- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-12
- Bylos Nr.
- 2A-115-567/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė, Algirdas Auruškevičius, Neringa Švedienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui
- Ieškovas
- UAB „Dzūkija“
- Advokatai
- Vitoldas Kumpa
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Dzūkija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. liepos 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-222-754/2009 pagal ieškovo UAB „Dzūkija“ ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei, bei Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui dėl perdavimo-priėmimo akto pripažinimo negaliojančiu, teisinės registracijos panaikinimo, nuosavybės teisių pripažinimo bei nuosavybės teisių įregistravimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Dzūkija“ pateikė 2007-11-09 ieškinį ir 2008-12-31 patikslintą ieškinį, prašydamas:
1) pripažinti negaliojančiu 2005-09-15 perdavimo-priėmimo aktą Nr.2231-01, kiek tai susiję su prekybos patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), Vilniuje;
2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės į 28,66 kv. m. prekybos patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teisinę registraciją;
3) pripažinti ieškovui UAB „Dzūkija“ nuosavybės teisę į 28,66 kv. m. prekybos patalpas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias pastate (duomenys neskelbtini), 1A2p;
4) įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti UAB „Dzūkija“ nuosavybės teises į 28,66 kv. m. prekybos patalpas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias pastate (duomenys neskelbtini), 1A2p; ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ginčo patalpos susideda iš 15,87 kv. m salės, 7,61 kv. m koridoriaus ir 5,18 kv. m ploto tambūro, viso 28,66 kv. m. 1987-11-05 buvo reorganizuotas Vilniaus visuomeninio maitinimo susivienijimas „Dzūkija“, prie jo buvo prijungtos įmonės „Oro uosto restoranas“, valgykla „Kirtimai“ su visais padaliniais, įskaitant ir Arbatinę su ginčo patalpomis. 1992-02-27 Vilniaus m. valdybos potvarkiu Nr. 371V arbatinė, kuriai tuo metu priklausė ginčo patalpos, buvo perduotos į valstybinės akcinės bendrovės „Dzūkija“ balansą. 1992-03-17 buvo pasirašytas patalpų perdavimo-priėmimo aktas. 1994-02-09 bendrovė buvo perregistruota į AB „Dzūkija“, kurios įstatinį kapitalą sudarė 1488705 Lt, iš kurio nominalų akcinį kapitalą 1298546 Lt, valstybinį kapitalą 190159 Lt. 1995-09-06 AB „Dzūkija“ reorganizuota į UAB „Dzūkija“. 1997-06-17 UAB „Dzūkija“ perdavimo-priėmimo aktu nuosavybės teise priklausiusį pastatą Gėlių g. 6, Vilniuje, už Lietuvos Respublikai priklausiusias UAB „Dzūkija“ 190159 Lt nominalios vertės akcijas, perdavė Vilniaus miesto valdybos turto valdymo skyriui. Ieškovui grąžintos 190159 Lt sumai akcijos buvo anuliuotos, sumažinus UAB „Dzūkija“ įstatinį kapitalą. 1997-06-19 buvo įregistruoti UAB „Dzūkija“ įstatų pakeitimai, ir tokiu būdu UAB „Dzūkija“ buvo visiškai privatizuota. Ginčo patalpos kartu su arbatine, esančia (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sudarė vieną savarankišką teisių objektą, ir vadinosi - arbatinė. 1999-01-19 ieškovas prašė atlikti patalpų inventorizaciją, apjungiant abi patalpas į vieną visumą, tačiau po atliktų matavimų šios patalpos buvo išskirtos į du atskirus nekilnojamojo turto objektus. Ginčo patalpos pavadintos prekybos patalpomis, o likusioms patalpoms paliktas arbatinės pavadinimas. 2002-12-12 nekilnojamojo turto kadastro registro bylos buvo pavogtos. 2003-01-02 ieškovas kreipėsi į ŽNTKR VĮ Vilniaus filialą, prašydamas išduoti kadastro duomenų bylos dublikatą ir 2003-01-09 dublikatas buvo išduotas. 2005-02-25 Vilniaus m. savivaldybės administracijos energetikos ir ūkio departamentas kreipėsi į VĮ Registrų centrą atlikti ginčo objekto kadastrinius matavimus ir padaryti kadastrinių matavimų bylos dublikatą. 