, yra būtina pasirinkta ir paskirta pareiškėjui prevencinė poveikio priemonė.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 56 – 58) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 21 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas rėmėsi įrodymais, kurie negalėjo būti žinomi pareiškėjui, tuo atimant jam galimybę teikti savo paaiškinimus dėl įrodymų bei dalyvauti juos vertinant.
2. Informacija, kurią teismas pripažino pakankama konstatavimui, kad ginčijamas aktas yra teisėtas ir pagrįstas, nesudaro pagrindo išvadai, jog pareiškėjas susijęs su nusikalstamo susivienijimo veikla arba gali priklausyti nusikalstamam susivienijimui. Pareiškėjas ketverius metus nėra nei įtartas, nei kaltintas, nei nuteistas už jokius nusikaltimus, todėl sieti prieš ketverius metus fiksuotus duomenis su oficialaus perspėjimo pagrįstumu nėra pagrindo.
3. Duodamas paaiškinimus dėl jam pareikšto oficialaus perspėjimo pareiškėjas nurodė priešingai nei teigiama tarnybiniame pranešime dėl pareiškėjo ryšių su nusikalstamomis grupuotėmis susijusiais asmenimis, tačiau šis paaiškinimas į bylą nepateiktas.
4. Pareiškėjui nėra žinoma apie teismo sprendime nurodytų asmenų praeitį, teistumus, įtarimus ir kitas gyvenimo detales. Šiuos asmenis charakterizuojantys duomenys niekaip nėra susiję su pareiškėjui pritaikyta prevencine priemone bei su joje išdėstytomis aplinkybėmis.
5. Teismas nepatikrino, ar oficialus perspėjimas buvo pareikštas esant visiems Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.
6. Tokio turinio oficialus perspėjimas negali būti laikomas atitinkantis turinio reikalavimus, nes jis yra abstraktus. Kad asmuo galėtų laikytis perspėjime nurodytų sąlygų, perspėjimas turi būti konkretus ir suprantamas, o ne vien deklaratyvių frazių rinkinys.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 63 – 64) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, teigia, kad atlikdamas operatyvinę apklausą pareiškėjo atžvilgiu, pareigūnas nepažeidė Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo normų, nes įstatymas nenumato kad operatyvinės apklausos metu privalomas garso ir vaizdo fiksavimas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjas prašo panaikinti jam taikytą prevencinio poveikio priemonę-oficialų perspėjimą Nr. 30-0B-80, kuris jo nuomone pareikštas pažeidžiant LR Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą.
Byloje nustatyta, kad Klaipėdos VP KP ONTT 3-jo poskyrio vyriausiasis tyrėjas V. G. , vadovaudamasis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1,3 4 str., atsižvelgdamas į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešą tvarką, asmenų teise ir laisves nutarė taikyti A. R. prevencinę poveikio priemonę-oficialų perspėjimą Lietuvos Respublikos vardu. ( b.l. 20). Pareiškėjas šio nutarimo neginčija, tačiau prašo panaikinti jo pagrindu priimtą Oficialų perspėjimą ( b.l. 18).
Pareiškėjo skundžiamas sprendimas (oficialus perspėjimas) atsakovo priimtas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 4 ir 5 straipsnių pagrindais, todėl, nagrinėjant šį administracinį ginčą, yra būtina pateikti šių straipsnių nuostatų taikymo aiškinimą.
Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (1 str.). Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 str.). Pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnį (2003-04-03 įstatymo Nr. IX-1486 redakcija), šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.
Aiškindama Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnio taikymą, kolegija pažymi, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti (ABTĮ 86 str. taikymo prasme išaiškinti) nurodytos informacijos gavimo teisėtumą, t. y. patikrinti, ar minėta informacija buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka. Kitaip tariant, teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Atsižvelgiant į šios teisės normos nuostatos blanketinį pobūdį, yra būtina vadovautis ir kitais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (šiuo atveju Operatyvinės veiklos įstatymu). Kolegija pažymi, kad svarstomoje normoje nurodytos informacijos pobūdis bei turinys parodo, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Operatyvinės veiklos įstatymo taikymo požiūriu tai patvirtina Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas, pagal kurį valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Kolegija taip pat pažymi, jog pagal svarstomą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į minėto oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą informacijos slaptą pobūdį, pastarųjų aplinkybių aiškinimas sietinas su ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymu, todėl nagrinėjant šį administracinį ginčą taip pat yra būtina pasisakyti dėl šios ABTĮ normos taikymo ypatumo.
Konstitucinis teismas, spręsdamas, ar ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis ( 2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai, pažymėjo, jog ypač svarbi yra šios dalies formuluotė „paprastai“ . Šioje dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo ( būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t.y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus dokumentus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamojoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ( Konstitucinio teismo 2007m. gegužės 15 d. nutarimas).
ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Šios įstatymo normos konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Sąvoka „ paprastai“ rodo, kad gali būti atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje. Teismas, spręsdamas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo klausimą, (šiai bylai aktualiu klausimu) turėjo nustatyti, ar informacija, kurios pagrindu pareiškėjas buvo oficialiai perspėtas, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka yra įslaptinta; nustatęs, kad informacija yra įslaptinta, spręsti, ar ji gali būti pripažinta įrodymu administracinėje byloje; nusprendus, kad ji gali būti tokiu įrodymu, ją įvertinti pagal įrodymų įvertinimo taisykles. Kaip pažymėta aukščiau, informacija, kuria buvo grindžiamas oficialus perspėjimas pareiškėjui, pagal savo pobūdį yra slapta. Be to, atsižvelgiant į Operatyvinės veiklos įstatymo taikymo specifiką, ABTĮ 57 straipsnio taikymo požiūriu ji yra vienintelis įrodymų tokio pobūdžio administracinėje byloje šaltinis. Todėl teismas, siekdamas išnagrinėti bylą iš esmės, minėtoje informacijoje nurodytus faktinius duomenis pagrįstai pripažino įrodymais ir įvertino juos pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas įrodymų įvertinimo taisykles.
Aiškindama Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 5 straipsnio taikymą, kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į aukščiau pateiktą aiškinimą dėl informacijos slaptumo, šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat šio (5 str.) konstrukciją, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija.
Patikrinusi bylą įrodymų įvertinimo aspektu, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismui bei apeliacinei instancijai pateikti įrodymai atitinka aukščiau nurodytus reikalavimus dėl jų leistinumo, ir sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padaryta išvada.
Todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.