2005-09-15 Vilniaus apskrities viršininko administracija aktu Nr. 2231-01 ginčo patalpas perdavė Vilniaus m. savivaldybei, o 2007-06-12 ginčo patalpos, nežinant ieškovui, užregistruotos kaip Vilniaus m. savivaldybės nuosavybė. UAB „Paminklų restauravimo instituto“ išduotos sklypo ir pastato Pylimo g. Nr. 51/1 paminklotvarkos sąlygos ir ieškovo nuosavybės teise valdomų prekybos patalpų brėžiniai, patvirtino, kad prekybos patalpos, dėl kurių vyksta ginčas, nuosavybės teise priklauso ieškovui. Arbatinės ir ginčo patalpų plotai buvo tikslinami, atliekant kadastrinius matavimus 1997-03-24 ir 1999-02-05. Šiuose dokumentuose nurodyta, kad patalpos priklauso ieškovui. Faktą, kad ginčo patalpos buvo perduotos ieškovui kartu su arbatine, patvirtino tiek ieškovo turimų kadastrinių dokumentų nuorašai, tiek ir VĮ Registro centro archyve saugomi dokumentai, kuriuose užfiksuota, kad ieškovui priklauso ir ginčo patalpos. 1996-02-02 registracijos pažymėjime Nr. 306, kuris buvo išduotas UAB „Dzūkija“ namų valdos techninės apskaitos bylos (1995-08-30) pagrindu, patalpų plotas nurodytas 200,85 kv. m. Byloje taip pat nurodyta, kad patalpos susideda iš 177,37 + 23,48=200,85 kv. m. Nors 1992-02-27 potvarkyje perduodamų patalpų plotas buvo nurodytas 164,91 kv.m, tačiau faktiškai perduotos patalpos buvo didesnės, nes į plotą nebuvo įskaičiuoti tambūrai, koridoriai, o tik naudingas plotas. Tą patvirtina ir tolimesnis patalpų ploto didėjimas, kuris grindžiamas Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro Valstybės įmonės Vilniaus filialo 1999-02-05 patalpų brėžiniais ir vidaus ploto eksplikacija. Prie bendro 200,85 kv. m ploto priskaičiuojamas dviejų tamburų plotas: 4,72 + 5,18 = 9,90 kv. m ir patalpų plotas išauga nuo 200,85 kv. m iki 210,75 kv. m. Į prekybos patalpų plotą įskaičiuojamas 5,18 kv. m ploto tamburas ir šių patalpų plotas išauga nuo 23,48 kv. m iki 28,66 kv. m (23,48 kv. m + 5,18 kv. m), t. y. ginčo patalpų ploto. Šie tamburai visą laiką egzistavo, tačiau jų plotai nebuvo skaičiuojami. Tai patvirtina ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2009-04-15 raštu teismui pateikti dokumentai. VĮ Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus filialo 1997-10-07 pažymėjimas Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl pastato mokestinės vertės taip pat išduotas UAB „Dzūkija“ namų valdos techninės apskaitos bylos (1995-08‑30) pagrindu. Šiuose dokumentuose patalpų vertės visiškai sutampa. Statinio pavadinimas: Arbatinė 1A2/p. Iš šios bylos matyti, kaip, perskaičiavus plotus, patalpos padidėja nuo 164,91 kv. m iki 200,85 kv. m, o vėliau iki 210,75 kv. m., už kurį ieškovas valstybei moka mokesčius iki šiol kaip už nuosavas patalpas. Ginčo patalpų plotas buvo skaičiuojamas taip: tik prekybos salė – 15,87 kv. m, po to priskaičiuotas 7,61 kv. m koridorius (15,87 + 7,61 = 23,48 kv. m). Vėliau priskaičiuotas tambūro 5, 18 kv. m plotas. Šiuo metu visas plotas sudaro 28,66 kv. m (15,87 + 7,61 + 5,18). Ieškovas ginčo patalpas valdo nuo 1982 m. Ginčo patalpos ieškovui nuosavybės teise priklauso nuo 1992-03-17, kai buvo pasirašytas perdavimo–priėmimo aktas, teisiškai įforminantis nuosavybės teisės perdavimą ieškovui. Nuo to momento ieškovas jas nepertraukiamai valdo ir jomis naudojasi kaip nuosavybe. Ieškovas CK įtvirtintomis teisėmis laisvai naudojosi ir naudojasi visus septyniolika metų. Ieškovas tvarkė ir tvarko, prižiūrėjo ir prižiūri patalpas, vykdė ir vykdo jose komercinę veiklą, atliko naujus kadastrinius matavimus. Per visą šį laikotarpį ieškovas nebuvo gavęs jokių pretenzijų dėl teisių į ginčo patalpas iš atsakovų (CK 1.136 str., 4.37 str., 4.47 str., 4.96 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad šioje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija yra netinkama šalis ir turi būti pakeistas tinkamu atsakovu. Patalpos savivaldybei buvo perduotos pagal LR Vyriausybės 1998-07-13 nutarimą Nr. 870 „Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Įgaliotu asmeniu perduoti turtą savivaldybei buvo paskirtas apskrities viršininkas, o ne viršininko administracija. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad apskrities viršininko administracija savo veiksmais pažeidė ieškovo teises (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str. 1 d.).
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad miesto valdybos 1992-02-27 potvarkiu Nr. 371V buvo nuspręsta tuo metu buvusiai valstybinei akcinei įmonei „Dzūkija“ perduoti užkandinės „Arbatinė“ patalpas, kurių plotas 164,91 kv. m, tačiau perdavimo akte plotas nebuvo nurodytas, o patalpos yra identifikuotos kaip užkandinė „Arbatinė“. Kadangi perduoti didesnį plotą nebuvo teisinio pagrindo, todėl nepagrįstas ieškovės teiginys apie ginčo patalpų kartu su arbatine perdavimą nuosavybėn. Valdybos 1992-07-09 potvarkiu Nr. 1360V į Vilniaus miesto savivaldybės balansą buvo perduotos visos gyvenamosios ir negyvenamosios patalpos, išskyrus „Arbatinės“ patalpas, kadangi jos jau buvo perduotos į įmonės „Dzūkija“ įstatinį kapitalą. Nuo įtraukimo į balansą ginčo patalpos tapo valstybės turtu, valdomu patikėjimo teise Vilniaus miesto savivaldybės. 2005-09-15 perdavimo aktu Nr. 2231-01 valstybė perdavė nuosavybės teisę į ginčo patalpas savivaldybei, kuri jas 2007-06-12 įregistravo nekilnojamojo turto registre. Arbatinė ir ginčo patalpos visuomet buvo įregistruotos kaip du atskiri nekilnojamojo turto objektai, turintys atskirus patalpų indeksus. Ginčo patalpos ieškovui niekada nebuvo perduotos, jos priklausė valstybei, todėl nėra pagrindo nuginčyti 2005-09-15 perdavimo–priėmimo aktą Nr.2231-01, kuris yra teisėtas ir pagrįstas. Valstybei priklausančio turto negalima įgyti įgyjamąja senatimi, todėl naudojimasis patalpomis ir mokesčių mokėjimas nuosavybės teisės į jas nesukuria. Techniniai inventorinės bylos duomenys taip pat nesukuria nuosavybės teisės, nes tie duomenys gali būti tiek naudotojo, tiek savininko. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jis įstatymų leistinais pagrindais yra įgijęs nuosavybės teisę į šias patalpas.
Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė patikslinto ieškinio antrą reikalavimą spręsti kaip išvestinio pobūdžio iš pagrindinio, o ketvirtą reikalavimą – atmesti bei nepriteisti iš VĮ Registrų centro Vilniaus filialo bylinėjimosi išlaidų. Kitus patikslinto ieškinio reikalavimus prašė spręsti teismo nuožiūra. Tik nuginčijus 2005-09-15 aktą, būtų pagrindas naikinti įrašus nekilnojamojo turto registre. Ieškovo įpareigojančio pobūdžio reikalavimas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įregistruoti ieškovo nuosavybės teises į ginčo patalpas galėtų būti reiškiamas tik tuo atveju, jei tvarkytojas nepagrįstai atsisakytų tenkinti prašymą, pateiktą šiam tvarkytojui kartu su šį prašymą pagrindžiančiais dokumentais. Šiuo atveju registro tvarkytojas nėra priėmęs jokių nepagrįstų sprendimų ieškovo atžvilgiu dėl nuosavybės teisių į ginčo patalpas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 str. 2 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2009-07-01 sprendimu ieškinį atmetė ir panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007-11-19 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl prekybos patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teisės perleidimo draudimo, bei priteisė iš UAB „Dzūkija“ valstybės naudai 39,95 Lt pašto išlaidų. Teismas konstatavo, jog ieškovas savo reikalavimą grindė 1992-03-17 perdavimo-priėmimo aktu, kuriuo ieškovui buvo perduota (duomenys neskelbtini)1, Vilniuje, esanti užkandinė „Arbatinė“. Teismas nustatė, kad minėtame akte nurodyta tik apie užkandinės „Arbatinė“ perdavimą ieškovui, konstatuotas jos adresas (duomenys neskelbtini), nenurodyta, kad kartu būtų perduodamos ir „Prekybos patalpos“ ar „Butas“, kurios byloje yra ginčo objektas. Teismas, atsižvelgęs į „Prekybos patalpų“ ir „Arbatinės“ kadastro ir registro dokumentų byloje esančius patalpų išsidėstymo planą ir eksplikaciją, o taip pat ieškovo kartu su ieškiniu pateiktais „Arbatinės“ bylos kopijoje esančiais duomenimis, nustatė, jog „Arbatinės“ patalpų žymėjimo indeksas yra „14“, o „Prekybos patalpų“, kurių plotas 28,66 kv. m, žymėjimo indeksas yra „2“. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovui kartu su užkandine „Arbatinė“, arba atskirai, būtų perduotos kitu indeksu žymimos bei kitą pavadinimą ir paskirtį turinčios „Prekybos patalpos“ ar „Butas“. Teismas konstatavo, jog 1992-02-27 Vilniaus m. valdybos potvarkiu Nr. 371V į ieškovo balansą perduota užkandinė „Arbatinė“, 1992-03-17 buvo pasirašytas užkandinės „Arbatinė“ perdavimo-priėmimo aktas, o 1995-12-19 namų valdos Pylimo (duomenys neskelbtini) techninės apskaitos kortelėje įrašyta, kad ieškovo valdoma pastato 1A 2/p dalis yra 164,91 kv.m. Iš Arbatinės 1993-07-20 sudaryto plano kopijos matyti, kad sudėjus be tamburų ir priestatų plotus, žymimus indeksais „14“, naudingas plotas yra 164,81 kv. m (14-1 + 14-18a + 14-2 + 14-4 + 14-18 + 14-5 + 14-10 + 14-6 + 14-9 + 14-11 + 14-19 + 14-12 + 14-14 = 164,86), nustatyta tik 0,05 kv.m paklaida. Teismas konstatavo, jog pagrįstai 1995-12-29 įregistruota ieškovo nuosavybės teisė į (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančią 164,91 kv.m bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), maitinimo paskirties negyvenamąją patalpą „Arbatinę“, o namų valdos techninės apskaitos kortelėje pagrįstai nurodyta, kad pastate 1A 2/p, esančiame (duomenys neskelbtini) Vilniuje, ieškovo valdoma dalis yra 164,91 kv.m.
Teismas pažymėjo, jog yra nepagrįsti ieškovo argumentai, kad po 1999-01-19 ieškovo prašymu atliktos patalpų inventorizacijos ir atliktų matavimų ginčo patalpos ir „Arbatinės“ patalpos buvo išskirtos į du atskirus nekilnojamojo turto objektus, ginčo patalpos pavadintos „Prekybos patalpomis“, o likusioms patalpoms paliktas „Arbatinės“ pavadinimas. Teismas nustatė, kad pirminė ginčo patalpų paskirtis (iki 1999 m.) buvo „Butas“, indeksas „2“, niekuomet jos paskirtis nebuvo „Arbatinė“ ar „Arbatinės“ pagalbinės patalpos. Teismas nustatė, kad 1999-02-05 ieškovo iniciatyva patalpų vidaus plotų eksplikacijoje padaryti pataisymai, į plotą įskaičiuoti indeksu „14“ pažymėti tambūrai ir priestatai, todėl „Arbatinės“ plotas padidėjo iki 182,09 kv.m. Teismas pažymėjo, jog be kitų pataisymų, prie ginčo patalpų grafoje „inventorizavimo data“ įrašyta UAB „Dzūkija“, tačiau eksplikacijoje nenurodyta, kokiu pagrindu padaryti šie prierašai. Teismas atkreipė dėmesį, jog teismo posėdžio metu liudytoja L. R. parodė, kad visus pataisymus ir prierašus pastato 1A2/p, adresu (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)) inventorinėse žiniose ir vidaus plotų eksplikacijoje 1999-02-05 – 1999-04-02 padarė ji, inventorizavimo darbus atliko užsakovo UAB „Dzūkija“ iniciatyva. Parodė, kad inventorizavimo darbai buvo atliekami ne tik patalpų savininkų, bet ir patalpų naudotojų, nuomininkų prašymu, tokie prierašai ir pataisymai nesukuria nuosavybės teisės, tik atspindi, kokie rasti faktiniai patalpų pakitimai, o skiltyje „inventorizavimo data“ prierašas UAB „Dzūkija“ atspindi, kas naudoja patalpas ir kieno užsakymu atlikti matavimai.
Teismas konstatavo, kad nepagrįstas ieškovo atstovo teiginys, jog ginčo patalpos kartu su „Arbatine“ sudarė vieną savarankišką teisių objektą, nes sandoriai, turto perdavimo aktai, Viešojo registro dokumentai to nepatvirtino. Teismas pažymėjo, jog iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ginčo patalpų pirminė paskirtis 1982-01-15 buvo butas, 2003-01-09 nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje Nr. 10/404035, jų paskirtis nurodyta „Prekybos“, o pavadinimas – „Parduotuvė“. Teismas pabrėžė, jog byloje nėra duomenų, kad kartu su užkandine „Arbatinė“, turinčia indeksą „14“, 1992-02-27 Vilniaus m. valdybos potvarkiu Nr. 371V, bei 1992-03-17 perdavimo-priėmimo aktu, arba kokiu kitu sandoriu ar turto perdavimo aktu ieškovui būtų perduotos ar parduotos patalpos „Butas“ ar „Prekybos patalpos – Parduotuvė“, kurių žymėjimo indeksas yra „2“. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto valdybos 1992-07-09 potvarkiu Nr.1360V visos adresu (duomenys neskelbtini) esančios patalpos, išskyrus „Arbatinės“ patalpas, kurios 1992-02-27 Vilniaus m. valdybos potvarkiu Nr. 371 jau buvo perduotos į įmonės „Dzūkija“ balansą, buvo perduotos į savivaldybės balansą ir tapo valstybės turtu, patikėjimo teise valdomu Vilniaus miesto savivaldybės. Teismas pažymėjo, jog vadovaujantis Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu bei Vyriausybės 1998-07-13 nutarimu Nr. 870 ginčo patalpos 2005-09-15 aktu Nr.2231-01 pagrįstai buvo perduotos savivaldybei, kuri 2007-06-12 pagrįstai įregistravo nuosavybę į jas viešame registre. Teismas konstatavo, kad valstybei priklausiusios ginčo patalpos perduotos Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, todėl negali būti laikomos bešeimininkiu turtu, neturinčiu savininko arba kurio savininkas būtų nežinomas. Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad ieškovas kurį laiką savo nuožiūra galėjo naudotis ginčo patalpomis, nuosavybės teisės nesukūrė, nes įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais ginčo patalpų 2005-09-15 perdavimo – priėmimo aktą Nr.2231-01 ir jų teisinę registraciją Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybe. Teismas konstatavo, jog, nesant pagrindo tenkinti šiuos ieškinio reikalavimus, reikalavimai dėl pripažinimo ieškovui nuosavybės teisės į ginčo patalpas bei įpareigojimo atlikti jų teisinę registraciją ieškovo vardu, atmestini (CK 1.136 str., 1.138 str., 4.37 str., 4.47 str., 4.48 str., 4.50 str., 4.57 str. 1 d., 4.69 str. 3 d., 4.96 str., CPK 93 str.).
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Dzūkija“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009-07-01 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas pažeidė įrodinėjimo proceso taisykles, neįsigilino į pateiktus įrodymus. Sprendimo išvados nepagrįstos įrodymais. Teismas kai kurių ieškovo įrodymų neanalizavo ir dėl jų nepasisakė, tuo pažeidė CPK 176 str. - 185 str. nurodytas įrodinėjimo taisykles. Apeliacinio skundo argumentai:
1) Teismas nepagrįstai vadovavosi patalpų indeksais „14“ ir „2“, kadangi patalpos ieškovui buvo perduotos ne pagal indeksą, bet pagal pavadinimą. Nei Vilniaus miesto valdybos 1992-02-27 potvarkyje Nr. 371V, kuriuo grindžia ieškinį ieškovas, nei Vilniaus miesto valdybos 1992-07-09 potvarkyje Nr. 1360V, kuriuo į ieškinį atsikirto savivaldybė, apie jokius patalpų indeksus nekalbama, todėl patalpų indeksai nieko nei įrodyti, nei paneigti negali. Be to, 1992-07-09 potvarkyje Nr. 1360V nėra net patalpų sąrašo ir šis potvarkis neturi jokio ryšio su byla. Nuo 1982 metų, t.y. nuo to laiko, kai ginčo patalpas valdo ir naudojasi ieškovas, šiose patalpose buto nebuvo. Tiek „Arbatinėje“, tiek ginčo patalpose ieškovas prekiavo, nes jos neatskiriamos nuo Arbatinės - visose patalpose vyko gamyba ir prekyba, todėl dalis patalpų vadinosi ir prekybos patalpomis.
2) Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčo patalpos buvo perduotos į savivaldybės balansą. Ginčo patalpos 1992-07-09 buvo įskaičiuotos į ieškovo įstatinį kapitalą ir jų nebuvo nei seniūnijų, nei Vietinio ūkio skyriaus balanse. Vilniaus miesto valdybos 1992-07-09 potvarkis Nr. 1360V „Dėl seniūnijos specifinės paskirties valstybinių įmonių“ su priedais tik patvirtina, jog ginčo patalpos šiuo potvarkiu į Vietinio ūkio balansą niekada nebuvo perduotos, nes šis potvarkis neturi jokio sąrašo. Atsakovai, teigdami, jog neva ginčo patalpos buvo perduotos į Vietinio ūkio skyriaus balansą, nepateikė jokių balansų. Senamiesčio seniūnijos VĮ perduodamų pagrindinių priemonių (pastatų) sąrašo 337 eilutėje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) perduodamas gyvenamasis namas ir grindinys. Ginčo patalpos, kurios yra negyvenamos, seniūnija niekada neeksploatavo, nes jos nuo 1982 m. yra eksploatuojamos „Dzūkijos“, o nuo 1992 m. iki šiol iš pradžių kaip AB „Dzūkija“, o vėliau - kaip UAB „Dzūkija“.
3) Atsakovai nepateikė jokių dokumentų, kad ginčo patalpos iki 2005-09-15 akto Nr. 2231-01 surašymo dienos priklausė valstybei ar savivaldybei. Jeigu ginčo patalpos nors formaliai būtų buvusios apskaitytos savivaldybės balanse, tai atsakovai būtų pateikę tokius balansus teismui, tačiau jų nėra. Teismas, ignoruodamas visus ieškovo įrodymus, kurie patvirtina ieškovo nuosavybės teisę į patalpas, ir be jokių įrodymų pripažindamas patalpas savivaldybei, grubiai pažeidė asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą.
4) Teismas netinkamai vertino liudytojų parodymus. UAB „Dzūkija“ patalpų pakitimus 1997-03-24 ir 1999-02-05 fiksavo VĮ Registrų darbuotoja L. R., jos darbą tikrino M. S.. Šiais matavimais buvo užfiksuota tai, kas buvo užfiksuota ir anksčiau, t.y. 1996-02-02 pažymėjimu Nr. 306, kad ginčo patalpos nuosavybės teisėmis priklauso UAB „Dzūkija“. Teismo posėdyje liudytoja L. R. patvirtino, kad, kas parašyta 1997-03-24 ir 1999-02-05 „Pastato inventorinėse žiniose“, yra teisinga. Didžioji dalis ginčo patalpų nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. 10/404035 dokumentų yra UAB „Dzūkija“ prašymai, atlikti vienus ar kitus kadastrinius darbus, susijusius su ginčo patalpomis, arba VĮ Registrų centro darbuotojų atlikti darbai, atsižvelgiant į UAB „Dzūkija“ prašymus. Tačiau nuo 2005-02-25 minėtoje ginčo patalpų kadastro ir registro byloje prašymus atlikti įvairius darbus pradėjo pateikinėti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamentas. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmas šio departamento prašymas yra pateiktas 2005-02-25, tai yra net septyniais mėnesiais anksčiau nei buvo pasirašytas 2005-09-15 perdavimo-priėmimo aktas. Visiškai nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu ir dokumentais remdamasis šis departamentas kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą su prašymu „<...> atlikti man priklausančio (naudojamo) nekilnojamojo turto, esančio adresu: Vilnius, (duomenys neskelbtini), tokius darbus: Nekilnojamojo turto objekto kadastriniai matavimai<...>“. Minėtų patalpų nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylą ieškovas turėjo ir turi ir ja vadovavosi. Joje nurodoma, kad ginčo patalpos priklauso ieškovui. Kadangi Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos 2002-12-12 buvo pavogtos, ieškovo įgaliotas asmuo 2003-01-02 kreipėsi į ŽNTKR VĮ Vilniaus filialą, prašydamas išduoti negyvenamosios patalpos kadastro duomenų bylos dublikatą. Dublikatas buvo užpildytas 2003-01-09 ir išduotas. Visa archyvinė byla yra ieškovo, tačiau į ją toliau segami A. J. prašymai be jokių įrodančių nuosavybę dokumentų, nedaromi jokie matavimai, niekas ieškovo apie tai neinformuoja. Kokiais įgaliojimais vadovaudamasis A. J. veikė, prašydamas Registrų centrą atlikti įvairius darbus, byloje nesimato, nes įgaliojimai nepateikti, o turtas iki to laiko savivaldybei perduotas nebuvo. 2007-06-12 pagal minėtą aktą ginčo patalpos užregistruotos, kaip Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė, apie tai nieko nežinant ieškovui, kuris jau 17 metų naudojasi ginčo patalpomis kaip savo nuosavybe, o dvidešimt septynis metus jas valdo (nuo 1982 m.) ir moka mokesčius už visą plotą valstybei iki šiol kaip už nuosavas patalpas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsakovas Vilniaus savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009-07-01 sprendimą nepakeistą. Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.
Apeliacinis skundas atmestinas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių viešosios nuosavybės teisinius santykius, ne kartą pabrėžė, kad valstybės turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus. Civilinės teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant tiek į teisinio santykio subjekto (valstybės), tiek ir į objekto (valstybės turto) specifiką, todėl disponuoti valstybės turtu galima tik įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais ir būdais. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai yra valstybės nuosavybė, jeigu neįrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000.).
Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad valstybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perdavusi ginčo patalpas ieškovo nuosavybėn, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad ginčo patalpos buvo valstybės nuosavybė (1964 m. CK 95, 97 str.). Turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo nuosavybės teisės į daiktą. Dėl to kiekvienu atveju nurodytas savininko ketinimas turi būti išreikštas aiškiai ir neabejotinai. Taigi nagrinėjamu atveju turėjo būti nustatyta, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė ketinimą perduoti ginčo patalpas ieškovo nuosavybėn, nes valstybės turtu galima disponuoti tik įstatymo nustatytais atvejais ir būdais, ir valstybės nuosavybė gali būti perleista ne bet kaip, o tik pagal įstatymo nustatytą sutartį ar kitokį įstatyme nurodytą sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000), t. y. valstybės turtu galima disponuoti tik esant įstatymo nustatytam pagrindui.
Daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą (CK 4.22 str. 1 d.). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Asmuo, neturintis valdymo faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų ir teisėtai valdantis daiktą, turi teisę kreiptis į teismą, pateikdamas reikalavimą dėl valdymo fakto patvirtinimo, nes nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento. Įstatymų leidėjo nustatytas reikalavimas valdyti daiktą atvirai reiškia, kad daikto valdymas turi būti įregistruotas viešame registre nepriklausomai nuo to, kada šis valdymas prasidėjo – iki 2000 m. CK įsigaliojimo ar jam įsigaliojus (CK 4.68 str. 1 d.). Teismo sprendimas, kuriuo patvirtintas daikto valdymo faktas, yra daikto registracijos pagrindas (CPK 529 str.). Vien ta aplinkybė, kad nekilnojamojo daikto valdymas prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo, o CK 4.68 str. 1 d. nustatytas dešimties metų terminas sukako, savaime nesudaro teisinio pagrindo įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teises, nes nagrinėjamu atveju daikto valdymas, neįregistravus jo viešame registre, negali būti pagrindas nustatyti faktą, kad nuosavybės teisės įgytos pagal įgyjamąją senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Tai, kad ieškovas kurį laiką savo nuožiūra galėjo naudotis ginčo patalpomis ir mokėjo mokesčius valstybei, ieškovo nuosavybės teisės į ginčo patalpas nesukūrė, nes įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra įgyjamosios senaties taikymo sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad 1990-03-01 negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje (2 t., b.l. 52) arbatinės bendras naudingas plotas įvardintas 164,91 kv.m dydžiu. Vilniaus miesto valdybos 1992-02-27 potvarkiu Nr. 371V (1 t., b.l. 48-49) užkandinės „Arbatinė“ patalpos (duomenys neskelbtini), turinčios 164,91 kv.m ploto, turėjo būti perduotos Valstybinei akcinei įmonei „Dzūkija“. 164,91 kv.m ploto negyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) ieškovo vardu buvo registruotos 1995-12-29 nekilnojamojo turto registre (1 t., b.l. 188-189, 192, 2 t., b.l. 39, 2 t., b.l. 150) pagal 1992-03-18 priėmimo perdavimo aktą (1 t., b.l. 52, 53-55). Teisėjų kolegija pažymi, kad 1995-12-29 atlikta teisinės registracijos išvada (2 t., b.l. 153) dėl šių patalpų ploto 164,91 kv.m nėra nuginčyta nustatyta tvarka, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo ja abejoti ir remiasi (1991-07-25 Vyriausybės nutarimu patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija).
Tai, kad Vilniaus miesto valdybos 1992-07-09 potvarkyje Nr. 1360V (1 t., b.l. 128) nebuvo patalpų sąrašo dėl perduodamų plotų į Vilniaus miesto savivaldybės vietinio ūkio balansą, savaime nedaro negaliojančiu 1992-07-02 akto (1 t., b.l. 129), kuriam nurodyta, kad pagal Vilniaus miesto valdybos 1992-07-09 potvarkį Nr. 1360V priimamos iš Senamiesčio seniūnijos pagal pridedamą pastatų sąrašą (1 t., b.l. 130-132) pagrindinės priemonės – pastatai, tame tarpe ir (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo patalpos buvo perduotos į savivaldybės balansą operatyviojo tvarkymo teise ir valstybės nuosavybės nepanaikino, nes tai patvirtina minėti dokumentai, kuriais abejoti kolegija neturi teisinio pagrindo, nes jie nėra nuginčyti ar panaikinti nustatyta tvarka.
Aplinkybės, kad nei Vilniaus miesto valdybos 1992-02-27 potvarkyje Nr. 371V, nei Vilniaus miesto valdybos 1992-07-09 potvarkyje Nr. 1360V, patalpos nebuvo konkretizuotos, įvardinant jų inventorinius indeksus, neužkirto kelio pirmosios instancijos teismui, nagrinėjant patalpų nuosavybės klausimą, jas įvardinti patalpų indeksais „14“ ir „2“, nes inventoriniuose patalpų planuose šie indeksai nesikeitė (1 t., b.l. 10, 14, 75, 148, 150). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių funkcinį ryšį tarp šių patalpų, todėl teisėjų kolegija kritiškai vertina apelianto argumentą, kad ginčo patalpos yra neatskiriamos nuo „Arbatinės“ patalpų.
Tai, kad nebuvo pateikti Vietinio ūkio skyriaus balansai dėl ginčo patalpų, savaime neįrodo, kad ginčo patalpos yra teisėta ieškovo nuosavybė, nes Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn ginčo patalpos buvo perduotos pagal 2005-09-15 priėmimo-perdavimo aktą Nr.2231-01, vykdant LR Vyriausybės 1998-07-13 nutarimą Nr.870.
Teisėjų kolegija kritiškai vertina apelianto argumentą, kad ginčo patalpos 1992-07-09 buvo įskaičiuotos į ieškovo įstatinį kapitalą, nes byloje nėra šią aplinkybę patvirtinančių leistinų įrodymų (CPK 177 str., 179 str.). Paties ieškovo sudaryta įstatinio kapitalo formavimo pažyma (1 t., b.l. 190) neįrodo, kad ginčo patalpos buvo privatizuotos nustatyta tvarka, įtraukiant jas į ieškovo įstatinį kapitalą. Teisėjų kolegija pažymi, kad 1996-02-02 registracijos pažymėjimas (2 t., b.l. 41) nepatvirtina tos aplinkybės, kad ginčo patalpos registruotos ieškovo vardu, nes šiame pažymėjime nėra patalpų identifikavimo duomenų.
Pirmosios instancijos teismas nepažeidė asmenų lygybės įstatymui ir teismui principo, bei įrodymų vertinimo taisyklių, ir tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, tame tarpe ir liudytojų parodymus. Liudytojų L. R. ir M. G. (3 t., b.l. 33-52) parodymuose nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą tenkinti ieškinį. Pažymėtina, kad atliktų inventorizacijų duomenys nepatvirtinta ginčo patalpų, kaip viešosios nuosavybės objekto, perdavimo ieškovo nuosavybėn teisėtumo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti pateikti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Teisėjų kolegija nevertina kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai (CK 1.2 str. 1 d., 1.5 str., Nekilnojamojo turto registro įstatymas; CPK 2 str., 6 str., 7 str., 8 str., 12 str., 13 str., 176 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, ieškovui nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme ir apeliantas turi pareigą atlyginti procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybės naudai 12,75 Lt (3 t., b.l. 97) apeliacinės instancijos teisme (CPK 80 str., 88 str., 92 str., 93 str., 96 str., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutarė:
Palikti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. liepos 1 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo UAB „Dzūkija“ 12,75 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai.